Sveiki, mieli
skaitytojai,
Naujausias Rayn Murphy ir Ian Brennan sukurtas
trečiasis antologijos serialo sezonas pavadinimu „Monstras: Edo Geino
istorija“ (angl. Monster: The Ed Gein story), tiesą sakant, mane
pribloškė. Gal ne tiek, kai tuo metu žiūrėjau (nors jau ir tada), bet tada, kai
iš tikrųjų sėdausi rašyti šios recenzijos, nes seriale tiek daug dokumentuotos
amerikietiškos medžiagos, kad sunku viską aprėpti ir suvokti, kaip puikiai
scenaristai perteikė visas šios istorijos grandis ir poveikį masiniams
amerikietiškiems XX amžiaus nusikaltimams ir populiariajai kino kultūrai. Tiesa,
serialas yra sulaukęs ir nemažai kritikos dėl nukrypimo nuo tikrosios Geino
istorijos, dėl pernelyg angažuoto ir niuansuoto laisvo seksualinio turinio
vaizdavimo ir perteikimo.
Nors pirmojo sezono nemačiau, o antrasis apie brolius Menendesus
man padarė didelį įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir šį sezoną. Sužiūrėjau ir
pamaniau: ar nepadariau klaidos, kad praleidau pirmąjį sezoną? Reiktų, manau, grįžti.
Visgi tai antologijos serialas, kuris kiekvieną sezoną pasakoja vis naują JAV
plačiai pagarsėjusį kokį nors nusikaltėlį. Naujausias skirtas žudikui Edui
Geinui. Čia įterpsiu šiek tiek dokumentinės medžiagos, kad geriau suprastumėte tikrąjį
serialo asmenį Edą Geiną.
Edvardas Teodoras Geinas (Edward
Theodore Gein, 1906–1984) iš tikrųjų buvo JAV žudikas ir kapų plėšikas iš
Plainfieldo, Viskonsino valstijos, kurio nusikaltimai šokiravo visuomenę ir
įkvėpė tokius siaubo filmus kaip „Psichopatas“ (Psycho), „Tekaso grandininių
pjūklų žudynės“ (The Texas Chain Saw Massacre) ir „Avinėlių tylėjimas“ (The
Silence of the Lambs). Geinas gyveno uždarą gyvenimą vienkiemyje su savo
fanatiškai religinga ir dominuojančia motina, kurios mirtis 1945 m. tapo
katalizatoriumi jo psichopatiškam elgesiui. Jis žudė moteris (prisipažino
nužudęs dvi – Mary Hogan 1954 m. ir Bernice Worden 1957 m.) ir plėšė kapus, kad
iškastus palaikus naudotų makabriškų suvenyrų ir namų apyvokos daiktų gamybai –
iš žmogaus odos gamino kaukes, dubenis, kėdes, o iš kaulų – dubenėlius ir
drabužius, pavyzdžiui, „moterų kostiumą“. Geinas buvo suimtas 1957 m. po
Bernice Worden dingimo; policija jo namuose rado siaubingus įkalčius, o teismo
sprendimu jis buvo pripažintas nepakaltinamu dėl teisinio beprotybės ir visam
likusiam gyvenimui uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.
Išties, lyginant su antruoju sezonu, šis nepaprastai
tamsesnis ir niūresnis. Visa vienkiemio ir miestelio atmosfera (filmuota
daugiausia žiemą!) įgavo nepaprastos tamsumos, miglos, kas savaime sukuria
siaubingą serialo atmosferą. Kaip gimsta monstrai? Visada šis klausimas skamba
antologijos paraštėje. Šįkart irgi akivaizdu, kad Geinas turėjo ištisą traumų
ir negydomų psichinių sutrikimų bagažą, bet labiausiai tai užtvirtino jo
religingoji motina, kuri sūnų auklėjo gėdindama ir menkindama. Nors Geinas daug
kartų seriale idealizuoja ir įsivaizduoja puikius santykius su motina, tikrovė
buvo kur kas žiauresnė. Išsikasęs šalia motinos kapo palaidotos nepažįstamosios
lavoną, parsigabenęs palaikus namo, jis nudiria jos veido odą ir pasigamina
kaukę. Lavoną įkurdinęs motinos miegamajame manosi, kad ji iš tikrųjų
egzistuoja.
Netrukus puritoniški namai tampa Geino kiaulide, čia
žarnos, mėsgaliai, baisus dvokas pasiglemžia iš pažiūros tvarkingą Geino
kasdienybę, tačiau viešumoje jis reprezentuojasi kaip tykus avinėlis. Geiną
visi pažįsta, jis geras vyrukas, kuris nė musės nenuskriaustų. Viena keisčiausių
istorijos dalių yra Edo ir Adeline Watkins savotiška Boni ir Klaido primenanti
meilės ir aistros istorija. Tiesa, serialo kūrėjai Edo ir Adelinos (mirtį ir
skerdynes mėgstančią fotografuoti merginą) gerokai interpretavo ir sukūrė dėlei
įdomumo, tikroji Adeline gyvenime buvo 50-metė moteris, turėjusi tik šiaip
draugiškus ryšius su Edu, o romantinius santykius ji buvo viešai paneigusi. Nepaisant
to, serialas toks labai patologiškai liguistas, nes visi žmonės, su kuriais
susiduria (ar tai būtų Adeline, ar kokia šaunamųjų ginklų parduotuvės
pardavėja), visi jie tarsi paliudija, kad ir patys yra patologiški, turi
iškrypusių iliuzijų ir aistrų. Tas šaržavimas ir karikatūrinis hiperbolizavimas
kelia dvejopus jausmus: iš vienos pusės jis žavus, pavojingas ir
intriguojantis, o iš kitos – atitolina tikrąją Edo gyvenimo atmosferą ir
istoriją.
Visgi tai serialas tik iš dalies paremtas tikrąja
istorija, kūrėjai laisvai leidžia interpretuoti ir kurti personažus, adaptuotus
sukurti savo interpretacijos variantą. Ką, beje, ilgą laiką darė kino kūrėjai,
pavyzdžiui, Alfredas Hitchcokcas, kuris sukūrė vieną siaubingiausių XX amžiaus
vidurio siaubo filmų „Psichopatas“, remdamasis būtent Edo Geino istorija.
Tiesa, seriale sušmėžuoja įvairūs intarpai, kaip Hitchcocas kuria „Psichopatą“,
kaip vėliau kuriama siaubo klasika „Kruvinos skerdynės Teksase“. Kitaip sakant,
Edas iš vienkiemio duoda pagrindo kurtis jo tariamam savotiškam bjaurasties ir
žiaurumo kultui.
Serialo epicentre – seksualumo problema. Nieko jau
nepadarysi ir nepabėgsi, jeigu jau žiūrite R. Murphy produkciją, visada
siužetas suksis apie smarkiai angažuotus seksualinius dalykus. Seriale
vaizduojamas Edas, kuris turi fetišą moteriškiems rūbams, juos dėvi (kaip,
beje, ir moterų nuluptą odą). Jo motyvacija nebuvo transseksualumas ar tiesiog
transvestizmas, o greičiau nekrofilijos ir kraujomaišos Oidipo komplekso
apraiškos, kurias lėmė sunkūs psichikos sutrikimai (vėliau jam buvo diagnozuota
šizofrenija). Jis siekė fiziškai įlįsti į savo motinos (ar moters) odą. Autoriai
gana laisvai interpretuoja Edo potraukį moteriškiems rūbams, tikėtina, kad tai inspiravo
pats filmas „Psichopatas“, kuriame veikėjas vilki suknelę. Taigi Edas seriale
tampa ne tik dokumentuotas, bet ir perkurtas iš tų pačių masinėje kultūroje
sukurtų stereotipų.
Edas, jau būdamas psichiatrinėje ligoninėje, tariamai
susisiekia su pirmąja JAV vieša atlikėja Christine Jorgensen (asmuo
realus, paruošiau jau atskirą straipsnį apie ją), kuri iš vyro tapo moterimi.
Edas negali atsiginti minties, kad galima save transformuoti, tapti moterimi,
todėl leidžiasi į sąmonės užtemimus, elgiasi patologiškai. Tiesa, Adeline taip
pat pamasina Edą fantazuoti, pakišdama ne tik Jorgensen nuotraukas, bet ir
komisus, vaizduojančius „Buchenwaldo kalę“, istoriškai tikrai egzistavusios Ilse
Koch komiksus, kaip ji seksualiai sadistiškai linksminasi žudydama iš
koncentracijos stovyklos esančius žydus. Būtent paralele, o ne tiesioginė
sąsaja, kad ji buvo kaltinama dariusi iš žydų nuluptos odos žibintus, ką iš
esmės darė ir Edas, autoriai susiejo šias nesusietinas istorijas. Beje, labai
serialui pridavė žiaurumo. Netikėta, kad Koch vaidmenį atliko Liuksemburgo
puikioji aktorė Vicky Krieps, kuri sukūrė nepaprastai spalvingą esenininko
žmonos vaidmenį.
Jeigu pirmoji sezono dalis šokiruoja Edo veiksmais ir patologijomis,
tai antrojoje šokiruoja Edo atsivertimas ir taikingumas psichiatrinėje
ligoninėje. Kaip daugelis pastebėjo, kad Edas nė musės nenuskriaustų, o
pradėjęs vartoti vaistus atgavo šviesų protą, kad net iš laikraščių iškarpų
gebėjo įminti dar vieno kultinio JAV žudiko prie ežero mįslę (tikėtina, kad
vėlgi tai serialų kūrėjų interpretacija ir sąsaja su JAV kriminalais).
Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė Charlie Hunnam,
kuris infantiliai, švelniai ir kartu kraupiai perteikė sutrikusį Edą Geiną. Sunku
būtų įsivaizduoti, kad šis aktorius negautų bent jau Auksinio gaublio ar Emmy
nominacijos už geriausią vaidmens vyro atlikimą, nes vaidmuo įspūdingas kaip ir
visas serialas. Smagu buvo pamatyti ir britų aktorę Lesley Manville, kitus
mažiau žinomus aktorius. Murphy „išgaląsta“ kamera veikia efektingai, estetiškai,
atsisako natūralizmo, bet sukuria karikatūrinį poveikį, pasaulį atskirame
pasaulyje. Šis sezonas galėjo būti puikia „Amerikietiško siaubo istorijos“,
kito kūrėjo projekto, istorijos ašimi, nes priminė senuosius geruosius sezonus,
ko dabar „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ labai stinga.
„Monstras: Edo Geno istorija“ – tai iš smukių masinės
kriminalinės ir pop kultūros žinių suaustas kūrinys, galingai estetiškai ir
kraupiai perteikiantis patologijos priežastis ir pasekmes, bet drauge leidžia
patirti intelektualinį patirčių matricą apie JAV masinę kultūrą, suvokti, kaip
vienkiemio baisios istorijos gali inspiruoti tai, kuo žmonės persirengia per Helovyną
ir pokštaudami džiaugiasi. Sezoną vertinu kaip labai pavykusį, atmosferiškai
bauginantį, vietomis šlykštoką, bet tai ir yra visos šios istorijos esmė.
Maištinga Siela






Komentarų nėra:
Rašyti komentarą