Knyga: Anthony Doerr "Neregimoji šviesa"

Anthony Doerr. „Neregimoji šviesa“. – Vilnius: Alma littera, 2015.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pasirodžius Anthony Doerr romanui Neregimoji šviesa (angl. All the light we cannot see), pagalvojau: „Kaip greitai leidyklos ir vertėjai apsisuko“. Knyga originalo kalba pasirodė vos pernai ir ne taip seniai jai įteikta Pulitzerio literatūrinė premija, kuri laikoma viena prestižiškiausių. Vos sužinojau, kad ši knyga išėjo lietuviškai, jau žinojau, kad ją būtinai turėsiu savo bibliotekoje. O priežastis buvo visai paprasta: prieš pusmetį skaičiau Adam Johnson knygą Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri taip pat buvo įvertinta Pulitzerio premija. Taigi, genamas anos knygos įspūdžio ir gilumo, net neabejojau, kad Neregimoji šviesa taip pat nepameluos.

Įpusėjęs knygą, pagalvojau: „Romanas, kaip romanas, kuo gi jau jis ypatingas?“ Bet skaičiau toliau ir nesigailėjau, ir tik užvertęs paskutinį puslapį lengviau atsidusau – gera istorija. Anthony Doerr nėra daug parašęs, bet šioji knyga tapo išties išskirtinė, kadangi jis sugebėjo suderinti literatūrinį skalpelį su istorijos pjūviais. Nors nieko nuostabaus, rašytojas turi istorijos bakalaurą ir puikiai žino kokiuose baruose kapstosi. Visgi knyga iš pradžių šiek tiek baugino. Ne, visai ne dėl jos storio, o dėl teksto stiliaus. Pasirodė truputį primityvokas – prieš tai buvau skaitęs labai sodrius tekstus ir staiga A. Doeer vyriškas stilius pasirodė tarsi be „padažo“, kažkokie istoriniai faktai, atskrendantys lėktuvai, Antrojo pasaulinio karo atmosfera, lyg ir viskas brutalu, neįdomu, regėta ir matyta filmuose, sakiniai sausoki – tokius parašytų bet kuris pradedantis rašytojas. Atmetimo reakcija, įtariu, gali ištikti ne tik mane, bet neapsigaukite, knyga verta laiko ir gaišaties. Tik vėliau pamažu ima vertis šios knygos žavesys – neapčiuopiama žmogaus lemtis, mažojo žmogaus istorijos didelių titaniškų įvykių apsuptyje. Nors stilius tik iš pradžių atrodo gana primityvokas, jau po gerų 100 puslapių tampa aišku, kad ne rašymo stilius čia svarbiausia, (o už ką, po paraliais, teikiamas Pulitzeris, sakysite?), bet tai, KAIP papasakota šioji istorija.

Visiems bijantiems klampių ir liūliuojančių tekstų – šioji knyga neturėtų išgąsdinti, ji turi pramoginės literatūros polėkių. Įvykių čia tikrai netrūksta, o skaitosi gana greitai. Autorius naudoja gana patogią tiek rašytojams, tiek skaitytojams rašymo sistemą – trumpučiai skyreliai su pavadinimais. Knyga dėl to atrodo labai kinematografiška, tarsi tuose smulkiuose skyreliuose aprašomos tam tikros mizanscenos, truputį „įsiuvama“ poetikos ir paralelių – jų romane išties netrūksta. Ir išties, skaitant įvykius labai lengva įsivaizduoti tarsi neskaitytumėte, o regėtumėte, todėl manau, knyga neblogas kąsnelis kino industrijos kompanijoms. Kaip tik dėl šių mažių skyrelių („scenų“) knygą autoriui dar lengviau skaidyti chronologiškai, maišyti įvykių laikus, atskiras siužetines veikėjų linijas. Iš esmės knygoje pasakojama dviejų karo arenoje atsidūrusių vaikų-paauglių gyvenimai – Mari Lora ir Verneris, kurie taip pat atstovauja skirtingiems karo frontams, mat, Verneris yra vokietis, o Mari Lora prancūzė. 

Rašytojas Anthony Doerr.

"Neregimoji šviesa" mano lentynoje.

Negana to, kad vaikai gyvena karo frontų formuojamomis kultūromis ir „tiesomis“, skaitytojas belaukdamas, kol šių vaikų keliai susikirs (o jie tikrai susikirs!), dar įvedama ir mistinė detektyvinė linija apie brangakmenį, pavadintą Liepsnų Jūra. Būtent Liepsnų Jūra tampa atsvara A. Doerr pasakojamoje istorijoje. Nors istorija konstruojama gana logiškai, jame gana detaliai nupasakojami Antrojo pasaulinio fronto judėjimo kryptys, radijo specifika, briliantų struktūros, kriauklių ir moliuskų atsiradimai – žodžiu, mokslinis romanas klodas įsileidžia ir metafizinį lygdmenį, tačiau literatūra toli gražu nepriartėja prie magiškojo realizmo. Legendos Neregimoje šviesoje ir išlieka legendomis, nors autorius visada palieka didelį „jeigu“. Skaitant romaną, „skaniausia“ ir geriausia yra tai, kad tais visais aprašomais prietaisais, antenomis, civilizacijos žiniomis apie evoliuciją, mes priartėjame prie Dievo, kitaip sakant, prie tos „neregimos šviesos“, savotiškos kitokios pasaulio ir galbūt visos visatos tvarkos, kuri nesuvokiama žmogaus protui ir neregima plika akimi, tik jau ne Antrojo pasaulinio karo kontekste. Toje chaotiškoje santvarkoje gyvena viskas vienu metu, ir sielos, ir mirusieji, ir realūs įvykiai, „vaikšto tais pačiais keliais“ kaip dabar mūsų sms žinutės ir elektroniniai laiškai... Galbūt Liepsnų Jūra buvo mažytis legendomis ir mitais apipintas akmenėlis, tačiau romane jis virsta išbalansuojančiu raktu, tai, kas veikėjams taip aiškiai suprantama ir tai, apie ką kartais belieka tik pasvajoti – apie mokslo ir dvasios tuoktuves, apie faktų ir neįmenamų mįslių santuoką: „Bet nė vienas labirintas nėra painesnis už žmogaus smegenis, pasakytų Etjenas, tai galbūt sudėtingiausias daiktas pasaulyje – vienas šlapias kilogramas, kuriame sukasi begalė visatų“ (p. 465).

Prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu karo aprašymus, tačiau, kaip jau recenzentai spėjo paminėti, šioji knyga skirta ne Antrojo pasaulinio karo baisumams ir žuvusiems atminti. Apskritai ne karas knygoje svarbiausia, o žmogiškoji drama, apie tuos, kurie išgyveno ir išliko per atsitiktinumą, o gal juos kažkas apsaugojo iš aukščiau? Akla mergaitė ir elektronikos genijus berniukas, sakyčiau, neįtikėtini veikėjai, nors daug likimų ir protų buvo pasmerkta Antrajame pasauliniame kare. Apie galimybę išlikti chaose su savo vidine šviesa. Miestas Sen Malo iš tikrųjų egzistuoja ir rašytojas jame lankėsi, būtent ši vieta ir padėjo pamatus knygos atsiradimui. Tiesą sakant, Etjeno namas buvo viena įdomiausių istorijos elementų visoje istorijoje – senove dvelkiantis, paslaptingas nišas turintis namas, Atlanto jūra ir kriauklių grota – knygoje atmosferos ir vietovių tikrai netrūksta. Mergaitė, skaičiuojanti lietvamzdžius bei laukianti tėvo iš konclagerio bei berniukas, trokštantis mokslo žinių – kas gali būti žaviau ir, nepabijokime to žodžio – „holivudiškiau“? Autorius įpina ir Žiulio Verno veikalų motyvų, juos drąsiai cituoja ir gretina su savo istorija. Istoriniai baisūs Antrojo pasaulio įvykiai ir situacijos prilygsta jūros pabaisoms iš Mari Loros skaitomo romano. 

Nepasakyčiau, kad knyga yra pati geriausia, kokią esu kada nors skaitęs šiemet. Visgi jos lengvas stilius, „popsiškumas“ jaučiamas visumoje, neretai primena nuotykių romaną, nors čia pat suvokiama, jog autorius stilizuoja ir modifikuoja pagal tam tikras taisykles istorinius įvykius. Net neabejoju, kad 2014 metais buvo parašyta ir geresnių knygų, kodėl kritikai išrinko būtent šią – sunku pasakyti, bet iš to, kokias paskutiniu metu Alma littera leidžia knygas, galiu drąsiai teigti, kad šioji knyga viena geresnių ir rimtesnių, pasirodžiusių šiemet. Graži veikėjų ir istorijų mozaika, nesudėtinga, bet tikriausiai, kaip jau ir minėjau, knygos kokybiškumas pastebėtas dėl autoriaus išmanymo derinti faktų pasaulį su neapčiuopiama metafizine energija, kuri kartais panašėja į poetinius inkliuzus tarp tų gana paprastai nubrėžiamų veikėjų „misijų“ ir mizanscenų. Vietomis atrodo gana „popsiškai“ naivoka, sentimentalu, o kai kada po skyrelių net norisi žagtelėti: „Ak, kaip gražiai ir išmoningai parašyta!“. Tekstą vertė labai patyrusi vertėja Zita Marienė, taip, ta pati, kuri vertė „Hario Poterio“ epopėją ir kitas knygas paaugliams. Vertimui priekaištų tikrai neturiu, viskas buvo suprantama ir paprasta, netgi tie techniniai radijo sandaros ir veikimo aprašomi principai.

Neregimoji šviesa Jums gali pasiūlyti įdomų istorinį kontekstą, ypatingus personažus, detektyvinę liniją, pirmosios meilės užuomazgas, vaikystės svajonės, mistinę likimo istoriją, žiaurumų, rūpesčio – o tai jau ne taip jau ir mažai. Gana gera knyga, kuri, mano akimis, lengvai skaitoma masėms, nors akivaizdu, kad už A. Johansono Našlaičio prižiūrėtojo sūnų romanas kiek silpnesnis, tačiau knygos pabaigoje autorius vis tiek pasiekia savo – išplėšia iš skaitytojo ilgesio ir atsidūsėjimo emocijas, o ko dar reikia gerai knygai?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Numeris 44" / "Child 44"

Sveiki,

Tikriausiai ne aš vienas skubėjau pamatyti filmą „Numeris 44“ (angl. Child 44) (2015) dėl to paties skandalo iš kaimyninės Rusijos. Rusijos valdžia uždraudė rodyti šį filmą šalies kino teatruose ir dėl to filmas dar labiau šovė į aukštumas. Tiesa, taip iki galo ir neaišku, kodėl jis uždraustas. Ar valdžią papiktino Sovietų Sąjungos vidaus brutalios militaristinės tvarkos vaizdavimas, ar tai, jog filme prabėgomis vaizduojami gana keistoki vyro, grobiančio vaikus, santykiai? Galbūt esama ir kitų priežasčių, bet jas neverta dabar detalizuoti ir analizuoti...

Apie filmą galiu pasakyti tik tiek, kad jis moka prikaustyti dėmesį. Nors kino kritika gana drungnai jį įvertina, tačiau jis man patinka. Na, militaristinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą sukurta ne vienas, ypač europietiškas kinas mėgsta šią temą, daug literatūros ekranizacijų ir t.t. Šis filmas man tikriausiai labiausiai patiko tuo, kad tai ne tiek karinis filmas, nors esama ir to, kiek svarbi tampa žmogiškoji drama, kai „nusitrina“ politinis personažo atspalvis ir personažas ima kovoti politinių ugnių apsuptyje už savo asmeninius įsitikinimus. Daug gražių ir brutalių scenų, nors kartu, ypač finale, esama beveik holivudinių scenų, kai virš akies kabo durklas ir „herojai“ grumiasi už gyvybę ir tiesą ir, žinoma, tiesa laimi. Tik realybėje, kažin, ar taip jau nutinka... 

Švedų režisierius Daniel Espinosa jau ne kartą režisavo „ginkliškus“ filmus, todėl patirties turi. Visgi jo režisūra prisilaiko holivudinės tradicijos, nors esama šiame filme tikrai įtaigių netgi, sakyčiau, europietiško kino scenų, kurios atima žadą, aišku, tai brutaliosios scenos – staigios, miklios, šokiruojančios. Ir visgi, kai kada filmo emocinis „krūvis“ nusekdavo ir jausdavosi užvilkinimas, bet visumoje įtampos netrūksta. Režisieriui pavyko padirbėti su patyrusiais didžiajame ir nepriklausomame kine dirbančiais aktoriais – Noome Rapace (paskutiniu metu nemažai juostų „ateina“ pas mane su šia aktore), stebinanti savo skirtingais amplua. Žinoma, šio filmo pažiba yra visgi aktorius Tom Hardy, kuris savo darbą atliko tikrai užtikrintai, su temperamentu. 

Filmas, kuriame visgi išvengta meilės istorijos – tai irgi stebina, nors apie meilę užsimenama ir šiokia tokia linija lyg ir yra, bet ji kitokia, nenustelbia kriminalinės linijos ir intrigos, o tai filmui, mano akimis, yra didelis pliusas. Manau, daugeliui iš Jūsų tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 6.4 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės priesaika" / "The Vow"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, žinau tik vieną priežastį, kodėl ryžausi žiūrėti filmą „Meilės priesaika“ (angl. The Vow) (2012) – tai aktoriai ir nieko daugiau. Romantinius „saldžius“ filmus renkuosi jau priveiktas viso kino sunkio ir vedinas tik aktorių amplua smalsumo, na, ir kartais tiesiog „prastumti laiką“. Tiesą sakant, iš „Meilės priesaikos“ nieko nesitikėjau, todėl nusivilti neteko.

Žinau, žinau, filmas paaugliams ir seilę varvinančioms merginoms, kurios keičia nagų laką du kartus per dieną. Nepaisant to prierašo, kad filmas pagal tikrus faktus, o pabaigoje švystelėjusi tikrų žmonių fotografija žadino smalsumą, sakyčiau, filmas mažai kuo įtikina. Bet neįtikinti filmo užduotis, bent jau ne šio, nes tai iš tikrųjų muilo operos siužetas – avarija, atminties praradimas, mergina iš aukštuomenės pamilsta „prasčioką“, uošviai nemėgsta žento... Turime visą „Santa Barbaros“ kompleksą, ko daugiau, regis, norėti? Tik močiutės su virbalais ant sofos 5 valandą pavakary prie TV... Nepaisant visko, filmas šviesus, gražus, įkvepiantis žydėti, jaustis puikiai ir patogiai, o jautresnius pralieti vieną kitą ašarėlę. Nepasakyčiau, kad istorija mane sujaudino, nebent pats faktas ir apmąstymai po filmo, kad realybėje toli gražu šiai porelei nebuvo taip viskas saldu ir gražu.

Na, žinoma, aktoriai. Channing Tatum – paskutinius penkerius metus tikriausiai dirbo filmavimo aikštelėje kaip jautis – šitiek vaidmenų paskutiniu metu užplūdo mano repertuarą, tiesa, filmų pasitaiko visokiausių, o šitas vaidmuo gana vidutiniškas. Rachel McAdams savose rogėse – kiek ji jau romantinių dramų sukūrusi vaidmenų? Taip, keičiasi šukuosena, bet šypsena visur ta pati. Visgi jai tinka ši niša ir aktorė toli gražu nėra prasta. Na, ir žinoma, didžioji priežastis yra dieviškoji Jessica Lange, kuri sukūrė uošvės antraplanį vaidmenį. Vaidmuo menkas, neįsimintinas ir, ko čia slėpti, tikriausiai sutiko jį atlikti įkalbėta režisieriaus Michael Sucsy, su kuriuo dirbo prie kur kas geresnio filmo „Pilkieji sodai“ ir išplėšė Emmy statulėlę. Tiesą sakant, jos talento gaila tokiam filmui, bet nieko nepadarysi...

Filmą žiūrėti galima. Vietomis jis net įdomus. Gražu ir tas santykių pasaldinimas, šabloniškos scenos, tačiau stigo autentiškumo, ypatingos istorijos energetikos, kaip režisieriui pavyko sukurti „Pilkuosiuose soduose“, nes dabar viskas dėl seksualaus aktorių švytėjimo ir romantinės dramos kanonų, liko viskas ganėtinai paviršutiniška.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškas nusikaltimas" / "An American Crime"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą „Amerikietiškas nusikaltimas“ (angl. An American Crime) (2007), kurį režisavo Tommy O‘Haver. Kažkaip seniai buvau pamatęs šį filmą ir susidomėjęs, tačiau, kaip dažniausiai pas mane būna, atidėliodavau iki begalybės. Filmas lyg ir daug žadantis – intrigą, gerą vaidybą, o svarbiausią – sukrečiančią istoriją. Tikriausiai daugelis, kurie matėte šį filmą, iš tikrųjų galite jį pavadinti sukrečiančiu.

Tikriausiai kuo toliau, tuo sunkiau filme pajausti kažką panašaus į tikrą sukrėtimą. Aišku, po šitiek juostų sunkoka rekonstruoti jausmus, nes į akis krinta klaidos, šablonai ir karkasai, kurių „Amerikietiškas nusikaltimas“ taip pat neišvengė. Žinoma, yra filme gana įdomių ir emocijas pakertančių scenų, kurios priverčia aiktelėti, o jų kaip norėjosi kuo daugiau, bet režisierius kažkaip viską stengėsi maskuoti, viską darė atsargiai, rūsyje, rodydamas tik tam tikrus momentus. Kad istorija paremta tikrais įvykiais – nieko nestebina, bet labiausiai stebina pačių vaikų žiaurumas ir elgesys, kurie pritarė išsekusios motinos veiksmams. Ar jų elgesys ir pritarimas logiškas? Deginti mergaites, liepti į vaginą susikišti butelį? Kad filmas moka „išprievartauti“ iš žiūrovo reakcijas – net neabejokite, nors režisūra, sakyčiau, gana vidutiniška – nežinau, ar dėl režisieriaus talento stokos, ar dėl riboto biudžeto? Žinoma, geriausiai filme atrodė aktorė Chaterine Keener, daugybės filmų aktorė, tikriausiai šįkart, mano akimis, atrodė išties neįtikėtinai gerai, gal ir dėl to, kad dar niekad jos nemačiau tokios „blogiukės“ vaidmenyje. Na, Ellen Page – mažasis talentas ir briliantas, neturiu jai išskirtinių priekaištų, nebent keistokas atrodė pacifistinis nesipriešinančios pozicija, o akyse rodėsi maištininkės parakas – kažkaip prasilenkė viltys ir lūkesčiai iš to užtaiso ir to, kokia pažeidžiama buvo jos kuriamas personažas. 

Filmas išties neblogas. Man asmeniškai jis patiko. Manau, tikrai patiks ir jums, o gal kai ką netgi sukrės.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela