Ilgasis Booker Prize sąrašas 2021 / The Booker Prize 2021 longlist

Sveiki, skaitytojai,

Visai neseniai, liepos 27 dieną, buvo paskelbtas mano labai laukiamas The Booker Prize 2021 ilgasis knygų sąrašas. Šiais metais Booker literatūriniam apdovanojimui iš viso buvo pasiūlyti 158 kūriniai, išleistų Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje tarp 2020 spalio 1 d. iki 2021 rugsėjo 30 d. anglų kalba. Tiek Internacional Booker, tiek klasikinis Booker man visada kelia smalsumą, kadangi dažniausiai būna įdomiausi skaitiniai, kuriuos mūsų lietuviškos leidyklos vis labiau suinteresuotos išversti į lietuvių kalbą. Kam darau šį įrašą? Ogi tam, kad būtų paskatinimas tiek leidykloms, tiek vertėjams pasidomėti pačia įdomiausia ir prestižiškiausia šių dienų grožine literatūra.

Kuo šiemet įdomus šis sąrašas? Kaip pažymi vertintojai 158 teiktų knygų sąraše būta pačių įvairiausių literatūrinių formų ir turinio knygų, tačiau Bookerio literatūros rengėjai pažymi, kad visgi laimėtojas turi visų pirma patikti patiems skaitytojams, nes eksperimentinės literatūros knyga dažniausiai netampa bestseleriu. Nugalėtojų knygos daugiau ar mažiau išlaiko universalumą, klasikinio pasakojimo formų rėmus, cituoju Delfi:

„Bukerio premiją turėtų pelnyti tokia knyga, kuri patinka žmonėms. Galite vadinti mane kiek senamadišku, tačiau nesu tikras, ar daugelis apsidžiaugtų, jei būtų išrinktas eksperimentinis, vien autorių ir keletą itin rafinuotų kritikų tenkinantis kūrinys. Turi laimėti tokia knyga, kurios puslapių skaitytojas tiesiog negalėtų nustoti vartyti“, – theguardian.com kalbėjo vienas komisijos narių R. Williamsas.

Visgi pastarųjų metų ilgieji Booker sąrašai vis labiau įsileidžia novatoriškų žanrų, pavyzdžiui, komiksus, fragmentinius eiliuotus pasakojimas, bet jie dažniausiai neperšoka į trumpąjį Booker sąrašą. Visgi siūlau pasižiūrėti, kokios temos šiemet dominuoja Bookerio sąraše ir kurios knygos galimai būtų skaitomos Lietuvoje ir įdomios (bent man).

ILGASIS THE 2021 BOOKER PRIZE SĄRAŠAS.

Anuk Arudpragasam „A Passage North“ (psl. 304).

Iš Šri Lankos kilusio rašytojo romanas „Pravažiavimas į šiaurę“ pasakoja apie pagrindinį veikėją Krišaną, kuris netikėtai gauna žinią, kad jo ligotos močiutės slaugytojas Rani mirė įkritęs į šulinį. Krišanas vyksta traukiniu į Šri Lankos šiaurę ir apmąsto savo santykį su gimine ir 30 metų trukusį Šri Lankos pilietinį karą, pro langą regi nuniokotą šalį... Anot kritikų, tai įspūdingi giliamintiški literatūriniai pasažai, kurie pasakoja apie žmogaus ir jo šalies santykį, o kartu tai literatūrinis paminklas tiems, kurie pražuvo šiame siaubingame kare.

Goodreads reitingas yra: 4.16 (74 balsai)

Sunku, pasakyti, ar tokia literatūra būtų paklausi Lietuvoje, tačiau knyga žada gurmanišką ir universalų pasakojimą. Įdomu, kokie tie pasažai ir pasakojimo stilius, nes nuo to priklausytų, ar knyga literatūriškai paveiki.

Rachel Cusk „Secound Place“ (p. 186)

Ne vieną gerai įvertintą romaną parašiusi kanadiečių rašytoja Rachel Cusk su „Antroji vieta“ pateko į ilgąjį sąrašą, o knyga yra viena iš trilogijos dalių. Knygoje pasakojama apie moterį, kuri pasikviečia į savo miestelį prie jūros garsų menininką. Tai vyro ir moterų santykių geometrinė analizė, kurioje susiduria skirtingi vyrų ir moterų stereotipai ir įsitikinimai. Menininkas leidžiasi į kelionę pas menkai pažįstamą moterį, kad galėtų pasižiūrėti, kokį jis geba sudaryti poveikį jos gyvenimui ir aplinkai. Knygoje subtiliai perteikiamas moters likimas ir vyro privilegija, geometriškai atskleidžiami vidiniai ir išoriniai moraliniai įsitikinimai ir jų pasireiškimas... Ir šie susikirtimai yra žmogaus sielos demonų žaidimas.

Goodreads reitingas yra: 3.90 (3070 balsai)

Laibai įdomu ir intriguoja. Man patinka tirštos istorijose, kuriose santykiai atskleidžiami, pavyzdžiui, kaip danų literatūroje „Spalio tylėjimas“. Vis laukiu, kada galėsiu kada nors perskaityti labai panašų romaną, tačiau dar nieko panašaus neaptikau. Kažkodėl įtariu, kad galbūt šis romanas būtų kažkuo panašus.

Damon Galgut „The Promise“ (p. 304)

Pietų Afrikos rašytojas Damon Galgut romanas „Pažadas“ kritikų apibūdinamas kaip „įtaigus, staigus ir tylus“ romanas, kuris pasakoja apie Pietų Afrikoje gyvenančią baltosios rasės šeimą. Vaikai sužino apie motinos laidotuves, į kurias atvyksta, tačiau apie šeimą nenori nieko girdėti, atžaloms šeimos reikalai yra atgrasūs, todėl jie šalti ir formalūs laidotuvėse. Po motinos mirties buvo pažadėtas namas ir žemės sklypas jų namų prižiūrėtojai Salomei, tačiau po motinos mirties atžalos pamiršta šį pažadą ir Salomė nieko negauna... Kartu tai istorija apie senąją baltųjų ir juodųjų Pietų Afrikoje buvusią santvarką ir atsinaujinusią politiką, kuri siekia lygybės tarp šių rasių. Visgi naujajai santvarkai įsitvirtinti reikėjo daugel dešimtmečių, per kuriuos duotas lygybės pažadas buvo arba pamirštas, arba tyčia ignoruojamas. Autorius derina intymius šeimos moralinius įsipareigojimus ir šalies sistemines klaidas.

Goodreads reitingas: 4.17 (404 balsų)

YouTube kanale užkietėję skaitytojai prognozuoja, jog „Pažadas“ yra potencialiausias Booker laimėtojas. Man asmeniškai Afrikos literatūra, nepriklausomai nuo to, kokios rasės žmogaus buvo parašytas, yra įdomi. O dar tokia sudėtinga moralės tema, manau, būti geras lietuviškas skaitymas.

Nathan Harris „The Sweetness of Water“

Amerikiečių rašytojas Nathan Harris neseniai debiutavo romanu „Saldusis vanduo“, kuriame nagrinėja amerikiečių juodaodžių išsilaisvinimą iš rasinės priespaudos epochą, kai po JAV Pilietinio karo du broliai Pretisas ir Landris, išsilaisvinę nuo vergijos ir tapę nepriklausomi, įsidarbina Džordžijos valstijoje esančiame baltaodžių ūkyje. Ūkio savininkai neseniai neteko vaiko ir manydami, kad priimdami nuskriaustuosius tuo pačiu kažin kaip atpirks ar bent jau numalšins širdgėlą, imasi to meto, jeigu taip galima sakyti, labdaringos veiklos. Broliai tikisi susitaupyti pinigų ir išvykti į Kanadą, kurioje jau seniai pabėgo jųjų motina. Tačiau tuo metu miestelyje, miške, vyksta dar dviejų priešingų konfederacijų su skirtingais įsitikinimais karinės pratybos, į kurias įsipainioja broliai, todėl netrukus miestelyje kyla sąmyšis, kurio numalšinimui lyderio poziciją imasi būtent to ūkio šeimininkė. Pastaroji iškelia bendruomenei seniai primirštas protėvių svajones apie vieningą žemę ir taikingus žmones. Bet ar pavyks naujoms vertybėms įsigalėti, kai žmonių tamsumas ir prietarai bei įsitikinimai trukdo?

Goodreads reitingas: 4.39 (2636 balai)

Manau, tokia apie Pilietinį karą XIX amžiuje ypač susisieja su nūdienos suskaldyta Lietuva. Šią knygą, įsivaizduoju, labai tiktų Šeimų maršo neapykantos akcijoms prieš LGBT ar imigrantų bangą. Nes tas „žinojimas“, kokie yra kitos socialinės terpės ar grupės žmonių blogi ketinimai, tiesiog užburia savo gyvulišku siauraprotiškumu, todėl tokie truputėlį kitame žemyne ir nutolusiame, bet analogiškame kontekste, atvejai labai leidžia pasižiūrėti į save iš šalies.

Kazuo Ishiguro „Klara and the Sun“

Jau tikriausiai knygų gurnamas nebereikia pristatyti Nobelio laureato Kazuo Ishiguro. Jo pirmasis romanas po Nobelio įvertinimo „Klara ir saulė“ buvo kuo puikiausiai įvertintas kritikų. Istorija gana nesudėtinga, bet, kaip suprantu, ji labai įtikinama ir aktuali. Istorija pasakojama iš dirbtinės Klaros pozicijos. Klara – vitrinoje laukiantis dirbtinis intelektas su dirbtiniu kūnu, ji stebi pro vitriną pasaulį ir jį apmąsto. Nemirtingumas ir trapumo suvokimas, bet esminis knygoje keliamas klausimas išlieka: ką reiškia mylėti?

Goodreads reitingas: 3.85 (69286 balai)

Manau, kad anksčiau ar vėliau šioji knyga tikrai pasirodys lietuviškai. Gal ji jau net verčiama. Paskutiniuoju metu su Ishiguro neišverstais kūriniais dirba „Baltų lankų“ leidykla. Iš trumpo aprašo man knyga šiek tiek dvelkia Samantos Schweblin „Stiklo akys“ idėjomis, bet galiu ir klysti.

Karen Jennings „An Island“ (p. 119)

Dar vienos Pietų Afrikos rašytojos, kilusios iš sostinės Keiptauno, romanas „Sala“, kuriame pasakojama istorija apie jauną vyruką, kuris nusprendžia mesti iššūkį jūrai. Galiausiai vyrukas atsiduria tam tikroje negyvenamoje saloje, kurioje jį atrandą vienintelis salos gyventojas Samuelis, salos švyturio prižiūrėtojas. Jiedu užmezga ryšį. Vyrukas Samueliui ima pasakoti apie pasikeitusį pasaulį, tačiau Samuelis vėlei prisimena karus, nesantaiką ir tą baimę, nuo kurios bėgo ir buvo ją užmiršęs. Skaitytojai šią knygą apibūdina kaip įtraukiančią, siaubingą ir nepamirštamą istoriją.

Goodreads reitingas: 3.82 (33 balsai)

Kol kas mažiausiai mane sudominusi knyga. Nežinau, aprašas neįtraukė, nieko nebeik neužsiminta apie rašymo pobūdį, bet gal ji ir ne šiaip sau Booker ilgajame sąraše?

Mary Lawson „A Town Colled Solace“

Garsi amerikiečių rašytoja Anne Tyler apie kanadiečių rašytoją veteranę Mary Lawson sakė, kad kiekviena jos knyga yra tikras stebuklas. Naujausiame romane „Miestas pavadinimu Paguoda“ pasakojama kaip tikrame trileryje: mažame miestelyje Paguoda dingsta septynmetė Klara, jos tėvai iš kailio neriasi jos visur ieškodami. Šalia jų neseniai pradėjo sukiotis Liamas, kuris atsikraustė į paveldėtą namą. Liamas jau kuris laikas maloniai pakalbindavo Klarą, kuri mėgo maitinti savo katę... Liamą taip pat slegia praeitis, jis įsikrausto į apšepusį namą, kurio šeimininkės nematė nuo penkerių metukų, Liamą gaubia šių namų istorija... Visais atžvilgiais čia galėtų būti plėtoja pedofilijos istorija, tačiau knygoje šie įvykiai kitokie, čia vaizduojama, kaip sugriautų gyvenimo žmonės tikisi iš gyvenimo paguodos ir vilties, jų istorijos persipina ir pasakojimas perteikia paraleliais vaikystės portretus, o vaikystės tyrinėjimai, persmelkti paguodos ir žmogiškųjų ryšių svarbumu.

Goodreads reitingas: 4.16 (2545 balsai)

Net nežinau, ką manyti apie šią knygą. Jeigu ji dvelkia melodramatiškumu, neskaityčiau, bet retsykiais iš to išplaukia netikėtai įspūdinga literatūra su skirtingomis perspektyvomis. Nemažas goodreads.com reitingas rodo, kad autorė turi ištisą būrį gerbėjų.

Patricia Lockwood „No One Is Talking About This“ (p. 210)

Ambicingu pavadinimu pavadintas 39 metų amerikiečių romanistės, poetės ir eseistės Patricios Lockwood knyga „Niekas nekalba apie tai“, kuriame pasakojama apie influencerę, kuri keliauja per pasaulį ir susitinka įvairiose šalyse su gerbėjais. Netrukus moteris, apsvaigusi nuo gerbėjų, kelionių, ima abejoti pačiu gyvenimu. Jai kyla daugybe klausimų nuo klimato kaitą ir apie jai nežinomus ir neįvardytus iškilius dabarties diktatorius, pasaulis rodos pertekęs visokiom problemom (dirbtinom ir nelabai), todėl veikėja neria toliau į gilumą ir bando atsieti tai, kas ji yra socialiniuose tinkluose ir kas yra tikrasis pasaulis, kuris gąsdina. „Ar mes pragare?“ klausia vienas iš knygos veikėjų. Galiausiai knygą ima papildyti susirūpinusios motinos laiškai apie dukters dvasinę savijautą ir atveria paauglių ir jaunuolių tapatybės susivokimo problemas nūdienos pasaulyje... Knyga parašyta netradiciškai, labai fragmentiškai, vietomis primena meditaciją, kelionę po žmogaus kasdienybę.

Goodreads reitingas: 3.72 (9232 balai)

Nuostabiai aktuali knyga, tačiau mane baugina pasirinkta knygos fabula ir fragmentiškumas. Ar būtina apie būties šiuolaikišką ar ateities pasaulį kalbėti itin fragmentuotais pseudonovarotiškomis literatūros formomis? Visgi knyga mane vilioja, manau, tikimybė didesnė, kad tokią knygą skaityčiau, nei neskaityčiau. 

Nadifa Mohamed „The Fortune Men“ (p. 372)

Iš Somalio Nadifa Mohamed į Didžiąją Britaniją atvyko, kai ji dar buvo mergytė, tačiau jos kilmė nesutrukdė tapti viena įdomiausių ir perspektyviausių britų rašytojų. Naujausias jos romanas „Likimo žmogus“ nukelia mus į Somalio pakrantę 1952-uosius, kur įsikūrusios žydų, indų, maltiečių, britų ir somaliečių šeimos. Tikra tautų mišrainė. Dėmesio centre – lošimo aistra kamuojamas Mahmudas, kuris pasižymi vikrumu, iškalbingumu ir yra nuolat ujamas žmonos už lošimą, nes jis itin prasiskolinęs. Galiausiai vietiniame rajone įvyksta parduotuvės savininko nužudymas ir Mahmudas suimamas kaip pagrindinis įtariamasis. Mahmudas yra įsitikinęs, kad jį tuoj paleis, nes jis tikrai nekaltas, tačiau atsiranda liudytojų, kurie tvirtina matę, kaip jis įeina į parduotuvę, tačiau Mahmudas vis tiek mano, kad jį tuoj paleis, tačiau vietos bendruomenė vis labiau linksta perpiešti jo biografiją ir Mahmudas nežino, kad pamažu teisėsauga, kuria jis neabejotinai tiki, jį patį tuoj sudoros... Tai knyga apie tikėjimą teisingumo sistema, kai iš tiesų ji neatstovauja teisingumui. Knygą kritikai apibūdina kaip žiaurumo ir poetikos derinį.

Goodreads reitingas: 3.81 (53 balai)

Sudominusi knyga, bet jeigu ji labiau detektyvinio pobūdžio, nemanau, kad ją skaityčiau. Iš aprašo supratau, kad ji nagrinėja paprasto patiklaus žmogaus santykį su teisėsauga, o tai visada įdomu. Viskas vėlgi priklauso nuo žanrų maišaties ir pasakojimo pobūdžio, gali būti, kad tai išties gera knyga.

Richard Powers „Bewilderment“ (p. 288)

Amerikiečių rašytojas Richard Powers naujausias romanas „Sutrikimas“ iškart pateko į aukščiausius knygų topus, įskaitant ir Booker Prize sąrašą. Naujausiame savo romane autorius pasakoja apie tėvą astrobiologą, kuris nagrinėja dangaus kūnus ir  jo devynmetį sūnų Robiną. Robinas keistas berniukas, kuris nuolat piešia nykstančių gyvūnų paveikslus ir jam gresia išmetimas iš trečios klasės, kadangi tvojo į veidą bendraklasiui. Akivaizdu, kad Robinas turi sutrikimą, dėl kurio tėvas stipriai išgyvena. Jis pradeda galvoti apie keistą novatorišką gydymą, kuris knygoje vadinamas „neuro grįžtamasis ryšys“. Pagal mirusios žmonos smegenų modelius taikomas berniukui gydymas, kuris turėtų sukontroliuoti jo agresiją...

Goodreads reitingas: 4.46 (54 balai)

Na, šį rašytoją esu jau skaitęs, jo „Medžių istorija“ išties buvo įspūdingai parašyta. Neseniai lietuviškai pasirodė jo romanas „Orfėjas“, kuris jau giriamas lietuvių skaitytojų, todėl beveik neabejoju, kad Alma littera imsis ir „Sutrikimo“, juolab, kad istorija išties provokuoja. Apie nuožmius tėvo ir sūnaus santykius, norą susigrąžinti ar sukurti tai, kas neįmanoma, pasitelkiant šiuolaikinio mokslo pranašystes išties vilioja mane patį laukti šios knygos.

Sunjeev Sahota „China Room“ (p. 256)

Indų kilmės britų rašytojas Sunjeev Sahota ir jo naujausias romanas „Kinų kambarys“ arba galbūt tiksliau verčiant „Porceliano kambarys“ iš tikrųjų nieko bendro su Kinija neturi. Tai dvi skirtingos ir viena kitą papildančios itin sodrios pasakojimo gijos. Viena istorija pasakoja įvykius apie 1929-uosius vykusias Indijos Pandžabo regione kaimo tuoktuves. Apie moterų priespaudą, santuoką, šeimos galią kontroliuoti jaunavedžius, luošinančias tradicijas. Kita istorija nukelia mus į 1999-uosius, kur pasakojama apie Indijon grįžusį emigrantą iš Britanijos į Pandžabos regiono kaimą, kur veikėjas susiduria su rasizmu, įsitikinimais ir pan. Dvi istorijos iš esmės pasakoja apie galios per primestas taisykles ir tradicijas valdymo žaidimus. Knyga savo „tirštumu“ lyginama su Salman Rushdie kūryba, o šią istoriją įkvėpė paties rašytojo giminės istorijos.

Goodreads reitingas: 3.87 (567 balai)

Vienu metu itin mėgau tokias indiškas istorijas, kurios dvelkia egzotika, veikėjų gausa, man sunkiai suvokiamomis tradicijomis. Esu didelis Salman Rushdie ir Arundhati Roy gerbėjas, o jeigu ir šio romanisto literatūra yra tokia pat giliamintė, manau, su malonumu ją perskaityčiau.

Maggie Shipstead „Great Circle“ (p. 608)

Amerikiečių rašytoja ir jos naujasis romanas „Puikusis ratas“ yra storiausia šio Booker Prize sąrašo knyga. Joje pasakojama itin ambicinga dvisluoksnė istorija. Istorija prasideda pasakojimu apie 1914-uosius, kai iš skęstančio laivo išgelbėjami du kūdikiai, kuriuos priglaudžia gyventi vienas iš Montanoje gyvenančių dėdžių. Po keturiolikos metų, vienas iš kūdikių Miriana kasdien kenčia aplinkinių patyčias dėl to, kas ji yra, o tai paskatina ją domėtis lakūnės profesija. Galiausiai ji susidraugauja su pasiturinčiu globėju, kuris finansuoja piloto mokymus ir ji įsigyja lėktuvą. Jos pasiryžimas apskristi visą pasaulį stebina visko mačiusius, tačiau didžiausias jos troškimas perskristi Šiaurės ir Pietų polius. Galiausiai Miriana skrisdama virš Antarktidos dingsta ir niekada nebeatsiranda... Po 100 metų apie ją statomas kino filmas, o pagrindinį vaidmenį atlieka Hadley, kuri išgyvena aktorės krizę. Ji – itin populiarių filmų aktorė, kuri nori nusimesti Holivudo šabloninį spindesį ir įrodyti, kad yra kur kas daugiau, nei vieno vaidmens atlikėja. Ji pasineria į Mirianos istoriją ir čia atsiranda tiek analogiškų pasikartojimų, kuriais skaitytojais gali žavėtis šioje dideliame daug ką aprėpiančiame kūrinyje.

Goodreads reitingas: 4.15 (6593 balai)

Taip! Šitos knygos norėčiau ir aš. Labai tikiuosi, kad tai ne koks pop romanas, o iš tikrųjų kruopšti ir jautri knyga, persipynusi pasikartojančių įvykių ratilais skirtingose epochose.

Francis Spufford „Light Perpetual“ (p. 336)

Britų rašytojo Francio Spuffordo romanas „Amžinoji šviesa“ nusakomas kaip itin gilus, jautrus ir gražus pasakojimas apie 5 vaikus, kurie galėjo gyventi, tačiau žuvo. Tai kelionė per XX amžių Londone, kuri realiai prasideda 1944 skurdokame Londono pietvakariniame regione, kur didelė minia sueina pasižiūrėti į naujus kaimynų aliuminius puodus. Tai buvo didelė retenybė, kadangi daugelis dalykų buvo išlydyti karo reikalams, todėl nauji aliuminiai puodai kėlė nuostabą. Netrukus atsitinka nelaimingas incidentas – gaisras, kuriame sudega penki vaikai. Toliau istorija plėtojama iš perspektyvos, kas galėjo nutikti su tais vaikais, jeigu jie būtų išgyvenę. Pasakotojas tęsia jų gyvenimas, bėga per XX amžių, pasakoja socialinę, seksualinę ir technologijų revoliuciją ir jų kontekste šių potencialiai galėjusių gyventi vaikų istorijas: kaip jie tuokiasi, skiriasi, vėl tuokiasi, kaip jų vaikų vaikai gyvena... Tai istorija nepavaldi mirčiai ir brėžia galimos realybės perspektyvas ir iškleidžia gyvenimo grožį.

Goodreads reitingas: 3.83 (977 balai)

Nuostabi knyga, galiu jau pasakyti, kad skaitant jos anotaciją jau ėmė piestu stotis gyvaplaukiai. Labai labai norėčiau, kad tokia istorija rastųsi ir lietuviškai. Daugelis ją spėjusių booker‘istų perskaityti prognozuoja, kad ji turėtų būtinai atsidurti trumpajame Booker Prize sąraše ir yra viena iš potencialiųjų knygų laimėti šį apdovanojimą.

Na, štai ir baigėsi visos 13 knygų. Labiausiai lietuviškai norėčiau skaityti Francis Spuffrdo „Light Perpetual“, Richard Powers „Bewilderment“, Maggie Shipstead „Great Circle“, Damon Galgut „The Promise“ ir Rachel Cusk „Secound Place“. O kokie jūsų pasirinkimai?

Kaip visada dalijuosi aistringo Booker Prize apžvalgininko Eric Karl Anderson komentarais apie visas 13 knygų ir jo spėjimus dėl laimėtojo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teisingumo raiteliai" / "Retfærdighedens ryttere" / "Riders of Justice"

Sveiki,

Mėgstu danų kiną! Ir visai ne dėl puikaus Mads Mikkelsen vaidybos, bet apskritai per tiek metų festivaliuose stengiuosi pamatyti viską, kas daniška, nes visada palieka vienus geriausių įspūdžių. Šįkart teko matyti Anders Thomas Jensen režisuotą veiksmo komediją „Teisingumo raiteliai“ (dan. Retfærdighedens ryttere) (2020), kuri pasakoja apie teroro aktą Danijos didmiestyje, kur per lemtingą atsitiktinumą žūva mergaitės mama, o mokslininkas statistas išlieka per klaidą gyvas. Iš karo tarnystės grįžta tėvas, tačiau jis nenori matyti ne tik prislėgtos dukros, bet nepripažįsta, jog pats yra sutrikęs, tačiau nuolat prasiveržia nevaldomi agresyvūs pykčio priepuoliai... Galiausiai statistas susiranda kariškį ir saujelė vyrukų bando atkeršyti teroristams.

Visgi siužetas itin amerikietiškas, Holivudas mėgo ir mėgsta panašaus turinio filmus, tačiau šios istorijos komedijos rėmuose imasi Anders Thomas Jensen, kuris žinomas už savo savitas komedijas: „Adomo obuoliai“ (2005), „Vyrai ir viščiukai“ (2015). Kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ – pastarasis man buvo viena juokingiausių tų metų komedijų, žviegiau iki paspringimo kino salėje, viskas buvo kaip tikroje kvailių parodijoje, todėl neslėpsiu, kad pamatęs tą patį režisierių ir daugelį aktorių iš filmo „Teisingumo raiteliuose“, efekto ir pasakojimo kolorito tikėjausi labai panašaus. Teko nusivilti. Po 20 minučių seanso draugas palinko man prie ausies ir pakuždėjo: „Ar tai tikrai komedija, nes nieko juokingo jame nėra?“

Visgi pirmasis pusvalandis beveik be komedijos, vėliau režisierius įveda absurdiškus elementus, gaujelė protingų strategų tampa tiesiog kvailių kompanija, kurie apsimeta psichologais, tačiau įsirengę daržinėje sekimo laboratoriją stengiasi susekti teroristus... Iš viso to, kad po to matome, režisierius derina tam tikrus absurdiškus komedijos elementus su amerikietiško stiliaus veiksmo filmų šablonais ir perteikia kažką, ką pavadinčiau labai daniško. Visgi nepalyginsi su „Vyrais ir viščiukais“, kadangi komedijos ganėtinai mažai, o keršto istorija bei tėvo ir dukters santykių analizė ganėtinai lėkšta ir tipinė. Visumoje filmas kiek atmosferinis, savitas ir tai yra gerai, bet istorija chaotiška, pradžia sunkiai įtraukia, pseudomoksliniai dialogai, kurie lyg ir turėjo kelti juoką, atrodo nelabai įtikinami ir suprantami. Filmas nėra prastas, tačiau asmeniškai įspūdžio nepadarė, todėl likau šiek tiek nusivylęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berlyno sindromas" / "Berlin Syndrome"

 Sveiki,

Pasiilgau tiesiog gerai emociškai sukalto trilerio! Tiesą sakant, sunku būti pasakyti, kada paskutinį kartą tokį mačiau, todėl kaskart „užšokęs“ ant gero trilerio, džiaugiuosi jį vertindamas gerai ir aukštais balais. Vienas iš tokių kaip tik nutiko šiąnakt, kai pažiūrėjau australų režisierės Cate Shortland filmą „Berlyno sindromas“ (angl. Berlin Sindrome) (2017), kuriame pasirodo mano mėgstamas vokiečių aktorius Max Riemelt. Pastarąjį tikriausiai daugiau visi žino ne tiek iš vokiško kino, bet puikaus fantastinio serialo „Sense8“. Na ir aktorė Teresa Palmer, kuri šiame filme, kaip jau daugelis komentatorių atkreipė dėmesį, panaši ne tik vaidyba, bet fizine išvaizda į Kristen Sewart, bet tai tikrai nesutrukdė žiūrėti paties filmo.

Filmas pasakoja apie australę, kuri atvyksta į Berlyną, klaidžioja po sendaikčių parduotuvėles, kol netyčia susipažįsta su maloniu vokiečiu, kuris mokykloje moko anglų kalbos. Mokytojas išsilavinęs, domisi literatūra ir menu, todėl netrunka, kad jausminga klajoklė menininkė užmegztų intymius santykius, bet žiūrovui jau nuo pat pradžių kirba mintis, kad tas anglų kalbos mokytojas ne šiaip sau malonus ir ne iš kelmo spirtas, bet visi jo įtartini veiksmai, nors iš pradžių ir labai perteikti flirtuojančiai, visgi liudija, kad jis psichopatas arba serijinis merginų iš užsienio žudikas. Ir tai yra, sakyčiau, pati prasčiausia šio filmo dalis, tas išankstinis žiūrovo žinojimas, kad situacija netrukus pereis merginai į nenaudą. Tik klausimas, kokiais būdais ir kaip viskas vyks?

Būtent psichologiniai psichopato veiksmai ir merginos įkalinimas tampa patys įdomiausi. Ar merginai pavys išsilaisvinti? Kiek jau esu matęs tokių apie įkalintas moteris, jie visada prikausto mano dėmesį, pradedant „Panikos kambarys“ ir baigiant Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ – visi jie įtraukia savo įtampa. Žinoma, „Berlyno sindrome“ nerasite kažin kokių netikėtų filosofinių idėjų, režisūros sprendimų, nes iš tikrųjų žiūri tą filmą ir pamiršti pastebėti šabloniškumą, o tai, sakyčiau, yra itin geras trilerio bruožas. Kad ir kiek kas nors skaitytų, pavyzdžiui, Sandros Brown ar Tess Gerritsen detektyvus ir atpažintų ten esančias schemas, nemanau, kad įtampos ir smalsumo būtų dėl to mažiau. Filmas absoliučiai pateisino ir beveik užpildė visus šio žanro reikalingus elementus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Miley Cyrus - Plastic Hearts [Vinyl, 2LP] (2020)

 
Informacija apie albumą: Miley Cyrus - Plastic Hearts [Vinyl, 2LP] (2020)

Filmas: "Nešventa" / "The Unholy"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas vidutinis siaubo filmas pavadinimu „Nešventa“ (angl. The Unholy) (2021) kviečia mus į raganišką pasakojimą apie blogį, tikėjimą ir abejonę. Mažame JAV miestelyje XIX amžiaus viduryje atliekamos šiurpios Šėtono tarnaitės sunaikinimo apeigos, po daugel metų, mūsų dabarties laikais, vietos sužlugdytas žurnalistas panaikina apsaugą, o toje parapijoje kurčnebylė mergaitė pradeda kalbėti, iki tol negirdėjusi, kaip žmonės kalba. Nepaisant visko, ji dar pagydo keletą žmonių ir apie jos stebuklingas galias ir mergelės Marijos regėjimus sužino visas pasaulis...

Visą filmą žiūrėdamas galvojau, ką reikia padaryti šiais laikais, kad tave paskelbtu šventuoju? Ir apskritai, ar mokslo amžiuje įmanomas toks dalykas? Visą tą laiką, kol žiūrėjau šią istoriją, buvo aišku, kad blogis manipuliuoja gerumo įvaizdžiu, o šalia Bažnyčios (o gal net pačioje joje) yra daugiausia velnių... Čia mes iš tikrųjų turime kone klasikinį variantą, kada kunigas kovoja su blogiu, pagrindinis veikėjas išgyvena abejonės tikėjimo klausimais, o paauglė maniakė stebukladarė kaskart savo kalbomis šiurpina aplinkinius. Noriu pasakyti, kad „Nešventa“ nepateikia absoliučiai nieko naujo, nė kruopelytės naujos idėjos ar žiūros kampo, viskas suręsta kaip iš chrestomatinio vadovėlio: atmosfera, tiesmuki ir vienkrypčiai veikėjai, kurie turi tik vieną kokią nors nuodėmę-problemą ir, žinoma, keletas siaubo efektų...

Visi šie elementais pertepti storu šabloniniu sviestu, todėl filmas tampa lengvu nakties ar vakaro fonu, kuriame nei dvasios, nei ambicijų tiek iš istorijos, tiek iš režisieriaus nesulauksite. Kai kurie sprendimai ganėtinai paviršutiniški, pavyzdžiui, kunigo „savižudybės“ scena, kuri nė iš tolo neišgąsdina pagrindinės veikėjos ir veikėjo, jie net neanalizuoja kitų veikėjų veiksmų, viskas sutelkta vien tik į aiškiaregės patvirtinimą tapti šventąja. Manau, neišnaudota daug galimybių, kurias, kaip visada, tokie ryškiai užsakomojo pobūdžio filmai, galėjo pasinaudoti. Mistika primityvoka, probleminis laukas lėkštas, veikėjai šabloniški. Bet visgi, ką mes veiktume be šitų šabloninių filmų, persisotinę Scanoramomis ir Kino pavasariais?

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 36/10

IMDb: 5.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šeimininkas" / "Host"

 Sveiki,

Tvankiomis ir karštomis vasaros naktimis, kai nesiseka užmigti, galima miego dėlei įsijungti kokį nors neįpareigojantį filmą, prie kurio būtų visai negaila ir užmigti. Kadangi naktimis siaubo filmai žiūrisi, nusprendžiau pasižiūrėti Rob Savage režisuotą „Šeimininkas“ (angl. Host) (2020).

Filmų apie socialinius tinklus bumas jau kadais prasidėjęs. Nufilmuoti filmą, kuris vyktų vien tik medijoje, tarkim, skype arba zoom programoje, kai veikėjai susiskambina iš namų, yra nebe naujiena. Tikriausiai pastarųjų metų vienas garsiausių filmų buvo „Išmesta iš draugų“ arba itin vykusi drama „Paieška“, kuri tikrai įtraukia savo kalbėjimo maniera ir sukelta intriga. Visgi po šių filmų atrieda ir atidunda vis skurdesni ir taupesni karantininiai filmai.

„Šeimininkas“ – tai nė valandos netrunkantis filmas, beveik, sakyčiau, trumpametražis, todėl ilgai kankintis, jeigu nepatinka, nereikės. Iš tikrųjų filmo idėja gana paprasta: susiskambina pulkelis draugių, kurios per dvasių mediumę bando išsikviesti dvasias ir paeksperimentuoti, tačiau netrukus mediumei dingsta internetas, o merginoms belieka smagintis su piktąją dvasia. Žodžiu, filmas lengvai įtraukia savo gyvais pasičiauškėjimais, dialogai gana gyvi ir veikėjai gana natūralūs, tačiau viskas klostosi pagal jau matytas pasakojimų šablonus. Tai tarsi „Paranormalių aktyvumų“ (prieš dešimtmetį itin išpopuliarėjusi siaubo filmų serija) adaptacija karantininei versijai.

Visgi šioje istorijoje nerasite nei charakterių plėtotės, nei itin kokios įdomesnės prasmės ar minties, kadangi viskas vyksta pagal vieną ir tą patį atmosferinį ir numatomų įvykių kurpalių. Nepaisant visko, svarbiausią siaubo elementą filmas išlaiko – atmosfera baugina, jaudintis yra dėl ko, kelis kartus ne juokais krūptelėjau, o tai jau yra tikrai neblogai ir kur kas geriau nei per naujuosius egzorcizmą vaizduojančius filmus, kai demonas iškišęs liežuvį atrodo kaip kūdikis per Heloviną. Sakyčiau, filmas vidutiniškas, o jo trumpumas šiuo atžvilgiu tėra tik privalumas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekada. Retai. Kartais. Visada" / "Never Rarely Sometimes Always"

 Sveiki,

Manau, kad vidurvasarį pamačiau geriausią savo šios vasaros filmą pavadinimu „Niekada. Retai. Kartais. Visada.“ (angl. Never Rarely Sometimes Always) (2020), kurį režisavo Eliza Hittman. Taip, tai dar viena istorija apie mokyklos merginą Autumn‘ę, kuri turėdama vos 17 metų ir laisvu metu dirbdama prekybos centre kasininke, sužino, kad laukiasi kūdikio. Per mokyklos talentų vakarą, ji puikiai sudainuoja dainą, tačiau iš salės kažkas sušunka „kekšė“ ir ji ne tik blogai pasijunta, bet, pasirodo, ir nuolatos jaučiasi prislėgta, neturinti net kam išsipasakoti. Galiausiai pusseserė suorganizuoja kelionę į Niujorką, kur tik ten galima pasidaryti legalų abortą, nesižinant tėvams...

Dieve, koks, sakytumėte, nuobodus ir pamokslaujantis kino siužetas, nagrinėtas ir perteiktas kine dešimtimis sykių, kuo šis variantas begali nustebinti? Ogi gali, patikėkite manimi. JAV nepriklausomo kino pavyzdys, kuris mano galvoje dar labai ilgai išliks kaip sodrus, itin realistiškas ir įtraukiantis. Labai rizikinga imtis jau išnagrinėtų temų, tačiau režisierė žino, kad kartais išnagrinėta tema dar nereiški, kad aktualumo lauke yra išsikvėpusi. Ji pagaviai tyrinėja jaunos merginos smurtinius santykius ir iš to užgimusį vaisių praktiškai beveik nevaizduodama praeities įvykių, viską mes sužinome tik vienoje nepatogioje scenoje, kai klinikos daktarė apklausinėja merginą, o ji turi atsakyti tik šiais žodžiais: niekada, retai, kartais, visada... Anketos apklausos duomenys tampa esminiai pačiam žiūrovui, kuris iki tol dvejojęs merginos sprendimu nejučia „perbėga“ į jos pusę, ima suvokti jos dvasinę būklę ir pasirinkimą darytis abortą. Kine vis dar svarbu ir tikriausiai visada bus svarbu, kokiais būdais aš papasakosiu panašią istoriją ir ją perteiksiu.

Labai seniai teko matyti amerikiečių išpliaupsintą filmą apie nėščią paauglę „Juno“ (2007), kuriame animuotais intarpais bandoma perteikti paauglės būsenas, tačiau šis dabarties filmas, manau, yra kur kas tikroviškesnis ir paveikesnis. Gal ne toks šokiruojantis kaip rumunų „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, tačiau šio filmo tikslas ir nėra šokiruoti. Mergina patyrusi smurtinius santykius bijo pasakyti tėvams apie nėštumą, traumuojančiai depresyvius potyrius filme perteikia debiutuojanti aktorė Sidney Flanigan, kurios įsimintinas debiutas beveik prilygsta kažkada visus kalbėti privertusią Elizabeth Olsen filme „Marta Mersi Mei Merlen“ (2011)...

Kino gurmanams rekomenduoju nepraleisti šios jaudinančiai jautrios, vietomis nepatogios kino juostos, kuri perteikia pavojingas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas itin realistiškais potyriais. Gali pasirodyti, kad visą filmą nieko nevyksta ir kad ta vargšė galiausiai pasidarys abortą ir viskas grįš į savas vėžias, tačiau prieš mūsų akis griūva gyvenimas ir vėl statomas iš naujo, o svarbiausias faktorius, kaip sakė medikė konsultantė pagrindinei veikėjai: kol tu pati savarankiškai gali nuspręsti, ką su „visu tuo“ daryti, tol viskas yra gerai. Skamba itin paguodžiamai, kai prie abortų klinikos susirinkę dešimtys katalikų rėkauja laikydami Marijos paveikslą, kad esi žudikė, nepaisant visko. Žiūrėdamas šią juostą tyliai savęs paklausiau: ar aš už abortus? Ką anketoje apibraukčiau? Niekada? Retai? Kartais? Visada?

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Christina Lamb "Mūsų kūnai – jų karo laukas"

 Christina Lamb. „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 464.

Sveiki, skaitytojai,

Garsi britų tiriamosios žurnalistikos rašytoja Christina Lamb (g. 1965) prieš kelerius metus pristatė vieną labiausiai šokiruojančių savo dokumentinės prozos kūrinių Mūsų kūnai – jų karo laukas (angl. Our Bodies Their Battlefield. What War Does to Women) ir beregint sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Autorė važinėjo po visą pasaulį, kad galėtų tiesiogiai pasikalbėti su moterimis, kurios karo metu išgyveno nesibaigiančius grupinius prievartavimus. Man, kaip vyrui, visada buvo keista, kodėl moterims išprievartavimas yra toks skausmingas, kone nepakeliamas, kai tuo tarpu kur kas skausmingesni kankinimai, pavyzdžiui, galūnių kapojimas yra kur kas lengviau psichologiškai pakeliamas. Gali būti, kad kalbu itin makabriškai, tačiau šioji knyga leido suvokti esminį moters tapatybės esmę per jos kūno išniekinimą. Tai daugiau nei vien tik kūno išniekinimas. Didelė dalis liudytojų visame pasaulyje minėjo vieną ir tą pačią išprievartavimo frazę: mane tai nužudė iš vidaus. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Rita Kaminskaitė, o išleido Alma littera.

Neskaitau daug dokumentinės prozos. Paskutiniu metu buvau skaitęs šokiruojančią baltarusių rašytojos ir žurnalistės Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai, todėl nenorom lyginau, kuo Nobelio premijos laureatės knygos skiriasi ir yra panašios su Christinos Lamb. Žinoma, S. Aleksijevič proza yra kur kas stipresnė ir paveikesnė, kadangi ji perteikia autentiškus liudytojų balsus, netgi išlaiko pašnekovo sintaksę, sakinio „šnopavimą“, pasikartojimus, kurie rodo liudytojo psichinę būklę, o tai leidžia itin jautriai tapatintis su skausmą išgyvenančiais liudytojais. Be to, S. Aleksijevč prozoje dažnai nėra atsakymų į klausimus, kodėl taip nutiko, nėra ryškios takoskyros tarp gėrio ir blogio, nes tie patys žmonės gali didžiuotis, kad jų sūnūs žudė (Cinko berniukai) kitus žmones ir tuo pačiu apraudoti, kad jis buvo nužudytas. Ch. Lamb proza kur kas labiau vienalytė, jos tikslas nėra tekstu perteikti moterų autentiškus balsus, autorė viena tiriamosios žurnalistės tonacija perteikia moterų liudijimus, įterpdama politinius ir istorinius kontekstus. Iš vienos pusės ši autorė turi aiškesnį tikslą: atkreipti viso pasaulio dėmesį, nutildytus ir nematomus aktyvistus bei pasaulio politikus, kurie nusiręžia nuo prievartaujamų moterų likimų.

Knygos pradžioje pateikiami žemėlapiai, kurie nusako autorės svarbiausius tiriamosios žurnalistikos geografinius taškus. Nuo Bangladešo iki Argentinos, nuo Artimųjų Rytų iki buvusios Jugoslavijos ji keliauja ir kalbasi su moterimis. Kartu tai kelionė po XX–XXI a. karų paženklintą pasaulį, kuriame labiausiai kenčia civiliai, ypač moterys. Visame pasaulyje tendencija labai panaši: vyrai sušaudomi, o mergaitės, merginos, moterys ir net senolės paliekamos prievartai. Nedažnai po prievartavimų jos nužudomos arba paliekamos mirti smarkiai nukankintos.

Knyga išties šokiruojanti, ji leidžia suprasti moters lytiškumo ir tapatybės jautrumą. Kartą brutalia jėga pažeidus moters moteriškumo esmę, ji lieka nepagydoma ir kraujuojanti žaizda visą gyvenimą. Mane nustebino šis jautrumo mastas ir tai, kaip karą ir neįtikėtinus prievartos mastus išgyvenusios moterys toliau egzistuoja. Taip, egzistuoja, o ne gyvena. Labai dažnai jos per visą savo likusį laiką ne tik negali grįžti namo, bet yra atstumiamos savo artimųjų. Ypač sukrečiantys liudijimai iš musulmoniškų kraštų. Neseniai, dar 2015 metais į Europą plūstelėjo daugybę pabėgėlių iš Sirijos, jų liudijimai taip pat įtraukti į šią knygą. Išprievartauta moteris laikoma artimųjų nešvaria, sugadinta, brokuota. Ji nebeturi galimybės sukurti šeimos. Paradoksas: aukai reikalinga psichologinė pagalba, visokeriopa artimųjų pagalba, kad ji galėtų atsitiesti, tačiau tos moterys laikomis kaip prostitutės ir yra atstumiamos. Kad auka pati kalta, nes „sutiko“ būti prievartaujama, toks požiūris šokiruoja dar labiau.

„Čia buvo daug skirtingų vyrų, jie sukišdavo moterims į intymią vietą lazdas ar butelius net iki skrandžio, bet man to nepadarė. Didžiąją laiko dalį gulėjau be sąmonės (p. 161).“

„Keli vyrai prievartavo mamą dukters akivaizdoje, o tada paprašė mergaitės nuplauti jų penius ir mamos lytinius organus. Vėliau moteris pagimdė neišnešiotą kūdikį, trisdešimt keturių savaičių aklą berniuką. Jos dukra niekada nebaigė mokyklos, gyveno palaidą gyvenimą ir susilaukė penkių vaikų su trimis skirtingais vyrais (p. 220).“

Christina Lamb

Išprievartavimo destrukcinis poveikis sunkiai suvokiamas, tie liudijimai baisūs, bet jie itin reikalingi, kad būtų išgirsta nematoma ar nenorima matyti tiesa. Labiausiai šokiruoja to išprievartavimo fakto sumenkinimas. Ilgą laiką moterų prievartavimas buvo laikomas karo lauko legaliu ir būtinu grobiu, ir tik visai neseniai teismuose buvo priimta šis karo nusikaltimas toks pat rimtas, kaip ir fizinis kankinimas. Labai dažnai teisėsauga dėl prievartavimų numodavo į aukas kaip į nerimtą karo nusikaltimą, bet dar labiau šokiruoja, kai karui pasibaigus, toms aukoms kasdien einant į darbą dar tenka sveikintis su savo prievartautojais: „Pas mane dirba naktinis sargas, kuris žudė. Žmogus, gyvenantis priešais, irgi žudikas. Kiekvieną rytą mes pasisveikiname, bet abu žinome (p. 160).“

Įdomu buvo skaityti apie Ruandoje hutų vykdytą genocidą tutsiams, nes prisiminiau filmą Ruandos viešbutis (2004), buvo įdomu sužinoti ir apie masinius prievartavimus Balkanų regione, vėl prisiminiau filmą Quo Vadis, Aida? (2020) ir visuose šiuose filmuose taip pat akcentuojami ne prievartavimai, bet politiniai manevrai, sušaudymai, tačiau išgyvenusiųjų moterų  prievarta tarsi nesvarbi, todėl šioji knyga išplėtė karo suvokimo siaubo mastą, leido žvilgtelėti ir į Argentinoje aštuntajame dešimtmetyje grobiamas moteris, kurios tapdavo surakintomis gimdymo mašinomis. Kanadiečių rašytoją Margaret Atwood tas baisus Argentinos moterų kankinimų mastas iš esmės leido pradėti rašyti Tarnaitės pasakojimą. O kur dar beveik milijonas vokiečių moterų, kurias išprievartavo sovietai, ar japonų sukurtos „paguodos moterų“ haremas sekso vergijai palaikyti, kai Japonijos kariai brovėsi į Azijos žemyninę dalį XX a. pirmojoje pusėje.

Būtų galima vardyti ir vardyti tuos liudijimus, tačiau akivaizdu, kad jie jungiasi į vieną mūsų pasaulį gaubiantį prievartos tinklą. Įspūdis toks, kad nieko nėra baisiau už karą, kad žmonių žemė tiesiog persisunkusi skausmu, krauju ir kančiomis. Mes vaikštome vieni ant kitų kaulų, o atmintis, kol gyvas žmogus, niekur nedingsta, kaip ir paliktos prievartos žymės. Galiausiai išprievartavimas tampa esmine aukos tapatybės dalimi, kuri ją atskiria nuo likusios visuomenės. Baisiausia, kad auka yra priversta tą slėpti, gėdytis, meluoti, nuslėpti, todėl labai sunku nuteisti karo smurtautojus. Kodėl tai vyksta ir vyko? Ne kartą knygoje minima, jog priešas per moters kūną nori pažeminti visą etninę ar religinę tautą, nes karas visada kyla dėl įsitikinimų, etninių skirtumų, pavydo, nelygybės, noro būti dievais ir sukurti savo „tobulą“ pasaulį, todėl „pasėti“ moters kūne naują gyvybę yra viena esminių vyro kario pasąmonės diktuojamų veiksnių: pokytį daro naujos gyvasties sukūrimas ir dabarties gyvasties atėmimas. Tai siaubingų iliuzijų, politinių įsitikinimų vedami žmonės naikina patys save. Šioje nelengvoje knygoje moters kūnas tampa susitraukusio pasaulio ploteliu, kurį žūtbūt norima sutrypti vardan to, kas iš esmės nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Vaidas Baumila – Kunigunda [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Vaidas Baumila šią vasarą duoda garo. Per mėnesį ir kelias savaites savo YouTube paskyroje sugebėjo surinkti beveik pustrečio milijonų peržiūrų su savo naujausia daina ir vaizdo klipu „Kunigunda“. Tiesą sakant, internete užmačiau, kad šis muzikinis kūrinys toks populiarus, kad jį leidžia daugelis radijo stačių ir jį galima išgirsti populiariose viešosiose vietose, nors nė karto negirdėjau. Tiesa, nedaug kur ir lankausi, kad suspėčiau įsitikinti šios dainos „brukimu“ per visus galus. Visgi dainą buvau išklausęs vos tik ji pasirodė ir man tas keistas raganiškas, kone valpurgiškas, sektantiškas, feministinis, raganiškas vaizdo klipas buvo toks netikėtas ir neįprastas, kad pamaniau sau: ne, lietuviams reikia užpakalių kratymo ir kažko amerikietiško, bet klydau, oi, kaip smarkiai klydau!

Žmonės dar mėgsta lietuvišką muziką! Kai aš asmeniškai jos itin mažai klausau, man atrodo, kad ji susitraukusi ir menkai egzistuoja, tačiau, kai drioksteli koks Jarutis, Baumila ar Jazzu su Saulės kliošu, imu ir nustembu, kad tas vadinamasis lietuviškas popsas dar ir koks gyvas, jis klausomas ir populiarus, nes, matyt, žmonėms vis dar reikia paprastučių dainų. Visgi Igno Šeiniaus „Kuprelio“ bažnytkaimio gražuolė Kunigunda Vaidos Baumilo klipe virsta valkirijomis ar net savotiškomis bakchantėmis, todėl labai smagu, kad etniniai elementai, naujas atrastas rakursas, primenantis vieną originaliausių pastarųjų metų siaubo filmą „Saulės kultas“, prikelia ilgą laiką nuslopintą lietuviško kaimo atmosferos magiją. Beje, ar pastebėjote, kaip iš didmiesčių visi nori vasaromis į savo sodybines rezidencijas? Manau, lietuviškas kaimas, nors jau ir nebe kolchozinis ir ne su penkiomis karvėmis bei alinančiais ūkio darbais, bet vis tiek savotiškai atgimsta naujai, kaip ramybės oazė.

Kalbant apie pačią dainą ir jos skambesį, atrodysiu banalus, bet baisiai man šliejasi prie kai kurių legendinių grupės „Hiperbolė“ kūriniais, bet ir išlieka baumiliškas savitumas. Sveikinu tokius drąsius lietuviškai skambančius kūrinius!

Žodžiai / lyrics

Vaidas Baumila – Kunigunda

 

Netgi vidury nakties mano ugnį užkurtum,

Žalios akys pakerės, tie vidurnakčio burtai.

Mūsų taurė sklidina – rankoj supasi, dega,

Laumė, miško ragana, kelią rodo ir veda.

 

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,

Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.

Turėsi palaukt, turėsi palaukt,

O kai pamatysi mane – pašauk.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

 

Net kai paliečia aušra mūsų ugnys rusena,

Akys žalios nejučia miško paslaptį seka.

Mūsų taurė vėl pilna – rankoj supasi, dega

Laumė, miško ragana, vėl man atima žadą.

 

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,

Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.

Turėsi palaukt, turėsi palaukt,

O kai pamatysi mane – pašauk.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

(x2)

 

Jūsų Maištinga Siela