Naujausio
pramoginio kino išalkusiems žiūrovams daug kas tikriausiai rekomenduos naująjį
režisieriaus Benjamin Caron filmą „Sukčiavimas“ (angl. Sharper)
(2023). Pastarasis režisierius buvo atsidavęs prabangiausio visų laikų serialo „Karūna“
režisūrai, kuriam sukūrė net 11 serijų, nors žvelgiant į jo ankstyvąjį
režisūrinį kelią darosi akivaizdu, kad užlipti į „Olimpą“ gana sudėtinga, nes
pradžioje daug mėgėjiškų ir gana prastų bandymų kurti savitą filmą. Kitą vertus,
kai turi palaikymą ir finansavimą, tau keliai daug kur atviri kurti tai, kam iš
tikrųjų esi gabus.
„Sukčiavimas“
prasideda visai ne kaip trileris, o kaip graži romantinė istorija viename
Amerikos didmiesčio knygyne. Kone Pelenės istorija, veikėjai kalbėdami apie Charlottes
Bronte „Džeinę Eir“ ir kitus klasikus įsimyli, tačiau akivaizdu, jog istorija
slepia kraupią tiesą, kurios su nekantrumu laukia žiūrovas, juk filmo pavadinimas
nieko neslepia – apie sukčiavimą.
Būtų
kvaila Jums atskleisti šio filmo siužetines detales, nes prarasite malonumą žiūrėti,
o žiūrėti pramogai toks filmas, sakyčiau, tinka, nes jis pavykęs daugel aspektų.
Visų pirma reiktų pagirti pasakojimo kompoziciją, kuri primena novelių romaną,
tad atrodo, kad nieko kelios pernelyg nesusijusioms istorijoms lemta
susikirsti. Istorija kiekvienam „iššokusiam“ veikėjui suteikia savitą
pasakojimo atkarpą, todėl toks koliažinis pasakojimo būdas pateisina trilerio galvosūkio
struktūrą, išlaiko žaismingumą ir veržlumą.
Tiesa,
reikia pasakyti, kad daugiau ar mažiau prie tokio kino pripratusiam žiūrovui
nesunku įvardyti, kuo filmas daugiau ar mažiau baigsis: užkietėjusius sukčiaus
apgauna diletantai sukčiai, išmokę amato iš savo mokytojų. Nors filmas
įtraukus, leido mėgautis charizmatiškai nuodėmingais aktorių Julianne Moore ir Sebastian
Stan kuriamais veikėjų charakteriais, tačiau tenka pripažinti, kad šis
kokybiškai „atidirbtas“ filmas daugiau už pramoginio kino rėmų žiūrovo
neišveda. Filme atpažinsite tam tikrus triukus, kurie stebina tik tiek, kiek
esame įpratę panašiuose trileriuose apie sukčiavimą matyti, pavyzdžiui, „Apgaulės
meistrai“, todėl turinio prasme filmas nepasiūlo nieko daugiau nei spalvingą ir
temperamentingą lėlių namelio šou, kurį smagu žiūrėti tol, kol žiūri, tad
novatoriškumo ar kokių gluminančių dalykų nesitikėkite, viskas pagal taisykles.
Kad
dažniau europiečiai moka kurti geresnius siaubo filmus už amerikiečių – jau
seniai žinomas faktas. Europietiški siaubo filmai, ar tai būtų tamsus ispanų
siaubo trileris, ar šaltas ir mitologija apipintas skandinavų šiurpą keliantis
pasakojimas, filmai dažniausiai išsiskiria savitu režisūriniu braižu. Maždaug
to tikėjausi iš vengrų kino režisieriaus Péter Bergendy siaubo filmo „Pomirtinės
nuotraukos“ (angl. Post Mortem) (2020). Tiesą sakant, nepamenu
nieko, ką galėčiau įvardyti kaip matytą vengrų siaubo filmą, todėl tikriausiai
šis bus pirmasis tokio žanro. Filmas teiktas nuo šalies į „Oskarus“ kaip
geriausias vengrų metų filmas.
Pasakojimas
mus nukelia į 1918-uosius, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Tas žmonijai
tragiškas laikotarpis paženklintas daugybe mirčių, įskaitant ir Ispaniškojo
gripo tragedija. Vokiečių fotografas Tomašas keliauja po Vengriją, pats per
stebuklą išgyvenęs karo apkasuose, daro pomirtines šeimų fotografijas. Priminsiu,
kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo normali praktika aprengti mirusįjį
tarsi gyvą, pasodinti ant kėdės ir su juo atminčiai nusifotografuoti, tos
fotografijos iki šiol vadinamos pomirtinėmis. Galiausiai Tomašas atvyksta į
atokų vengrų kaimelį, kuriame imasi fotografuoti mirusiuosius, bet pastebi, jog
vyksta paranormalūs reiškiniai, kuriuos jaučia ir maža mergaitė Ana. Tomašas
labai prisirišęs prie Anos, nes ją buvo regėjęs savo mirties akimirką karo
metu...
Šiame
nejaukiame filme didelį įspūdį, bent jau man, paliko būtent pati Tomašo kaip
fotografo darbo specifika. Lavonų fotografavimo momentai perteikti taip
bauginančiai šaltai, kad atrodo beveik patologiška. Neblogai perteikti ir tam
tikri antgamtiniai elementai, pvz., šmėkla, žaidžianti su šunimi, naktiniai
žingsniai palėpėje bei daržinėje suguldyti lavonai, kurie laukia atlydžio, kad
kaimiečiai galėtų iškasti kapo duobes... Ir tikrai, pirmoji filmo pusė atrodo
savita, unikali, bauginančiai gluminanti, tačiau filmo negalėčiau įvardyti kaip
fenomeno, nes akivaizdžiai strigo mergaitės aktoriniai sugebėjimai, makabriško
iki beveik juoduoju humoru perteiktos klykiančių kaimiečių išraiškos, jų elgsenos
ir sprendimo būdai. Nors režisierius labai stengėsi istorijos finalą
pavaizduoti įtikinamai savitai, tačiau gūžčiojau pečiais, kodėl name skęsdamas
Tomašas žvalgosi kaip mėmė, kol vanduo pasiekia lubas, o ieškoti išėjimo
pradeda tik po vandeniu. Ar nebūtų paprasčiau gelbėtis tada, kol vanduo dar
plūsta? Pabaigoje karikatūrinė kelionė su šmėklomis į transcendentinę pomirtinę
salę kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų (ar tai nėra tiesiog nieko nesakantys
estetiniai vaizdiniai, perteklinė pompastika?).
Filmo
visumą vertinčiau, nepaisant tam tikrų keistai nederančių dalykų, eklektikos
tarp juodojo humoro ir bauginimo, visai neblogą, netgi kaip savitą europietiško
siaubo filmo pavyzdį. Filmas tikrai suteiks ne vien nuobodaus kaip iš vadovėlio
sukalto siužeto, bet ir glumins (to visada tikiuosi iš siaubo filmo!), tačiau
be įtraukos didesnio stebuklo visgi nesitikėkite. Tarp kitko, filme yra keletas
itin gerą siaubą perteikiančių pavykusių scenų, kurios perspjauna daugelį standartinių
siaubo filmų sumanymų.
Hannah
Kent. „Atsidavimas“ – Vilnius: baltos lankos, 2022. – p. 448.
Sveiki,
Kaskart
vis sunkiau man įveikti storesnę nei 300 puslapių knygą, bet jeigu renkuosi
storesnę, tai atranka milžiniška, kad nepasijusčiau skaitydamas tarsi elektros
kėdėje t. y. nuobodžiaudamas ar tik bukai sekdamas siužeto vingius, kuriuos
galima gana lengvai nuspėti. Kadangi australų rašytojos Hannah Kent
(g.1985), galima sakyti, Lietuvoje irgi bestseleriais tapusios knygos Paskutinės
apeigos (Baltos lankos, 2016, 2022) ir Gerieji žmonės (Baltos
lankos, 2017) mane buvo įtraukusios ir sudominusios, tad laukiau, kada pasirodys
trečioji talentingosios australės knyga Atsidavimas(angl. Devotion),
kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.
Istorija
prasideda jautriu pasakotojos kreipimosi į klausytojus-skaitytojus. Pamaniau,
kad čia tas senas efektas, kada iš mirties patalo apžvelgiamas gyvenimas,
tačiau pasakotoja neapibrėžia nei laiko, nei erdvės ir tik pačioje knygos
pabaigoje atskleidžiamas tikrasis pasakojimo atskaitos taškas t. y. pomirtinis
laikas, kitaip sakant, trys dienos iki paėmimo dangun, o pačių biblinių motyvų
romane rasis ir daugiau, nes istorija mus nukelia į 1836-ųjų Prūsiją, kurioje
vyksta religinės reformos. Kas žino ankstesnes H. Kent romanus, tas žino, kaip
autorė stengiasi autentiškai perteikti istorines ir kultūrines detales, tad ir
šiame romane ji remiasi Prūsijos senųjų liuteronų emigracija į Australiją
istorija. Prūsijoje tuo metu karalius, norėdamas suvienodinti ir reformuoti
tikėjimą, buvo uždraudęs senąjį liuteronų religiją, tačiau Kajaus gyvenvietės žmonės
nenorėjo atsižadėti senojo tikėjimo, todėl miškuose slapta rengė mišias pagal savo
konfesijos ritualus. Galiausiai karalius davė šansą nepaklūstantiems emigruoti
svetur... Šioje Kajaus gyvenvietėje autorė kuria dviejų labai jaunų merginų
Hanės ir Tėjos draugystės istoriją, kurių magiška trauka perteikta draugystė
šiek tiek priminė Tarjei Vesaas trumputį romaną Ledo rūmas (Baltos
lankos, 2021).
Tėjos
tėvai – visko per pirmąją nepavykusią emigraciją netekę Kajaus naujakuriai,
kurie įsitaiso pakrypusioje pamiškio trobelėje. Taip jau buvę ne kartą, kad
karalius atšaukęs savo leidimą emigruoti, tad viską išpardavusiems sentikiams
liuteronams belikdavo skurdžiai klajoti po kraštą ir kur nors prisiglausti.
Hanės tėvai taip pat svajoja apie laisvą tikėjimą emigracijoje, tačiau jie irgi
baiminasi Tėjos tėvų likimo. Kol visi senojo tikėjimo gyvenvietės žmonės
galiausiai gauna leidimą išvykti, niekur negalėjusi pritapti Hanė spėjo
susidraugauti su šviesiaplauke atėjūnų dukra Tėja. Hanė jai išduoda paslaptį,
jog geba girdėti giesmes gamtoje, ji savo naujajai draugei atvėrė tiesą, jog
medžiai, vandenys ir samanos jai dainuoja. Tai antgamtiški sugebėjimai, tačiau
ir Tėjos motina vendė Ana Marija taip pat laiko pas save uždraustą burtų ir žiniuonių
knygą, dėl kurios šeima rizikuoja būti išvaryta ir sentikių bendruomenės...
Knyga
sudaryta iš kelių pasakojimo dalių. Pirmoji skirta Kajaus gyvenvietei ir
liuteronų istorinei situacijai apsakyti, Tėjos ir Hanės draugystei išskleisti
bei vaizduoja pirmąją kelionės dalį laivu „Kristi“. Nuo Europos iki tolimosios
Australijos keliauti tenka šešis mėnesius, tad autorė didelę dalį istorijos
skiria šiai įspūdingai varginančiai kelionei aprašyti. Blusos, skorbutas,
šiltinė, prasta mityba, surūgęs vanduo, audros ir sekinančios mirtys
naujakurius australus imigrantus labai išsekina. „Visi atrodė išblyškę,
neramūs. Suprantant, kad dabar mes jūroje, kad tvirta žemė nepasiekiama, nėra
net užtektinai vietos nelaimės padariniams tvarkyti, atmosfera darėsi įtempta
(p. 175).“ Šioje kelionėje autorė kuria įtampą ir tarp tikinčiųjų. Vyrauja
puritoniškas atsidavimas bendruomenėje, todėl prietaringieji matydami, jog Ana
Marija prie merdinčios dukros glaudžia Mozės uždraustą knygą, suformuoja
neigiamą kitų požiūrį į Tėjos šeimą. Atrodo, kad toji įtampa dėl uždraustosios
knygos tuoj išsispręs, bet autorė išlaiko šį kozirį iki pasakojimo galo, kol
galiausiai šioji uždrausta knyga tampa Tėjos lemtimi.
Kelionės
metu dėl ligos žūva Hanė, tačiau istorija nesibaigia, kinta tik jos pasakojimo
perspektyva. Antroji knygos dalis perteikta magiško realizmo būdu. Hanės
šmėkla, nesitraukdama nuo Tėjos, bando suvokti savo pomirtinę ne tik būseną,
bet ir prasmę. Jos lavonas atsidūręs jūros dugne nuolat rezonuoja su paskui
Tėja keliaujančia dvasia. Stebėdama savo mylimąją Hanė nuolat patiria pavydo,
meilės ir rūpesčio akimirkas, kurių metu junta smėlį, jūros vandenį, kriaukles,
šaltį, regi pasaulį užtvindančius apokaliptinius potvynius – kūno pojūčius iš
jūros dugno. Nepastovi svyruojanti būsena tampa Hanės egzistencijos laiko ir
erdvės nauju matmeniu; vienu metu ji gali būti įsikibusi Tėjos, tačiau
aplinkybės bloškia ją į kitą erdvę ir leidžia klajoti po kitų žmonių gyvenimus.
Hanė įkūnija angelą sargą, tačiau pati išgyvena transcendentines akimirkas,
įsikūnija į eukaliptus, žvėris, pajaučia, kaip gera įsikūnyti į skerdžiamą
kiaulę ir padėti gyvuliui nebijoti. Iš vienos pusės autorė, kurdama šmėklos
liuteronės paveikslą, leidžia kaip niekad sau fantazuoti, iš kitos pusės kuria seną
klišę, jog meilė yra stipresnė už mirtį.
Hannah Kent
Autorė
gera strategė, būtent šmėkliška veikėja pasitarnauja kaip „žiūronai“ perteikti
antrosios romano dalies vokiečių prūsų kolonijos įkurtuves. Ji aprašo
nesvetingą kraštą, bet daug žadančią prasiskolinusiai bendruomenei ateitį,
pirmuosius bandymus ręsti namus, statyti bažnyčią, bet perteikia ir jaunuolių
pirmuosius bandymus kurti santuoką ir šeimą. Hanė su pasigėrėjimu ir šiokiu
tokiu pavydu stebi brolio dvynio Matijaus gyvenimo istoriją, Tėjos vestuves su
Hansu, savo tėvų ir bendruomenės gyventojų likimus, tačiau tiek Tėja, tiek Hanė,
net išskirtos mirties, jaučia viena kitos begalinį ilgesį. „Eukaliptai,
raudonieji, mėlynieji, dėkoju jums. Žinoti, ką reiškia mausti kaip šakniai,
ieškančiai vandens. Ką reiškia savyje turėti švelnią laiko apimtį. Ačiū už
malonumą tos kelionės greta Tėjos alkį, kai galėjau būti jos lapija (p. 318).“
Akivaizdu,
jog knyga apie dviejų merginų meilę puritoniškais šios religinės bendruomenės anais
laikais būtų tapusi tikra tragedija, tačiau autorė nesistengia kurti LGBTQ
literatūros, jai kur kas svarbiau atsidavimo, dvasinio ryšio paieškos ir to
ryšio laikymasis, kuris aiškiai koreliuoja su harmoninga meilės santvarka
gamtoje, kurioje neuždrausta mylėti taip, kaip myli begalinę giesmę giedančios
visumos dalys, kurias jaučia ir suvokia Hanė. Akivaizdu, jog šiai darnai
priešprieša tampa krikščioniškoji griežtai savo santvarkos rėmuose
besitvarkanti bendruomenė. Kitą vertus, knygoje minimi ir kolonistų susidūrimai
su vietos čiabuviais Peramangk žemėse, pastarieji padėjo pirmaisiais
metais atėjūnams išvengti bado. Senieji Australijos gyventojai taip pat jaučia
ryšį su gamta ir neturi nuosavybės sąvokos, jiems pasaulis panašiai patiriamas
kaip patiria Hanė – visumą iš dalių ir dalis kaip visuma.
Autorė
šioje knygoje be proto stengėsi perteikti transcendentinę pasaulio pajautos
visumą, pasitelkdama mistiką, liaudies prietarus, pagoniškus ritualus, žiniuonių
išmintį ir pomirtinio gyvenimo sampratą, artimą čiabuvių ir krikščionių hibridiniam
požiūriui. „O Dieve, koks didingas tas mirties blyksnis, kai pamiršdavau
artėjančias vestuves ir sužeistą savo širdį! Tai buvo mano panacėja nuo
nepaliaujamai tvinkstančios meilės, grasinančios mane uždusinti (p. 378).“
Nors autorė pabaigos žodyje teigia, kad nesiekė sentimentalios
istorijos, tačiau skaitant šią knygą būtent su sentimentalumu teko grumtis.
Autorė taip užsispyrusiai stengiasi plačiai aprašyti meilės jausmą ir begalinį
atsidavimą, jog, atrodo, peržengia saiką, jaučiasi perdėtas rašymo tęstinumas. Žinoma,
autorės proza labai poetizuota, sutaurinta, tačiau Hanės meilė perteikta labiau
kaip liguista manija, sakyčiau, panašiai kaip tie depresyvūs žmonės, kurie po
skyrybų traumos nebepajėgia sukurti naujų santykių, todėl panyra į nihilizmą.
Kitą vertus, suvokiama, jog autorė šneka apie amžiną sielų dvynių sąryšį, kuriam
nepavaldūs nei puritoniški teisingo tikėjimo apynasriai, nei pati mirtis.
Atsidavimas
– iš vienos pusės sentimentalokas lesbietiškas meilės romanas, kuriame Hannah Kent
daro viską, kad jis toks nebūtų, t. y., sentimentalumą bando paversti į žmogaus
ribotam protui neapibrėžtus belyčių sielų amžinuosius ryšius, o Australijos
kolonijinę istoriją pateikti transcendentine šmėklos istorijos mistifikuota
perspektyva. Iš vienos pusės romanas įtraukia, jį lengva skaityti, jis pulsuoja
kultūriniais-istoriniais kontekstais, tačiau be kelių netikėtų pasakojimo
perspektyvų, atrodo, jog romanas drungnas, daug kas nuspėjama, nors sudėtos
nemažos autorės pastangos viską perteikti ypač jausmingai ir estetiškai. Tikriausiai
Atsidavimas mažiausiai man patikęs šios autorės romanas, kol kas
didžiausią įspūdį padarė Gerieji žmonės.
Negalėjau būti adekvatus Monikos
Linkytės pasirodymui šį Nacionalinės „Eurovizijos“ konkurso atrankos finale
dainai „Stay“. Be jokios abejonės, kaip ir daugelis palaikiau Ruta Mur ir jos
dainą „So Low“, iki šiol manau, jog ji buvo verta nuo pat pradžių, tačiau tai,
ką padarė Monika Linkytė finale buvo išties įspūdinga. Kaip tik antradienį
turėjau malonumo būti jos koncerte ir girdėti naująją „Stay“ versiją su daugiau
folklorinių elementų ir galiu pasakyti, kad tai buvo taip gerai ir
profesionalu, jog tikriausiai geriausiai skambėjo per visą koncertą.
Daug aistrų sukėlė tai,
jog galutinis variantas ar Ruta Mur, ar Monika Linkytė turėtų važiuoti į
Liverpulį buvo priimtas ne žiūrovų balsų gausos, bet būtent komisijos
sprendimu. Daug nusivylimų, bet man Monikos Linkytės daina išties patiko, ji ir
vėl „Eurovizijos“ kontekste, kaip ir prieš tai buvę mūsų atlikėjai, išsiskirs
savo regioniniu savitumu. Būtų klaida siųsti nuo savęs tiesiog gerą švedišką
tvarkingą, tačiau nuobodų ir neišsiskiriantį gabalą, kurių pilni „Eurovizijos“
pakampiai.
Peržiūrėjau 16 jau
nacionalinių pasirodymų ir galiu pasakyti, kad be danų atlikėjo tikriausiai
Monika Linkytė buvo ta, kuri savo dainavimu, jautrumu ir savitumu išsiskyrė
labiausiai. Daina netipinė ir man ji patinka! Nemanau, kad prasčiau visoje
šioje dainų puokštėje būtų atrodžiusi ir savitumą turinti Ruta Mur, tačiau
nebūkime pikti, palaikykime saviškius, nespjaudykime savo pasipiktinimus
internete, nes Monikos Linkytės daina tikrai smarkiai pagerėjo, o užsienio
pirmieji vertinimai yra palankūs būtent dėl dainos savitumo. Net neabejoju, jog
vėl būsime finale, o kad nelaimėsime, man nė kiek nerūpi.
Jau
daug metų klausausi ir seku pop roko atlikėjos Pink karjerą ir muziką.
Savo vinilo kolekcijoje tikriausiai turiu visus jos išleistus albumus. Turiu ir
tokius, kuriuos galėčiau pavadinti nuklausytus iki kraujo ir kai kuriuos
galėčiau kūrinius paniūniuoti atmintinai. Tokie albumai tikriausiai būtų 2001
metais pasirodęs „Missunderstood“ ir „The True About Love“ 2012 m., kurių
singlai tapo pasaulinio lygio superhitais. Šiandien apžvelgsiu naujausią 9 muzikos
albumą „Trustfall“, pastarasis pasirodė vakar, jį jau legaliai galite
klausytis YouTube kanale.
1.
Pink – When I Get There.
Labai
personalizuota daina, skirta tėčiui. Atlikėja specialiai šiai dainai sukūrė ir asmeninį
vaizdo klipą, kuriame dalijasi savo vaikystės nuotraukomis ir filmuotais
kadrais. Sužinojau, kad Pink tėtis taip pat dainavo ir yra pasirodęs jos
koncertuose. Daina apie tėtį lyriška, pagarba žmogui, suteikusiam gyvybę,
prisiminimų pasidalijimais. Sakyčiau, gera daina, geras vokalas, geras
įprasminimas.
Įvertinimas:
8/10
2.
Pink – Trustfall
Ką
tik išklausiau ir pirmąkart pamačiau prieš 3 savaites išleistą vaizdo klipą.
Daina tikriausiai apeliuoja į pagrindinį viso albumo singlą, nes visgi tai tas
pats pavadinimas. Visgi galvoju, kai Miley Cyrus išleido „Flowers“, internetas
sproginėjo nuo pasidalinimų ir komentarų, o apie šį kūrinį retas kuris kalba,
nes... tikriausiai reikia skandalų, o Pink, dviejų vaikų mama, tikriausiai
skandalams nebenusiteikusi, tačiau kokia kabinanti daina ir kokybė! Iš Pink
pasaulio tai absoliučiai šviežias garsas ir kokybė, o tas fone aidintis garsas
tarsi būtų dainuojama iš aukštybių labai dera su 80-ųjų muzikos greitaisiais
ritmais. Vaido klipas taip pat pilnas skrydžio, jame šmėžuoja LGBTQ+ vaizdai ir
kažkuo šis kūrinys savo visuminiu sumanymu primena senesnį Pink hitą „What
About Us“ (2017).
Įvertinimas:
10/10
3.
Pink – Turbulence
Tiesą
sakant, iš šios dainos nieko nesitikėjau, bet, Dievas mato, ji tooookia gera!
Ir manau, kad jau pradedu regėti viso albumo sumanymą. Gaivūs kosminio skrydžio
garsai ir tolimo aido afektai Pink vokalui taip gerai dera, o ir tekstas apie
vienas kito pasitikėjimą ir vienas kito klystkelius, nuopuolius tampa gyvenimo
savaime suprantamu dalyku, todėl daina apie santykių gydymą. Apie gyvenimo
išgąstį, kuris dažniausiai tėra tik akimirka, tik gyvenimo turbulencija. Kodėl
man atrodo, jog daina tarsi parašyta apie Pink ir jos vyro santykius, o kūrinys
tapo asmeninės patirties universalia dainos medžiaga klausytojams? Kad ir kaip
ten būtų, daina liuks.
Įvertinimas:
9/10
4.
Pink – Long Way to Go ft. The Lumineers
Kūrinys
įrašytas kartu su muzikos grupe The Lumineers vėl primena tykią ir gražią
lopšinę, peraugančią į drąsos ir pasitikėjimo maršą. Po šios dainos
susigraudinau. Pritrenkė paprasti, bet tarsi man (ir daugeliui iš mūsų) išdainuoti
žodžiai: „Manau, galėčiau sustoti, galėčiau sustoti. Ar tu nesupranti, kad mano
visi demonai ir baimės išnyksta? Kai tu būni su manimi, kai tu būni su manimi,
noriu tau parodyti savo randus dienos šviesoje...“ Vau!
Įvertinimas:
10/10
5.
Pink – Kids in Love ft. First Aid Kit
Dvi
merginos pasivadinusios „Pirmosios pagalbos vaistinėle“ įrašė su Pink šią
country pop stiliaus švelnią dainelę, kuri iš vienos pusės labai nuoširdi, iš
kitos neturi kažko, dėl ko šiurptų oda. Bet net neabejoju, kad daina atras savo
klausytoją.
Įvertinimas:
5/10
6.
Pink – Never Gonna Not Dance Again
Pirmasis
Pink šio albumo singlas ir vaizdo klipas, nufilmuotas ant riedučių prekybos
centre. Pozityvus ir spalvingas vaizdinys, kuriame „prasimuša“ ir senoji geroji
rokerė Pink, kuri mėgsta pasijuokti iš rimtų dalykų. Prisimenate superhitą „So
What?“. Šiame vaizdo klipe taip pat galite išvysti pašėlusią Pink, kuri purto
mieguistą ir apatišką pardavėją, o jos išmanųjį įmeta į žuvelės akvariumą...
Dainoje prasimuša disco stiliaus niuansai, kurie dera su pop roko motyvais, pastarieji
vaizdo klipe paniurėlių prekybos centrą paverčia linksmybių naktiniu klubu su
neoninėmis šviesomis.
Įvertinimas:
8.5/10
7.
Pink – Runaway
„Mes
gimėme pabėgti iš viršaus į apačią...“ Atrodo, kad ši vertikalė, kritimas iš
viršaus žemyn yra esminis viso albumo konceptas. Ką jis reiškia? Iš tikrųjų,
kaip šioje dainoje ir sakoma, reiškia nusileisti ant žemės ir gyventi šia
diena, įkūnyti gyvenimo akimirkos grožį. Greito tempo pop disco motyvų daina
man asmeniškai ritmu ir tempu bei dvasia primine Dua Lipos „Physical“ hitą,
tačiau šis panašumas manęs neerzina, nes dabar tokie motyvai yra pop muzikoje
itin populiarūs, o Pink visada šalia savo sumanymų neatsilikdama naudojo madingus
ir populiarius muzikos garsus.
Įvertinimas:
8.5/10
8.
Pink – Last Call
Paskutinis
skambutis prieš pasaulio pabaigą, o Pink prašo pašokti ir atšvęsti gyvenimą,
kuris netrukus pasibaigs. Dainos choras prifarširuotas ironiškų „cha, cha, cha...“,
kurie visoje dainoje sukuria gyvenimo akimirkos šventę. Intriguoja dainos pirminis
uždainis apie regimus angelus ir aureoles, apie žadamą pasaulio pabaigą, bet dideliam
dramatizmui čia vietos nėra, Pink iš visko gali išspausti šventę ir perteikti
net pasaulio pabaigas, akivaizdu, jog tai metafora ir kalbama apie santykių
griūtį, tačiau netgi ir tokias patirtis reiktų vertinti kaip gyvenimo žaidimą.
Įvertinimas:
8.5/10
9.
Pink – Hate Me
Ši
daina – tai ką galima vadinti pop roko razina. Absoliuti Pink klasika ir
stilistika, dėl ko visas pasaulis ir klausosi šios moters. Ar dainą galima pavadinti
pikta ir kerštinga? Tikrai taip! Nežinau šios dainos atsiradimo priežasčių, bet
dainininkė kviečia jos nekęsti, nes ji pikta ragana, kalė ir visokia kitokia
monstrė, kurią sukūrė kiti ir aplinkybės. Galima sakyti, kad tai tam tikra
prasme kaltinimo daina, kuri energingai nukreipta prieš pačią monstrę... Gal
dainos turinys ne pats žaviausias, bet Dievas mato, daina tikras pop roko hitas!
Įvertinimas:
10/10
10.
Pink – Lost Cause
Dar
viena santykių daina su puikiu Pink vokalu. Turi savito turinio panašumų su „Hate
Me“, tik ši daina apie santykių pabaigą, apie tai, kaip vakarėlis nutyla, kaip
visi išsisklaido ir lieka tik nejaukūs dviejų žmonių priekaištai ir
nutylėjimai. Dainininkė sako, kad jos nevadintų pasimetusia, tačiau gali ją
vadinti nevykėle, svetima, bet nepasimetusi, nes ji puikiai žino, kas tuoj
netrukus įvyks. Labai lyriškai ir jautriai perteikta daina dar kartą
patvirtina, jog Pink nėra svetimos vokalinės lyrinės dainos, o jos suspaustas
skausmą perteikiantis jautrumas tikrai prisibels į klausytojų širdis,
patikėkite.
Įvertinimas:
10/10
11.
Pink – Feel Something
Ką aš galiu pasakyti? Dar
viena puiki daina, prisodrinta subtilaus aido, aštraus Pink balso ir choro. Ar
man tik atrodo, bet nemažai šiame albume tokių dainų „nuo širdies“. Šioji dar
viena apie skausmą ir apie negalėjimą mylėti bei įsipareigoti, nes skaudžios
patirtys byloja, jog destruktyvių santykių trauma vis dar gyva. Viena geriausių
šios dainos eilučių: „Aš paprastai sulaužau tuos, kuriuos myliu.“
Psichoterapinio „skonio“ daina, kuri ras savo jautrųjį klausytoją.
Įvertinimas: 9/10
12. Pink – Our Song
Manau, kad tai mano
mėgstamiausia šio albumo daina. Tikrai. Kabina nuo pat pirmosios natos iki pat
paskutinės, vokalas ir aštrėjantys pianino akordai sukuria didėjančio
dramatizmo skausmą ir išgyvenimą. Tas vokalas yra vau! Daina apie asmeninį
santykių karą šioje dainoje suskamba ir kitokia prasme mums, lietuviams, kai
Ukrainoje vyksta karas (nors nebemėgstu visuose kontekstuose sieti šio dalyko,
bet čia labai suskamba). Kaip kažkas iš internautų pastebėjo, šioji daina
atrodo kažkuo panaši Juan Gabriel dainos „Abrázame Muy Fuerte“, ir negaliu
nesutikti, jog tam tikrų emocinių ir dainos prasmių yra.
Įvertinimas: 10/10
13. Pink – Just Say I'm
Sorry (ft. Chris Stapleton)
Daina sako: „Kartais, kai
tu laimi, reiškia, kad iš tikrųjų tu pralaimi“. Daina atliekama su Chrisu
Stapletonu yra vėlgi... Nuostabiai jausminga ir juslinga! Bliuzo ir country
tekstūra perteikta jauki, maloni ausiai daina apie apsiprašymą, apie santykių
konkurencingumą, kuriame nėra laimėtojų ir tų, kurie taria susitaikymo kovoje
paskutinį žodį.
Įvertinimas: 10/10
APIBENDRINIMAS. Jūs
tikriausiai juokaujate, ką? Prieš imdamasis perklausyti šio albumo tikėjausi
absoliučiai ne to. Tikėjausi pilno pop roko paviršutiniškų dainų ir tiesiog
kabinančių lengvų dainų, kurios patiktų masėms, bet Pink albumas „Trustfall“
pranoko bet kokius mano lūkesčius. Šis jautrus albumas, pradedant nuo pirmosios
dainos tėčiui ir baigiant bliuziška meilės pamoka mane, tiesą sakant,
abstulbino! Be jokių abejonių „Trustfall“ tiek muzikaliai, tiek vokališkai,
tiek visu konceptu yra vienas geriausių Pink solo albumų, kuriame rasite ištisą
gyvenimo džiaugsmą ir sudėtingų santykių apmąstymų paletę, kurios idėja yra dangaus
ir žemės vertikalė, pripildyta prasmių ir vokalinių spalvų tokių unikalių,
kuriuos gali transliuoti tik Pink.
Tenka
pripažinti, kad asmeniškai apie Rūtos Mur (Ruta Mur) egzistavimą nieko
nežinojau iki šių metų nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos, kurioje atlikėja
išleidusi ne vieną solo albumą, pristatė ko gero vieną ryškiausių, įdomiausių
ir verčiausių mūsų šaliai atstovauti muzikinių kūrinių „So Low“ (liet. Taip
žemai). Pastarasis kūrinys labai patiko ir užsienio klausytojams, kurie
pasižiūrėję lietuvišką „Pabandom iš naujo“ laidą suskubo dalytis savo
įspūdžiais.
Žemo
tembro atlikėja mus staiga nusviedžia į aštuntą dešimtmetį ir panardina į seną
nostalgišką muziką, prisodrintą sintezatoriaus garsų bei atpažįstamų muzikos
ritmų. Vis galvojau, kokią dainą man ji primena? Prisiminiau grupę „Eurythmics“,
kuri taip pat nevengė panašių muzikos garsų. Viename interviu Ruta Mur
pažymėjo, kad disco muzika ir tai, kas sudėta į „So Low“, nėra toji muzika, su
kuria ji augo ir autoritetai bei muzika išugdžiusi Rutą Mur visai kita. Atlikėja
taip pat pažymėjo, jog nebus dar viena nacionalinės atrankos dalyvių, kuri
metai iš metų bando laimėti. Kitą vertus, niekas taip neskatina balsuoti
žiūrovų, nei baimė niekada neišvysti atlikėjo.
Man
asmeniškai „So Low“ vienas verčiausių ir kokybiškiausių kūrinių šiemet
atrankoje, manau, kad galiausiai finale grumsis su Beatrich bei Monikos
Linkytės kūriniais.