Šiandien
noriu pristatyti olandų kino juostą „Vaikinai“
(oland. Jongens) (2014), kurio kūrimą
užsakė vienas iš Olandijos TV kanalų. Kai visada žiūriu europietišką kiną,
galimybė susidurti su visiškai nematytais aktoriais, yra beveik lygi 90
procentų. Lygiai taip pat nutiko ir su šiuo filmu – nauji veidai ir nauji
vardai, todėl vertinti tik dar lengviau.
Filmas
„Vaikinai“ pasakoja apie du jaunuolius, tarp kurių užsimezga intymūs santykiai.
Treniruotės ir brolio problemos namie su tėvu – tai tik kontekstinė terpė, nors
filmas iš tikrųjų norėjo pavaizduoti „susivokimą“ seksualinėje sferoje. Deja,
filmui to padaryti nepavyko. Istorija pasirodė jau daugiau ar mažiau kažkur
matyta, aktorinis darbas toli gražu neblizga, siužetas, nors ir turėjo kelti
šiokią tokią intrigą, vėliau žlugo per pirmąsias 20 minučių seanso. Filmas iš
tiesų „nieko gero“ – nenatūralūs dialogai, nenatūralios reakcijos ir kai kurios
situacijos. Jautėsi trafaretiškumas, šabloniškumas, karkasai, tarsi bandoma
sukelti dramą, tačiau ji gana paviršutiniška, neįtikinati. Labiausiai pasigedau
emocijos, gilumo – filmas gan paviršutiniškas ir, tiesą sakant, nuviliantis. Jau
nekalbu apie tai, kad filmas skirtas visiems, bet dėl homoseksualumo tematikos
ratas labai siaurėja, ypač „tradicinių vertybių“ šalyje...
Filmas
„Vaikinai“ – tai nieko neišsiskiriantis, nieko nepatrauklus ir iš tolo
neblizgantis, lakoniškas pasakojimas apie pirmuosius paauglių-jaunuolių
erotinius susidirginimus, kurie nesukelia didelių emocijų ar empatijos.
Vakar
teko visai netikėtai pamatyti fantastinę amerikiečių kino juostą „Aeon Flux“ (angl. Aeon Flux) (2005), kurį režisavo „Dženiferės kūno“ režisierė Karyn
Kusama. Filmas iškart patraukė viena gražiausių Holivudo aktorių ir „Oskarų“
laureačių Charlize Theron – juoda plaukų spalva ir Millos Jovovich panašumas
filme „Ultravioletas“ – su niekuo nesupainiojamas.
O
šiaip, tausodamas Jūsų ir savo brangų laiką, pasakysiu, kad seniai neteko
regėti tokio nevykusio fantastinio filmo. Charlize Theron būvimas filme
prasideda ir tuo tikriausiai pasibaigia „visas šis gėris“, nes filmas
tuščiaviduris kaip krabo kiaukutas. Turinys ir prasmė – nieko nerasta,
kompiuterinė grafika – balansuojanti ties „gero pravalo“ riba. Daug judesio,
bėgimo, susišaudymų, tačiau jis erzinantis, herojai atlieka kažkokią misiją,
nei žiūrovui aišku kam, kodėl ir dėl ko visa tai daroma – aišku, gale filmo
viskas paaiškėja. Filmas neturi nė kruopelytės meninės vertės, aktorinis
judesys – bevertis, atmosfera apgailėtina, gal net labiau, nei paskutinėse „Absoliutaus
blogio“ epopėjos dalyse. Galima be jokio gėdos jausmo užmigti ir parpti dvi geras
valandas.
Vis
dar nesuvokiu, kaip ir kodėl tokie apgailėtini filmai užpildo eterį. Kategoriškai
nerekomenduoju, nebent... Nebent rizikuojate savo sveikata.
GRUŠAS J. 2002. Meilė, džiazas ir velnias. Vilnius: Alma Littera.
Sveiki,
Juozas
Grušas yra vienas iš tų garsiųjų Lietuvos dramaturgų, kuris pakeitė lietuvių
dramaturgijos raidą ir išvedė dramą bei pakylėjo į naują būties lygmenį. Per savo
gyvenimą Juozas Grušas buvo itin produktyvus rašytojas, sukūręs ne vieną puikią
pjesę, bet tikriausiai vienas vertingiausių ir geriausių jo (ir visos lietuvių
dramaturgijos) darbų yra tragikomedija Meilė,
džiazas ir velnias, kuri pirmą kartą pasirodė 1967 metais. Taigi 1967 metai
Sovietų sąjungoje, kai pasaulyje jau bitnikus keičia hipiai ir gėlių vaikai,
atrieda Seksualinės revoliucijos banga. Išties izoliuotoje Sovietų sąjungoje,
kur „sekso nebūdavo“, o vaikai „atsirasdavo pirkiose savaime“, šioji pjesė,
kuri prabyla apie maištininkų kartą, – tikras fenomenas.
Meilė, džiazas ir velnias, sakyčiau, galėtų būti lietuviškasis Rugiuose prie bedugnės atitikmuo, o ir
nuo J. Salinger kūrinio jis naujesnis daugiau nei dešimtmečiu. Abiejų kūrinių
problemos ganėtinai panašios. Apie ką ši pjesė? Tai daugiasluoksnis ir
daugialypis pasakojimas apie skirtingas kartas – iš esmės kartų konfliktų
aktyvioje zonoje vystosi ir giluminės naujos kartos, jos tęstinumo, žmonijos „sėklos“,
paveldo ir jo puoselėjimo problemos. Jau įprasta manyti, kad buvusioji karta
jaunesnę kartą laiko broku, negatyvia ir tai, kas buvo, imta laikyti geresniu,
tačiau kiekviena karta išgyvena savo epochos tendencijas. Pjesėje senesnioji
karta išgyveno klasių kovą, tą įvardija Andrius, kai karštligiškai ginčijasi su
tėvu. O su kuo kovoja jaunoji karta? Su iliuzija? Su nuoboduliu? Aiškaus atsakymo
nėra, bet visi jie veda prie pačių egzistencinių žmogaus būties klausimų. Jaučiama,
kaip senesnioji karta turėjo daug vilties dėl rytojaus – pasibaigęs Antrasis
pasaulinis karas, nauja santvarka, tačiau jų vaikai nenori perimti
pozityviosios jų estafetės ir nešti jų sukurtą rytojų į rytdieną. Nauja karta
nori kurti savo rytojų, atsisako tęstinumo, tačiau problema tame, kad ji
nemotyvuota, ji nežino, ko nori iš savęs ir iš rytdienos, nors pjesėje
personažai ne kartą sako, jog svarbiausia gyventi, tačiau gyventi neužtenka,
reikia duoti gyvenimui, davimas įprasmina gyvenimą, tačiau jaunesnioji karta
nori tik pasiimti, bet už gyvenimo daugiau nieko nėra.
Antrasis
klodas taip pat skleidžiasi per veikėjus, jų charakterį, santykius. Bohemiškos prigimties
džiazitai turi savo gyvenimo
filosofiją, o veikiau iliuziją, mitą, kuriuos piešia gerdami degtinę ir grodami
agresyvią muziką – tuomet džiazas dar buvo laikomas gana agresyvi, tranki
muzika. Andrius, Julius ir Lukas – panašaus likimo jaunuoliai, visi netekę
motinų, kiekvienas turintis savo charakterį ir pasaulėžiūrą. Andrius – brutalus
jaunuolis, turintis sadistinių polinkių, provokatorius, „blogio“ lyderis.
Julius – neatsakingas mergišius, jis ieško idėjų, kurios taptų energija,
motyvacija kovai. Lukas – vaikų namuose augęs vaikas, jautriausias iš trijulės,
bando atsakyti į svarbiausius klausimus – dėl ko gyventi ir dėl ko mirti? Jis
gina Beatričę nuo savo draugų. Visi trys vienaip ar kitaip myli ir seksualiai
geidžia Beatričės, jos skleidžiamo gėrio, kuris žadina atbukusį jų pačių
gerumą.
Juozas Grušas
Aišku,
viso ko pjesės šerdis yra Beatričė – su senele auganti ir motinos palikta
septyniolikmetė, kuri irgi turi nevisavertės šeimos „ydą“ kaip ir vaikinai,
tačiau jos blogis nepaliečia. Juozui Grušui svarbus prigimtinis žmogaus gėris –
kodėl vienus palaužia sudėtinga socialinė terpė, o kitus išlaiko tyrus,
pirmapradžius? Nors kyla dar ir kitas klausimas – ar blogis irgi nėra tyras ir
pirmapradis? Beatričė taip pat nėra šventoji, ji turi problemų, sunkumų, ji
nėra sudvasinta, tačiau nepasiduoda pjesės velniui, nors visai puikiai šoka
pagal džiazą. Ji ta, kuri išlaiko pusiausvyrą, ji ta, kuri lankosi pas vaikinų
tėvus ir apjungia kartų konfliktą kaip „glajus“ – ji išeities taškas,
kompromisas ir galgi net viltis, kurią senoji karta tikisi iš savo palikuonių. Žinoma,
Beatričė nuolat nukenčia dėl savo kompromisų nešėjos funkcijos, ji nė pati
nežino, kodėl ji trinasi su tais alkoholikais ir rytdieną velniui pardavusiais
vaikinais – kodėl? To ji klausia ir pjesės pabaigoje, kai vaikinai ją sumano
išprievartauti. Kodėl? Galima sakyti, kad tai likimas valdo žmogų, jis jį neša
per gyvenimą, kad atliktų tam tikrą misiją, o juk Beatričė ir atliko savo
misiją.
Kitas
niuansas – Beatričės vidinis pasaulis, tikėjimas ir laukimas stebuklo. Ji verčia
„kažkuo tikėti“ pjesės vaikinus ir tas tikėjimas „kažkuo“ duoda vilties, kad
įvyks stebuklas, tačiau nėra pas vaikinus nėra vidinės evoliucijos – alkoholis,
iliuzijos, kad vaikinai keičia ir „pertvarko“ pasaulį toliau įkalina juos
velnio ašarose.
Įdomi
ir pati pjesės atomazga – ar laimėjo velnias? Juk mirė Beatričė, o ne Andrius,
Julius ir Lukas. Kur pusiausvyra, ir ar ji egzistuoja? Ar tai reiškia, kad
viltis turi žlugti, o meilę, kurią jautė (ar tik manė jaučią?) atgręžė savo
destruktyvumą pačiai Beatričei? Daug įdomių klausimų iškyla po pjesės, tačiau
jie, mano manymu, yra neatsakomi iki galo – nei šioje pjesėje, nei kokioje
kitoje pjesėje ar grožiniame kūrinyje.
Jau
labai seniai troškau pamatyti filmą „Isteriškas
aklumas“ (angl. Hysterical Blindness)
(2002) – filmas gana retas egzempliorius net interneto vandenyne. Filmą režisavo
indų kilmės režisierė Mira Nair, kuri labiau žinoma kaip „Amelija“ (2009) ir „Tuštybės
mugė“ (2004) kūrėja. Tai televizinis filmas, už kurį 2003 metais Uma Thurman
gavo „Auksinį gaublį“ ir tai buvo kone viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl
nusprendžiau pažiūrėti šį filmą.
„Isteriškas
aklumas“ – tai pasakojimas apie 1980-ųjų motiną ir dukrą, kurios visokiausiais
įmanomais būdais ieško prieraišumo ir meilės su vyrais. Deja, tenka dažniausiai
nusivilti, ypač jaunesniajai Debei, kuri per skaudžias patirtis patiria atstūmimą
ir vienatvę. Filmas nėra labai įspūdingas, tačiau jis man patiko, paliko įspūdi
9 dešimtmečio dainų skambesys, šukuosenos, rūbai, kitaip sakant, visa devinto
dešimtmečio energetika. Apie šį filmą galėčiau pasakyti, kad tai yra 9 dešimtmečio
neišsipildžiusių vilčių matrica, kuri apgaubia moteris. Taip, filmas gana
moteriškas, tačiau tuo jis dar įdomesnis, nes per viltis ir naivumą veriasi
skaudžios per patiklumą atsiveriančios patirtys.
Tai
nedidelio biudžeto filmas, kuris žymi Umos Thurman karjeroje motinystės
atostogų pabaigą, nes būtent 1998-2002 jis filmavosi tik nedidelio biudžeto
juostose, kurios vis vien paliko ryškų įspaudą aktorės karjeroje. Šiaip filmą
vertinu tikrai palankiai, neturiu didesnių pretenzijų nei aktoriams, nei
režisieriai – viskas čia vyko kryptingai, su idėja, pakankamai subtiliai,
nešokiruojant, tačiau atskleidžiant esmingas moterų pasaulio kerteles. „Isteriškas
aklumas“ – tai moterų apakimas, nenorint matyti tikrosios padėties, o įprotis
gyventi viltimis ir svajonėmis, lūkesčiais tampa toks sunkus, kad šis aklumas
tampa tiesiog isteriškas, nepermušamas.
Prieš
kelias dienas teko regėti dar vieną siaubo filmą – vėl ir vėl jie sugrįžta į
mano žiūrimų filmų aktyviąją zoną. Teko pamatyti filmą „Baimės įlanka“ (angl. The
Bay) (2012).
Kadangi
neturiu šiuo metu laiko daugiažodžiauvimui, tai pasakysiu trumpai ir aiškiai
apie šį filmą – nepatiko ir nepaiko beveik jokio ryškesnio įspūdžio. Nuobodu. Aišku,
kai žiūrėjau, tą akimirką lyg ir viskas buvo gerai, tačiau po seanso nieko neliko,
nei emocijos, nei pamąstymų. Totalus komercinis filmas su trupučiu moksliniu
elementu apie įlankoje įsiveisusius parazitus, kurie įsiskverbia į gyvųjų kūnus
ir ima ėsti gyvą žmogų.
Filmas
panašus į „Epidemiją“, tik jis nufilmuotas, kaip jau tapo populiaru ir šabloniška,
mėgėjiška kamera. Niekas nebestebina, nenustebina, nebaugina. Nuobodu ir
beprasmiška, tik gailiuosi, kad neskyriau laiko geram filmui, o žiūrėjau šį
šlamštą.
