Filmas: "Rozmari kūdikis" / "Rosemary's Baby"

Sveiki,

Tikriausiai nėra nė vieno žmogaus, kuris nors kiek mėgsta kiną ir kuris nebūtų girdėjęs legendinio režisieriaus Roman Polanski. Bent jau jo filmą „Pianistas“ (2002) tikrai daugelis iš mūsų esame ne tik girdėję, bet ir matę. Šįkart noriu pakomentuoti jo kur kas senesnį filmą „Rozmari kūdikis“ (angl. Rosemary‘s Baby) (1968). Tai romano ekranizacija, kuri tikriausiai patiks kiekvienam nors kiek save gerbiančiam kinomanui. Tai išties, dabar galvoju, stulbinamas filmas, nors ir sukurtas labai seniai. Neįtikėtinai gera atmosfera, įtampa, poros santykiai ir mistika, kurie tokie bauginantys, kad tiesiog prikausto tave prie ekrano ir nebepaleidžia.

Visgi šiuolaikiniai siaubo filmai turėtų labai žemai nusilenkti šiam filmui, nes jie nebetenka savo sielos, dvasinės įtampos, vibracijų, kokį duoda klasikiniai siaubo filmai. Čia tikriausiai kaltos Vėlynės ir Helovynas, kad ėmiau ir pažiūrėjau šį siaubo filmą, bet tikrai nesigailiu. Filmas puikios prabos, nors kantrybės, žinoma, su juo reikia. Pati istorijos mistifikacija man priminė S. King‘o romanų konstruktą, būtent šis rašytojas ir jo ekranizuoti romanai yra ganėtinai panašios „dvasios“, turiu galvoje, senąsias ekranizacijas, nes mūsų šiandienos siaubo filmai tiesiog nebegyvi ir laikosi tik dėl specialiųjų efektų, pasiduoda masinėms pataikavimams ir praranda turinį, lieka tik neoriginali forma...

„Rozmari kūdikis“ stebina ir savo raiška ir įtaigumu, aktoriai turi ką veikti, gali save išreikšti ir tą pastebėjo kino kritikai, kurie atidavė antro plano aktorei Ruth Gordon „Oskarą“, po šio apdovanojimo ilgus dešimtmečius niekas negaus „Oskaro“ iš siaubo filmų kategorijos, iki pat „Avinėlių tylėjimo“ laikų.

Sakau, filmas puikus, toks puikus, kad noriu pamatyti visus R. Polanski filmus. Dabar. Nedelsiant.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldžios svajonės" / "Sweet Dreams"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Saldžios svajonės“ (angl. Sweet Dreams) (1985), kurį režisavo Karel Reisz, tas pats režisierius, kuris ekranizavo „Prancūzo leitenanto moterys“ (1981). Šįkart tai paskutinis ilgo metražo režisieriaus darbas, kuris pasakoja apie legendinę amerikiečių dainininkę Patsy Cline gyvenimą. Patsy Cline, kaip žinia, žuvo lėktuvo avarijoje savo sceninės šlovės viršūnėje, palikdama savo vyrą ir vaikus...

Patsy Cline pradėjo savo karjerą dainuodama vienoje užeigoje country stiliaus dainas, netrukus ji išsiskyrė su tuometiniu vyru ir užmezgė aistringą romaną su savo gyvenimo vyru, kuris jai buvo retsykiais per žiaurus, mušdavo ją, o ir nevengdavo „nueiti į šoną“, tačiau pats buvo labai pavydus. Apie šiuos santykius ir sceninį gyvenimą ir sukasi viso filmo struktūra. 

Na, filmas tikrai nėra itin įspūdingas, bet labai geras tai tikrai. Jeigu Jums kažkiek patiko „Asmens sargybinis“, tai šis filmas taip pat patiks. Tik šįkart pasakojama apie realiai gyvenusią moterį ir jos gyvenimą. Filmas gal ir senas, tačiau neišsigąskite, jis tikrai turi gero parako ir atitinka gero, skoningo ir įtaigaus biografinio filmo elementus. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukuria legendinė aktorė Jessica Lange, kuri gauna berods ketvirtąją savo karjeroje „Oskaro“ nominaciją. Jos vaidyba nepriekaištinga, šitoks įsijautimas į stilių, laikmetį ir panašumas į realią atlikėją nepaliko nepastebėtas ne tik kino kritikų, bet ir žiūrovų. Labai patiko ir Ed Harris aktoriaus pasirodymas. Šis aktorius daugiau ar mažiau pasirodo puikiai, bet vis praslysta pro mano akis jo besikeičiantis veidas ir amplua, kad tiesiog vėl reikėjo žvilgtelėti į jo filmų biografiją. Radau vieną filmą, kuris man labai patiko su juo, kur demonstruojama aukšta vaidybos technika – tai Agniežkos Holand pastatytas filmas „Kopijuojant Bethoveną“ (2006).

Šiaip filmas man išties labai patiko tiek dėl aktorių, tiek toji papasakota istorija. Ir, žinoma, jei ne Jessica Lange, tikriausiai, šio filmo niekada nebūčiau pamatęs. Visgi tai vos kiek silpnesnis dėl savo siužetinių vingrybių filmas už jos ankstesnį „Oskarinį“ filmą „Francis“, bet šiaip rekomenduoju pažiūrėti „Saldžias svajones“. Filmas pavadintas P. Cline vienos dainos pavadinimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.1

Kaip sakant, „prie progos“, siūlau pasiklausyti Patsy Cline „Crazy“ dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Ivaškevičius "Žali"

Marius Ivaškevičius. „Žali“. – Vilnius: Tyto alba, 2002.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Beveik prieš dvylika metų išėjo Mariaus Ivaškevičiaus antrasis romanas „Žali“ (2002), kuris ir tebėra kol kas paskutinis jo romanas. Vėliau autorius nugrimzdo į dramą ir, regis, sukėlęs šiokį tokį skandalą, pasitraukė iš epiškumo lauko. Gal susigėdo, gal tiesiog nebenori savęs realizuoti toliau romanistikoje – kas dabar bepasakys. Nutariau perskaityti vieną skandalingiausių Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpių romanų ir pasižiūrėti, kas iš tikrųjų ten rašoma.

Aišku, sudomino ir neseniai pasirodęs Dainiaus Vanago straipsnis „Literatūroje ir mene“, kuriame nagrinėjama Mariaus Ivaškevičiaus ir Jurgos Ivanauskaitės romanų skandalų šleifas, kuris, pasirodo, yra ne kas kita, kaip visuomenės išpūstas smarkiai politizuotas burbulas, kuris mažai ką bendro turi su pačiais kūriniais. Išties, įdomus D. Vanago straipsnis, kuris buvo vienas iš kurstytojų griebti „Žalius“ ir paskaityti, kas kad skandalai nuslopę, viskas dulkėmis apkibę, tačiau juk kūrinius skaitome ne tik dėl skandalų, o ir ne paslaptis, kad neretai gerus kūrinius lydi skandalai.

Skaitydamas „Žalius“, kažkaip visiškai atsiribojau nuo tų baisių recenzijose moralizuojančių ir neva už visą visuomenę kalbančių ir ginančių „mūsų visų garbę“ riterių, juk taip anuomet spjauti M. Ivaškevičiui spaudos forumuose į „snukį“ buvo garbės ginimo reikalas. Žvilgtelėjau į trejetą recenzijų ir tik berods Gintaro Beresnevičiaus atsiliepimas buvo kiek optimiškesnis ir nuotaikingesnis, o šiaip kitos recenzijos totaliai prasilenkė nuo to, kokius aš potyrius išgyvenau, skaitydamas šį kūrinį. Aišku, literatūros laukas ir asortimentas, tematikos bei raiška nuo Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ pasirodymo jau gerokai pakito. Vargu, ar šiandien „Žali“ besulaukto tokio didžiulio apkalbų sprogimo, nors ką čia aš šneku, pvz., Neringos Dangvydės pasakų rinkinėlis vaikams „Gintarinė širdis“ tiesiog draskyte draskoma tiek politikų, tiek donkichotiškųjų motinėlių būrelis, tiek, regis, apskritai mistinių, užslaptintų su cenzūra susijusių struktūrų...

Taigi, „Žali“ manding, žaibiškai persiskaitė kaip visiškai ne mūsų praeities didvyrius įžeidžiantis kūrinys. Gal dar ir dėl to, kad priklausau visiškai kitai skaitytojų kartai, kur partizanų mitai ir legendos tokios miglotos ir neaiškios, kad jie tik nupiešiami vadovėliais ir vyresniosios kartos lūpomis, o kaip ten buvo iš tikrųjų, ar „Žali“ atitinka mūsų didvyrių stoiškas pozas, man, tiesą sakant, nerūpi, kaip tikriausiai ir paties šviesaus atminimo partizanams. Aišku, autorius tik keistai ir pavojingai žaidžia istorinių asmenybių vardais, naudoja jų autobiografinius faktus, tačiau akivaizdžiai kuria visiškai kitą realybę ir kalba tikrai ne vien apie partizanus ar sąmoningai bandydamas juos įžeisti, piktdžiugiškai daužyti idealizmo nusikaldintus paminklus žmonių širdyse. Apskritai šiame romane karas nebuvo tarp partizanų ir okupantų, tai veikiau pagrindinio personažų Jono Žemaičio karas su savo karingąja prigimtimi, kuri jį, kaip personažą, „įsodindavo“ į tokias situacijas, kad visur regėdavo priešus ir buvo pasiruošęs kovoti. Jis kovoja su prisiminimais, pasąmonės ir atminties kuriamais vaizdiniais, su mylimosios „ne kraujo sesers“ Elenos gerbėjais, o partizaniškoji kovos lauko arena romanui tėra tik viena iš dar vienų Jono Žemaičio kovos žaidimų ir, žinoma, pagrindinis naratoriaus istorijos šakoto pasakojimo taškas.

Rašytojas Marius Ivaškevičius.

Knygos pradžioje mane pasitiko itin šaltas Mariaus Ivaškevičiaus įvadinis straipsnis, kuris tiek savo stiliumi, tiek kažkokia antipatriotiškumu nuteikė staigiam ir visai netikėtam atmetimui. Nepatiko man šis „autoriaus žodis“ netgi perskaičius romaną, nes jis gerokai prasilenkė su tuo, ką išgyvenau skaitydamas kūrinį, sakydamas prasilenkė, turiu galvoje, gerąją prasmę. Nuo pat pirmųjų romano puslapių autorius demonstruoja vingrų, gyvą pasakojimo stilių, vartoja palyginimus, nors ir pasakoja apie po žeme besislepiančius partizanus ir jų higieninę veiklą, tačiau manęs tai nė kiek nesutrikdė, netgi pagalvojau, jeigu taip ir toliau, tai romanas nusimato būti išties šmaikštus, nenuobodus, juk šiaip ar taip niekur beveik neteko skaityti grožinėje literatūroje apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones... Tačiau po 50 puslapių įklimpau, romanas išsišakojo, daug kas tapo neaišku. Nuolat šokinėjama nuo velniai žino, kur keliaujančios Jono Žemaičio gvardijos (prie jūros, ar susidoroti su J. Žemaičio antrininko) kelionės ir dar keistesnių rusų karių apklausų, o dar iš kažkur išlenda grafas, kurio pradžioje neapčiuopiu, kaip ir ūkininką, gyvenantį geltoname namelyje tarp geltonų rugių. Visoje šioje mėsmalėje blykstelėdavo nebent įdomus, laisvas, tebūnie ir tas „euroromaniškas“ stilius, kuris lyg ir dvelkia lengvabūdiškumu, bet kūrinyje suskamba nepaprastai skaniai, gyvai, padeda kurti personažų biografijas, juos charakterizuoti. Apskritai romano didžiąją dalį sudaro tiesioginė kalba. Dialogai čia gyvi ir ne visada suprantami, nes tenka mintyse statyti aktorius ir filmuoti ištisas scenas, kaip veikėjai kalbasi be kreipinių, savotišku partizanišku slengu.

Iš tikrųjų pabodo šis išsišakojimas, kol prisikaliau iki 12 skyriaus, kuris ėmė pasakoti praeities istoriją apie Eleną. Kai kas iš recenzentų šį skyrių net pavadino tobula novele, bet iš tikrųjų čia įvyksta esminis romano lūžis, nuo kurio šakos ima siaurėti arba jungtis į vientisą pasakojimą. Ir ačiū Dievui, nes buvau išsigandęs, kad romanas taps tiek postmodernistinis, kad autoriui pabaiga mažiausiai berūpės ir nebus skaitytojui suteiktas malonumas „sudrebėti“, kaip tarkime nutikdavo pirmuosiuose Sigito Parulskio romanuose, kuriuos skaičiau, lyg ir patiko, bet nuskalpuokit, negalėčiau dabar atpasakoti nė vieno siužeto, o štai „Žali“ epinį pasakojimo siužetą visgi išlaiko ir dėl to labai esu patenkintas. Dardant romanui į pabaigą, jau nebegalėjau atsiplėšti, baisiai rūpėjo tie moterų likimai, ar čia autorius nebus sužaidęs apsikeitimų kortomis, jau imi abejoti ar Jonai Žemaičiai nebus apsikeitę vietomis, o po to galvoji, kad atsikeitė ir vėl susikeitė vietomis. 

Romane itin ryškūs J. Žemaičio mąstymai ir matymai apie moteris, todėl romanas neretai įgyja vyriškojo pasakojimo prado. Jau nežinau, kiek intarpų būta apie krūtis ir apie, tarkim, Pieninės krūtų siūbavimą, pieno liejimą pušies kamienu, bet visos šios besikartojančios detalės atrodo pernelyg Jono Žemaičio atveju celibatiškos – nori sekso, bet savęs negali patenkinti ir iš sąmoningas ar nesąmoningas leitmotyvas kartojasi kaip užburtas ratas. Romane moterys charakteriu gana statiškos, kiekviena sutverta pagal tam tikrą šablonišką braižą, o jų likimai nupasakojami štrichais. Kirpėja Natalija (Natali), sesuo Elena, Pieninė, penkių moterų motina, dar kitaip vadinama „Ugnis“, Salomėja. Moterys išparceliuotos pagal ryškiausius charakterių bruožus ir jomis akivaizdžiai žavimasi tiek iš Jono Žemaičio, tiek iš naratoriaus, tiek, ko čia slėpti, paties Mariaus Ivaškevičiaus pozicijų. Erotika man tinka ir patinka šiame romane, bet labiausiai mane tenkino pasirinkti tarsi magiško realizmo pasakojimo momentai, kurie neabejotinai yra J. Žemaičio sąmonės žaidybinis „mąstymo slengas“. Moterys šakojasi kaip medžiai, neretai jos prasilenkia su savo ankstesnėmis kopijomis laiko atžvilgiu žaidžiama kaip „antroji“, „toji ant dviračio“, „Augustina“, „Sibilė“, tarsi būtų žaidžiama moterų charakterių slėpiningais vyro prigimčiai įvaizdžiais. Nežinau, kaip kitiems, bet man šis M. Ivaškevičiaus metodas itin patiko. Nors šis vieno veikėjo charakterio magiškas šakojimas yra ir tarp vyrų, pvz., Lebedevo atvejis, kuris vienu metu kankina tardydamas J. Žemaitį ir kartu Žemaičio sąmonėje jis vaikšto Paryžiaus stotyje...

Patiko man šis romanas. Tiesa, pabaiga ganėtinai išsiplečia kaip vyzdis, didinamas Jono žemaičio sąmoningas intensyvumas, žaidimai su atmintimi, tarsi dar kartą štrichais perbėgama per viso romano įvykius, kol galiausiai paaiškėja, kad visa chaotiška istorija, galimas daiktas, buvo papasakota Žemaičio dvasios iš pačios kapavietės. Manau, romanas „sukaltas“ išties talentingai, būta neįtikėtinai gerų teksto vietų, kurie man, kaip šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtojui, itin patiko. Pabaigęs skaityti, pagalvojau, kad nufilmavau su vaizduote itin gerą filmą, kameros ir specialieji efektai, visi priartinimai, scenų koliažas pavertė „Žalius“ labai geru filmu. Mėgstu, kai knyga užsibaigia prieš mano akis kaip filmas.

Tik keista, ar ne laikas būtų pakartoti šio romano leidimą kietu viršeliu? A?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rimvydas Stankevičius "Patys paprasčiausi burtažodžiai"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šįkart tęsiu pradėtą skaityti Rimvydo Stankevičiaus „trilogiją“, kurią sudaro trys rinkiniai: Laužiu antspaudą (2008), Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010), Ryšys su vadaviete (2012). Tiek minčių buvo šįkart skaitant Patys paprasčiausi burtažodžiai, bet vos užverčiau rinkinį, visos mintys tiesiog susmego kaip vanduo į dykumos smėlį. Ir lietaus, kaip sakant, lyg nebūta.

Visgi Patys paprasčiausi burtažodžiai man patiko labiau. Gal emociniu skaidresniu ir žaismingesniu fonu, gal dėl to, kad pritarčiau Aido Marčėno pasakymui, kad Laužiu antspaudą buvo gotika, o šis rinkinys jau puošnusis barokas. Ir iš tikrųjų šiame rinkinyje pajutau pragiedrėjimą, lyg kas būtų išvaikęs debesis ir R. Stankevičiui atnešę degtinės, alaus ar dar kokio gėrimo, kuris ištaršė tas tamsumas, kurios rūgo ankstesniame rinkinyje. Nesakau, kad tos tamsumos buvo neskanios, priešingai - gilios egzistencinės koncentracija, kuri vietomis kėlė tikrus šiurpuliukus. 

Patys paprasčiausi burtažodžiai atrodo labiau konstruoti tiek idėjine, tiek rinkinio struktūrine prasme, bet toli gražu neatrodo, kad autorius dėl pasirinktos savotiškos architektonikos subliūkštų ar jaustųsi suvaržytas. Ne, Patys paprasčiausi burtažodžiai, kurie dar vadinami poetinėmis apeigomis (čia tikriausiai dėl įmantrumo), leido poetui surasti kertelę, kur žodžiai patys pritrauktų jėgą, energiją, magiją. Šįkart mes mokomės skaičiuoti kartu su poetais (vėl pilna dedikacijų!), keliaujame po skulptūras ir jų epochas ir, žinoma, vėl jaučiamas poeto ryšys su savo gimine, šaknimis, kur kartais pro blyškų šmaikštumą tapomas senelio portretas, kuris nusagstomas baltiškojo archetipinio prado turinčiais mistiniais prieskoniais.

Bene vienas smagiausių eilėraščių mane susirado beveik rinkinio viduryje, kai mokiausi iš Stankevičiaus skaičiuoti iki dvylikos. Įsivaizduokite, prie stalo, kuri yra akivaizdi Paskutinės vakarienės pompastiška aliuzija, išmoningai transformuoja šiuolaikinius lietuvių poetus: Ališauskas, Parulskis, Geda, Bložė ir kt. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kuris iš tų dvylikos „apaštalų“ yra Judas...

Kaip ir ant pirmojo viršelio, tiek ant šio, tik šįkart ryškiau, kartojasi kauliuko šešiakė briauna, kuri nusikels ir į Ryšys su vadaviete. Apskritai galiu pasakyti, kad šis simbolis nebereikšmis ir neatsitiktinis, bet apie jį pamąstysiu skaitydamas paskutinįjį rinkinį. O šiaip džiaugiausi šios knygos struktūra, įdomiomis transformacijomis, kurios transformuoja ne tik asmeninę R. Stankevičiaus kintančią poeziją, bet ir suranda mūsų tautosakai, juk burtai ir užkalbėjimai yra mūsų smulkiosios tautosakos dalis, naują formą, prikelia ją ir nebanaliai pateikia ant stalo. Šioji forma dar ir ne tik formą, bet ir intelektuali, skani, nešanti egzistencinę žinią bei nuojautas.

Tiek šįkart trumpai apie Rimvydo Stankevičiaus Pačius paprasčiausius burtažodžius.

Jūsų Maištinga Siela