Filmas: "Venera kailiuose" / "La Vénus à la fourrure" / "Venus in Fur"

Sveiki, kino žiūrovai,

Drąsiai galiu sakyti, kad vieni iš šių metų buvo man, kaip kino žiūrovui, režisieriaus Roman Polanski kino metai. Pamačiau daugiau nei penkis jo filmus iš labai skirtingų jo kaip kino kūrėjo epochų. Vienas naujausių jo filmų yra „Venera kailiuose“ (pranc. La Venus a la fourrure) (2013). Tai labai skirtingas filmas nuo likusių jo sukurtų filmų. Aišku, paskutinieji Polanskio darbai yra teatralizuoti, mažos erdvės, sutelktas didelis emocinis ir psichologinis tarpusavio personažų tankis, todėl darbai atrodo įtempti, evoliucionuojantis ir sproginėjantys čia pat. Panašiai kaip ir jo filme „Kivirčas“ (2011), taip ir „Venera kailiuose“, viskas vyksta čia ir dabar, viskas teatralizuota ir kartu be galo plastiška, kad dingsta riba tarp pjesės ir įvykio.

Įdomi fetišistinė tema, kurią, manau, su mielu noru pažiūrės ne tik sadomazochistiniams sekso žaidimams prijaučiantys žiūrovai, bet ir tikrieji kino gurmanai, manau, kad neprastai filmą galėtų pažiūrėti ir apskritai komercinio kino žiūrovas, tik jam bus šiek tiek keista tema, filmo pjesės pateikimas kine. Tiesą sakant, Polanskis vėl glumina, gundo, flirtuoja su žiūrovu ir leidžia flirtuoti kino aktoriams. Tai po gana ilgos pertraukos režisierius sugrįžo į frankofoniškąjį kiną, gal iš dalies ir dėl to, kad jam uždrausta grįžti į JAV, nes yra kaltinamas savo dukters išnaudojimu. Tuo Polankis tampa tik dar įdomesnis.

Įdomi psichologizuota psichologinių traumų tema, priklausomybės tarnystei, kaip saugumo jausmo moduliacijos ir žinoma visa vizualizacija – teatras kine, atmosfera, įtampa, lėbavimas tarp tikrovės, pjesės ir aktorių jausenų, kurias labai įdomiai, spalvingai, charakteringai išreiškia prancūzų aktoriai Emmanuele Seigner ir Mathie Amalric. Tie, kurie nors kiek viena akimi seka ar daugiau žiūri prancūzišką kiną, manau, turėtų prisiminti šiuos aktorius.

Šiaip tikrai labai įdomiai pažiūrėjau, pajutau tai, ko norisi iš kino – provokacijos, intelektualaus flirto, įdomių režisūrinių sprendimų, formos, aktorinės meistrystės. Kaip filmą žiūri maskulinistai, aš nežinau, bet radikaliausios feministės, manau, turėtų po filmo ploti katučiu. Aš plojau ne dėl to, kad vyras kone paliko ant baslio, bet dėl paties filmo stiprybės ir galybės paveikti žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Parklando ligoninė" / "Parkland"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai apie filmą „Parklando ligoninė“ (angl. Parckland) (2013). Žinote, apie JAV prezidento Kenedžio nušovimą yra sukurta tiek legendų, TV laidų, dokumentinių filmų, kad tiesiog legenda ant legendos klojama kaip nauji pamatai ant naujų. Režisierių Peter Landesman pažįstu iš puikaus filmo „Vergija“ (2007) apie žmonių pardavinėjimą. Šįkart režisierius ėmėsi tikro iššūkio, nes visada rizikinga vaizduoti tam tikrus „priartintus“ įvykius, kurie remiasi politika ir patriotinėmis gairėmis.

„Parklando ligoninė“ nėra tas filmas, kuris susižiūri staigiai ir iš jo išeini pakylėtas, daug politinių niuansų, erzinančių, o gal ir nelabai, pačių JAV vidaus valstijų reikalai. Nušautas galingiausios pasaulio valstybės prezidentas – daug isterijos, politinės arogancijos, perdėtos politinio etiketo sureikšminimo, todėl man, kaip lietuviui, nelabai aišku, ar režisierius čia šaržuoja, bando klibinti Kenedžio mirties aplinkybės, judina politinio sąmokslo teriją, interpretuoja, bando demaskuoti kai kurias JAV nematomas korumpuotas JAV valdžios struktūras? Tiesą sakant, susimąsčiau tik vieną, kad Kenedis buvo žmogus „tik prezidentas“, o dėl jo ašarą braukė kone kiekvienas aktorius, o kur tie, kuriems buvo nė motais šis įvykis? Vieno žmogaus gyvybė nesvarbi, kiek svarbi Kenedžio? Kodėl visų karališkųjų, prezidentų asmenų žūtys tokios baisios ir sukrečiančios, kai tuo tarpu visi numoja ranka į ką tik per gatvę ėjusios močiutės „nudaužimą“, kai patys beveik neturime sąsajų su politikos asmenimis, nes jie tik žiniasklaidos konstruktas? Nesubanalintai, bet esmingai tarp asmens kulto ir paprasto žmogaus gyvybės vertės disponuoja šis filmas, tuo jis man patiko.

O šiaip filmas gana niūrus, vienplanis, sutektas tik į vieną ir tą patį įvykį, todėl džiaugiuosi, kad nėra itin užtęstas, todėl pažiūrėjau gana įdomiai, bet kažkokio žavesiu kaip pats filmas, manding, neturi tokios meninės paveikios galios, nes vis tiek per filmo filtrus prasimuša dokumentika, kuria scenaristai ir režisierius remiasi kaip į pagrindinius šaltinius ir tai nėra blogai. Nėra blogai tokie filmai, bet žiūrėti vien politizuotus filmas nėra sveika, nes galima pavirsti maniaku.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė ir turbulencija" / "Amour et Turbulences"

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti prancūzų romantinę komediją „Meilė ir turbulencija“ (pranc. Amour et Turbulences) (2013). Na, prancūziškos komedijos, sakyčiau, yra vienos geriausių pasaulyje, todėl jas žiūriu tausojančiai ir gana retai, bet tai, ką pamačiau šiame filme, mane, tiesą sakant, nelabai kas nustebino.

Scenarijus, sakyčiau, gana neprastas, bet filmas labai smarkiai paveiktas Holividinės komedijų kalvės – scenarijaus tipažas ir išklotinė labai artima Holivudo mokyklai, o vaizdavimas, veikėjų charakteristika taip pat labai panaši ir jei ne prancūzų aktoriai, tiesą sakant, nacionalinių kino skirtumų nė su kvapu nepajusčiau. Negelbėjo ir keletas romantiškų ir per ilgų scenų nufilmuotų Eifelio bokšto viršūnėje – tai tikriausiai dėl to, kad filmui, kaip prancūziškai produkcijai, kėliau pernelyg nepagrįstus nacionalinio kino ypatumus, kitą vertus, kodėl turėčiau teisintis?

Filmas gana vidutinis. Aišku, linksmas, žaismingas, be išskirtinių režisūrinių suktybių, įmantrybių, pritaikytas totaliai pramoginio kino žiūrovams, kitaip sakant, hedonistinis filmas, kuris neduoda praktiškai nieko, išskyrus pusantros valandos vėpsojimo į simpatiškus prancūzų aktorius. Itin žaisminga atrodė aktorė Ludivine Sagnier, neprastų fizinių duomenų aktorius Nicolas Bedos, tačiau abu buvo įsprausti į žanro kanonus ir negalėjo nieko permesti įdomesnio, kaip įprastas komedijos kino šablonus, pvz., dialogus, elgsenas, reakcijas... Mano kolegai, kuris irgi tuo pačiu metu žiūrėjo šį filmą (antrą kartą!) be galo patiko tiek filmas, tiek aktoriai ir sakė, kad mane prilups, jei duosiu mažiau nei 9 šiam filmui, bet aš kitaip negaliu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Raudonasis sausas vynas: Las Moras Pacha-Mama Malbec 2011

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai apie ragautą Las Moras Pacha-Mama Malbec 2011 metų vyną. Tai argentinietiškas raudonasis sausas vynas su tipiška, sakyčiau, argentinietiška antros pusės etikete, kurioje vėl aprašomi vietos papročiai, paprastai apie kokios nors šventos dievybės garbinimą ir gražiai, literatūriškai surišant su vyno darymo ritualu. Daugelis neblogų ir net man labai patinkančių vynų turi šį aprašą, todėl ir šis vynas nėra jokia išimtis.

Retai kada nusiviliu Pietų Amerikos vynais. Paskutinįkart tai buvo pernai, kai Čilės vyną gėriau tarsi pjuvenų sunką – per aštrų, pjudė, traukė gomurį. Las Moras Pacha-mama 2011 metų derlius turi lengvų „pjuvenų“ užuomazgų, tačiau didžiąją persvarą ima vaisių ir gėlių aromatai. Sunku iš pirmųjų gurkšnių nusakyti, kokie būtent pirmieji skonio deriniai užsimezga, tarsi vieni su kitais konkuruotų ir nebūtų vienareikšmiško lyderio, todėl vyno spėlionės tampa loterija. Visgi vėliau, manding, atsivėrė slyvų ir juodųjų serbentų derinys, kuris prasimušė pro „medienos“ užuomazgas.

Iš esmės man vynas patiko. Nebuvau itin džiugioje euforijoje, bet džiaugiausi šį bei tą aptikęs Argentinos žemėje. Vynuogių rūšis Malbec, kuri buvo išrasta Pietų Amerikoje, tikriausiai dar nebuvo mano iki galo įsisavinta, todėl ateityje dar norėčiau grįžti prie šios vynuogės ir atrasti kažko, ko dar nė pats nežinau, ką norėčiau atrasti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kaina parduotuvėse: ~21 lt.

Jūsų Maištinga Siela

Raudonasis sausas vynas: Famile Castel (Reserve de France) Merlot 2011

Sveiki,

Jau anksčiau esu aprašęs šios šeimos „Famille Castel“ prancūzišką vyną, kuris išsiskyrė nepaprastai geru kvapu bei neprastu skoniu. Šįkart norėjau sugrįžti būtent prie šios šeimos vynų ir pažiūrėti kuo įdomūs kitos rūšies vynai. Taigi, šįkart tai „Famille Castel“ (Reserve de France) Merlot 2011. Trijų metų senumo prancūziškas vynas, kuris, vos atkimšus butelį, leido mėgautis kuo puikiausiu kvapu. Neįtikėtinai gero vyno kvapas! Kaip ir ankstesnis vynas, kurį ragavau „Cabernet Sauvignon“ 2012, taip ir šis, išsiskyrė šiuo nepaprastu sodriu vaisių kvapu. 

Apie spalvą spręsti dar man labai sudėtinga, tačiau ji itin tamsi, rudo atspalvio priemaišų, kuris žada, kad skonis bus išties sodrus, prisipildys pilna burna aromato, tačiau paragavus tenka šiek tiek nustebti. Vynas gana švelnus. Skanus, bet truputį juntamas vandeningumas, norėtųsi už to vandeningumo pakilios atmosferos, bet nieko neįvyksta ir tik einant taurei prie pabaigos – šast! – ir įvyko tas stebuklas. Pajutau vanilės užuominas, apie kurias rašė etiketėje. Mano kolega, ragaudamas vyną, spjaudėsi, kad jam tai žibalas ir jokio šokolado ar vanilės neįmanoma apčiuopti. Tai tik dar kartą įrodo, koks įdomus ir filosofiškas yra vynas. 

Visgi gal man asmeniškai „Cabernet Sauvignon 2012“ buvo įdomesnis skonio atžvilgio ir dar intensyvesniu kvapu, nereikėjo tiek ilgai laukti maksimalaus skonio išsipildymo ir visgi „Merlot 2011“ nustebino, kai nieko nebesitikėjau – ėmė ir atėjo į gomurį ištisas paradas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kaina parduotuvėje: ~20 lt.

Jūsų Maištinga Siela