Tiesą sakant, truputį keista
kalbėti apie filmą „Valgyk, melskis ir
mylėk“ (angl. Eat Pray Love)
(2010). Filmas sukurtas pagal kultinę knygą, kurios niekada neskaičiau, nes negaliu
pakęsti „bobiškų“ knygų, tačiau vis tiek kažkodėl nusprendžiau pažiūrėti, nes
nuojauta kirbėjo, kad filmas ne toks jau prastas, kokį galbūt įvertina kai
kurie kritikai ir žiūrovai. Aišku, filmas daugiau ar mažiau siejasi su
moteriškais filmais ir literatūra, tačiau kažkodėl man tai netrukdė, priešingai
– kažkodėl ištirpo lyčių stereotipai ir šis filmas tapo geografinė ir dvasinė
veikėjo kelionė, atrandant vidinę pusiausvyrą ir grįžtant prie santykių esmės –
meilės.
Na, galėtume lyg ir
sakyti, kas gali būti banaliau už moterį, kuri meta viską ir išvyksta į pasaulį
ieškoti laimės, užsimiršti, bet... Nežinau, manau, filmą visai kitaip žiūrės
neišsiskyrusios poros arba vieniši žmonės ir visai kitaip, kurie nors kartą yra
praradę žmogų, namus, pusiausvyrą, kai tenka mokytis visko iš naujo – jausti
maisto skonį, kurti tikslus be prisirišimo prie praeities. Todėl nustebau, kai
kažkas tiesiog stačiai apie šį filmą komentuoja, kad Julia Roberts prasta
vaidyba, nes nemoka suvaidinti šiltai įsimylėjusios moters. Kažkoks absurdas,
beveik visas filmas apie depresijos apsėstą moterį, kuri suglebus bando atrasti
pusiausvyrą, o žiūrovo priekaištas, kodėl J. Roberts nespindi meile – gal dėl
to, kad vaidinama visiškai priešingos emocijos, dvasios būklė? Jeigu tikitės
romantinės paprastos komedijos, kai moteris verkia ir tušas nenubėga, tai
tikriausiai reiktų pamiršti.
Aišku, filme esama ir
banalių romantinių komedijos elementų., pvz. J. Roberts personažo susitikimas
su gyvenimo meilė, atseit nekalta avarija – kiek filmų, kur susitinkama būtent
susistumdžius gatvėje, pakėlus nosinaitę ir pan.? Yra ir kitų nelabai skanių
klišių, bet tikriausiai pati knyga reikalavo vienaip ar kitaip pavaizduoti
siužeto muilo operos lygio scenas, tačiau visumoje man patiko, kaip režisieriui
pavyko pavaizduoti geografinę moters ieškojimo slinktį: Amerika, Italija (senoji
Europos kultūra – maistas), Indija (Azija – malda) ir Bali sala, kuri
akcentuojamas trečiasis sandas (meilė). Filmas kompoziciškas, manau, išlaikytos
knygos proporcijos ir visose kontinentuose moteris kažkaip imli kultūroms,
noriai priima ir per skrandį, ir per dvasią, bet kartu išlaiko amerikietiškos
kultūros mąstymą – tai irgi įdomu.
Julia Roberts buvo
tiesiog puiki, neturiu priekaištų. Man, kaip ir daugeliui, tiesiog smagu į ją
žiūrėti. Filmą režisavo serialo „Amerikietiškų siaubo istorijų“ bei filmo „Normali
širdis“ režisierius Ryan Murphy. Tai be galo skirtingas projektas nuo visko, ką
daro šis režisierius – būtent jo kitoniški darbai ir buvo ta priežastis, dėl
kurios leidausi į šį seansą. Filmas, kaip bebūtų keista, man patiko, net
nesitikėjau, kad tai daug daugiau nei meilės istorija, todėl nepagailėsiu balų.
2015 muzikos pasaulyje
didžiausiu kol kas atradimu laikau amerikiečių roko grupę Fall Out Boy, kuri pasirodė 2003 metais ir per savo karjerą jau
pristatė šešis albumus. Na, iš tikrųjų nesiruošiu kalbėti apie praėjusias šios
grupės dienas, nes pasiklausius jų senesniųjų kūrinių man asmeniškai nelabai
patiko jų ankstesni periodai – galbūt užkietėjusiems rokeriams patiks labiau.
Štai jų šeštasis studijinis albumas „American
Beauty / American Psycho“ tapo tikru atradimu, ne tik man pačiam, bet ir
kai kuriems mano pažįstamiems. Neregėtai geras albumas – naujas melodingas
skambesys, vokalo gelmė, galbūt tekstai suplokštėjo, priartėjo prie popsinio
roko, bet lyginant su ankstesniais Fall
Out Boy darbais, šie tampa platesnio diapazono, prieinami ir mėgiami
daugeliui klausytojui, todėl nenuostabu, kad tik 2015 sausio mėnesį pasirodęs
albumas šovė į aukštumas ir Billboard 200
pasiekė Nr. 1, Kanados Billboard taip
pat Nr. 1. Kol kas albumas tik įsilieja į rinką ir, manau, kad greitu metu jis
taps pačiu populiariausiu ir geriausiu apskritai grupės albumu.
Kur visa šio albumo
sėkmė? Na tai ne tik pasikeitusi kryptis ir dainų formulė, bet ir novatoriška
albumo idėja integruoti, šlieti kūrinius su kultiniais filmais. Daugelis filmų
pavadinimų susiję daugiau ar mažiau su amerikietiškais filmais, kino kultūra –
juk ir albumo pavadinimas susideda iš dviejų filmo pavadinimų „American Beauty / American Psicho“
(liet. Amerikietiškos grožybės / Amerikos
psichopatas). Taigi noriu trumpai apžvelgti albumo „vidų“.
1.
Irresistible
Pirmoji daina vadinasi „Nenugalimas“
į antikinio filmo garso takelį – tiesa, ne viena daina tinka tokiems filmams.
Pirmoji daina tiesiog labai gerai, skatinanti nepasiduoti, ritminga, heroizmas
ir stoiškumas trykšta, be to, skambi ir tiesiog aš asmeniškai prie jos
pripratau, kad kartais nebegaliu sustoti jos klausytis.
Įvertinimas:
9/10
2.
American Beauty / American Psycho
Daina tuo pačiu
pavadinimu kaip ir albumo pavadinimas, o jo vaizdo klipe nusifilmavo ir albumo
viršelio berniukas. Daina bandoma lyg ir sujungti du labai charizmatiškus
amerikietiškų filmo koncepsijas, dainos tekstas irgi pulsuoja ta
amerikietiškųjų vertybių ir manijų sumaištimi. Iš pradžių lyg ir nepatiko, kad
būtent ši daina buvo pasirinkta kaip singlas ir jam paskirtas vaizdo klipas,
bet dabar pripratau ir galiu pasakyti, kad tiesiog labai „veža“! nepasakyčiau,
kad klipas sužavėjo, bet jis daugiau ar mažiau, sakyčiau, atspindi daino bendrą
energetiką, albumo idėją ir naująjį grupės poslinkį. Daina agresyvi, energinga
ir tiesiog geras gabaliukas reikiamu momentu.
Įvertinimas: 9/10
3.
Centuries
Be jokios abejonės –
daina hitas. Tai viena geriausių šio albumo dainų – kūrėjai tai pajautė ir
priskyrė dainą prie lyderių, išleido kaip pirmąjį šio albumo singlų dar 2014
rugsėjį. Netrukus pasirodė ir, sakyčiau, gana įspūdingas vaizdo klipas. Tiek daina,
tiek vaizdo klipas apeliuoja į antikinį batalijos epą. Dainos pavadinimas „Centurionas“
– tai filmas, sukurtas 2010 metais, kur pasakojama apie Centurioną. Vaizdo
klipas daugiau ar mažiau siejasi su pačiu filmu. Nežinau, kaip jūs,
skaitytojai, bet aš tokiems filmams ir vaizdo klipas nesu abejingas, todėl
sakau, kad šis kūrinys yra vienas iš labai svarių priežasčių, kodėl pamėgau šį
albumą.
Įvertinimas:
10/10
4.
The Kids Aren‘t Allright
Galbūt tai nėra mano
mėgstamiausia albumo daina, bet tikrai nebloga, netgi sakyčiau, gera. Daina
labiau lyrinė, artėjanti prie roko baladės. Labai smagi dainos pradžia –
pasišvilpavimas, kuris pamažu perauga į vaikišką-paauglišką nostalgiją. Iš
esmės tikrai puiki daina, kurią paklausius trejetą-penketų kartų lengva
įsiminti ir pamėgti. Aš jau ją pamėgau, o jūs? Beje, tai daina viena iš singlų,
kuris neseniai debiutavo Billboard 18
vietoje, o kaip seksis toliau? Nematau jokių priežasčių, kodėl jos reitingai
turėtų iškart kristi žemyn.
Įvertinimas:
9/10
5.
Uma Thurman
Trečiasis albumo
singlas vadinasi daugiau nei mažiau drąsiais „Uma Thurman“ – pasiskolinta garsios
aktorės pavardė buvo neatsitiktinai. Grupės nariai tikino, kad jokiu būdu šios
dainos nebūtų publikavę tokiu pavadinimu, jei pati aktorė nebūtų davusi
leidimo. Uma Thurman – Q. Tarantino mūza, jos šokis su aktoriumi John Travolta
filme „Bulvarinis skaitalas“ tapo kultine kino scena apskritai kino
industrijoje, o tolesni aktorės pasirodymai Q. Tarantino filmuose „Nužudyti
Bilą“ tiesiog įkvėpė grupės narius sukurti šį hitą, kuris klausytojams netrukus
tapo viena mėgstamiausių albumo dainų. Kas žino, gal Uma Thurman netgi
nusifilmuos vaizdo klipe, jeigu jis apskritai bus sukurtas? Man tai viena
geriausių albumo dainų. Be jokios abejonės.
Įvertinimas: 10/10
6.
Jet Pack Blues
Žinote ką? Ai, geriau
nieko nebesakysiu. Tiesiog gera daina.
Įvertinimas: 9/10
7.
Novocaine
2001 metais pasirodė
kriminalinė komedija „Novokainas“, bet abejoju, ar dainos kūrėjai apeliavo būtent
į šį filmą. Man iš bendro dainos konteksto atrodo, kad aprėpia apskritai visus
pašėlusius filmus, kuriuose liejasi alkoholis ir uostomi narkotikai (kokainas),
kur dega rizika ir blogi berniukai žaidžia iš didelių sumų. Kieta ir skambi
daina. Man ji patinka. Nai-nai-nai...
Įvertinimas:
10/10
8.
Fourth of July
„Liepos ketvirtoji“ –
nebloga meilės daina, kuri, manau, suras savo klausytoją. Man tai nėra pati
geriausia ar kažkaip itin „kabinanti“ albumo daina, bet klausytis tikrai galima
– kūrinys palaiko tolygią albumo koncepciją, skambesiu nenusileidžia kitiems
kūriniams ir tinka bendram kontekstui.
Įvertinimas:
8/10
9.
Favorite Record
Šią dainą pamėgau
tiesiog klausydamas savo mp3 ir gulėdamas lovoje. Tiesiog graži paprasta daina
apie dainas, kurios mums sukelias sentimentų.
Įvertinimas:
9/10
10.
Immortals
Kol kas tai mažiausiai
klausyta albumo daina gal dėl to, kad iš pradžių nelabai „kabino“, bet dabar,
rašydamas šias eilutes, jos klausausi ir man ji labai patinka. Daina jau
panaudota animaciniam filmui „Didysis šešetas“, kuris šiuo metu yra nominuotas „Oskarui“
ir tikėtina, kad pelnys šį apdovanojimą. Daina gal nėra mano mėgstamiausia
visame albume, bet kūrinys tikrai puikus. Klausausi ir neturiu kažkokių
priekaištų – tik skonio reikalas. Kaip matote, dainai sukurtas vaizdo klipas,
labiau skatinantis reklamuoti ne tiek Fall
Out Boy albumą, kiek patį filmą.
Įvertinimas:
10/10
11.
Twin Skeleton‘s (Hotel in NYC)
Vos tik išgirdęs šitą
dainą supratau, kad ji bus viena mano mėgstamiausių. Dėl melodijos ir ritmo, kurie
labai greitai įsimenami, turi aliuzijų į Mozat‘o kūrybą ir šiaip – tiesiog
užbaigti albumą tokiu gyvu ir judriu kūrinių yra sveikintinas dalykas.
Įvertinimas:
10/10
Apibendrinimas:
Nėra čia ko komentuoti. Albumas tiesiog klausomas nuo A iki Z ir tai yra vienas
puikiausių albumų atrastų per paskutiniuosius kelerius metus. Ačiū Fall Out Boy!
Nutariau pasidairyti ir
po komedijų pasaulį ir pažiūrėti bene labiausiai šiuo metu diskutuotiną
komediją „Interviu su diktatoriumi“
(angl. The Interview) (2014), kurį
režisavo ta pati aktorių ir režisierių komanda, kuri sukūrė filmą „Dabar tikrai
jau šikna“ – jo pavadinimas skandalingai nuvilnijo per Lietuvos kino teatrus.
Pastarasis filmas man, sakykime, „visai nieko“, o štai „Interviu su
diktatoriumi“ pasirodė kur kas geresnis.
Amerikiečiai nebijo
pasišaipyti iš politinių santvarkų, prisimenant filmą „Diktatorius“ (2012),
kuriame išjuokiami Saudo Arabijos regiono politinė santvarka ir tradicijos.
Filmas „Interviu su diktatoriumi“ šįkart nusitaiko į Šiaurės Korėją ir jos
skleidžiama propagandą. Medžiagos, kurią galima pateikti įdomiai yra apstu.
Siužetas ganėtinai gerai išvystytas ir jį kur kas įdomiau žiūrėti, negu,
tarkim, parodijų filmą. Kontraversiškas man atrodė paties diktatoriaus
vaizdavimas – amerikietiškai sukurtas jo produktas, vos ne vunderkindas, kuris
geba manipuliuoti ne tik savo tauta, bet ir internacionalinėmis kultūromis.
Aišku, yra nemažai smagių nesąmonių, kurie tiesiog fiktyviai sukurti ir nieko
bendro neturi su Šiaurės Korėjos lyderiu, pvz., Katy Perry muzikos
interpretacija. Diktatorius visgi parodomas iš amerikietiškosios kultūros
pozicijų, o tikroji Š. Korėjos „aura“ lieka tik mituose ir dekoracijose. Aišku,
visa tai žiūrint nė kiek neerzino, netgi buvo smagu atsekti, kaip kūrėjai
konstruoja pasakojami, sintetina propagandos žinias apie Š. Korėją ir
implikuoja Holivudinės komedijos kanonus.
Pagrindinius vaidmenis
sukūrė daugiau ar mažiau žinomi aktoriai James Franko ir Seth Rogen. Nepasakyčiau,
kad jų personažai kažkuo skiriasi nuo įprastų komedijinių personažų: vienas
lėtesnis, kitas karštakošis plepys, nuolat per savo skubotumą priverdantis
daugybę bėdų. Įprasta vyrukų komedijinė pora. Juokeliai tai geresni, tai
prastesni, bet filmo visuma atrodo tikrai nebloga ir įdomesnė nei „Dabar tikrai
jau šikna“. Įdomu, kaip atrodytų toks filmas apie V. Putiną ir kaip Rusija reaguotų
į tokią produkciją, jeigu jį sukurtų, tarkim, ne amerikiečiai, kurie gali sau
tai leisti, o Lietuva?
Daugelių filmų kūrėjas
Tim Barton tikriausiai mane ne vieną nustebino pristatęs biografinę dramą „Didelės akys“ (angl. Big Eyes) (2014). Šiaip Tim Burton
žanrai labai varijuoja nuo animacijos iki fantastinių filmų, bet visuose juose
išlieka kažkokia gyslelė, kuri iškelia žmogaus ydas paverčia jas simboliniais,
nevengia ir siaubo-komedijos elementų. Tiesą sakant, jo „Edgaras Žirkliarankis“
manęs toli gražu nesužavėjo, bet „Mano gyvenimo žuvis“ buvo tai, kas iš tikrųjų
mane išbalansavo ir lyg privertė suklusti.
„Didelės akys“ – tai
biografinis filmas apie vyro užnugaryje 6 dešimtmetyje besislėpusią dailininkę
Margaret Keane. Sunku patikėti, kad šis režisierius ėmėsi biografinės juostos,
bet galiu pasakyti, kad jam pasisekė, nes medžiaga gana dėkinga. Per vis
šauniausia yra tai, kad filme pasirodo bene šiuo metu du geidžiamiausi Holivudo
aktoriai – Amy Adams ir Christoph Waltz. Išskirtinį vaidmenį, sakyčiau, visgi
sukūrė Amy Adams. Ir visai ne dėl to, kad užsimaukšlino peroksidinį peruką ir
tapo kitokia nei įprasta, bet dėl to, kad vedė gana kitokį personažą ir
charakterį, kitokesnį nei „Amerikietiška afera“ ar „Mokytojas“ bei kituose
filmuose kuriamus personažus. Štai aktorius Christoph Waltz, kuris yra tikrai
neabejotinai geras aktorius ir man jis be galo patinka, atrodė, pernelyg
vienplanis – charizmatiškas, daug tauškiantis vidutinio amžiaus nevykėlis, bet
apsukrus vyrukas. Šitoks charizmatiškas tauškalius, pasirodė, pernelyg „toks
pat, kaip visada“, todėl tampa pernelyg Leonardiškai
dikapriškas, reikia manyti, kad aktorius yra lankstesnis ir ateityje sukurs
skirtingesnių vaidmenų.
O grįžtant prie filmo, galima
pasakyti, kad tai gana vykusi biografinė drama su labai geru Amy Adams
pasirodymu, labai įdomūs patys piešiniai, dailės pasaulio užkulisiai, moters
padėtis meno pasaulyje ir apskritai tų dešimtmečių politika. Yra nemažai spalvų,
daug „didelių akių“, labai švelnių mistinių užuominų, kurie lyg ir tuo plyš ir
pasipils kaip mistinis tornadas, bet iš esmės T. Burton‘as susivaldo ir išlaiko
natūralų pasakojimą, lyg sau nebūdingą, suvaržydamas fantaziją ir išlaikydamas
biografinio filmo taisykles. Išties filmas patiko.
