Filmas: "Atkirtis" / "Whiplash"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart trumpai apie filmą „Atkirtis“ (angl. Whiplash) (2014), kuris sulaukė gausybės puikių įvertinimų. Tai pirmasis Damien Chazelle ilgametražis filmas. Na, šiam debiutuojančiam režisieriui jau ne kartą teko dirbti prie muzikinių dramų, todėl blykstelėjęs talentas neturėtų pernelyg nustebinti, kiek gali nustebinti pats filmas.

Neaušindamas savo klavišų pasakysiu: Filmas man labai patiko! Puiki istorija! Iš tikrųjų turiu kažkokią fobiją filmams, kurie vaizduoja muzikos pasaulį ir muzikos svarbą žmogui, esu ne vienu nusivylęs, todėl su ganėtinu skepticizmu ėmiausi žiūrėti šios juostos, bet viskas išblėso per penkias minutes, nuo pat pirmosios scenos, kai mušant pirmakursiui būgnus, į salę įžengia aktoriaus J. K. Simmons sukurtas personažas. Ir viskas. Emocinė įtampa, prikausto dėmesį, nors, rodos, lyg ir nieko kažko neįmanoma nevyksta. Vėliau stebint piktojo dėstytojo elgesys su savo mokiniais-vergais, vis kirbėjo mintis, kodėl taip svarbu būti geriausiojo rankose, kai dabartinis jaunimas, mąstant realiai, pasiųstų tokį „nepedagogišką“ tipą ant kelių raidžių ir dingtų tarpduryje su iškeltu viduriniuoju pirštu. Filmas apie autoritetus ir žmogaus motyvaciją. Apie žmogaus galimybių paribius. Įtraukiantis. Emocionaliai provokuojantis ir dramatiškai įtemptas.

Filmas, kuris palieka ant odos emocijas, tikriausiai yra mano paties labiausiai vertinamas. Net nebesigilinu, ar aktoriai gavo gerus apdovanojimus, nesikišu į diskusijas, kodėl vienas ar kitas negavo nominacijos, kokie vertintojai nekompetentingi – visa tai nesvarbu. Yra medžiaga. Yra vaidyba. Yra idėja. Yra emocija. Neužvilkinta. Stipru, nors ir plyksteli keliose vietose režisūrinis-scenarinis sentimentalumas, bet visa tai atrodo nereikšminga prieš viso filmo emocinį svorį. Šiaip, žinokite, dešimtukais nesišvaistau, jeigu ką.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Penkiasdešimt pilkų atspalvių be erotikos

Sveiki,

50 pilkų atspalvių – labiausiai linksniuojama sąvoka paskutiniuoju metu ir tai tikriausiai tampa dalies kultūros sąvoka, kuri neapsiriboja vien tik literatūriniu kūriniu ar filmu, apie kurį perskaičiau itin daugiau žodžių iš Š raidės.

Stebina mane asociatyvus žmogaus protas ir mąstymas vienas sąvokas priskirti kažkam kitam, pagal panašias reiškinio ar daikto reikšmės dalis – tuo mes niekuo nesiskiriame nuo savo protėvių, kurie kūrė kalbą. Taip galima atsiliepti ir apie verkiančius Kauno kelius – kokie gražūs pilki atspalviai. Aišku, nesu kaunietis, jų keliais nevažinėju, buferiais neariu asfalto, todėl man lengva susirietus kikenti.

Bet kaip ten bebūtų, ar mūsų gyvenimas ir pasaulis netaptų pilkesnis, jeigu staiga neliktų pilkos spalvos su visais jos atspalviais? 

Jūsų Maištinga Siela

Šių dienų super herojai: banko eilėje belaukiant

Sveiki,

Laukiau eilėje į banką. Padalinys beveik prie pat namų, bet kaip visada eilės, nesvarbu kokios paros metu, yra eilės ir jos erzina labiau negu visus lietuvius kasmet išrinkta eurovizinė daina. Eilėje nepaburbuliuosi „Už Lietuvą – vyrai!“, eilėje reikia išsimušti aparate numeriuką ir tyliai bei kantriai laukti t. y. daryti tai, kas, sakytume, įrašyta kiekvieno lietuvio genuose. Aišku, banke popunautų negausi, bet reklamų, skrajučių, patarimų ir sutarčių – imk kiek tik protas apglėbia, o kartais čia susirenka įdomus sociumas, kurie vienas su kitu dalydamiesi laukimo nepasitenkinimo grimasomis ir žaibiškai prunkštimais bei skausmingomis aimanomis reaguodami į be eilės užlindusią naglą bobulytę, tampa tikrų tikriausiais personažais, jei ne stoiškais herojais.

Taigi. Laukiu sau su numeriu 034, o į banko padalinį įslenka du mano amžiaus vyrukai. Smarkiai treninguoti, nieko ir nepasakysi, o ant skustų galvų nuo vasario mėnesio -3C slepia kiaušinio lukšto pakaušius raudonos kepuraitės (čia visi prisimena pasaką „O kodėl tavo tokios didelės akys, močiutė?“). Sakyčiau, kokie reperiai, ką jiems banke? Ar moka šratinuką nulaikyti, jau nešneku apie rašalinius parkerius? Bet nereikia taip prastai galvoti apie žmones, moralizuoju sau mintyse, būk tolerantiškas ir atviras, bet kai pamatau, kaip vienas atkrenkščia gleives ir pamiršęs, kad nebe gatvėje, apsižvalgo ir spjauna sau į pražergtą tarpukojį. Ant švarių Swebanko plytelių – jomajo! Po to užlipa ant to patiekalo kedu (firmos nepamenu, todėl Adidas‘o nespaminsiu), atseit niekas nemato, ir patrina lyg nuorūką – bus neva gatvėje įlipęs, jei išpėduos šį trynį. 

Į banką įeina žilstelėjęs senukas. Operacija ne grynais. Laukia. Apsižvalgo ir, pamatęs Rubenso stiliaus banko aptarnautojas, kažkaip pasitempia, nors ir ne jo amžiaus moterys, bet kaip ten sakoma, kad vyro seksualumas su amžiumi nedingsta, kol potencijos dar yra. Iš po skverno išsitraukia nešiojamas šukas ir persibraukia per žilę. Pasitaiso ir susirūpina, kaip čia prieš tas moteris atrodo. Kaip iš visai kitos planetos jo kultūra ir laikysena.

Dvi kartos prieš mane ir Swedbank‘o stebimas kameras. Rezultatas [0:1]. Spėkite, kas laimėjo? Manau, paprasčiau nei „Eurovizijoje“.

Jūsų Maištinga Siela

Raudonasis sausas vynas: Riddle Creek (Reserve) 2013 Shiraz

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad AŠ TAI PADARIAU. Ir pagaliau! Ragaudamas sausus raudonuosius vynus esu linkęs pasikliauti Europos arba Pietų Amerikos vynais ir kažkaip vengiu Australijos, Pietų Afrikos ar Kinijos kraštų. Dar ir dėl to, kad pasirinkimo išties neturime Lietuvoje tiek daug, kiek galbūt galėtume turėti. Nutiko taip, kad pasiėmiau australiško vyno – neparagavęs nesuprasi ir nepakomentuosi kitiems, taigi...

Klausykite, buvo puiku, tiesiog nepakartojama. Visiškai kitokia vynuogė – shiraz, kurią prisijaukino Australijos vyndariai, išgaudami savo krašto, šalies vyno charakterį ir sukurdami savo vyno tradicijos pamatus. Paskutiniu metu Australijos vynas pripažintas, savitas, novatoriškas, jo rinka atsigavusi.

Apie šį vyną, kurį ragavau, pasakysiu taip: į nieką nepanašu, ką esu ragavęs. Subtilus skonis! Šiaip mėgstu aitrius, charizmatiškus vynus, bet tai, ką pasiūlė Australijos žemė, mane labai nustebino. Labai švelnus skonis, nors kvapas ir nėra sodrus, paprastai, kai sakome apie vyną švelnus skonis, tai daugiau ar mažiau jau žinome, ko tikėtis, bet šįkart švelnus KITAIP. Tik iš pirmo žvilgsnio, pasakyčiau, vynas labai švelnus, bet toli gražu ne beskonis, savito kolorito ir lengvumo, po kuriuo slepiasi tolimo krašto mistiniai poskoniai. Net sunku su kažkuo lyginti. Mano vynas buvo 2013 derliaus, rezervinis t. y. laikytas amerikietiško ąžuolo statinėse, todėl dar brandesnis ir sodresnis. Tai vynas, kuris nėra sunkus, bet savo skonio išskirtinumu ir poskonio gama labai nustebino. Tai tarsi ragauti vietoj ryškaus guašo akvarelės, visai kitos substancijos ir esencijos, todėl labai nudžiugau, jog po daugiau nei mėnesio galėjau šio vyno ir vėl paragauti. Tiesa, antrą kartą vynas nebepadarė tokio įdomaus ir galingo atradimo džiaugsmo, kokį patyriau ragaudamas pirmą kartą, bet vis tiek leido mėgautis tiesiog kitokia vyno tradicija ir švelnumu.

Mano įvertinimas: 9/10

Kaina Lietuvoje: 25-27 lt.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis Vincentas" / "St. Vincent"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai apie filmą „Šventasis Vincentas“ (angl. St. Vincent) (2014). Tai pirmasis ilgametražis Theodore Melfi filmas ir jau jam pavyko iškart pasikviesti tokias žvaigždes kaip Naomi Watts, Bill Murray bei Melissa McCarthy. Tokius filmas esu linkęs vadinti „rimtomis komedijomis“, kur kartais prasimuša tiesiog angažuotas socialinis humoras, kai iš byrančios idilės ir skausmo belieka tiesiog gerai pasijuokti.

Režisierius šiam filmui pats parašė scenarijų, būtent geras scenarijus ir nebloga režisūra turi labai didelį indėlį apskritai į gero ir skoningo kino industriją. Patiko labai išvystytas siužetas, charakteriai, nors, aišku, būta ir absoliučiai komedijos šablonų, vaizduojant senuko ir vaikelio santykių periferijas, tačiau visgi filmas daugiau linksta į rimtąjį kiną ir rimtąjį humorą. Bill Murray buvo tiesiog geras, net sakyčiau, kažkuo panašus į „Pasiklydę vertime“ laikus – liūdnas, bet kartu ir kažkuo juokingas vyrukas-personažas, kuris įbridęs į skolas laukia tiesiog stebuklo ir jo sulaukia... Naomi Watts tikriausiai po „Princesės Dianos“ vaidmens galėjo tiesiog psichologiškai pailsėti, nes jos vaidmuo nereikalavo itin didelių pastangų, bet kartu jis buvo įdomus apskritai netipinis šios aktorės karjeroje. Komikė Melissa McCarthy buvo tikriausiai mažiausiai juokinga, bet jos uždavinys ir nebuvo linksminti publikos – ji į skyrybas įnikusi motina.

Džiugino kai kurios detalės – balta persų katė, nuolat sukiužusi tvora, medis, žoliapjovė... Ir net nežinau, kažkaip absoliučiai buvau gerai nusiteikęs šiam filmui, kad niekas manęs nesuerzino, netgi, sakyčiau, nuspėjama ir pernelyg banali filmo pabaiga – mokinys pristato šių dienų šventąjį t. y. savo kaimyną, suteikdamas girtuokliui ir viskuo nusivylusiam seniui kompensaciją už abejingos visuomenės metus. Apskritai puiku buvo sutikti šiuos aktorius, filmo scenarijus, šmaikštumas išsiveržia iš įprastinių Holivudinių rėmų, gal toli nepabėga nuo Holivudo tradicijos, tačiau nuo to filmas prastesniu netampa.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela