Gerai. Išgirdau, pamačiau
ir labai patiko. Štai pirmoji mintis apie jau kadais Lietuvoje skambančią Donato Motvydo (Donny Montell) dainą „Viskas
bus gerai“, kuri patiko ne tik čionykščiams klausytojams, bet „užkabino“
ir užsieniečius, kurie vis niekaip nesupranta, kodėl daina neturi angliškos
versijos arba bent jau angliškų subtitrų. Aišku, šie žmonės ne šiaip sau „pasiYoutubino“,
o dėl Eurovizijos aktyvumo atrado naują atlikėją Baltijos regione.
Tiesą sakant, man jo
albumas #BLCK atrodo išties gerai. Netgi labai gerai, nes siekta kokybės visame
kame – tiek muzikoje, tiek nuostabiai stilingame, kiek erotiškame albumo
apipavidalinime. Nesiklausiau dar viso albumo, tik tas legaliai į YouTub‘ą
įmestas dainas, tai galiu pasakyti, kad labai jau švediška, kas, savaime
suprantama, nėra blogai. Albumas atrodo gana eklektiškas, nes jame ir angliškų
dainų, ir lietuviškų, tačiau kūriniai modernūs, pritaikyti populiariosios
muzikos gerbėjams ir pagaliau turime visai rimtą atsvarą vakarietiškajai pop
muzikai.
Kokybė skamba ir dainoje „Viskas
bus gerai“. Visų pirma melodingumas, nes paskutiniu metu kažkaip lietuvių kalba
„iššoka“ ir prasilenkia su tomis vizijomis, kurias nori sukurti kai kurie
lietuvių atlikėjai, bet šioji daina išties netikėta dermė. Gražių šiuolaikiškų
baladžių mes retai turime, turiu galvoje be tų folklorinių ir regioninių
prieskonių turinčių kūrinių, kad ir tas pats „Gintarai“, o štai paprastos
baladės tiesiog apie meilę retai nuskyla. Kai A. Valinskas legalizavo kone
daugelį šiuolaikinio pop muzikos vertalų, tai daug kas net nebeskiria kur yra
mūsų dainos ir kur adaptacija.
Žodžiu, viskas bus gerai,
sako daina, ir ji mane šiandien verčia tikėti, kad viskas ir bus gerai. Daina
melodinga, graži, jautri, romantiška ir tiesiog negaliu nepasidžiaugti, kad
viskas bus gerai.
Keistų filmų pasitaiko ne
taip ir retai. Dažniausiai tokie filmai išties būna labai geri, o štai
trečiasis mano akimis matytas Jeff Nichols filmas „Speciali vidurnakčio laida“ (angl. Midnight Special) (2016) vėlgi kažkaip keistai susižiūrėjo. Nesu
tikras, ar tai man priimtinas režisierius, nes po jo filmų lieku kažkoks
sujauktas, turįs nepagrįstų pretenzijų ir išvis toks retas nepasitenkinimo
jausmas. Jo niūri apokaliptinė drama „Slėptuvė“ atrodė panaši į šį filmą, netgi
pagrindinis aktorius vėl dirbo prie pagrindinio šturvalo, tad drąsiai galiu
pasakyti, kad tikriausiai „Mudas“ man jo priimtiniausias filmas.
„Speciali vidurnakčio
laida“ – Dieve, koks nevykęs pavadinimo vertimas, – pasakoja apie mažą
berniuką, kuris yra pusiau žmogus, pusiau ateivis. Pasaulio bendruomenė tapo
kažin kokiais sektantais, pradėję garbinti nesuvokiamus dalykus, tačiau
berniukas pagrobiamas ir visos organizacijos bei karinės pajėgos nori
susigrąžinti berniuką tyrimams. Žodžiu, daug kas neapibrėžta, fone mirguliuoja
tik nujaučiami apokalipsę primenantys kontekstai ir atrodo ne kaip šių dienų
žmonija, bet kažkokia paralelinė, gerokai kitokia, tačiau kaip visada išlieka
tas pats stuburas: meilė, atsidavimas, motinos pasirinkimas ir t. t. Ta nežinomybė
ir režisieriaus maniera nieko tiksliai neįvardyti, bet piešti kitonišką pasaulį
jį iš esmės išskiria iš kitų režisierių, tačiau, bent mane tokia pasakojimo
maniera truputį erzina ir kažkaip greitai užsinorėjau, kad filmas pasibaigtų.
Iš esmės filmas nėra
prastas, režisūra savita, yra Kirsten Dunst ir Michael Shannon bei Joel
Edgerton – gerai žinomi Holivudo aktoriai, į kuriuos visada malonu žiūrėti.
Gaila, kad visgi režisierius, kad ir koks jis savitas beatrodytų, man
asmeniškai sunkiai priimtinas, bet įtariu, kad fantastikos mėgėjams filmas gali
netgi labai patikti, juolab, kad viską stengiamasi pateikti veiksmo trilerio
rėmuose su trupučio „Dirbtinio intelekto“ prieskoniais.
Šiaip paprastai taip
nedarau, turėjau šį įrašą padaryti iškart pažiūrėjęs antrąjį „Sostų karų“ (angl. Game of Thrones) sezoną, tačiau taip
įsitraukiau į šį serialą, kad neužfiksavau, kaip greitai jau ėmiau krimsti
trečiąjį sezoną ir jau viskas tapo nebesustabdoma, tad šį įrašą darau dviejų
sezono bendrą, jame atskleidžiamos tam tikros turinio detalės.
Vis prisimenu, koks buvo
neigiamas įspūdis, kai prieš kelerius metus pradėjau žiūrėti šį serialą ir tą
nepamatuotą atmetimo reakciją. Dabar suprantu, kodėl ji tokia buvo. Iš esmės
istorijos ir linijos labai išskaidytos, veikėjai skirtingose geografinėse
zonose bando kaip nors daryti įtaką kitiems, tačiau pačių fiziniai kūnai retai
susikerta. Labiausiai „atplyšusi“ Drakonų motinos linija, kuri sudėtingai, bet
užtikrintai artėja prie septynių karalysčių, taigi, kartais atrodo, kad tai
septynios siužetinės linijos, kurios vieną kitą tuoj praris. Tačiau suteikęs
antrąjį šansą, tapau kantrus, netgi sakyčiau, labai susidomėjęs tomis
padrikomis istorijomis, kurios sukuria nuostabiai geografiškai išgaubtą „Sostų
karų“ pasaulį, todėl kirba tik viena: tai išties vienas didingiausių ir
ambicingiausių serialų per žmonijos istoriją.
Iš esmės tiek antras,
tiek trečias sezonas susižiūrėjo be pertrūkio, todėl negaliu pasakyti, kuris
sezonas stipresnis, tačiau kad trečiojo sezono finalas mane nustebino, tai
tikrai. Įspūdis toks, kad karalių itin daug, tačiau jie krenta kaip musės, „išdygsta“
nauji ir net gaila, kaip šitaip istorijos, kurios buvo kuriamos po tris metus,
nugaišta viduryje serialo. Įdomiausia tai, kad, rodos, tuoj kažkas pasieks
tikslą, tačiau įvyksta kažkas netikėto panosėje ir tuoj kas nors nužudomas,
įkalinamas ar nukankinamas. Pozityviai iriasi į priekį Drakonų motina, kuri
pakeliui išlaisvina vergus, jos nesuteptųjų kariauna išties įspūdinga ir
primena negailestingai „ugdytus“ vergus iš tokių filmų kaip „300“ ar „Nemirtingieji“.
Išties Drakonų motina yra viena favoričių ir kartu tikriausiai nuobodžiausių,
nes ir taip aišku, kad jai pavyks galiausiai persikelti per Siaurąją jūrą ir
pasiekti savo, o gal nepavyks? Kas žino.
Štai karalių ir lordų
intrigoms Pietuose nėra ribų. Ypač kartais baugina geležiniame soste sėdintis
jaunasis sadistas, kuris, niekaip nesupranta savo karališkojo bukumo, mamytės
sūnelis. Ne ką geresnė ir jos mamytė, tačiau anksčiau ar vėliau, net neabejoju,
kad jiems lemta nusiristi nuo sosto. Netgi galvojau, kad tai nutiks greičiau,
tačiau klydau. Ir apskritai kažkaip serialo siužetai „einasi“ įdomia linkme,
mat, gerieji veikėjai, turiu galvoje, atsidavusių šiauriečių Starkų giminę, -
krenta kaip musės nuo klastingųjų, o piktieji (ne visi) Lanisteriai kažkaip
klesti, na, išskyrus Džeimiui, kuriam nukirto ranką. O jau jo užmegztas romanas
su riteriškai atrodančia Briana buvo pernelyg nuspėjamas žingsnis, nors ir
malonus.
Pasakykit, ko nesuerzino šitas karaliūkštis?
Gražuolės aktorės gal kadre ne visada gražios, bet šventėse...
Nuo antrojo sezono pasirodė ir nauja Džono Sniego mergužėlė laukinė.
Yr problemų?
Drakonų motina.
Kadras iš 3 sezono finalo. Robas Starkas su žmona.
Kastravimo ir kankinimo momentai.
"Sostų karų" žemėlapis.
Žynė Melisandra.
Viršeliai.
Briana. Vis galvojau, į ką man ji panaši, kol toptelėjo, kad į Žaną d'Ark, tačiau tik dar vėliau nušvito, kad ji turi panašumų su Tilda Swinton.
Arija.
Dar vienas susitikimas.
Kas dar stebino? Naujų
veikėjų ir vietovių atsiradimai. O jau frazė „naktis baugi ir kupina pavojų“
tapo kaip koks prakeiksmas, kuris taip dažnai tariamas lūpose praranda skonį,
tačiau raudonplaukė žynė, kuri labai gerai kone „telenoveliškai“ manipuliuoja
vyrais, grotose gimdo baisius monstrus, išties įdomi. Stebina, kad itin nemažai
laiko skiriama ir jaunajai Arijai, kuri visa prarūgusi purvuose keliauja į
Žiemakrytį ir, regis, ši istorija visai įdomiai žiūrisi, kaip ir ta puikiai
bauginančiai kompiuterine grafika sukurta numirėlių armija, slenkanti link
sienos iš giliausios šiaurės... Ir apskritai, ko aš čia aušinu savo klaviatūrą,
nes serialas tikrai kaip šachmatų partija: geras ir kokybiškas, kurį nekantrauju
sužiūrėti iki paskutinės minutės, todėl filmams, jaučiu, nelabai ir beliks
laiko.
Po trečiojo sezono
finalo, kai Starkų ir vilkų dar labiau sumažėjo, netgi pasidarė strategiškai
įdomu, kas atsvers Šiaurės, kai praktiškai „geriečių“ nebeliko. Taip pat įdomu,
kas kankina paslaptingai pagrobęs ir iškastravęs Starkų „globotinį“? Apskritai
didžiausia intriga bus tikriausiai tie laukiniai numirėliai, ateinantys į
gyvenamuosius rajonus, todėl visai tikiu, kad bent jau šeštajame sezone tikrai
sulauksiu lemtingų šių istorijų susidūrimo. Na, bet kol kas kimbu į ketvirtą
sezoną.
