Filmas: "Myliu tave, žmogau" / "I Love You, Man"

Sveiki,

Ak, toks bukos ir daugelio gurmanų nepakenčiamos amerikietiškos lėkštosios komedijos. Jų irgi neišvengsite draugų apsuptyje, todėl tenka pažiūrėti vieną kitą, o štai filmas „Myliu tave, žmogau“ (angl. I Love You, Man) (2009) netgi sulaukė kritikų pripažinimo ir puikių recenzijų. Žvelgiant apskritai į šį filmą ir bendrą kontekstą, galiu pasakyti, kad filmas režisūriniais sprendimais beveik niekuo nesiskiria nuo vidutiniškos arba netgi prastos amerikietiškos komedijos. 

Nors bandoma iš filmo „išlaužti“ kažin kokią problemą originalią problemą, tačiau šioji problema (vyras neturi draugų, todėl neturi pabrolio ir ima su vyrais vaikščioti į pasimatymus) visais atžvilgiais tiesmuka ir nebepatraukli. Jau net nebežinau, kiek sukurta tokių „vestuvinių“ filmų apie pabrolius, pamerges, isterišką vestuvių pasiruošimą ir t. t., kad būtų galima sudominti nuo šios bukos temos žiūrovą. Aišku, keičiasi siužeto vingiai, tačiau iš esmės maniera, juokeliai niekuo neišsiskiria, ką Jūs bežiūrėsite. Nors šis filmas stengiasi neperspausti pačiais lėkščiausiais juokeliais ir nori visoje toje komerciniame pasaže išlikti kiek įmanoma nuoširdus, tačiau filmas ir lieka kažkoks negyvas, neįtikinantis. Nors, palaukit, ar komedija turi apskritai įtikinti žiūrovą? Galbūt, bet tie, kurie norėtų kažko originalesnio kaip komedijos, pvz., „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tai šis filmas absoliučiai vidutinis, toks vidutinis, kad praktiškai menkai įsimenamas. 

Filmas tiks fonui, kai norisi daugiau bendrauti su svečiais, nei apsikrovus alumi ir popkornais žiūrėti patį filmą.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: tarp chaoso ir pusiausvyros arba kaip tapti eiliniu lietuviu

Sveiki, skaitytojai, 

Paskutiniu metu labai apmažėjo mano asmeninių įrašų šiame saite. Tiesiog atsisėdu ir nebeturiu ką Jums parašyti, tarsi visko, ko griebčiausi virstų jau banalios realybės nudirta negyva oda, kurios pilna visuose žinių portaluose. O pasisemti iš realybės idėjų darosi vis sunkiau, kadangi tampu tarsi vidutinės klasės sustabarėjusiu lietuviu: darbas-šeima-miegas. Ir tose nišose dar įkrenta kultūriniai niuansai, kurie kaip dvasinis kuras šiek tiek suteikia gyvenimui ypatingų prieskonių.

Iš kitos pusės nieko nėra geriau už stabilumą, nes toji lakiojančios sielos po laukus, nežinia trokštančios kokios laisvės, atima pernelyg daug nepamatuotų jėgų. Pradedi vertinti tai, kas paprasta: savo vietą pasaulyje, nebesidairai į tolius, renkiesi paprastesnį jogurtą parduotuvių lentynose ir, žiūrėk, viskas paprasčiau ir mažiau kainuoja vidinių pastangų ir nemalonių emocijų. Taigi, tampu eiliniu lietuviu, sąskaitininku, per kurį kaip per ląstelę cirkuliuoja viskas, ant ko laikosi šis pasaulis: pinigai, pareiga tėvynei, sveikata, energija, nauda kitiems, o štai kai nusidėvėsiu... „Tu tik mokesčius susimokėk!“ Akivaizdu, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visur kame žmogus pasauliui reikalingas tik tiek, kiek jis gali suteikti naudos valstybei ir kitam žmogui. Atsiprašau už tokį išsireiškimą, bet kartais atrodo, kad mūsų pensininkai kaip padėvėti valstybės prezervatyvai... Panaudojai kartą ir nebeapsimauk. Visos šiukšlės, įskaitant ir nebereikalingas žmogus, tampa našta. Tokia našta tapsime ir mes savu laiku.

Gana apie tuos pensininkus. Kenčia visi. Kai kurie netgi nuo stabilumo ir rutinos, nes cirkuliuojama ne tik per žmogų, bet ir žmogus nardo lašišos greičiu per gyvenimą, keisdamas pasaulėžiūros kampus. Tai primena kažin kokius nepastovius orus, orų masių maišymąsi. Arba didžiulį plaustą vandenyną, ant kurio vieni ieško pusiausvyros bangavime, o kitoje pusėje visi trepsi kojomis, kad tik plaustas nenustotų sūpavęs kuo smarkiau. Kai kam audros su perkūnija, kai kam dzenbudistinio akmenų sodo. Ir tik kartais, savaime suprantama, norisi nei to, nei ano, o kažin kokios susikristalizavusios ir nenuobodžios pusiausvyros tarp rutinos ir chaoso.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mačesteris prie jūros" / "Manchester by the Sea"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu nepasidalyti dar vienu filmu iš šiųmečių „Oskarų“ nominantų gretų ir šįkart apie „Mančesteris prie jūros“ (angl. Manchester by the Sea) (2016), kuris beregint susilaukė kino kritikų susižavėjimo. Išties „pilkosios“ dramos arba visi tie, kurie Lietuvos kino komerciniuose kino teatruose laukia rimtų perliukų, gali nurimti, nes praktiškai keli seansai po premjeros, kuriame aš papuoliau – salė buvo beveik tuščia. Niekas nenori tokio filmo karnavališkoje ir pramoginio kino apsuptyje, nes vis dar kinas turi popinti žiūrovą juokingais ir pompastiškais vaizdais, vis dar turi pataikauti, pateikti analogiškas istorijas į jau kažką primenantį kiną, spalvos, juokas, sintetinė ir netikra ašara... Viso to „Mančesteris prie jūros“ filmas neturi ir lietuviai kine tai suvokia, nes vidury seanso išėjo ir tos bobos kvatoklės, kurios nežinia ko tikėjosi, atėjusios į seansą kaip į kosmetikos saloną: „Ir dar tas filmas „Oskarui“ nominuotas?“ Kažkuri žemažiūrė išpyškino...

Ir gerai, nes tada žiūrėti kur kas lengviau, kai nėra nepasitenkinimo salėje, o filmas auksinės prabos. Žinoma, kad ir kaip bežiūrėsime, siužetas lyg ir kažkur matytas: sūnus atvažiuoja laidoti tėvo ir tvarkyti paveldėjimo dokumentų, o pamažu atverčiami gimtajame krašte pagrindinio veikėjo praeities klodai, kurie paaiškina, kodėl veikėjas toks paniurėlis ir pasyviai agresyvus. Tačiau kaip pateiktas šis scenarijus, vaidyba, klasikinės muzikos garso takelis, kompozicija... Visas sukrenta į gražiai liūdną kamertoną, kuriam dar prieskonių suteikia pilki žiemos Mančesterio vaizdai, sustiprinantys pagrindinio veikėjo Li sudužusios sielos stigmas. Casey Affleck, sukūręs Li vaidmenį, netrukus grumsis dėl „Oskaro“ ir tikriausiai jį gaus, bet noriu pasakyti, kad jo natūrali paniurėlio vaidyba išties įsimenama. Ir galvoju, kad kiek talentingų aktorių yra ir tame pačiame Holivude ir kiek visgi nedaug turi galimybę gauti savo gyvenimo vaidmenis. Šis aktorius jau gavo antrą progą, nes nepamiršiu jo pasirodymo ir filme „Džesio Džeimso žmogžudystė, kurią įvykdė Robertas Fordas“. 

Filme švysteli menką, bet įsimenamą vaidmenį sukūrusi Michaelle Williams, sugrįžusi po pertraukos į kino industriją. Taip, filmas geras, šaltas, kartais momentaliai nejaukus, prikaišiotas taiklių psichologinių jautrių personažų reakcijų į tam tikrus dalykus. Net nežinau, tiesiog žiūri tokį filmą ir galvoji, kad mes visumoje esame kreipiami visada meluoti, kad esame be galo laimingi, turime šypsotis, sakyti komplimentus, dėkoti, būti maloniems... O štai pagrindinis herojus lyg ir paneigia visą šitą ir sako, kad jis viso šito farso dėl etiketo atsisako, jis bus sudužęs, nes viduje jau nieko nebelikę. Tiesiog filmas geras ir rekomenduotinas kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela