Aktualijos: Tuštėjantys ir nykstantys Lietuvos miestai (pastebimi kasdienybės pokyčiai)

Sveiki, 

Ką jūs pagalvojate, kai atsidarote dienraštį ar atsiverčiate laikraštį ir perskaitote, kad Lietuvos neliks? Spėju kelis variantus, priklausomai nuo to, kur Jūs gyvenate ir kiek Jums metų. Jeigu jūs abiturientas, tikriausiai galvojate, kad ir taip viskas nusivažiavo, o ir Jūsų pačių šioj šaly nebeliks ir visi likę tegu apsiši... Jeigu jums per 40 metų, tikriausiai dejuojate, kad, vaje, kaip blogai, nebėra jaunimo, nebėra gimstamumo, kaip blogai, kaip blogai, iš kur pensijas mokės, Lietuva geria, Lietuva sensta... Jeigu Jūs jau apskritai gyvenate ne Lietuvoje ir neplanuojate į ją grįžti, tikriausiai tokių portalų ir laikraščių stengiatės net neskaityti, nes Jums „giliai dzin“.

Ką galvoju aš? Slenku didmiesčio gatvėmis (ne sostinėje!) ir tuštėjančios gatvės, veidus jau atpažįsti, nors žmonių nepažįsti – visi praretėję, priartėję ir ,jeigu turi vieną tolimesnį draugą, tai „užmetus tinklą“ paaiškėja, kad per pažįstamų pažįstamus iš tikrųjų apie mus žino visas Kaunas, Klaipėda ar Šiauliai, priklausomai nuo to, kur gyvenate. Anonimiškumas ir kai tavęs nežino yra JĖGA, žmonių gausa yra jėga, dabar... Lietuva tuštėja ir galvoju, kad kiekvieno „iškritusio“ iš valstybės vagono turėčiau užimti vietą, juk kuo mažiau, tuo daugiau erdvėms likusiems, bet kad jaučiu viskas yra priešingai. Kuo mažiau lietuvių, tuo mažiau pasaulio, kaip Azovo jūra, kuri susitraukė į balą, o čia neseniai dar gyvybinga tauta bujojo prie Baltijos, o dabar, žiūrėk, greit vienas kito blusas susiskaičiuosime.

Ką reiškia gyventi nykstančioje ir emigruojančioje tautoje? Žinoma, yra individualios galimybės, pamatyti pasaulį, patirti nuotykių, mylėti ispaną, tuoktis su itale, išgerti savaitgalį Maltoje, o Norvegijoje gaudyti lašišas... Bet ne apie tai. Apie tautą, kaip tapatybę, lukštą, skydą, vertybę sunku ką ir bepasakyti. Kai kam tai kaskart mažiau paties žmogaus, kai kam tai „ne mano reikalas ir problemos“. 

Mūsų, sako statistika, 2080 metais liks 1,58 mil. ir daugumą sudarys senesni žmonės (tai čia aš ir tu, jeigu ką). Bet vis dar statomos vilos, nauji prekybos centrai, vis reikia daugiau ir daugiau, investuojam ir nykstam... Kaip atrodys ta plėtra, kai joje nebebus mūsų arba bus tiek mažai, kad atrodysime kaip sąvartyno žmonės, apsikrovę nebereikalingais daiktais. Žinoma, mūsų laukus ir autostradas užeis azijatai ir baltai galiausiai liks šiaip kaip istorinė žymė. Dominuojanti difuzijos banga praris ir... Neapleidžia manęs dabar jausmas, kad vis rašau apie rėmus ir kad visi žmonės lygūs ir Lietuvą paveldės kiti (irgi žmonės...), taip, kaip mes kažkada paveldėjome vardus.

Nežinau, kaip Jums, bet tuštėjančiame mieste darosi nyku. Jaučiuosi mažas. Atpažįstamas. Permatomas ir dėl to, kad ir kaip keistai skambėtų, nesaugus. O kas norėtų prisidėti prie mažumos, kai aplinkui visi tokie dideli? Kur būsiu aš ir kur būsite jūs po 30 metų? Tie kurie išliks ar tie, apie kuriuos kalbės būtaisiais laikais? 

Jūsų Maištinga Siela

Sapnas: Keistas mirusiųjų Rojus

Sveiki,

Šiąnakt sapnavau vieną išmirusį kaimą su visais ten kažkada gyvenusiais senoliais, jaunimu ir vaikais. Bėgau kažkokį protu nesuvokiamą maratoną pažįstamais žvyrkeliais, kol kažkokie persekiotojai, sako, užsukti į buvusį kultūrnamį... O ten... kaip kokiame Juan Rulfo romane „Pedras Paramo“, viskas lyg ir tikra, bet viskas lyg ir kokiame magiškame realizme. Protu suvokiu, kad tai neįmanoma, bet, regis, kažkuriame laike niekas čia nemirė, niekas neišnyko, o kultūrnamis renovuotas taip, kad net atrodo kaip modernus bankui priklausantis pastatas. Vaikštau po jį. Ten pilna žmonių: visi kažką perka, bendrauja, žiūri pro langus, ant senovinių krosnių kepami milžiniški kebabai su saldžiu burokėlių įdaru. Mirusiesiems rodau, kaip buvo anksčiau, kaip prisimenu iš vaikystės, kai vos tik Lietuva atsikūrė kaip Nepriklausoma valstybė...

Ir visi man pritaria: taip ir buvo, taip ir buvo... Kažkas pasakoja, kad ten buvęs katinas, kurį galėjai apkabinti už centą ir įsielektrinti (kitaip sakant, pasikrauti geros energijos). Žinoma, juokiuosi, nes jokio katino nepamenu. Visi tik perka, tik perka: salotas, arbatą, vaikšto iš vieno kambario į kitą lyg kaimo namuke per šermenis. Ir staiga sustingau. Aš kažin kokioje mename mirusiųjų „vakarėlyje“, mano pasąmonės nupieštoje mitinio Rojaus platformoje. Priėjau prie lango ir pamačiau tuos vaizdus. Griuvėsius čia kažkada gyvenusių ir tvenkinį tolumoje, įkritusį lyg į išliuobtą tarpeklį. Jų nėra. Buvo jų gyvenimai čia ir pamažu nyko jų laikas... Kažkoks baisus liūdesys, kad viskas keičiasi: čia gyvenimas, o čia žiūrėk jį užpildo tik atmintis.

Šis keistas sapnas mane supurtė. Žinote, ne kasnakt pabūsi su mirusiais Rojuje, kažkur anapus laiko ir proto suvokiamų dalykų. Dar kaisčiau pasidaro, kad ir apie mane vieną dieną šitaip kas nors... Sapnuos kur nors kokiame name, viskas atrodys kaip realybė, bet tik vienas staigus veržlaus proto dūris ir kažkas atsipeikės, palikdamas mane tose prisiminimų renovuotose dykrose.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bernis" / "Bernie"

Sveiki, 

Šįkart apie kultinių filmų „Vaikystė“ bei trilogijos „Prieš saulėlydį“ režisieriaus Richard Linklater komediją „Bernis“ (angl. Bernie) (2011). Na, kažkaip neįprasta, kad tikras gyvenimas stanga tampa amerikietiško komedijinio filmo siužetu – realūs žmonės, jų prototipai, dokumentuota medžiaga staiga įgyja ne tik šiame filme juoko ir parodijos, kiek parodo pačius bendražmogiškuosius amerikiečius, kurie gana skirtingai priima nusikaltėlius ir jų nusikaltimus. Bernis be jokios abejonės yra jau savaime kaip vaikščiojantis anekdotas, o jo kriminalinė praeitis istoriją tik padaro dar labiau kontrastingą: visai kitaip būtų, jei filme veiktų koks nors „treninguotis“ iš Vilijampolės.

Iš esmės netipinė komedija, nes ji biografinė. Tai, žinoma, smagu, nes vykęs scenarijus, dokumendinio filmo pateikties parodija iš esmės įtikina. Čia ir juoko, ir per tą juoką išreikšta socialinė kritika leidžia mėgautis kone absurdiškais istorijos niuansais. Filme pasirodo puikioji aktorė Shirley McLaine, kurią taip mėgstu iš aštuntojo dešimtmečio filmų. Švysteli ir daugelio mėgiamas Matthew McConaughey, tačiau nepasakyčiau, kad kažkuo filmas sukurtais personažais būtų ypatingai unikalus (o unikalumą šis režisierius itin mėgsta), kiek džiugina apskritai bendra filmo parengtis ir išgauta specifinė, nors ir amerikietiška, istorija.

Jeigu paklaustumėt, ar verta žiūrėti? Atsakyčiau, kad verta žiūrėti kaip komediją, kuri turi savito išskirtinumo amerikiečių pop jaunimo sukurtų prastų komedijų bume. Man asmeniškai „Bernis“ patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela