Besirausdamas
senoje palėpėje aptikau senus, praėjusio dešimtmečio, kai kur net ano
tūkstantmečio fotografijas įvairiuose spaudos leidiniuose. Keista, kai tokioje
beribėje interneto erdvėje viso to nėra, tarsi tai niekada nebūtų egzistavę. Padariau
keletą senų retro fotografijų, tikriausiai dar niekada neįkeltų į interneto
erdvę. Dalijuosi.
Besirausdamas
senoje palėpėje aptikau senus, praėjusio dešimtmečio, kai kur net ano
tūkstantmečio fotografijas įvairiuose spaudos leidiniuose. Keista, kai tokioje
beribėje interneto erdvėje viso to nėra, tarsi tai niekada nebūtų egzistavę. Padariau
keletą senų retro fotografijų, tikriausiai dar niekada neįkeltų į interneto
erdvę. Dalijuosi.
Besirausdamas
senoje palėpėje aptikau senus, praėjusio dešimtmečio, kai kur net ano
tūkstantmečio fotografijas įvairiuose spaudos leidiniuose. Keista, kai tokioje
beribėje interneto erdvėje viso to nėra, tarsi tai niekada nebūtų egzistavę. Padariau
keletą senų retro fotografijų, tikriausiai dar niekada neįkeltų į interneto
erdvę. Dalijuosi.
Ukrainiečių
kilmės rusų pop ir šokių muzikos atlikėja Loboda
Lietuvoje tikriausiai labiausiai žino patys rusakalbiai, kurie stebi rusų
atlikėjų sceną. Man visų pirma šioji atlikėja asocijuojasi su dainų konkursu
Eurovizija, kurioje ji atstovavo su daina „Be My Valantine“ Ukrainai, surengusi
itin atvirą ir prabangų šou. Tiesą sakant, ir tiek žinių apie pačią atlikėją,
tačiau mano namuose iš namiškių jau kuris laikas sklinda toji muzikėlė, pripildyta
elektroninės pop ir šokių muzikos garsų, primenančių turkiškos muzikos garsų.
Daina
„SuperSTAR“
– tai atlikėjos Loboda sugrįžimas į sceną po gimdymo. Ką tik pristatytas vaizdo
klipas ir milijoninės peržiūros bei perklausos rodo, kad šioji atlikėja
Rusijoje ir svetur turi ištisą būrį klausytojų. Naujoji daina, kuri kiek
ironiškai sako: „visi žmonės kaip žmonės, o aš super žvaigždė!“ Man asmeniškai
kiek nustebino jos vaizdo klipas, kuris priminė Jennifer Lopez „Ain‘t Your Mama“,
turintis ryškią feministines potekstes. Regis, Loboda savo prabangiu Amerikoje
filmuotu vaizdo klipu taip pat dainą stengiasi pritempti prie feministinių
prasmių. Kiek jos tinka šiai dainai, man sunku pasakyti, tačiau kūrinys savaime
jau šlageris. Pasiklausykite ir pasižiūrėkite vaizdo klipą:
Apie
labai gerai lietuvių žiūrovų vertinamą siaubo serialą „Stingdantis siaubas“ (kai kur verčiama ne taip improvizuojant „Teroras“)
(angl. The Terror) buvau nusprendęs
nieko nerašyti. Tam buvo labai svari priežastis – aš šio serialo net
nepabaigiau žiūrėti.
Visų
pirma labai mėgstu siaubo istorijas. Serialus ir filmus taip pat, todėl labai
apsidžiaugiau, kada pamačiau, jog sukurtas serialas, kuris iš esmės atitinka
mano siaubo istorijų koncepciją – bauginanti atmosfera, nežinomybė, sėlinanti
mirtis, o kur dar puikūs jau mačiusiųjų atsiliepimai... Tiesiog vedinas naujų
atradimų serialų fronte ėmiau žiūrėti „Stingdantį siaubą“.
Pirmosios
serijos skirtos intrigai. Tiesą sakant, intrigos lyg ir netrūko – išplaukęs
laivas staiga patenka į ledinės jūros ledo spąstus ir netrunka įstrigti su
bjaurių vyrų (turiu galvoje charakterius) įgula. Jau pirmojoje serijoje aišku,
kad yra kažkas itin siaubingo po vandeniu – tą pamato pirmasis naras, nuleistas
į vandenį, išvaduoti laivo dalies. Kas tas padaras? Taigi čia intriga! Kita
intrigos pusė labai žmogiška – kova tarp įgulos vyrukų dėl valdžios,
pripažinimo ir įtakos.
Tiesą
sakant, jie vaikšto įstrigę ant to ledo, juos ima puldinėti paslaptingas galgi
net mitinis padaras, panašus lyg į lokį, lyg ir užsilikusį kardadantį. XIX amžiaus
vyrukams, kurie neturi itin geros ginkluotės, sunku suvokti, kas čia dedasi ir
tuo labiau apsiginti, bet netrukus prietarai ir aiškūs įrodymai sako, kad jiems
lemta vienas po kito žūti. Kur pasislėpti, kai nėra kur? Iš vienos pusės
paslaptingas padaras, iš kitos dėl įtakos besigrumiantys nužmogėję vyrukai...
Kadrai iš serialo.
Tiesą
sakant, jau po ketvirtos serijos staiga suvokiu, kad kankinuosi. Tiesiog
serialas bukas ir tiesmukas. Siužetinė linija banali – kažkoks padaras juos
visus užpjudys ir visa likusi intriga tik įtakų klausimas. Minties aiškesnės ar
idėjos už siužetinį banalų veikėjų išskerdimą šis pasakojimas neturi. Ėmiau raukytis, kad
serialas toks vienkryptis, nepatraukia originaliu scenarijumi ir tik apsiriboja
vienkrypčiais ir gana banaliais nuo Tarzano laikų nieko naujo nepateikiančiais „civilizuotų
vyrukų“ įvaizdžiais, kurie iš prigimties tokie pat žvėrys, kaip ir tas
puldinėjantis padaras. Pasidarė apmaudu, kad serialas neužkabino ir po
penktosios serijos, po kurios nustojau švaistyti laiką, jaučiausi ganėtinai
apviltas.
Serialas
gal būtų ir nieko, nes investuota
daug – ypač dėl šiaurietiškos atmosferos, tačiau be kostiumų ir atmosferos
daugiau šioje pernelyg ištęstoje, pramoginėje ir tiesmukoje istorijoje kažin ar
ką daugiau rasite. Tik sužinojau, kad laivo kapitonai turi atskirus tualetus
savo asmeninėse darbo kajutėse, ant kurių gali sėdėti, rašydami laivo
dienoraštį ir kalbėdami su pavaldiniais, o iš apačios užpakaliuką glostys
ledinis šiaurės vėjas. Ne kažin ką ir tegali pasiūlyti šis prastas serialas.
Deja, kad ir koks jis man pasirodė prastas, net neabejoju, kad neišrankiems
pramoginių nuotykių ištroškusiems žiūrovams serialas labai patiks.
Tikriausiai
„Tarnaitės pasakojimą“ (kai kur
verčiama kaip „Tarnaitės istorija“)
(angl. The Handmaid‘s Tale) apibūdinčiau
kaip pilką, slogų, bet įdomų serialą, pastatytą pagal Margaret Atwood romaną
tuo pačiu pavadinimu. Antrasis sezonas visada geram ir daug nominuotam serialui
yra išbandymas: ar toji sėkmė ir vizija tebuvo tik laikinas kūrybinis
blykstelėjimas, ar kai kas daugiau? Beveik net neabejojau, kad „Tarnaitės
pasakojimo“ kūrėjai turėtų ir toliau sistemingai kurti istoriją pagal pirmojo
sezono nubrėžtą modulį.
Vienintelis
kirbėjęs dalykas buvo, o kas bus toliau, jeigu pirmasis sezonas sutalpino
praktiškai viską, kad M. Atwood buvo parašiusi 1985 metais išleistame romane,
kuris neturėjo tęsinio? Visgi rašytoja, kad jau ir sulaukusi garbaus amžiaus ir
vis dar itin produktyviai dirbanti ir pilna energijos, ryžosi toliau bendradarbiauti
su serialo kūrėjais ir rašyti antram sezonui scenarijų, pratęsdama daugiau nei
prieš 30 metų pabaigtą „Tarnaitės istoriją“.
Antrasis
sezonas prasideda gana žiauriomis tarnaičių kankinimo apeigomis, kadangi jos nusižengė
įstatymui. Tiesą sakant, po pirmosios serijos pajutau sezone atsivėrusią
kūrybinę duobę, tarsi būčiau įkritęs į „tempiamos gumos“ pasakojimą, kurioje
reikia spragų, kad rastųsi naujas įtampos taškas. Pabėgusi tarnaitė Ofreda kurį
laiką slepiasi neaiškiuose tarnybiniuose pastatuose – tam skiriama beveik trys
serijos, kuriose su pagrindiniu personažu nieko nevyksta: ji laksto po
teritoriją, sportuoja, apžiūrinėja anų laikų daiktus, šį bei tą prisimena iš
praeities... Tiesą sakant, labai suabejojau, ar aktorė Elisabeth Moss ką nors
gero bepateiks šiame sezone ir vargu, ar begalės pateisinti pelnyto Emmy
apdovanojimo.
Ne ką
įdomiau būta ir pirmosiomis serijomis Fredo ir Serenos namuose. Tiesą sakant,
jų istorija atrodė apleista ir nereikšminga. Užtat atsirado nemažai scenų iš
nuodingų teršalų kolonijos, kuriose atsiduria iš pradžių Emily, o vėliau
Džanina. Tai tikriausiai bene geriausia pirmųjų trijų serijų epizodas. Didžiausia
ir nuobodžiausia šio sezono skylė man pasirodė trečioji serija – Ofredos nesėkmingas
pabėgimas į Kanadą buvo toks tragiškai nevykęs, kad praktiškai nei scenarijaus
autorė, nei serialo kūrėjai neturėjo kitos galimybės kaip tik tampyti liūtą už
ūsų, žadinant netikrą intrigą – ir kvailiui buvo aišku, kad Ofreda nepabėgs ir
nutiks kas nors siaubingo.
Sezonas
gerokai pasitaisė, kai Ofreda grįžta pas savo šeimininkus. Čia vėl atsiranda
namų intrigos. Teta Lidija smarkiai prižiūri besilaukiančią Ofredą, o toji
jausdama, kad yra ypatinga, imasi šiokio tokio protesto. Jeigu pirmajame sezone
apskritai tarnaitės buvo tylios, tai šiame sezone jos tampa maištininkėmis –
surengia teroro ataką, nesibodi pasiginčyti su savo šeimininkais ir atrodo, kad
tetos Lijos baimės mokymo metodai pamažu ima blėsti, bet netrukus ima keistis
valdžios struktūra, vis daugiau valdžios įgyja vyrai ir sistema tampa
absoliučiai patriarchalinė, kas iš esmės suformuoja dar didesnę įtampą Fredo ir
Serenos santuokoje.
Elisabeth
Moss, atlikusi Ofredos vaidmenį, (beveik tuo neabejoju) vėl prasibraus pro
svarbiausius televizijos apdovanojimus. Jau vien kiek pastangų reikalavo jos gimdymo
scena, kuri tęsėsi su visokiais praeities inkliuzais visą seriją. Visgi šio
sezono naujoji vinis yra iš Australijos kilusi aktorė Yvonne Strahovski,
suvaidinusi Serenos Vaterford vaidmenį. Pirmosiomis serijomis primiršta, ji
blyksteli visai kitomis spalvomis maždaug nuo sezono vidurio. Be galo
sudėtingas jos psichologinis vaidmuo. Serena atsidūrusi tarp neišsipildžiusio „geresnio“
pasaulio vizijos, vyro šalto abejingumo bei neišsipildžiusios motinystės,
atrodo, tuojau palūš. Kartais ji šalta ir neabejojanti, kai kada priešgyniaujanti
ir prieštaraujanti viskam, ką pati kūrė... Toks dvilypis besiblaškantis
personažas, kuris žiūrovui kelia dviprasmiškus jausmus: ir gaila jos, ir kartu
pikta dėl naivių sprendimų ir praeities klaidų.
Paskutiniųjų
kelių serijų įvykiai sparčiai pakelia serialo dinamiką, o kartu ir kokybę. Žūsta
netikėtai keletas veikėjų, suorganizuoti pabėgimai, gaisras, Niko sukilimas
prieš Fredą ir kiti žaibiški dalykai nebeleidžia žiūrovui atsikvėpti. Didžiausi
ir svarbiausi akcentai, kaip jau įprasta serialams, sudėti sezono pabaigoje. Ir
neprikibsi – tai paskata kitais metais laukti naujojo sezono. Koks jis bus? Galima
tik įsivaizduoti, kad tik dar žiauresnis ir negailestingesnis, bet net ir naiviausias
žiūrovas tikriausiai gali numanyti, kad Ofreda viską perbris ir viską iškentės,
kad tik susigrąžintų savo dukrą Haną. Iš paskutiniųjų kadrų galima spėti, kad
ji gali kitame sezone nepabijoti, o galgi net nekrūptelėti, spausdama šaunamojo
ginklo gaiduką į vis labiau ir labiau ją įsimylėjusį prievartautoją Fredą. Visgi
nykiai prasidėjęs antrasis sezonas (neskaitant neblogos pirmosios serijos) užsibaigia
pergalingai ir aštriai. Norisi tikėti, kad kūrėjai kitame sezone nedarys
atokvėpių duobių ir geriau padarys mažiau serijų, bet išties vertų aiktelėjimų,
nei ištęstų šalutinių vingių epizoduose.
Lanos Del Rey
daina „Queen of Disaster“ tikriausiai yra kol kas mėgstamiausia jos
niekada oficialiai neišleista daina. Nors internete priskaičiuojama apie 130
kūrinių, kuriuos dainuoja ši atlikėja ir kurie niekada oficialiai neįėjo į
jokius albumus – neoficialius patys gerbėjai yra išleidę savo lėšomis. Taigi „Queen
of Disaster“ daina yra septinto dešimtmečio dvasios daina, įrašyta auksiniais
Lanos Del Rey laikais 2011 metais, kai ji įrašinėjo savo legendinį albumą „Born
to Die“.
Nežinau,
kodėl ši linksmai atliekama liūdna ir nostalgiška daina taip niekada ir nebuvo
įtraukta į albumą, tačiau man ji be galo patinka ir šiuo metu traukia per
vinilinę plokštelę, tad siūlau ir Jums jos pasiklausyti:
Žodžiai
/ Lyrics
"Queen Of Disaster"
What you do to me is
indescribable,
Got me sparkling just like an emerald.
Set my soul on fire, make me wild,
Like the deep blue sea.
No other boy ever made me feel beautiful,
When I'm in your arms, feels like I have it all,
Is it your tattoos or golden grill,
That makes me feel this way?
Got me spinning like a ballerina,
Feeling gangsta every time I see ya,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.
You got me spinning like a ballerina,
You're the bad boy that I always dreamed of,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.
Got mascara thick, I get emotional
You know I was more than just a party girl.
Isn't hard to see what's goin' on,
I'm so far gone (mmm, so far gone)
When I saw your face it was incredible,
Painted on my soul, it was indelible.
We celebrate our twisted fate,
We're the broken ones
Got me spinning like a ballerina,
Feeling gangsta every time I see ya,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.
You got me spinning like a ballerina,
You're the bad boy that I always dreamed of,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.
Ladies and gentlemen,
For the very first time!
You got me spinning like a ballerina,
Feeling gangsta every time I see ya,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.
You got me spinning like a ballerina,
You're the bad boy that I always dreamed of,
You're the king and I'm the beauty queen of
Disaster, disaster.
