Informacija apie albumą LP - "Heart to Mouth" [Vinyl, LP] (2018)
2019 m. balandžio 28 d., sekmadienis
2019 m. balandžio 23 d., antradienis
Filmas: "Ponas Gaga" / "Mr. Gaga"
Sveiki,
Šiemet
per Kino pavasarį taip ir neteko pamatyti dokumentinio Tomer Heymann filmo „Jonathan
Agassi išgelbėjo mano gyvybę“, tačiau pažiūrėjau prieš kelerius metus šiame
festivalyje rodytą to paties režisieriaus dokumentinę juostą „Ponas Gaga“ (angl. Mr. Gaga) (2015) apie iš Izraelio
kilusio modernaus ir specifinio šokio kūrėją Ohad Naharin.
Iš tikrųjų
šiuo filmu jau seniai susidomėjau, kai pernai Kino pavasaryje pamačiau apie
vieną iš šios šokių trupės atsiskyrusią ir šokių performansus ruošianti Bobbi
Jene. Pastarasis filmas man sukėlė neišdildomą įspūdį, apie tai, kaip scenoje,
darant performansą galima trinant genitalijas į smėlio maišą patirti laukinį
orgazmą ir tai paversti... parodomuoju menu. Filmas buvo nuostabus, gal dėl to
ilgai tausojau visų išgirtą „Poną Gagą“, tiesiogiai susietą su Bobbi Jene, tad
šiandien genamas nostalgiškų prisiminimų apie B. Jene, nusprendžiau pažiūrėti
šį filmą.
Iš esmės
filmas geras, intriguojantis, pakankamai išsamus. Jis pasakoja apie pripažinto
šokio meistro iškilimą, santuoką, vienatvę ir naujos meilės atsiradimą, bandandymus
derinti šeiminį gyvenimą su šokio teatru. Kad teatras puikus ir išskirtinis,
manau, turi pamatyti kiekvienas šio teatro specifiką – išskirtinį paukštišką
gagos judesio motyvą, kurio filosofija ir psichofiziniu veiksmu ir yra paremti
visi šio menininko pastatymai. Galima žavėtis beribiu šokėjų atsidavimu, kaip
jie pagarbiai žvelgia į savo mokytoją ir yra pasiruošę netgi save žaloti, kad tik
jam įtiktų... Visgi filmas nebesukėlė tokios euforijos ir išsilaisvinimo efekto
kaip „Bobbi Jene“, kuris buvo labiau individualus performansas, primenantis
labiau Marinos Abramovič prieskonių šleifą, o „Ponas Gaga“ – tai kolektyvinis
energijos valdymas, ritmikos teatras, kokį Lietuvoje, pavyzdžiui, iš dalies veda
režisierius Valentinas Masalskis.
Neapsigaukite,
nors įspūdžio tokio negavau, kokio galbūt tikėjausi, bet filmas vis tiek vertas
savo žiūrovo. Ypatingai to, kuris domisi šiuolaikiniu šokiu ir apsikritai moderniaisiais
menais.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų
vidurkis: 71/100
IMDb: 7.6
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Filmas: "Ilga dienos kelionė į naktį" / "Long Day's Journey Into Night" / "Di qiu zui hou de ye wan"
Sveiki,
Viena
iš šių Kino pavasario intriguojančių juostų buvo muzikalus ir hipnotizuojantis
Bi Gan filmas „Ilga dienos kelionė į
naktį“ (angl. Long Day‘s Journey Into
Night) (2018) – ilgas film noir
stiliaus filmas, kuris, manau, daugeliui patiks, bet vėlgi ne kiekvienam, tik
tiems, kurie iš kino tikisi užburiančios pasakojimo formos.
Filmas
pasakoja apie vieno vyriškio kelionę į pasąmonę, į tam tikrą prisiminimų erdvę,
o filmo struktūra – tai architektoniškas ir struktūruotas įvykių labirintas,
kuriame galioja ne griežta logika, bet sąmonės srautas. Kai filmo viduryje
pagrindinis veikėjas atsisėda į kino teatro kėdę (kaip. D. Lyncho filme) ir ima
stebėti savo pasąmonės žaismą, kuris trunka daugiau nei valandą – vienu kadru nufilmuota
karuselinė kelionė po jau matytus personažus, bet kiek kitokiu, sąmonės „išverstus“
ir pokyčių paženklintus veikėjus. Filmas tiesiog užburia savo mistika,
detalėmis ir net poetiškais, simboliškais dialogais, kurie dengia vienas kitą
ir sukuria naujas reikšmes. Neapgauna jausmas, kad visas mūsų gyvenimas kaip „Trumano
šou“ yra vienas didelis spektaklis, kuriame atliekame ilgus ir sudėtingus
vaidmenis, įsivaizduodami, kad nevaidiname, o gyvename.
Užburiančios
metafizinės žaismės išties labai primena A. Tarkovskio filmus – tekantis vanduo,
laikrodžiai, šunys, namų erozija ir vienuma... Netgi veikėjų pokalbiai, kai šie
vaikšto po erdvę, vienas į kitą nežiūrėdami, o tyrinėdami erdvę, tarsi būtų jos
įkalinti, atrodo, kaip iš akies lupta Tarkovskio „Stalkerio“, „Veidrodžio“ ar „Nostalgijos“
veikėjai, pasiklydę savo viduje ir prisiminimuose. Kartu tokie skausmingai
teatrališki, kiek dirbtinoki, tačiau priimami be jokio pateisinimo ar
patetikos. Priešingai nei Tarkovskis, čia Bi Gan perima Lynchui būdingą
techniką ir leidžiasi į tą užkonservuotą iliuzijų pasaulį ir tyrinėja ne tik
per simbolius pasąmonę, bet ir sukuria jos hipnotizuojančią formą.
Laibai
išskirtinis filmas, labai tapybiškas, sudėtingas, vietomis atrodo, absoliučiai
genialus ir tarkovskiškai artimai
jautrus. Kitą vertus, vietomis lyg pabundi iš sapno, kuriame prisimeni
susivokiąs nors kiek mažiau intriguojančiame užtęstame kadre ir pagalvoji, kad
šio filmo kur kas stipresnė forma ir pasąmoninis judesys nei pačios istorijos
turinys. Bet kokiu atveju, filmas kino gurmanams, manau, bus tikras atradimas,
ypač tokiems, kurie itin mėgsta A. Tarkovskio ir D. Lyncho mišinį.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 88/100
IMDb: 7.2
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)