Sovietmečio
santvarkai, manau, šioji režisieriaus Andrejaus Tarkovskio mintis absoliučiai
netiko, nes valdžios supratimu menas turėjo auklėjimo funkciją ir apskritai
priklausė liaudžiai, todėl nieko nuostabaus, kad individualybės ir genijai,
tokie kaip Tarkovskis, buvo žlugdomi. Dabar skaitau šią citatą ir bandau
perprasti Tarkovskio mintį, kad menas tėra tik aliuzija į mūsų pačių patyrimą
ir naujų „vidinių vietų“ sieloje atradimą. Sekdami menu, mes tik atsispiriame,
kaip ir į jo filmus, kad iš tikrųjų suvoktume tai, kas esame.
Šiandien
šios dienos citata priklauso amerikiečių poetus Walt Whitman (Voltui
Vitmenui) (1819-1892), kurio naujus poezijos vertimus neseniai publikavo
lietuvių kalba. Poetas priskiriamas erotinės poezijos kūrėjų srautui, jis
turėjo savo ganėtinai liberalų požiūri į seksualumą ir žmogaus kūną. Sakydamas šią
mintį, jis tarsi atskiria visiškai atskirą moralės (Vitmeno visuomenės laikmečio
normatyvą) ir žmogaus kūno geismo poreikius. Poetui tai atskiri dalykai, anot
jo, kūnas elgiasi pagal savo natūrą, o žmogus lyg ir bando tam priešintis.
Visos Vitmeno mintys kažkaip pralenkė 100 metų ir atliepia Seksualinės
revoliucijos nuotaikas, vykusias jau XX amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Šią
dieną, birželio 14 d., 1645 metais Anglijoje įvyko Neisbio mūšis (Battle of Naseby),
kurio metu vyko pirmasis Anglijos pilietinis karas tarp karaliaus Karolio I-ojo
šalininkų ir parlamentų. Rojalistai, vadinamieji karaliaus šalininkai, smarkiai
nukentėjo per Neisbio mūšį, dėl ko po metų parlamento šalininkai kartu su
Oliveriu Kromveliu laimėjo šį pilietinį karą, pakeisdami Anglijos politiką iš
esmės.
1776
metais birželio 13 dieną į Ameriką atvyksta garsus prancūzų aristokratas
Lafajetas, kuris iš esmės nulemia britų ir amerikiečių kolonistų sukilimo
baigtį. Jis toks pasakiškai turtingas, kad gali remti amerikiečius bei prancūzus
kolonistus (tą galiausiai ir padaro). Po sėkmingos sumaišties jis kartu su Džordžu
Vašingtonu parengia šalies Nepriklausomybės deklaraciją.
Fantastinių
filmų mėgėjai tikriausiai nepraleis progos pasižiūrėti vieno naujausio Netflix produkto
pavadinimo „Roboto vaikas“, o kai kur verčiama „Aš mama“
(angl. I am mother) (2019). Tai debiutinis ilgametražis Grant Sputore
filmas, tačiau režisūrinės individualybės tokiame projekte, už kurio stovi
Netflix, tikrai nesitikėkite. Daug gerų filmų, o tuo labiau serialų galima
rasti pas Netflix, tačiau paskutiniu metu, norėdama išsikeroti, jau tampa
tendencija, kad ir filmai, ir serialai tampa žiūrovui nebe garantu, bet tikra
loterija. Turiu galvoje kokybę, idėją, originalumą.
Daugelis
filmą laiko labai jau originaliu arba bent turinčiu gerą idėją. Iš tikrųjų tai
šnipštas, nes filmas primena topinius žiūrimiausių savaitės filmų viršūnių
pusfabrikačius – žodžiu, pritaikytus masinei rinkai. Dviejų „Oskarų“ laureatė
Hilary Swank apskritai ne savo rogėse, tai ne jos žanras arba ji turėjo patekti
pas individualų ir savo matymą turintį režisierių, nes dabar jos klišinė
vaidyba buvo tiesiog begėdiškai apdorota režisūrinėmis klišėmis ir operatoriaus
darbu. Pati istorija, turiu galvoje, scenarijaus lygmenį, kad embrionus
apokalipsinėje erdvėje augina planetą uzurpavę robotai, tikrai galėtų neblogai
pretenduoti į kokią „Svetimas“ seriją, tačiau jau po 15 minučių aišku, kas čia
supriešinama, atseit, kelia diskusiją. Tai yra, kiek intelektinis protas t. y.
robotas, imituodamas žmogiškuosius motinos instinktus gali ir geba tiek mylėti,
kaip geba žmonių motinos. Dar svarbiau – ar esant ribinei sąlygai ir
nepateisinus lūkesčių dirbtinis intelektas elgsis pagal motinos instinktus, ar
visgi rinksis programinį algoritmo sprendimą.
Tačiau
tuo filmo įdomumas ir pasibaigia, nes žiūrovui mačius keliolika ar net kokį
penketą panašių filmų, jau ir taip aišku, kad gamtinės gyvybės dvasiškai nenugalės
dirbtinis robotas. Visas tas kitas apokaliptinis trileris izoliuotose patalpose
primena jau daugiau klišių kratinį, jau kine ne kartą išartikuliuotas frazes,
vaizdinius, mizanscenas, todėl filmas iš esmės yra labai plokščias ir ničnieko
naujo nepasiūlo. Tikriausiai jau seniai pasiekiau tokį lygį, kada primityvus
trilerinio tipažo išgyvenimo situacijos ir grumtynės nebejaudina, o kad jaudintų,
jau reikia provokacijos, idėjos, aukštesniojo turinio, tačiau šis filmas
apsiriboja lėkštomis klišėmis. Ir žinome kodėl, ogi todėl, kad, neduok Dieve, žiūrovas
nepasijustų kažko nesupratęs ir neprivargtų bemąstydamas.
Šią
birželio 11 dieną 1509 metais karalius Henrikas VIII vedė savo pirmąją žmoną –
ispanų monarchijos dukrą Kotryną Aragonietę (Catherine Aragon). Žinant
Henriko VIII žmonų likimus, kad visas šešias nukirsdino ar kitaip nuo jų
atsiskyrė, nors su pirmąja žmona iš pradžių vargo nematė. Kotryna jam išnešiojo
net keletą vaikų, tačiau vienas gimė negyvas, kitas mirė dar vaikas.
Aragonietei tai buvo antroji santuoka, prieš tai ji buvo ištekėjusi už Henriko
VIII brolio, kuris mirė, tačiau ji su juo neturėjusi lytinių santykių, todėl
galėjo tęsti kitą santuoką. Kaip žinia, Henrikas, nusivylęs Aragoniete, su ja
norėjo išsiskirti, tačiau Popiežius nesutiko ir dėl to Henrikas VIII įkūrė
anglosaksų bažnyčią ir save paskyrė jos galva ir davė sau sutikimą nutraukti
santuoką, todėl šis žingsnis itin svarbus Anglijai, atsiskiriant nuo katalikų.
1921
metais birželio 10 dieną gimė dabartinis Didžiosios Britanijos karalienės
Elžbietos II-osios vyras princas Filipas (prince Philip). Jis gimė
monarchijos pozicijas prarandančios Graikijos ir Danijos karališkoje šeimoje ir
ilgainiui pradėjo pretenduoti į Elžbietos II-osios ranką. Šį princą vertina
gana prieštaringai: vieni jį laiko buvusiu tikru gražuoliu, o dabar – netgi užsislaptinusia
reptilija, nes, kaip žinia, monarchai atseit yra ne žmonės, o atskira reptilijų
rūšis – apie tai galima pasiskaityti ir pasižiūrėti daugybę blokuojamų
reportažų ir straipsnių (vieni atrodo išties juokingi, o kiti – pakankamai įtikinami).
Bet kokiu atveju, šiuo metu ilgaamžis monarchas atrodo išties „savotiškai“ dėl
savo amžiaus.
