Vinilinė plokštelė: Yoko Ono – Take Me to the Land of Hell [Vinyl, LP] (2013)

 
Informacija apie albumą: Yoko Ono – Take Me to the Land of Hell [Vinyl, LP] (2013)

Vinilinė plokštelė: Coldplay – Kaleidoscope EP [Vinyl, LP] (2017)

 
Informacija apie albumą: Coldplay – Kaleidoscope EP [Vinyl, LP] (2017)

Vinilinė plokštelė: Coldplay – A Head Full of Dreams [Vinyl, 2LP] (2015)

 
Informacija apie albumą: Coldplay – A Head Full of Dreams [Vinyl, 2LP] (2015)

Vinilinė plokštelė: Clodplay – Ghost Stories [vinyl, LP] (2014)

 
Informacija apie albumą: Clodplay – Ghost Stories [vinyl, LP] (2014)

Filmas: "Didžioji laisvė" / "Grosse Freiheit" / "Great Freedom"

 

Sveiki,

 

Aktorius Franz Rogowski tikriausiai po šio filmo man tapo vienu įsimintiniausiu dabarties europietiškojo kino aktoriumi. Pasirodęs tokiuose neabejingus žiūrovus paliekančiuose filmuose kaip „Krautuvių valsas“ (2018), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020), „Viktorija“ (2015) ar net paties M. Haneke filme „Laiminga pabaiga“ (2017) dabar jau galima teigti, jog pagaliau aktorius sukūrė vieną geriausių ir įsimintiniausių savo vaidmenų filme „Didžioji laisvė“ (vok. Grosse Freiheit) (2021), kurį režisavo Sebastian Meise.

 

Istorija pasakojama trimis laiko atkarpomis 1945 m. 1957 m. ir 1968 m., kada pagrindinis veikėjas už homoseksualizmą patenka į vyrų kalėjimą. Pirmasis patekimas išties šokiruojantis. Rusams vos išlaisvinus koncentracijos stovyklą, visus ten likusius homoseksualus uždarė į kalėjimą. Galiausiai nė jokie areštai, laisvės atėmimas neužgniaužia Hanso Hofmano seksualumo. Kaskart išėjęs į laisvę, priešingai nei daugelis teistų homoseksualų, jis ir toliau gyvena pagal savo prigimtį ir maždaug kas dešimtmetį papuola į vis tą patį kalėjimą. Slenkant metams, kartojasi ir mezgasi naujos draugystės ir Hansas pripranta prie griežtų kalėjimo sąlygų. Susidraugavęs su ilgamečiu kalėjimo draugu, kuris užtatuiruoja jo koncentracijos stovyklos numerį, galiausiai kalėjimo draugą paskutiniaisiais kalinimo metais gelbsti nuo narkotikų priklausomybės. Jeigu filme tikitės daug prievartos ir kalėjimo „mačo“ patyčių, manau, nusivilsite. Režisierius koncentruojasi į maištininką, kuris dėl savo ūmaus būdo kaskart kovodamas už savo įsitikinimus ir gindamasis patenka į juodą belangę, kuri atima protą...

 

Įsimintinas bebaimis veikėjas nė nesitiki stebėdamas, kaip kosmonautai išlipa 1969 metais Mėnulyje, kad visai netrukus bus panaikintas 175 įstatymas, kuris draudžia homoseksualius santykius. Palikęs draugą jis išeina į laisvę, visą gyvenimą buvęs niekuo, atstumtas visuomenės nusikaltėlis vien dėl to, kad yra tas, kas yra, todėl natūralu, kad Hansas nežino, ką su ta laisve daryti. Paskutinieji kadrai, kai Hansas apsilanko homoseksualų klube „Didžioji laisvė“ nebestebina, jis perbėga per rūsyje įrengtas vyrų orgijas, apsižvalgo po nebaudžiamų homoseksualų kultūrą ir suvokia, kad visą gyvenimą tupdomas į kalėjimą už tai, ko visada norėjo, nebegalės gyventi šioje kultūroje. Čia kaip prijaukintą vilką atgal paleisti į laisvę, todėl veikėjas grįžta, kaip aš ir tikėjausi, į savo didžiąją laisvę nelaisvėje, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų.

 

Šiame charakteringame filme išryškinti gana numanomi maištaujančio veikėjo pasirinkimai, tačiau vaidyba ir gera režisūra vis tiek sukelia efektą, jog kaip žiūrovas kartu su veikėju išeini į laisvę ir nežinai, ką su ja daryti, nes laisvė be suvaržymo tiesiog nebetenka prasmės... Filmas istoriniame baudžiamųjų įstatymų ir kalėjimo kontekste byloja siaubingai absurdiškus dalykus šių dienų tikrovės žmogui. Visą tą laiką, kol veikėjas kalėjime siuvo patalynę, galvojau: argi ne absurdas, kad kiti žmonės gali pasikėsinti į tavo laisvę ir nurodinėti, kaip gyventi ir ką jausti, ir net tai pavadinti nusikaltimu? Žiūrint į nūdienos Lietuvą, kurioje dėl LGBTQ pilna visokiausių homofobinių paraiškų, darosi akivaizdu, kad jeigu ir įstatymiškai tvarkosi pamažu ši situacija, tačiau „mentaliniai nukrypimai“ ir požiūris į žmogaus skirtybes tebėra posovietiškai sustabarėję. Gaila, kad visus tuos norimus daryti pokyčius ir pastangas kai kurie tiesiog nuleidžia kaip į „propagandos unitazą“. Tačiau... Mes turime kiną ir meną, galimybę empatiškai susitapatinti ir patirti, ką reiškia būti, kai tau uždrausta būti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Belfastas" / "Belfast"

 Sveiki,

 

Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina vietos katalikus išsinešdinti.

 

Kaip ir visais laikais, taip ir Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.

 

Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas, kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją. Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“ vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas (trumpametražis): "Pasiruošk su manimi" / "Get Ready With Me"

 

Sveiki,

 

Tokių trumpametražių filmų kaip švedų režisieriaus Jonatan Etzler „Pasiruošk su manimi“ (angl. Get Ready With Me) (2018) nepamatau daug. Vengiu trumpametražių dėl paprasčiausių priežasčių, o ypač dėl stereotipų, kad „ką čia per pusvalandį galima spėti įsijausti ir apmąstyti?“. Tačiau kaskart tais retais atvejais įsitikinu, kad be reikalo. Prieš pat Kalėdas LRT išleido tris trumpametražius, skirtus jaunimo pasaulio problematikai perteikti ir vienas iš buvo „Pasiruošk su manimi“ (Kurį laiką filmas dar bus talpinamas ČIA, todėl galite pasižiūrėti).

 

Filmas puikiai tinka klasės valandėlei, pilietiniam ugdymui, literatūros pamokoms, gilesnėms ir aktualesnėms diskusijoms apie nuolat technologijų veikiamą jaunuomenę. Istorija filme pasakoja apie mokinę Vendelą, kuri turi savo asmeninę portalą YouTube kanale ir svajoja, kaip ir daugelis pradedančiųjų mėgėjų influencerių, apie armijas sekėjų ir komentatorių. Jaunoji Vendela per pamoką pristato mokytoją Luką sujaudinusį ir šokiravusį vaizdo įrašą apie tai, kaip reikia taisyklingai persipjauti venas. Mokytojas jaunystėje pats tuo užsiėminėjo, todėl besąlygiškai ima išgyventi dėl mokinės, beldžiasi į jos namų duris, seka jos profilį, pats nesuprasdamas, kad tampa tik menkos savivertės, bet internetinės sėkmės besivaikančios naujos kartos manipuliatorės auka.

 

Filme scenos „susluoksniuojamos“ gana šokiruojančiais probleminio kartų elgesio išsišokimais, kuriuose randasi nemažai mūsų tikrovės. Režisierius taip pat scenas bando sujungti simboliais (kruvini beržai, per religines giesmes norinčią nušokti mokinę), tačiau filmas didžiąją savo dalimi gana tikroviškas ir įtikinamas. Silpnų nervų pedagogas trokšta apsaugoti ir ginti, o nekaltą aukos avele apsimetusi mergioti iš jo pasipelnyti socialiniuose tinkluose. Šiuolaikinis medijų dėmesio troškulys verčia net pilkiausiuosius griebtis kraštutinumų dėl populiarumo, nes kitaip nesi įdomus niekam. Naujas žmogaus tikrovės vertės ir pripažinimo matas nebėra nauji Dolce and Gabana bateliai, tai persikėlė į internetą: kuo gali sudominti šokiruodama(s) aplinkinius savo vaizdo įrašais?

 

Šiaip filmas stiprus dėl savo aktualijų. Kad ir kaip bežiūrėtumėte (jautresnį gali ir šiek tiek šokiruoti), filme galime ieškoti ne tik socialinių tinklų elgseną formuojančių faktorių, veikiau tai tik rezultatas. Galima analizuoti veikėjos santykius su motina (ji sudaužo telefoną, bet ir vėl nuperka naują, kad mergina kartotų tą patį), galima diskutuoti apie pedagogo tinkamą elgesį (kodėl jis elgiasi šitaip? kodėl nesikreipė į tos srities specialistus? Kodėl joks suaugęs nevertino patyčių iš mokytojo ir t. t.). Galima kalbėti apskritai apie tapatinimąsi su trauma ir šiuolaikinio jaunimo antipatijos jausmą žmogiškiesiems dalykams... Šiaip vertas pusvalandžio filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Čia galite originalo kalba peržiūrėti visą filmą (su angliškais titrais).

 

Jūsų Maištinga Siela