Šeiko šokio teatras, Kultūros fabrikas, spektaklio "Onos" plakatas

Mėmėlis (Klaipėda): senas Mėmelio, Klaipėdos atvirukas

 

Sveiki,

 

XX a. pradžia Mėmeliui (vok. Memel) prasidėjo klestint Vokietijos imperijos sudėtyje. Miestas buvo svarbus Rytų Prūsijos uostas, garsėjęs medienos prekyba, palaikęs intensyvius ekonominius ryšius su užsienio šalimis ir pasižymėjęs modernia infrastruktūra, pavyzdžiui, elektriniu tramvajumi. Nors mieste dominavo vokiška kultūra ir administracija, jis taip pat buvo svarbus Mažosios Lietuvos regiono lietuviškos kultūros ir spaudos centras. Pirmasis pasaulinis karas atnešė trumpalaikius karo veiksmus ir apvertė geopolitinę situaciją.

 

Esminis lūžis įvyko po 1918 metų, kai Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas (Memelland) buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas laikinai Antantės (Prancūzijos) kontrolei. Šis laikotarpis baigėsi 1923 metais, kai Lietuva, siekdama užsitikrinti vienintelio jūros uosto kontrolę, surengė Klaipėdos sukilimą ir prisijungė kraštą. Nuo 1923 iki 1939 metų miestas tapo autonomine Lietuvos dalimi, pavadinta Klaipėda, tačiau išlaikė stiprų vokiškos kultūros ir provokiškų politinių jėgų poveikį, o tai nuolat kėlė politinę įtampą su Kauno valdžia.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 145: suvokimas – didelė dovana!

 

Sveiki,

 

Suvokimas – didelė dovana žmogui, išeiti tikriausiai iš bet kokios situacijos. Kaip dažnai mes reaguojame į situacijas ir dirgiklius labai viską sureikšmindami, pajungdami visus mums įdiegtus gėdos, kaltės, menkumo ir kitus instrumentus, pamesdami paprasčiausią suvokimą, kad esame nuolat išbandomi. Kas mus išbando? Galite tai vadinti matrica, galite tai vadinti suprojektuotais stimulais atsigręžti į kitą perspektyvą, tačiau dažniausiai mes save „ištaškome“ bandydami plokščioje vietoje viską išspręsti konfliktiškai ir socialiai.

 

Dauguma dirgiklių tikriausiai nė nebūtų, jeigu suvoktume, kad viskas, į ką mes skaudžiai reaguojame, tėra tik mūsų nesąmoninga reakciją, taikant mums duotus instrumentus. Jeigu suvoktume, kad už visos tos situacijos yra kur kas tyresnė nesąmoninga būtybė ir jai reikia dovanoti, o ne reaguoti įsiskaudinant, tada išvengsime ir savidestrukcijos, ir pakreipsime įvykius, kitus asmenis geresnio gyvenimo linkme. Svarbiausia suvokti, kad viskas, kas vyksta, tėra tavo reakcijos pasirinkimas, kuris nusprendžia tavo asmeninę psichinę sveikatą ir būseną.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Namai", režisierė Livija Krivickaitė, Klaipėdos Taško teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis dar prisimenu Klaipėdos Taško teatro smagiai nuotaikingą spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, tad ir šį rudenį ėmiau dairytis, ką gero ir įdomaus dar galiu pamatyti patogiu sau laiku iš Taško teatro pasirodymų. Šįkart mano dėmesį patraukė jaunos režisierės ir aktorės Livijos Krivickaitės dokumentuotas tikrais įvykiais spektaklis „Namai“, kurio premjera įvyko dar pernai – 2024 vasario 14 dieną.

 

Spektaklio genezę puikiausiai perteikia citata iš 15min.lt: „ <...> svarbų vaidmenį procese užimanti dramaturgė Karolina Kuzborska-Urbonė, kuriai ir gimė idėja statyti šį spektaklį: ,,Kartą pataikiau autobuse atsisėsti šalia moters, kuri labai atvirai pasidalino, kad ji nėra sutikusi savo tėvų. Išgirdusi jos istoriją pagalvojau „rašysiu apie tai pjesę“ – apie idėjos gimimą dalijosi Karolina. Dramaturgė atliko 4 metus trunkantį tyrimą, kurio metu kalbino virš 60 tėvų globos netekusių žmonių, lankėsi vaikų globos namuose, stebėjo, vedė edukacijas.“

 

Nuo pat pradžių scenografija dvelkia labai rūsčiomis ir tamsiomis spalvomis. Scenoje – ilgas juoda staltiese padengtas stalas, kuris kartu primena ir gedulą, ir niūrų bendruomeniškumą – tai derybų, kompromisų vieta; erdvė, apie kurią sukasi beglobių vaikų (Mantuko, Dovilės, Gintarės ir Justo) gyvenimas, kuriuos prižiūri socialinė darbuotoja Rūta, pati kadaise užaugusi panašiuose vaikų namuose, ir namų savininkė Alma, kurios vaidmenį atliko kviestinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė. Aplinka primena gedulą, tačiau šiems vaikams, kaip teigia veikėja Alma, sunkiausia yra čia ateiti, o kitąkart – iš čia išeiti sulaukus pilnametystės. Sekdami vieno pagrindinio veikėjo Justo istoriją, tą galų gale ir pamatome. Justas dramatiškai pamini savo gimtadienį, jam sudedamos keptuvės, virdulys, lygintuvas, to, ko normaliam žmogui savarankiškame gyvenime reikia, tačiau Justui šios dovanos ir gimtadienis reiškia atsiskyrimą, bendruomenės, kuri atstoja šeimą, netekimą, todėl jis elgiasi agresyviai, keikiasi, svaido dovanas, nepriima tikrovės, nes ji pernelyg žiauri. Visas spektaklis ne tik dokumentuotas, bet labai aiškiai remiasi pagrįstais beglobių vaikų psichologiniais momentais, kurie charakterizuoja sugniuždytą ir atskirtą žmogų nuo tėvų.

 

Viena jautriausių spektaklių vietų, kai Alma, pasisukusi į žiūrovus, pasakoja apie tai, kad šitiems vaikams tėvai (nusigėrę, palikę juos likimo valioje ir kt.) yra šventi, apie juos negalima nieko blogo sakyti ir netrukus tai iliustruojama sceniniais pavyzdžiais. Tai reprezentacinio, šiek tiek paskaitą su analizės pavyzdžiais primenanti spektaklio struktūra, kurioje viskas daugmaž reflektuojama Almos arba šalia įsikūrusios mažosios scenos veikėjų, kurie pasakoja žiūrovams iš suaugusiųjų perspektyvos apie savo kadaise patirtą gyvenimą vaikų namuose. Iš tikrųjų spektaklis „eina pakaitomis“: pokalbių šou keičia mizanscenos ir etiudai iš vaikų namų ir taip sukuria gan jautrų kalbėjimą apie socialinį pažeidžiamumą.

 

Nors spektaklis, anot režisierės, kviečia visų ieškoti bendrų atsakymų, tačiau būtent analizės principas nepalieka jokių interpretacijų. Pasirinktas, sakyčiau, saugiausias ir klasiškiausias spektaklio variantas – supažindinti ir atskleisti. Tai nėra spektaklis, kuris provokuoja, turi ką nors paslėpto ar kokią netikėtą strategiją, kurios nebūsite matę. Manau, pati dokumentinė medžiaga įpareigojo atsisakyti triukų ir išlikti su autentiška medžiaga pagarbiems ir jautriems.

 

Tad manau, spektaklis „Namai“ savo uždavinius įgyvendino gerai, pats keliose vietose graudinausi, nes labai lengva susitapatinti, įsijausti ir galų gale atjausti. Įdomūs ir gerai parašyti buvo suaugusiųjų kalbėtojų dialogai ir monologai, išreikšti jau kaip suaugusių žmonių, bet taikliai per manierą ir užuominas apie nesaugų ir neužtikrintą socialinį gyvenimą (pavyzdžiui, vyrukas eidamas darbintis net nesugalvojo pasirišti kaklaraiščio, nes niekada neaugo tokioje terpėje, kad šis atributas būtų reikalingas), rodo, kad iš esmės vaikų namų patirtys yra gyvos tol, kol gyvas žmogus, jos pasireiškia socialiniame ir asmeniniuose gyvenimuose. Didžiausias atskaitos taškas, kaip ir Vandos Juknaitės eseistikoje „Išsiduosi. Balsu“ apie darbą su beglobiais vaikais, tebėra ir šiame spektaklio prasmių audinyje – orumas. Niekas iš beglobių nenori gailesčio, kad ir kokie jie bebūtų, kad ir miegantys ant skudurų krūvos, jie visi, tie vaikai ir suaugę be tėvų, jie labiausiai nepriima gailesčio, nes jiems tai atrodo, kad jie menkesni už kitus. Paprasčiausiai savigarbos psichologija ir gynyba taip veikia.

 

Man patiko šio spektaklio jautrumas ir niuansuotas pagrįstas psichologizmas, ne iš piršto laužtas, o matytas ir literatūroje bei dokumentiniuose filmuose. Scenoje kaip sudarkytos vaikystės ir nutrūkusių vaikų ir tėvų santykių simboliu tampa sudraskytas pliušinis meškinas, paprasta, bet taikli vaikų dvasinės būsenos raiškos detalė, įsiterpusi į buitį ir į naktinius košmarus, meškinas kaip paguoda ir kraugeriškas persekiotojas to, kas iš jų buvo amžiams atimta.

 

Viena iš veikėjų (Rūta) puikiai iliustruoja savo išpažintyje ir likusios visuomenės santykį ir požiūrį. Pavyzdžiui, „Išsipildymo akcijos“ paviršutiniškumą ir grimasas, kurios tik reklamiškai visuomenei pristato tariamą gerumą, o visas likusias 364 metuose dienų tenka nugyventi pamirštam. Visų pasaulio problemų neišspręsi ir kiekvieno neišgelbėsi, tai suvokia kiekvienas spektaklį žiūrintis žmogus, bet vis tiek jautriai pateiktas esminis klausimas, kai Rūta pasako, kad ji nekalta, jog yra su tokia savo gyvenimiška patirtimi, o ar mes prie viso to kaip nors prisidedame? Koks mūsų vaidmuo ir ką jaučiame, kai 5 eurus pervedame „Išsipildymo akcijai“? Jaučiamės nuraminę kažką savyje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Ką galima valgyti ir ko negalima, kai vartoji "Ozempic" vaistus?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Straipsnis tiems, kurie vartoja „Ozempic“ ir pajuto, kad nenori visiškai nieko valgyti, gal net turi šlykštumo jausmą maistui, tad jokiu būdu nepasiduokite absoliutaus badavimo norui. Štai vienas amerikiečių daktaras sudarė planą, kurį rekomenduočiau laikytis.

 

PATARIMAI IR REKOMENDACIJOS

 

1. Valgoma per mažai baltymų. Dėl sumažėjusio apetito prarandama per daug raumenų masės kartu su riebalais, o tai lėtina bazinę medžiagų apykaitą (angl. BMR). Patarimas: stenkitės suvartoti 30–50 gramų baltymų per vieną valgį, ypač pusryčiams, kad sumažintumėte angliavandenių potraukį, tada veidas nesukris ir neatrodysite pernelyg susenę anksčiau laiko.

 

2. Užkandžiaujama visą dieną. Nuolatinis užkandžiavimas (net ir nedidelėmis porcijomis) palaiko nuolat padidėjusį insulino lygį, o tai apsunkina riebalų, ypač pilvo, deginimą. Patarimas: stenkitės valgyti du ar tris tinkamus valgius ir darykite pertraukas tarp jų, kad organizmas pradėtų deginti riebalus.

 

3. Nepakankamas skaidulų kiekis. GLP-1 vaistai lėtina virškinimą, o skaidulų trūkumas sukelia vidurių užkietėjimą ir žarnyno problemas. Patarimas: valgykite mažiausiai 25–30 gramų skaidulų per dieną (chia sėklos, lapinės daržovės, avokadai).

 

4. Geriamas per didelis kalorijų kiekis.   Gėrimai (Starbucks, sultys, alkoholis) apeina sotumo signalus ir greitai prideda kalorijų bei pakelia insulino lygį be skaidulų. Patarimas: gerkite vandenį, juodą kavą, nesaldintą arbatą. Jei geriate kokteilius, dėkite visus vaisius/daržoves ir baltymus, bet nepridėkite cukraus.

 

5. Pasitikima rinkodara. Etiketėse esantys žodžiai, pvz., „mažai riebalų“, „keto draugiškas“, „be glitimo“ nereiškia, kad maistas padės mesti svorį. Patarimas: valgykite tikrą, natūralų maistą. Vaisinis jogurtas su dideliu cukraus kiekiu, mažu baltymų ir nuliu skaidulų yra blogas pavyzdys. Geriau rinktis graikišką jogurtą.

 

6. Valgoma per mažai. Tai yra didelė klaida. Jei suvartojama mažiau nei 1000–1200 kcal per dieną, kūnas įsijungia „išgyvenimo režimą“, o medžiagų apykaita sustoja. Joks vaistas to negali visiškai įveikti. Patarimas: niekada nevalgykite mažiau nei 1200–1500 kcal per dieną. Verčiau padidinkite fizinį aktyvumą, kad sukurtumėte kalorijų deficitą.

 

7. Praleidžiami pusryčiai arba valgomi angliavandeniai. Populiarus, bet blogas pusryčių pavyzdys – kava su cukrumi ir bananas, sukeliantis insulino šuolį ir alkį visai dienai. Patarimas: Valgykite baltyminius pusryčius (kiaušiniai, graikiškas jogurtas, baltyminis kokteilis su skaidulinėmis daržovėmis), kad „užvestumėte“ riebalų deginimo variklį.

 

8. Valgoma per greitai. Vartojant GLP-1, sotumo signalas užtrunka ilgiau, todėl greitai valgant persivalgoma, o tai gali sukelti pykinimą ar vėmimą. Patarimas: nustatykite mažiausiai 20 minučių laikmatį valgiui. Atidėkite šakutę tarp kąsnių ir gerkite vandenį valgio metu.

 

9. Negeriama pakankamai vandens. Dehidratacija gali jaustis kaip alkis, be to, ji sunkina šalutinį poveikį, pvz., pykinimą ir vidurių užkietėjimą. Patarimas: gerkite bent pusę savo kūno svorio uncijomis (pvz., jei sveriate 150 svarų, gerkite 75 uncijas vandens per dieną). Pradėkite dieną stikline vandens prieš kavą.

 

10. Galvojama, kad „Ozempic“ viską padarys už Jus. „Ozempic“ yra tik įrankis. Jis veikia tik tada, kai įtraukiate realius gyvenimo būdo pokyčius. Patarimas: Apjungus vaistus su tinkama mityba, fiziniu aktyvumu, pakankamu miegu (7+ val.) ir streso valdymu, rezultatai bus geriausi ir ilgalaikiai.                   

 

Maištinga Siela

Knyga: Vincas Mykolaitis-Putinas "Altorių šešėly"

Vincas Mykolaitis-Putinas. „Altorių šešėly“ – Vilnius: Alma littera, 2011. – p. 776.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Niekada nemaniau, kad tai kada nors padarysiu, bet aš vėlei po daugybės metų perskaičiau Vinco Mykolaičio-Putino (1893-1967) vieną garsiausią XX amžiaus lietuvių romaną Altorių šešėly. Bandau vis prisiminti savus mokyklinius laikus, kai pirmąkart per vasaros atostogas skaičiau šį kūrinį ir, kiek pamenu, anuomet su juo nemažai grūmiausi. Nepasakyčiau, kad Altorių šešėly man labai patiko, nors ir perskaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, tačiau anuomet man kaip itin jaunam žmogui sunku buvo tapatintis su pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kunigystės istorija ir būsenomis. Tiesiog buvo pernelyg sudėtinga suprasti tolimą kunigystės luomą ir iš to kylančias Vasario kančias, o kaip šiemet, po daugel metų atrodo Altorių šešėly?

 

Pirmąkart Altorių šešėly pasirodė 1933 metais, likus dviem metams iki paties Vinco Mykolaičio-Putino pasitraukimo iš kunigų luomo, tad galima tik numanyti, kad visas romanas iš esmės autoriui turėjo būti jo paties gyvenimo kelio patirčių apmąstymas ir savitas apsivalymas, susitaikymas. Šiomis dienomis tai vadinama autoterapiniu rašymu, bet rašytojas griežtai buvo pasakęs, kad Altorių šešėly kūrinio nevadinti autobiografiniu, netgi draudė jį kaip nors statyti teatre ar bandyti ekranizuoti. Šis draudimas iš esmės galiojo dar 50 metų po jo mirties nuo 1967 metų. Taigi oficialiai šis draudimas turėjo būti panaikintas 2017 metais, bet internete aptikau, kad jau 2005 metais Arvydas Kinderis su Alytaus miesto teatru pastatė iš pirmųjų dviejų romano dalių spektaklį. 2014 metais Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė dviejų veiksmų šokio spektaklį Altorių šešėly, kurį kūrė Aurelijus Liškauskas. Pastarąjį teko pačiam net kelis kartus matyti ir jis man labai patiko, nes perteikia tiksliai romano autentišką atmosferą.

 

Nors Vincas Mykolaitis-Putinas gyvenimą pradėjo kaip poetas (išgarsėjo kaip simbolistas, pvz. rinkinys „Tarp dviejų aušrų“), tačiau daliai skaitytojų jis labiau suvokiamas kaip prozininkas. Nemažai simbolizmo autorius „atsineša“ iš poezijos, o pirmojoje romano dalyje ima ryškėti dar septyniolikmečio, visai nesubrendusio, Liudo Vasario problematika. Liudas – pabunda kunigų seminarijoje, apmąsto griežtą tvarką, ritualus, ceremonijas, perteikia rūsčią seminarijos aplinką. Pats nesąmoningai, o tėvų paliepimu, jis bando tapti kunigu, tačiau jau pirmame kurse Liudas pajaučia, kad būti kunigu – ne jam.

 

Iš tikrųjų pirmasis susivokimo esant ne savame kailyje impulsas – gamtos ir kunigų seminarijos supriešinimo pajautimas. Kai Liudas pirmąkart grįžta į tėviškę per atostogas ir į jį tėvai jau kreipiasi kunigėliu, jis jaučiasi izoliuotas, nešantis jam primestą atsakomybės kančios kryžių, o vienintelis laisvės pajautimo potyris – išėjimas į gamtą, į Liudo pamėgtą Aušrakalnį, nuo kurio žvelgiant į platųjį pasaulį jis tampa laisvu, nes, nors ir laikinai, išsilaisvina iš socialinių pančių, slegiančio, izoliuoto ir pilko seminarijos pasaulio. Netrukus atsiranda ir kiti liudijantys dirgikliai ir situacijos, atveriantys, kad Liudas Vasaris eina ne savo keliu: bažnyčioje pamatyta Nepažįstamoji, kurią jis tapatina su Mergele Marija ir, žinoma, pažintis su Liuce ir pirmieji poezijos bandymai.

 

Liudas Vasaris be galo žavisi Maironiu ir tuo metu (istorinis laikotarpis – prieš Pirmąjį pasaulinį karą) populiariomis tautinėmis idėjomis, kurias itin skleidė ir palaikė kunigų luomas (Maironis, Antanas Baranauskas, Valančius ir kt.). Liudas inspiruotas maironiškosios poezijos pats bando sudėlioti savo rimus, tačiau kaip gabus ir intuityvus literatas greitai suvokia, kad gerą tekstą daro geru tik vidiniai jo impulsai ir išgyvenimai (romantizmo ir neoromantizmo samprata), tad geras poetas yra tas, kuris per savo asmenines patirtis perleidžia pačią gyvenimo patirčių upę. Tą jis greitai įsitikina Kalnynuose, kur jis po seminarijos įšventintas į kunigus paskiriamas jaunuoju vikaru, iš pačios lenkų kilmės baronienės Rainakienės. Nuadomasis jos bibliotekos ištekliais, nepaisydamas parapijos davatkų apkalbų, jis vis drąsiau renkasi baronienės flirtą ir savotišką platonišką draugystę, pagrįstą erotizmu ir intelektualumu.

 

Liudas susitaiko su tuo, kad jo pirmoji meilė Liucė niekada nebus jo, nes ji, ištekėjusi už daktaro Brazio, tampa jam nebepasiekiama. Visgi Liudas tampa Liucės ir Brazio pirmagimio Vytuko krikšto tėvu, savotiškai susisaisto su Liucės gyvenimu, tačiau nutolęs Kalnynuose Vasaris patiria kitą rezignacijos stadiją. Jis labai nusivilia kunigavimu ir kunigyste. Tarnaudamas Kalnynuose jis mato egoistą kunigą Platūną, kuriam rūpi krautuvės ir pinigai, o pačią bažnyčią Platūnas visiškai apleidęs. Ne ką geresnis ekonominių pašaukimų turintis pirmasis parapijos vikaras Stripaitis, kuris grumiasi su agituojančiais ir politizuojančiais vietiniais parapijos pasauliečiais. Liudas nusigręžia nuo kolegų, jis nusivilia, nes mato, kad kunigai tokie pat sugedę kaip ir bet kurios profesijos žmonės, o kai kada netgi labiau, nei galima pagalvoti. Galima sakyti, kad baronienė yra vienintelis jį jaudinantis tikras dalykas, nes ji meta intelektualinį iššūkį, verčia jį kontempliuoti patį save, savo padėtį ir užgniaužtas kūrybines ambicijas.

Vincas Mykolaits-Putinas

 

Man asmeniškai šiose dvejose romano dalyse svarbi rezignacijos problema. Pagrindinis veikėjas nuolat „ne savo rogėse“, todėl patiria kančią, tad individas susipriešina su pasauliu. Iš vienos pusės palikti kunigystę – didelė gėda, negarbė, visų pirmą tėvams, kurie besąlygiškai tiki sūnumi, o iš kitos – kas Liudo benorės tokio bedievio pasaulietiniame gyvenime? Tie, kurie paliko kunigų luomą, pvz., kurso draugas Varnėnas, jų gyvenimas nebuvo lengvas, todėl Liudas pasirenka rezignuoti, bando derinti poeto ir kunigo polius, tačiau, kaip žinia, nesėkmingai. Nieko nėra sunkiau, nei gyventi svetimais lūkesčiais ir norais, bijant būti savimi, tačiau bręsdamas Liudas suvokia, kad yra spąstuose, iš kurių reikia kaip nors išsivaduoti.

 

Ankstesnius laikus pakeičia Pirmasis pasaulinis karas, tad Liudas bastosi po Europą, kurį laiką gyvena Rusijoje, dalį – Vakarų Europoje, baigia studijas Šveicarijoje ir į šalį grįžta jau pradėjusioje klestėti laisvoje Lietuvoje, pamatęs platųjį pasaulį. Į laikinąją sostinę Kauną, kur jis apsistoja pas advokatą Indrulį. Liberalesni laikai keičia Liudo Vasario aplinką ir pasirinkimus. Jis vengia kunigų darbo, ypač laikyti mišias, paguodą labiau randa inteligentų bendruomenėje kaip kūrėjas ir profesorius. Įdomu tai, kad Liudo tėvas smerkia Kauno inteligentiją, nes pats kaip žmogus priklauso senajam tvarkos pasaulyje, jis tą intelegintijos ir valstiečių (iš esmės kaimo ir miesto) atsiskyrimą vadina „dvejomis Lietuvomis“ (labai girdėta šių dienų XXI a. kontekste) ir nori matyti sūnų tik kaip parapijos kunigą. Deja, nors Liudui labai skaudu girdėti taip kalbant tėvą, jis vis labiau renkasi supasaulėjusio kunigo laikyseną. Per prievartą jis prie tėvų vilki sutaną, tenkindamas savo lūkesčius, išduodamas save patį.

 

Pastarasis advokatas Indrulis jį supažindina su amerikietiškos kilmės jauna intelektuale Aukse Gražuolyte, kuri įvertinusi jo kūrybines ambicijas Kauno kūrybiniame pobūvyje su intelektualais greitai pastūmėjo jį iš naujo permąstyti savo literato ir kunigo pašaukimo santykį. Tragiškiausiu Išsilaisvinimo dalies centru tampa senoji išblėsusi meilė Liucei Glaudžiuvienei, kuri tapo žymia Kauno ponia, tiesa, labai nelaiminga antroje santuokoje su Povilu Glaudžiumi. Daugelis prisimena Liucės dramatišką pasitraukimą iš gyvenimo nusinuodijant ir paliktą atsisveikinimo laišką Liudui. „Aš neturėjau teisės gimti, tai kam čia dabar graibstytis ir stengtis ko nors nusitverti? (p. 762).“ Liucė patyrė rezignaciją, savotišką plaukimą pasroviui, nes ji atsisakė laisvės, meilės ir kitų esminių laimės dedamųjų. Vasariui, galima sakyti, Liucės pasitraukimas iš gyvenimo, tampa jo paties gyvenimo veidrodžiu: Liudai, žiūrėk, kas nutinka su trumpu ir mažyčiu žmogaus gyvenimu, kai jis stengiasi rezignuoti. Žmogus susinaikina, nepakėlęs kančios. Nors Liucė turėjo daug tragizmo (sūnelio mirtis; žinojo, kad yra nesantuokinė kunigo Kimšos dukra), Liudas suvokia, kad visgi reikia suteikti progą naujam gyvenimui, nepaisant tėvų ir aplinkinių nuomonės.

 

Visas Altorių šešėly psichologinis ir intelektualinis romanas yra apie savęs paieškas ir išsilaisvinimą iš to, kas nesi. Manau, didelė problema buvo tame, kad jaunus bernelius, nesusivokusius, ko jie nori iš gyvenimo ir kas jie tokie yra, dar nesąmoningus išsiųsdavo „perdirbti“ į kunigų seminariją, tikintis, kad – lenk medį, kol jaunas! – padarys juos paklusniais parapijos kunigėliais. XX a. pačioje pradžioje būti kunigu – kiekvieno nors šiek tiek pasiturinčio ūkininko svajonė. Iš to kilo tėvų ir sūnų konfliktais, didelė dalis pasitraukė iš seminarijos (Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė ir kt.). Tėvai dažnai stumia ir šiandien savo vaikus į tariamai saugesnį ir geresnį socialinį gyvenimą, pamynę individo prigimtinę teisę rinktis ir kurti savo laimingą gyvenimą. Iš esmės visas Altorių šešėly šiandien man kūrinys yra apie prarastą laimę dėl kitų ir galiausiai... jos susigrąžinimą į savas rankas, apie individo gniuždymą dėl socialinių kunigystę ir bažnyčią reprezentuojančių dalykų ir tikrojo pasaulietinio kūrybinio pašaukimo. Romano probleminis laukas nepaprastai atrodo aktualesnis ir aiškesnis, perskaičius romaną iš naujo. Matyt, veikia man asmeninė patirtis ir didesnė branda. Atmetus socialinius ano meto dalykus, seminarijos ritualus, lietuvių ir lenkų susipriešinimą, Kauno inteligentiją ir kitus jau istorijon nugrimzdusius dalykus, pati esmė romano nesikeičia, o tik dar labiau atveria, kad kiekvienas žmogus turi teisę (gal net ne turi, o privalo) ieškoti savo vietos pasaulyje, įsiklausydamas į savo vidinį polinkį, troškimus ir jausmus.

 

Maištinga Siela

Multiverse, Multidimensionality & Beings: Science, Spirituality, and the Multidimensional Experience

Unlocking the Multiverse: A Journalist’s Take on Science, Spirituality, and Multidimensional Beings

 

Hello Readers,

 

The concept of multidimensionality describes a theory, idea, or reality existing beyond the three spatial dimensions we experience daily. This fascinating concept has deep roots in both quantum physics, specifically in Superstring Theory, and in esotericism and various spiritual traditions. Essentially, multidimensionality implies that our known Universe is merely a small component of a far more complex and expansive reality, composed of additional dimensions that lie outside the boundaries of our conventional perception.

 

From a purely scientific perspective, multidimensionality is a crucial element of Superstring Theory and M-theory. These frameworks suggest that the Universe actually possesses ten, eleven, or even more dimensions. These extra dimensions are not readily apparent for two main reasons: either they are compactified (curled up) and too miniscule to observe directly, or they are large, but we are confined to a three-dimensional membrane (a brane), while the other dimensions exist outside the confines of this membrane. Thus, the structure, according to physics, is a hypothetical spatial configuration where more dimensions exist than those we inhabit, operating under the intricate rules of quantum mechanics and gravity.

 

The scientific query of "who created" this multidimensional structure shifts the focus to the fundamental nature of the Universe itself. Multidimensionality is not viewed as something constructed, but rather as an inherent characteristic of reality that explains fundamental forces and particles. For instance, in Superstring Theory, the extra dimensions help account for the existence of the four fundamental forces and clarify why gravity is significantly weaker than the others—the gravitational influence might be "leaking" into these additional, unobservable dimensions. Therefore, multidimensionality remains a largely hypothetical theory attempting to unify quantum mechanics and general relativity, rather than a confirmed fact.

 

In esoteric and spiritual traditions, the concept of multidimensionality takes on a fundamentally different meaning. Here, reality is also composed of numerous levels, often referred to as planes (e.g., astral, mental, etheric) or vibrational frequencies. The structure in this view is a vertical hierarchy where higher planes (greater dimensions) vibrate faster, possessing more refined consciousness and enhanced creative power. It is widely believed that every individual is a multidimensional being: our physical body exists within the lower three dimensions, but our Soul, Higher Self, and consciousness occupy space in these elevated, non-physical dimensions.

 

On the spiritual plane, multidimensionality functions as a pathway to spiritual growth and enlightenment. Esoteric practitioners believe that by raising their vibrational frequency through meditation, conscious awareness, and positive belief systems, they can deliberately experience or access these higher planes. This access grants them universal knowledge, guidance, and healing energies transmitted by higher conscious beings (Angels, Spirit Guides, or the Higher Self). In this context, multidimensionality is less a theory and more a subjective experience achievable through an altered state of consciousness.

 

The creator of this spiritual multidimensional system is often attributed to the Source of All That Is, God, or the Universal Consciousness. Esoteric traditions posit that the Source manifested itself into multiple dimensions to experience itself in diverse forms. This is a continuous process: the Source is constantly projecting more and more dimensions or parallel realities where souls can explore and evolve. Therefore, in the spiritual realm, multidimensionality is the creative mechanism that allows infinite potential to manifest through finite experiences.

 

Defining the Multidimensional Being

 

In esotericism and spiritual doctrines, a multidimensional being is defined as any entity that simultaneously exists and operates across more than one dimensional or vibrational plane. The core principle is that consciousness is not constrained by the three dimensions of physical space but extends through higher frequencies, typically imperceptible to our physical senses. This implies that an entity’s existence comprises various layers or bodies (such as the physical, etheric, astral, mental, and causal), all interconnected yet functioning at different frequencies, forming a unified, complex Self.

 

Humans represent the most common and immediate example of a multidimensional being. Esoteric models propose that we are not solely physical bodies; our Soul or Higher Self is the component that permanently resides in higher dimensions, often called the causal or spiritual plane. This Higher Self projects only a fraction of its energy and awareness into the lower dimensions to experience the limitations of physical reality through incarnation. While our physical body operates in the 3D world, our true "self" remains in the spiritual realms, transmitting intuition and guidance through the upper chakra system.

 

Another prominent model includes Spirit Guides, Angels, and Archangels. These entities are viewed as essences of pure energy, consciousness, and light, existing primarily outside our physical sensory range, specifically within the mental and spiritual planes. They are multidimensional by virtue of their ability to actively communicate and operate across multiple dimensions, conveying information from higher vibrations to lower ones. Their "structure" is not physical but an energetic form that they can adapt to the resonance level of any dimension necessary for manifestation or perception.

 

What is the Multiverse?

 

The term Multiverse refers not just to the single Universe we inhabit, but to a hypothetical, larger framework encompassing numerous other universes that exist independently yet are linked by a shared existential space or principle. The Multiverse is not a confirmed scientific theory like relativity, but a collection of hypotheses emerging from various models in cosmology and quantum physics. Its central premise is that our Universe, with all its galaxies, stars, and physical laws, is merely one among a vast array of possibilities.

 

The idea of the Multiverse stems from several distinct scientific rationales. A highly discussed one is the Eternal Inflation model, which posits that the Big Bang is a process perpetually generating new universes that expand like bubbles in a cosmic foam. Each bubble constitutes a separate universe with its own beginning, and its physical laws may vary. Another crucial source is the Many-Worlds Interpretation of Quantum Mechanics, which suggests that every time a quantum event occurs with multiple potential outcomes, the Universe splits into separate parallel realities. Thus, every decision we make spawns a new alternate universe where the opposite choice was made.

 

The structure of the Multiverse is complex to grasp but is often visualized as an infinite arrangement of "pocket universes" or parallel layers existing side-by-side. Some universes might be marginally different from ours (in the case of parallel realities), while others could be drastically disparate, featuring different numbers of dimensions, entirely different physical constants, or even conditions incompatible with life. These universes are generally inaccessible to one another, separated by vast distances or "locked" within their own distinct segments of spacetime. The Multiverse, in this context, encompasses all existence, all time, all space, and all possible realities.

 

The Multiverse is distinct from multidimensionality, though the two concepts overlap. Multidimensionality primarily describes higher vibrational planes within a single universe (in esoteric terms), while the Multiverse describes separate universes with potentially unique physical laws. However, the Multiverse concept dramatically expands our comprehension of existence. It suggests that our Universe may be "fine-tuned" not due to a divine plan, but because we coincidentally possess the right physical conditions for life among countless other variations. This idea diminishes the significance of our Universe as the sole and unique entity.

 

It might seem overwhelming for those new to these subjects, but I strongly encourage you to explore further. There are numerous books and YouTube resources available that offer extensive testimonials and deep explanations of everything you've read today.

 

The Rebellious Soul