Filmas: "Bugonija" / "Bugonia"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nors iki tikrosios „Scanoramos“ liko kelios savaitės, festivalis padarė vieną išimtį ir pristatė išankstinį „apšildomąjį“ seansą prieš kino filmų maratoną, pristatydamas tikriausiai daugelio labai laukto graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Bugonija“ (angl. Bugonia) (2025). Pastaruoju metu provokatyvusis režisierius nepaprastai produktyvus: 2023 metais pristatė „Prasti reikalai“, 2024 metais „Malonės rūšys“, o šiemet – „Bugonija“. Reiktų paminėti, kad režisierius įsisuko dirbti išskirtinai su anglakalbe kino kampanija ir aktoriais, o visame to centre, žinoma, nuo filmo „Favoritė“ (2018) yra aktorė Emma Stone, kurią drąsiai galima laikyti režisieriaus mūza. Reiktų paaiškinti filmo pavadinimą: Bugonija (gr. Bugonia) – tai senovės graikų ir egiptiečių mitas arba tikėjimas, kad bitės gimsta (spontaniškai generuojasi) iš negyvo jaučio ar galvijo skerdenos.

 

Esu didelis Y. Lanthimos gerbėjas, kiekvienas jo filmas daugiau ar mažiau yra dirgiklis, kuris ne tik leidžia išsižioti ir būti sudirgintam kartais itin brutaliai beprotiškų kino idėjų, bet ir apmąstyti, ką mes patys darome savo pačių tikrovėje ir gyvenime. Pačia plačiausia prasme Lanthimą, sakyčiau, domina socialinio nukrypimo ir monstro kūrimo aplinkybės. Kaip nutinka, kad sukuriame ir savo socialinėje dorovinėje terpėje leidžiame atsirasti monstrui. Ar tai būtų Frankenšteino prototipė Bela „Prastuose reikaluose“, ar žmones valganti moteris, išgyvenusi negyvenamoje saloje „Malonės rūšyse“, o gal depresija serganti ir proto ribų nepaisanti karalienė Marija filme „Favoritė“?

 

Naujausiame filme „Bugonija“ autorius imasi senai naujos temos, jis iš tikrųjų perkuria 2003 m. Pietų Korėjos juodojo humoro mokslinės fantastikos filmą „Save the Green Planet!“ (liet. Išgelbėkime žaliąją planetą!), kurį režisavo Jang Joon-hwan. Scenarijus išties beprotiškas: du atokaus gyvenvietės vyrukai, Tėdis (aktorius Jesse Plemons) ir pusbrolis Donas (aktorius Aidan Delbis) bando kabintis į gyvenimą, kol Tedžio motina guli komoje ligoninėje, augindami bites. Tedis valdo ne visai viso proto pusbrolį, aiškina jam apie nykstančias bites ir iš to kylančias sąmokslo teorijas apie neva Žemę apėmusią paslaptingą Andromedos ateivių rasę, dėl kurios gali išnykti ne tik bitės ir pavergtoji žmonija.

 

Tedis ir Donas išties beprotiški, jie pasidaro cheminę kastraciją, kad nebūtų seksualiai išnaudojami ateivių, o galų gale jiedu pagrobia svarbią vietos korporacijos vadovę Michelle Fuller (aktorė Emma Stone), kuriai nuskuta plaukus ir laiko ją absurdiškomis sąlygomis rūsyje, nes mano, kad ji ateivė. Michellei nelieka nieko kito, tik kaip nors pasistengti įtikinti Tedį ir Doną, kad ji nėra ateivė (arba yra labai svarbi ateivė) ir įveikti sąmokslo teorijos apimtus vyrukus jų pačių sukurtais spąstais. Bet po neįtikėtinai absurdiška ir pavojinga situacija, kurias Yorgos išties sukuria įtemptai ir įtikinamai, slypi Tedo nuoskaudos Michellei dėl motinos, tai jis paveldėjo iš motinos visą tikėjimą sąmokslu prie žmoniją, todėl Michellę laiko andromediete iš paslėpto keršto dėl motinos nepermainomos būklės...

 

Iš vienos pusės filmas apie sąmokslo apimtus teoretikus, kurie bando pagrįsti savo psichologines traumas, dvasinius palūžimus kažkokiomis aukštesnėmis, žmogiškąją tikrovę pranokstančiomis istorijomis. Argi ne iš to atsiranda fanatizmas ir monstrai? Negalėdami susitvarkyti su tikrove Tedas ir Donas renkasi kraštutinius ir maniakiškai psichopatiškus sprendimus. Lanthimos tarisi šiuo filmu įspėja, kokios gali tapti tamsios ir nenuspėjamos sąmokslo teorijos tamsiam protui. Iš kitos pusės Lanthimos neapsiriboja vien tik socialinių reiškinių kraupia satyra, jis filmą išties pakelia į mokslinės fantastikos lygį ir sukuria pačios tiesos dviprasmybę: gal tikrieji pamišėliai nėra jau tokie pamišėliai, o normatyvusis gyvenimas yra tikroji diagnozė?

 

Ir vėl man filmas patiko! Ne kartą išsižiojau dėl puikaus ir intriguojančio scenarijaus, puikių aktorių Emmos Stone ir Jesse Plemons pasirodymo. Tai iš vienos pusės absurdiškas, iš kitos pusės labai įtikinantis filmas, kuris tampa ir provokacija, ir meno kūriniu. Labai rekomenduoju nepraleisti!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Psichopolitika. Neoliberalizmas ir naujos galios technologijos"

 Byung-Chul Han. „Psichopolitika“ – Vilnius: kitos knygos, 2025. – p. 104.

 

„Filosofijos istorija – tai idiotizmų istorija. Sokratas, kuris žino tik tai, kad nieko nežino, yra idiotas. Descartes‘as, kuris abejoja viskuo, taip pat yra idiotas. Cogito ergo sum yra idiotizmas. Vidinis minties sutraukimas leidžia viską pradėti iš naujo. Descartes‘as mąsto mąstydamas mąstymą. Mąstymas atgauna savo nekaltybės būseną atsigręždamas į save patį (p. 83).“

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas esu labai susidomėjęs Pietų Korėjos kilmės vokiečių filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) pastaruoju metu leidžiamais lietuviškai filosofiniais leidiniais. Patinka, kad filosofas žvelgia į mūsų tikrovės ir laikmečio aktualijas, susieja naujus žiūros kampus, kurių šiaip paprastoje spaudoje neįžvelgsi ir nepamatysi, o tai leidžia visiškai kitaip interpretuoti visuomenėje (ir savyje) vykstančius procesus. Trečioji Hano pasirodžiusi knyga vadinasi Psichopolitika, ji turi paantraštę Neoliberalizmas ir naujosios galios technologijos, pastaroji knyga originalo kalba pasirodė 2014 m. (taigi, prieš kiek daugiau nei 10 metų) ir kreipė žvilgsnį į naujas valdžios galios, prievartos ir nelaisvės formas, įgalintas sparčiai besikuriančių technologijų, o šiandien skaitydamas galvoju: kaip viskas labai dėsningai ir pranašiškai išsipildė ir toliau pildosi. Knygą į lietuvių kalbą išvertė ir knygos gale savo straipsnį Nuo biopolitikos prie psichopolitikos parašė Tomas Sodeika, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Psichopolitikoje autorius atskiria iš esmės keletą reikšmingų laikmečių takoskyrų. Hanas remiasi prancūzų filosofo Michel Faucault XX a. suformuota biopolitikos samprata, kai politika ir galios svertai išnaudodavo žmonių laiką ir kūnus, tačiau iškart pabrėžia, kad šioji biopolitinė išnaudojimo sistema jau nebegalioja šiomis dienomis, kai pačiam individui leidžiama tą daryti „laisva“ valia. Iš tikrųjų šioji knyga labai šlietųsi prie kitos autoriaus knygos Nuovargio visuomenė, kurioje jis iškėlė naują motyvą: žmogus, varomas nesustabdomų savo ambicijų ir iš aplinkos gaunamos motyvacijos – tu gali! – praktiškai tampa bejėgiu pasipriešinti pataikaujančiai ir išnaudojančiai nematomai (savi)prievartai. Labai panašiu principu Hanas perteikia ir psichopolitikos mechanizmus, pavadindamas technologijų erą antrąją Apšvietos epochos stadija.

 

Autorius neoliberalizmo psichopolitiką apibrėžia šitaip: „Neoliberalioji psichopolitika – tai valdymo technologija, pasitelkdama psichologinį programavimą ir kontrolę, stabilizuoja ir įtvirtina valdančiąją sistemą. Todėl gyvenimo menas, kaip laisvės praktika, turi įgauti de-psichologizacijos formą. Laisvė nuginkluoja psicholopolitiką kaip pavergimo priemonę. Subjektas depsichologizuojamas, ar net ištuštinamas, kad taptų laisvas tokiai gyvenimo formai, kuri neturi vardo (p. 81-82).“

 

Iš esmės naujoji politika, pagal Byung-Chul Haną, veikia mūsų ne tiek mūsų jausmus, bet emocijas, kurios yra itin paveikios ir trumpalaikės, todėl jas dirginti, tenkinti ir jautrinti, išprovokuoti yra labai paprasta tų pačių technologijų pagalba. Kaip vieną ryškiausių metaforų Hanas pasitelkia Jeremy Benthamo VXIII a. antrojoje pusėje sugalvotą panoptikumą, tam tikrą kalėjimą, kurio centre esantis prižiūrėtojas gali stebėti kalinius, jiems nematant, nes švytinti lempa neleidžia jiems žinoti, ar kas nors tą akimirką juos stebi iš būdelės, todėl nuolat save cenzūruoja. Panoptikumo schema itin tinka dabarties informaciniame socialiniame internetiniame gyvenime, kuriame mes nežinome, kas iš tikrųjų mus stebi, kas apdoroja mūsų naršymo duomenis ir nusprendžia, kokie mes esame žmonės. Tai nematomas panoptikumas, kuris įjungia savitą savicenzūrą; kažkas žino mūsų aistras, troškimus, ką mes valgome ir ką veikiame laisvalaikiu, o tai tampa psichopolitikos įrankiu valdyti ištisas mases, jiems net nežinant. Jūs pasižiūrėkite, kaip sukasi mūsų „laisvose“ informacijos platformose sugeneruoti „pakištukai“: reklamos, internetiniai informaciniai srautai, profiliai, prekės, paslaugos...

 

Sakysite, kas čia tokio? Gal net labai patogu kaip vartotojui? Tačiau taip dirginamos emocijos, išnaudojama ir įgalinama individo laisvė. Net turėdamas atostogas žmogus planingai save absorbuoja ir įgalina turiningai, įkraunančiai patirčiai: planuoja keliones, ruošiasi į SPA centrus, perka pirkinius ir nė dienos neleidžia nieko sau neveikti, nes bambinėti šiaip sau yra neproduktyvu. Pagal Haną tikroji prabanga šiandien yra nieko nedaryti ir neveikti, išeiti iš vartojimo sferos ir nuolat savęs tobulino inercijos, netgi jeigu tai nesusiję tiesiogiai su darbu, laisvas laikas tampa pavergtas ir paglemžtas kitų nebūtinų poreikių tenkinimui, kurie reikalauja resursų ir įgalina individą visada būti motyvuotu vergu vartotojiškos visuomenės terpėje, jam pačiam nesuvokiant, kad jis tėra tik emocijomis, motyvacijomis suvoliotas savo energijos, idėjų davėjas, kitaip sakant, sukuriama laisvės iliuzija, kurią įtvirtina neoliberalizmas. „... darbą šlovina pirmiausia politinė kairė. Ji ne tik išaukštino darbą iki žmogaus esmės, bet ir mistifikavo jį, paversdama darbą tariama kapitalo priešybe. Skandalu ji laiko ne patį darbą, o tik tai, kad kapitalas darbą išnaudoja. Štai kodėl visų darbininkų partijų programa visada reikalauja tik darbo išlaisvinimo, bet ne išlaisvinimo nuo darbo. Darbas ir kapitalas yra tik dvi to paties medalio pusės (p. 54).“

Byung-Chul Han

 

Kodėl niekas nesipriešina? Nes pats žmogus tampa savo paties projektu, kurį negalima apleisti. Įtikėję, kad turime nuolat vystytis ir pripildyti save naujų patirčių, mes esame įtraukiami į nesibaigiantį savanoriškos vergovės liūną, kuri dažnai priveda, kaip autorius pabrėžia, prie liūdesio, depresijos ir pervargimo. Nieko nebegalima kaltinti, įspūdis sukuriamas toks, kad pats individas kaltas dėl visų savo nesėkmių. „Išmanioji galia prisitaiko prie psichikos, užuot ją disciplinavusi ir primetusi suvaržymus ar draudimus. Ji neverčia mūsų tylėti. Atvirkščiai, ji nuolat mus skatina bendrauti, dalytis, dalyvauti, pranešti savo nuomonę, poreikius, troškimus ir pageidavimus bei pasakoti savo gyvenimą. Ši draugiška galia pasirodo galingesnė už represinę galią. Ji yra visiškai nepastebimą. Laisvės krizė šiandien pasireiškia tuo, kad susiduriame su galios technologija, kuri ne paneigia ar slopina laisvę, bet ją išnaudoja. Laisvą pasirinkimą (Wahl) pakeičia pasirinkimas (Auswahl) iš to, kas siūloma (p. 22).“

 

Daugiau ar mažiau visi žinome, kas yra kolektyvinė pasąmonė, o štai Hanas į savo traktatą įveda skaitmeninės pasąmonės apibrėžtį. „Didieji duomenys taip pat galėtų atskleisti tuos kolektyvinio elgesio modelius, kurių individai nesuvokia. Taip atsivertų prieiga prie kolektyvinės pasąmonės. Mikrofizinį arba mikropsichinį sąsajų tinklą pagal analogiją su „optine pasąmone“ būtų galima vadinti skaitmenine pasąmone. Tuomet skaitmeninė psichopolitika galėtų valdyti masių elgesį sąmonei nepasiekiamu lygmeniu (p. 68-69).“ Tai jau panašu į pagerintą distopiją, pranokstančią biopolitikos tiesiogine prievarta ir negatyvu sukurtus mechanizmus G. Orwello „1984-uosiuose“. Žmonės nesuprasdami, kad yra pajungti prie vergovės, manosi, kad yra laisvi. Slovėnų filosofas S. Žižekas yra pasakęs, kad didžiausias žmonijos pralaimėjimas yra tas, kada karta (žmonės) nebesuvokia, ko neteko. Taigi Didžiuoju Broliu tampa mūsų išmaniųjų kanalų sistemos, kurios suskaičiuoja kiekvieną mūsų centą, žino mūsų kraujospūdį, kiek turime dantų, ką valgome ryte ir vakare, žino mūsų pirkinius, jausmus ir pomėgius – tam yra ištisi algoritmai! – kad mums būtų pasiūlyta kuo daugiau ir kad kuo daugiau kimštume, norėtume, tobulėtume, eikvotumėmės ir įtikėtume, kad tai pati teisingiausia gyvenimo forma ir patyrimas.

 

Knygos gale autorius šįkart pasiūlo tam tikrą beprotišką išeitį, kaip išeiti iš šios neoliberalios psichopolitikos sukurto kalėjimo ir smurto. Jis siūlo tapti kvailiais ir idiotais, kurie iš principo nėra pavaldūs sistemai, nes yra jos paraštėje, todėl nepasiekiami ir neįveikiami. Kaip Įvykį, kuris padaro tam tikrą revoliuciją, slinktį tikrovėje, sulaužo tabu yra idiotų ir kvailių darbas, kurie neperpranta sistemos rėmų, todėl išvaduoja iš nubrėžtų ribų. „Šis idiotas yra šiuolaikinis eretikas. Žodis „erezija“ iš pradžių reiškė pasirinkimą. Todėl eretikas yra tas, kuris gali laisvai rinktis. Jis turi drąsos nukrypti nuo ortodoksijos. Jis drąsiai išsilaisvina nuo spaudimo prisitaikyti. Idiotas kaip eretikas yra pasipriešinimo konsensuso prievartai figūra. Jis išsaugo autsaiderio romantiškumą. Dabar, didėjančio konformistų spaudimo akivaizdoje, kaip niekad svarbu stiprinti eretišką sąmoningumą (p. 85).“

 

Nepaprastai atverianti knyga! Kaskart perkaitęs ką nors iš Byung-Chul Hano knygų, jaučiuosi priaugęs prie naujo suvokimo, nes atpažįstu save ir savo būklę neoliberalizmo psichopolitikos lauke, o juk sąmoningumas ir suvokimas veda prie naujos kokybės ir savikontrolės. Netgi jei nesidomėte filosofija, Hano knygos tinka ir kaip savišvieta, savotiška savikoučerystė, plečianti suvokimus ir horizontus, pagrįstai ir naujai įvertinti mūsų visuomenės šiandienos situaciją, tendencijas. Hanas nuolat kalba apie pavergimą ir išsilaisvinimo būtinybę, manau, jis iš prigimties maištininkas, ne vien tik pasyvus teoretikas. Šioje Psichopolitikos knygoje būtent Haną pamačiau tokį, o per jį ir save patį. Labai rekomenduoju!

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Dovi Mi - Aitvarai Paryžiuj [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kokia puiki daina, pamaniau, paspaudęs atsitiktinai šiandien ant atsitiktinai YouTubėje išmetamų įrašų. Dažnai taip darau, tikėdamasis, kad per 10-15 sekundžių naujas, man nežinomas kūrinys, užkabins. Galima sakyti, kad tai nutiko su man iki šiol nežinomu jaunosios kartos atlikėju, pasivadinusiu Dovi Mi (tikrasis vardas Dovydas Misiūnas), su savo daina ir vaizdo klipu rapsų geltoname lauke „Aitvarai Paryžiuje“.

 

Lietuvos muzikos scenoje sparčiai kylantis atlikėjas Dovydas Misiūnas, geriau žinomas sceniniu vardu Dovi Mi, yra jaunosios kartos dainininkas ir dainų autorius. Jo kelias į populiarumą prasidėjo nuo muzikinių televizijos projektų – jis dalyvavo „X Faktoriuje“ (2022 m.), kur įgijo vertingos patirties didžiojoje scenoje. Prieš pradedant aktyvią lietuvišką karjerą, Dovi Mi muzikavo Londono gatvėse ir daugiausia kūrė dainas anglų kalba. Persilaužimas įvyko 2023 m. pradžioje, kai jis išsikėlė sau tikslą rašyti po dainą kasdien, o tai paskatino jį kurti lietuviškai.

 

Dovi Mi muzika svyruoja tarp popmuzikos, R&B ir šiuolaikinių ritmų, sujungiant lyriškumą ir pulsuojančius ritmus, pavyzdžiui, drum and bass elementus. Jo kūryba išsiskiria asmeniniais, romantiškais ir nuoširdžiais tekstais apie santykius, meilę ir kasdienius išgyvenimus. Tarp ankstyvųjų sėkmingų jo singlų, padėjusių jam įsitvirtinti, yra „Raudonuoja Širdys“ (pirmoji išleista lietuviška daina), „Sukasi Mano Galva“ ir itin populiari daina „Man Nereikia Nieko“. Šis nuoseklumas ir populiarumas radijo stotyse bei internete leido jam tapti atpažįstamu balsu Lietuvos popscenoje.

 

Dovydas Misiūnas savo kūrybinį kelią apibendrino išleisdamas du studijinius albumus. Pirmasis albumas, pavadintas „Man Nereikia Nieko“ (pristatytas 2024 m. rudenį), pavadintas pagal populiariausią jo singlą, taip atiduodant pagarbą kūriniui, atvėrusiam jam kelius. Albume sudėta dešimt dainų, atspindinčių meilę, skausmą ir džiaugsmą. Antrasis albumas, „Po audrų“ (pristatytas 2025 m. rudenį), yra kūrybos po sunkių asmeninių išgyvenimų simbolis. Jame Dovi Mi atskleidžia naują pradžią. Šį albumą lydinti daina „Aitvarai Paryžiuj“ simbolizuoja lengvumo, šviesos ir atleidimo jausmą.

 

Klausytojai Dovi Mi vertina už jo autentiškumą ir drąsą eksperimentuoti su garsu, pavyzdžiui, sujungiant jautrius, lyrinius tekstus su moderniais ritmais (kaip dainoje „Liko Tik Akimirka“). Jo kūrybos procesas yra glaudžiai susijęs su prodiuseriu Pauliumi Jasiūnu. Dovi Mi nevengia ir minimalistinio, intymaus skambesio – pavyzdžiui, daina „Į tavo pasaulį“ albume „Po audrų“ buvo palikta „nuoga“, tik su vokalu ir gitara, taip pabrėžiant dainos melodijos ir teksto grožį be studijos efektų. Jis išlieka vienu aktyviausių jaunosios kartos atlikėjų, nuolat pristatančiu naujus singlus (pvz., „Nebus Geriau“, „Niekada Nepasikeisiu“), kurie greitai pasiekia klausytojų ausis ir radijo stotis.

 

Šiandien siūlau paklausyti naujausios Dovi Mi dainos „Aitvarai Paryžiuj“.

 

Maištinga Siela

Paroda: Leonado Da Vinčio mašinos (Klaipėda, 2025)

 

Išskirtinė tarptautinė paroda „Leonardo da Vinčio mašinos“ atkeliavo į Klaipėdą ir įsikūrė unikaliose XVII a. architektūros paveldo erdvėse – Pilies muziejaus požemiuose. Ši keliaujanti ekspozicija lankytojams pristato daugiau nei 30 veikiančių Leonardo da Vinčio išradimų, atkurtų pagal autentiškus renesanso genijaus brėžinius. Paroda siūlo retą galimybę išvysti inžinerijos šedevrus iš skraidymo, karo, vandens ir statybos sričių, kartu su žymiausių Leonardo da Vinčio paveikslų reprodukcijomis. Ekspozicija pabrėžia ne tik išradimų inžinerinę mintį, bet ir edukacinę bei istorinę vertę.

Šios parodos unikalumas slypi keliuose aspektuose. Visų pirma, tai tiksliai atkurtos mechaninių išradimų kopijos, pagamintos bendradarbiaujant su Florencijos ir Milano inžinieriais, remiantis autentiškais dokumentais, tokiais kaip „Codex Atlanticus“. Antra, paroda išsiskiria interaktyvumu – modeliai pagaminti pagal autentiškas technologijas, yra veikiantys, ir lankytojai gali juos liesti, sukinėti ir išbandyti patys. Ši galimybė „valdyti“ Leonardo da Vinčio mechanizmus, pavyzdžiui, išmėginti sraigtinį sraigtasparnį, pakelti daiktą su kabliaračiu keltuvu ar apžiūrėti šarvuotą vežimą, paverčia ekspoziciją įtraukiančia patirtimi.

 

Parodos vietos pasirinkimas Klaipėdoje sukuria išskirtinę istorinę sintezę. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, dr. Jonas Genys, atkreipia dėmesį, kad Leonardo da Vinčio pasaulį pakeitę išradimai atgimsta seniausioje Klaipėdoje išlikusioje mūro erdvėje – Pilies požemiuose. Tai ne tik kontrastas tarp XV amžiaus genialios inžinerijos ir XVII amžiaus architektūros, bet ir unikalus derinys, apjungiantis inžineriją, meną, istoriją ir šiuolaikinį interaktyvumą. Toks kontekstas vizualiai pabrėžia šių išradimų laiko nepavaldumą.

 

Parodos kuratorė Kamila Gierko iš Lenkijos įmonės „Organization of Exhibitions“ akcentuoja neeilinį Leonardo da Vinčio protą. Ji primena, kad meistro IQ siekė maždaug 250, o dar XV amžiuje jis suprojektavo automobilį, sraigtasparnį, parašiutą ir sklandytuvą. Šios idėjos, kurios tuo metu atrodė futuristinės, tapo pagrindu daugeliui šiuolaikinių mašinų, ypač naudojant tokius mechanizmus kaip rutulinis guolis, svirtys ir pavaros. Paroda įprasmina Leonardo da Vinčio, kaip futuristo vaidmenį, kurio vizijos įgyvendinamos tik dabar, naudojant technologijas, apie kurias jis anuomet galėjo tik svajoti.

 

Ekspozicija, organizuojama Klaipėdos miesto savivaldybės, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir „Organization of Exhibitions“, yra edukacinis ir kultūrinis įvykis, skirtas parodyti, kaip Leonardo da Vinčio inžinerinė mintis formavo Vakarų civilizacijos technologinį pagrindą. Lankytojams siūloma ne tik apžiūrėti, bet ir pažinti bei išbandyti tas idėjas, kurios gerokai pralenkė savo epochą, o dabar veikia seniausioje miesto erdvėje, patvirtindamos meistro universalumo mastą.

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Andrea Bocelli – A Family Christmas (deluxe edition) [vinyl / 2LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Andrea Bocelli – A Family Christmas (deluxe edition) [vinyl / 2LP] (2023) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Daddy Was A Milkman – Quite Something [vinyl / LP] (2025)

 

Informacija apie albumą: Daddy Was A Milkman – Quite Something [vinyl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Dienos citata: filosofas Clément Rosset apie kvailumą ir inteligenciją ("Traktatas apie idiotizmą")

 

Sveiki,

 

„Kvailybės vidus yra subtilus ir skaidrus kaip laumžirgio sparnas, ji spindi inteligencijos įveika.“ Clément Rosset

 

Man labai patiko ši prancūzo filosofo mintis, kad grynoji tikrovė (idiotizmas) yra nepaprastai paprasta, grakšti ir nekvestionuojama (kaip laumžirgio sparnas), o jos egzistencinis akivaizdumas yra toks stiprus, kad jis paverčia bejėgiais visus proto ir intelektualinius bandymus ją paaiškinti, pakeisti ar įveikti. Cituojama kvailybė yra ne proto trūkumas, o egzistencijos faktas, kurio pranašumas pasireiškia intelekto nesugebėjimu jam priskirti gilesnės prasmės ar paaiškinti jo atsitiktinumo. Kitą vertus, pagal Byung-Chul Han, būtent kvailumas trikdo sistemą, išveda iš jos ribų, nes kvailybė kaip idiotizmas nepavaldus psichopolitikos dėsniams.

 

Clément Rosset gimė 1939metais Paryžiuje. Jo biografija nėra pažymėta dramatiškais posūkiais, bet jo intelektualinė aplinka buvo privilegijuota. Studijavo Paryžiaus École Normale Supérieure (ENS), vienoje prestižiškiausių Prancūzijos aukštųjų mokyklų, kur susidūrė su tokiais žymiais mąstytojais kaip Louis Althusser ir Jacques Lacan. Šis išsilavinimas suformavo jo griežtą, bet nepriklausomą požiūrį į filosofiją, nors vėliau Rosset sąmoningai atsiribojo nuo Paryžiaus akademinio elito ir jo madų, pasirinkdamas gyventi ir dirbti Nicos universitete. Jis visą gyvenimą išlaikė santykinai atsiskyrusio mąstytojo reputaciją, kuris vengė plačiai paplitusios filosofinės grandilokvencijos.

 

Rosset'o filosofinis požiūris pasižymėjo radikaliu realizmo ir antihumanizmo palaikymu. Jam filosofija turėjo tarnauti vienam tikslui: grynosios tikrovės (pranc. le réel) priėmimui. Ši tikrovė yra neapdorota, be paaiškinimų ar „antrininkų“ (double), ji yra idiotiška (idiotie), pradine žodžio prasme – unikali, nepakartojama ir nepakeičiama. Šis tikrovės paprastumas kelia egzistencinį siaubą daugumai žmonių, todėl jie pasitelkia iliuzijas, mitus, ar metafiziką – visa tai Rosset vadino „antrininkais“ – kad pabėgtų nuo nepakeliamo realaus pasaulio atsitiktinumo. Rosset'ui filosofas yra tas, kuris pakelia tikrovės nepagražintą akivaizdumą.

 

Pagrindinės Rosset'o idėjos sukasi apie keturias sąvokas: tikrovė (le réel), antrininkas (le double), idiotizmas (l'idiotie) ir džiaugsmas (l'allégresse). Anot jo, tikrovė yra vienintelė ir neaprašoma, o bet koks bandymas ją aprašyti ar paaiškinti sukuria jos antrininką, iliuzinį pabėgimą. Šis grynas, neapdorotas tikrovės faktas yra idiotiškas (paprastas ir be priežasties), ir jo priėmimas veda prie džiaugsmo – būsenos, kurią pasiekiame, kai mūsų troškimai pagaliau sutampa su tikrove, nebereikalaujant iš jos daugiau prasmės. Rosset'as buvo stipriai paveiktas tokių mąstytojų kaip Arthur Schopenhauer (ypač jo požiūrio į valią ir kančią) ir Friedrich Nietzsche (ypač idėjos apie amor fati – meilę likimui).

 

Tarp jo svarbiausių darbų, kuriais išplėtojo šias idėjas, yra „Traktatas apie idiotizmą“ (Le Réel. Traité de l'idiotie, 1978), kuriame Rosset išsamiai aprašo tikrovę kaip „be antrininko“ ir gina jos idiotišką prigimtį. Kitas reikšmingas veikalas yra „Tikrovė ir jos antrininkas“ (Le Réel et son double, 1976), kuriame jis nagrinėja žmonijos polinkį kurti iliuzijas. Jo rašymo stilius yra lakoniškas, elegantiškas ir literatūrinis, dažnai naudojantis pavyzdžius iš meno, muzikos ir kasdienio gyvenimo, kad paaiškintų savo idėjas. Jis išsiskyrė tuo, kad sugebėjo paversti pesimistines ir niūrias egzistencines tiesas beveik džiaugsmingomis.

 

Rosset'o indėlis į filosofiją yra jo griežta opozicija bet kokiam idealizmui, transcendencijai ar paaiškinimui. Jis kvietė atsisakyti iliuzijų apie gilesnę prasmę ar išganymą ir priimti pasaulį tokį, koks jis yra: atsitiktinį, vienintelį ir absurdišką. Šis radikalus priėmimas – tai neatsiejama filosofinės elegancijos forma, kurioje kvailybė (neapdorota tikrovė), aprašyta kaip „subtili ir skaidri kaip laumžirgio sparnas“, tampa ne proto trūkumu, o pati aukščiausia ir sunkiausiai pripažįstama tikrovės savybė. Rosset mirė 2018 metais, palikdamas unikalų palikimą Prancūzijos ir pasaulio filosofijoje.

 

Maištinga Siela