„Simply Red“ albumas
„Recollections“, išleistas 2025 m. lapkričio 21 d., yra monumentalus leidinys,
skirtas pažymėti grupės 40-ies metų jubiliejui. Šis specialus, didelės
apimties, 4LP vinilinis (dažnai leidžiamas ribotu tiražu ant skaidraus vinilo)
rinkinys nėra tiesiog geriausių hitų rinkinys – tai yra 40 naujai įrašytų
klasikinių „Simply Red“ kūrinių versijų. Vokalistas Mickas Hucknallas ir
ilgametis bendradarbis prodiuseris Andy Wrightas priėmė sprendimą perkurti visą
karjerą apimančius hitus, tokius kaip „Money's Too Tight (To Mention)“,
„Holding Back The Years“, „Stars“ ir „Fairground“, kad atšvęstų grupės kūrybinę
kelionę nauja ir šiuolaikine garso kokybe. Pats Hucknallas paaiškino, kad šis
perrašymas leido jiems sugrįžti prie ištakų ir atšvęsti sukaktį su gerbėjais,
užfiksuojant originalų skambesį, bet su nauja energija. „Recollections“ yra
privalomas pirkinys tiek ilgalaikiams grupės gerbėjams, norintiems išgirsti
naują mėgstamiausių dainų interpretaciją, tiek naujiems klausytojams,
norintiems įsigyti visą soul-pop klasikos kolekciją.
„Echo“ yra antrasis
studijinis britų dainininkės Leona Lewis albumas, išleistas 2009 m. lapkričio
mėn., tęsiantis jos fenomenalią sėkmę, pasiektą debiutiniu albumu „Spirit“.
Albumas pasižymi išpuoselėtu pop, R&B ir baladžių skambesiu, kuriame
ryškiai dominuoja Lewis galingas ir didžiulis vokalinis diapazonas. Siekdama
išlaikyti pasaulinę šlovę, ji bendradarbiavo su aukščiausios klasės
prodiuseriais ir dainų autoriais, tokiais kaip Ryan Tedder (sukūrusiu
pagrindinį singlą „Happy“) ir Max Martin. Nors kritikai vertino albumą šiek
tiek prieštaringai, teigdami, kad jis yra per daug „saugus“ ir formulinis,
„Echo“ buvo komerciškai sėkmingas: jis debiutavo pirmoje Jungtinės Karalystės
albumų reitingo vietoje ir buvo sertifikuotas dukart platininiu, o JAV „Billboard
200“ pasiekė 13-ąją vietą. Kiti žymūs albumo kūriniai, be singlo „Happy“, yra
dramatiška baladė „I Got You“ ir netikėta „Oasis“ dainos „Stop Crying Your
Heart Out“ perdirbinio versija, demonstruojanti Lewis gebėjimą sujungti emocinį
gylį su populiaria muzikos produkcija.
Teddy Swims „I've Tried
Everything but Therapy (Complete Edition)“ – tai ambicingas ir apibendrinantis
vinilinis leidinys, žymintis jo proveržio eros kulminaciją. Šis specialus 3LP
rinkinys apjungia debiutinio albumo dalis „Part 1“, „Part 2“ ir papildomus
kūrinius, iš viso pristatydamas net 32 dainas. Šis leidimas, dažnai spaudžiamas
ant spalvoto vinilo (pvz., pieno baltumo ir oranžinės spalvos), skirtas
tikriems gerbėjams ir audiogramoms, nes jame pirmą kartą vinilo formatu
pasirodo keletas anksčiau išleistų dainų. Swims, kurio balsas meistriškai
jungia soul, pop, R&B ir country žanrus, šiame rinkinyje atvirai tyrinėja
emocines temas, tokias kaip meilė, praradimas, nerimas ir bandymai rasti save.
Be masinio hito „Lose Control“, į rinkinį įeina ir tokie populiarūs kūriniai
kaip „The Door“ bei „Bad Dreams“, atspindintys jo, kaip vieno dinamiškiausių
savo kartos vokalistų, transformaciją ir pripažinimą (įskaitant „Grammy“
nominaciją).
Jovani albumas „Dažniai“
(2025) žymi ryškų ir drąsų žingsnį Lietuvos muzikos scenoje, pasiūlant
klausytojams tamsaus, sintetinio ir atmosferinio garso kelionę. Albumas
apjungia „darkwave“, „synth-pop“ ir industrinės muzikos elementus, sukurdamas
hipnotizuojantį, kinematografišką skambesį, kurį lydi Jovani introspektyvūs,
kartais niūrūs, bet visuomet jaudinantys lietuviški tekstai. Kiekvienas kūrinys
yra tarsi atskiras garsinis eksperimentas, pripildytas pulsuojančių bosų, šaltų
sintezatorių melodijų ir aštrių ritmų, tyrinėjantis žmogiškąsias emocijas, nerimą,
tapatumą ir miesto erdvės vienatvę. „Dažniai“ yra skirtas klausytojui, kuris
vertina meninį gilumą ir nebijo muzikos, kuri priverčia galvoti, šokti, bet
taip pat ir susimąstyti – tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų
elektroninės muzikos įvykių.
Nijolės Gabijos Wolmer
„Didysis astrologinis Mėnulio kalendorius 2026“ yra populiarus ir kasmet
laukiamas leidinys, skirtas tiems, kurie savo kasdienes veiklas, planus ir
sprendimus nori derinti su Mėnulio ciklais, planetų padėtimis ir astrologinėmis
prognozėmis. Tai ne tik kalendorius, bet ir išsamus kasdienis patarėjas visai
šeimai, padedantis atpažinti palankiausius ir mažiausiai sėkmingus metų,
mėnesio ir dienos tarpsnius. Kalendorius kruopščiai paruoštas remiantis
astrologinėmis žiniomis, kurios, tikima, leidžia sėkmingiau naviguoti gyvenimo
įvykiuose.
Leidinio esmė – detalūs patarimai įvairioms gyvenimo
sritims, susieti su konkrečiomis Mėnulio dienomis, Saulės dienomis bei planetų
aspektais. Kalendorius nurodo geriausias dienas svarbiems darbams, sutarčių
pasirašymui, dideliems pirkiniams, kelionėms, vestuvėms ir šventėms. Ypatingas
dėmesys skiriamas kasdieniams dalykams, pavyzdžiui, kirpimosi, įvaizdžio
formavimo, grožio procedūrų, augalų sodinimo ir gyvūnų įsigijimo tinkamiausiam
laikui. Šios žinios, pasak autorės, padeda ne tik išvengti nesėkmių, bet ir
maksimaliai išnaudoti palankią kosminę energiją sėkmei pritraukti.
Be praktinių patarimų konkrečioms dienoms, kalendorius
taip pat pateikia metinę analizę, apimančią geriausių ir prasčiausių metų
tarpsnių apžvalgą bei prognozes pagal Zodiako ženklus. Kalendorius apima
Mėnulio ir Saulės dienų bei planetų aspektų reikšmes, išsamiai paaiškinant,
kaip juo naudotis. Tūkstančiai žmonių jau daugelį metų naudoja šį kalendorių,
vadindami jį savo kasdieniu pagalbininku. Tai yra vertinga dovana ir puikus
įrankis visiems, kurie domisi astrologija ir nori savo metus padaryti sėkmingesnius
ir džiugesnius, remdamiesi dangaus kūnų ritmais.
Žemaitaitis nuteistas! Ir jeigu nebuvo itin didelio
pagrindo už tai, kas protokole, esu tikras, kad jis kaip sukirmijęs žmogelis
nusipelnė už visus likusius savo šaršalus, nesąmonės, neapykantą ir t. t.
TODĖL! Žemaitaitį – šalin!
„Visi šitie „ereliai“ niekada dėl nieko
nekalti ir niekada už nieką neatsakingi. Vos tik pakvimpa atsakomybe, visur tik
„sąmokslas“ ir „politizavimas“, „puola“ konservatoriai, gėjai, žurnalistai,
marsiečiai ar driežažmogiai. Toks jau dėsnis – kai kas nors melagis, tai ir
bailys.“ Ingrida Šimonytė.
I. Šimonytė, vartodama posakį „Visi šitie „ereliai“
niekada dėl nieko nekalti ir niekada už nieką neatsakingi“, ironiškai
kritikuoja tuos politikos veikėjus, kurie yra kupini puikybės, bet stokoja
moralinės drąsos. Jos teigimu, vos tik iškyla atsakomybės klausimas dėl klaidų
ar nesėkmių, tokie asmenys atsisako prisiimti kaltę ir vietoje to puola ieškoti
išorinių priešų – pradedant konservatoriais ir gėjais, baigiant absurdiškais
„marsiečiais ar driežažmogiais“ – kad paaiškintų savo problemas, vadindami bet kokią
kritiką „sąmokslu“ ar „politizavimu“. Citatą apibendrina aštri išvada: „kai kas
nors melagis, tai ir bailys“, nurodanti, kad nuolatinis melavimas apie
situaciją ir atsakomybės vengimas yra neatsiejami bailaus charakterio bruožai.
Žemaitaitis niekada nieko neatsiprašo, jis kaip gaidys vištidėje, vienas sau
pats herojus ir dar... kokiame „Informaciniame klube“, kur susirinkusi bulviakasių
nusiminusi darbo liaudies ieško Landsbergio šiferio...
Man labai patiko norvegų režisieriaus Dag Johan
Haugerud pandemijos metu matyta įtempto psichologinio siužeto drama „Atsargiai –
vaikai!“ (2019), kurį iškart be eilės rekomenduočiau pažiūrėti daugeliui, ypač
tiems, kurie dairosi į skandinavų ugdymo sistemas. Režisierius per tą
laikotarpį nesnaudė ir sukūrė vadinamąją „Oslo trilogiją“, kurią sudaro trys
dalys: „Seksas“, „Meilė“, „Svajonės“. Visos dalys rodytos Lietuvos kino festivalyje
„Scanorama“, tad vedinas gerų prisiminimų apie ankstesnį filmą nutariau
pasižiūrėti pirmąją trilogijos dalį „Seksas“ (norv. Sex) (2024) su
tokia intencija: jeigu man patiks, žiūrėsiu ir likusias dvi dalis.
Istorija absoliučiai kitokia nei „Atsargiai – vaikai!“.
Režisierius, kuris, beje, „Seksui“ parašė ir visą scenarijų, atrodo, kad
sulėtėjo, tapo itin atidus psichoanalizei ir apskritai analizei. Istorija neįtikėtinai
melancholiškai komiška, šie deriniai man filme labai patiko. „Seksas“ pasakoja
apie du heteroseksius vyrus, kurie turi sukūrę šeimas, jų vaikai mokosi toje
pačioje mokykloje, o jiedu dirba kaminkrėčiais (ar vis dar kas nors dirba tokį
darbą šiuolaikiniame pasaulyje?). Vienos pertraukos metu du bendradarbiai vyrai
pasipasakoja savo keistas pastarųjų dienų patirtis: vienas iš jų susapnavo
David Bowie, kuris sapne į jį žiūrėjo kaip į moterį, todėl jam atrodo, kad tas
sapnas jį kažin kaip pradeda keisti, jis ima abejoti savo vyriškumu, tačiau kartu
tarsi ir išsilaisvina, nes nebepatiria lūkesčių. Kitas vyrukas prisipažįsta,
kad dar vakar visiškai atsitiktinai, niekada nemėginęs to daryti, permiegojo
pirmąkart su vyru ir tą papasakoja taip laisvai kaip kokią naują patirtį
parduotuvėje perkant nežinomą prekę...
Tai pokalbių filmas! Keturi pagrindiniai veikėjai
nuolat kalbasi ir bando suvokti, kas naujo vyksta jų seksualinės lyčių
tapatybės gyvenime. Tai nėra dar vienas filmas apie gėjus, tikrai ne, tačiau du
heteroseksualūs vyrai bando sudėlioti naujas vidutinio amžiaus vyriškumą
plečiančias ribas. Pirmasis tyrinėja savo balsą, nes dainuoja chore, ir jam
atrodo, kad jo balsas po sapnų moteriškėja (tai taip absurdiškai kafkiška!), o
antrasis dėl liberalumo ir laisvumo ima abejoti, ar begalima atvirauti, nes
skaudžiausiai dėl jo naujos patirties išgyvena žmona, keldama jam absurdiškas,
nors tenka pripažinti, kad motyvuotas, scenas.
Kokie dialogai! Dieve mano! Beveik net neabejoju, kad
režisierius lankosi pas kokį psichoanalitiką, nes scenarijus labai man patiko,
jis stačiai analitinis. Taip, filmas angažuotas ir niuansuotas tarsi į
psichoterapinio kabineto fragmentus, bet tie pasakojimai kartu ir tokie gyvi,
privedantys prie tokių klausimų, dėl kurių visuomenė nėra apsisprendusi ir kažin,
ar kada apsispręs. Filmas apie vyriškumą, tačiau jis netampa įprastų formų ir
situacijų vaizdavimo būdu, tai galimybė veikėjams susivokti, kad asmeninis
vyriškumas tėra tik apibrėžtis, kuri kinta. Labai patiko, kaip pačios moterys
bando priimti vyriškumo krizę ir naujas patirtis, žmonų reakcijos tokios
atpažįstamos, nors ir „įvilktos“ į psichoanalitinį kalbėjimą. Tiesą sakant, net
nesitikėjau, kad filmo pokalbiai šitaip įtrauks ir leis apgalvoti, kodėl žmonės
taip sureikšmina seksą, kodėl vieniems tai riba, o kitiems galimybė savo plėsti
ir tyrinėti. Režisierius nemoralizuoja, nemokina jokių tolerancijos klišių,
tiesiog priveda veikėjus prie tam tikro savęs senojo suvokimo pabaigos.
Nemanau, kad patiks mūsų šalies homofobams, detektyvams, kurie ieško
propagandinių ženklų – jiems teks nusivilti, nieko čia nėra, bet yra labai
intymių ir stulbinančiai atvirų pokalbiuose dalykų, kuriuos pajus tikriausiai
labiau vedusios poros ar šiokios tokios gyvenimiškos patirties turintys
žiūrovai. Man patiko!