Knyga: Kate Atkinson "Anapus fotografijų"

 Kate Atkinson. „Anapus fotografijų“ – Vilnius: Alma littera, 1999. – p. 334.

 

„Aš pabuvojau pasaulio gale ir sugrįžau, ir dabar žinau, ką įsidėčiau į savo kraičio skrynią. Savo seseris (p. 296).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie garsiąją ir populiariąją tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje britų romanistę Kate Atkinson (g. 1951) girdėjau daug, tačiau niekaip nesiryžau perskaityti bent vieną rašytojos knygą. Jos romaną Anapus fotografijų (angl. Behind the Scenes at the Museum) įsigijau gal prieš kokį dešimtmetį, kai buvau pradėjęs rinkti leidyklos Alma litteros kadaise leistą knygų seriją Dvidešimto amžiaus aukso fondas. Sunku pasakyti, kodėl šioji knyga nugulė į mano knygų lentyną ir pasimiršo, bet retkarčiais vis apie ją pagalvodavau, nes lietuviškai verstų knygų sraute nuolat sušmėžuodavo Kate Atkinson pasirodantys romanai: Gyvenimas po gyvenimo (Tyto alba, 2014), Griuvėsių dievas (Tyto alba, 2016), Užmirštos bylos (Tyto alba, 2025).

 

Anapus fotografijų iš esmės šių metų skaitymo sezono pabaigoje nulaužė mano neskaitymo bloką. Patyriau didžiulį įsitraukimą į knygą. Pagaliau atgaminau savo paauglystės dienas, kada išties skaitydavau Dvidešimto amžiau aukso fondo romanus ir kiekvienas iš jų būdavo tarsi atskira visata, tad ir šioji K. Atkinson knyga privertė pamiršti laiką, o skaitymai užsitęsdavo iki dviejų nakties. Buvau primiršęs, kaip man patikdavo ilgi epiniai pasakojimai, jaudinančios šeimos sagos, įvairūs atskleisti istoriniai-kultūriniai kontekstai, netikėti kartų likimai – visa tai vėlei tarsi susigrąžinau skaitydamas Anapus fotografijų. Dabar suprantu kodėl: nes pernelyg mano skaitymo gravitaciją paveikė nauji modernūs ir postmodernūs kūriniai, dažnai pasižymintys fragmentiškumu ir nutylėjimais, tačiau Atkinson knyga tarsi vėl grąžino XX amžiaus įprastą pasakojimo ritmą, kuriuo mėgavausi iki paskutinio puslapio.

 

Originalo kalba Anapus fotografijų buvo išleista 1995 metais. Tai debiutinis autorės romanas, rašytas sunkiais jai gyvenimo laikais, nes dirbo aptarnavimo personale, augino vaikus, todėl niekur negalėjo panaudoti savo literatūrinių gabumų, tad teko rašyti į stalčių po sunkių fizinio darbo valandų. Visgi iš to laikotarpio atsirado Anapus fotografijų, kuris beregint patraukė tuomet skaitytojus ir literatūros kritikus. Tai Kate Atkinson rašytojos kelio pradžia, o kai kas teigia, kad netgi geriausias jos iki šiolei parašytas romanas. Kadangi kitų jos knygų neskaičiau, tad sunku palyginti (jau esu įsigijęs naujausią jos detektyvą, pasirodžiusį lietuviškai Užmirštos bylos, tad nekantrauju perskaityti). Lietuviškai knyga pasirodė minėtoje knygų serijoje 1999 metais, o romaną į lietuvių kalbą išvertė Nida Norkūnienė.

 

Istoriją pasakoja Rubi Lenoks, keliaudama į savo giminės praeitį, ateitį, apsistodama dabartyje. Laikas – vienas pamatinių pasakojimo struktūros elementų, leidžiančių skrosti pasakotojai XIX-XX amžiaus kartų intymiausias istorijas. Rubi Lenoks gimė po Antrojo pasaulinio karo, jos motina – Banti (Berenikė) ir Džordžas, kaip ir daugelio pokarinių porų santuoka sudaryta iš skubos ir dėl socialinių sumetimų, todėl akivaizdu, kad nelaiminga. Aptardama seną savo šeimos nuotrauką, Rubė pasakoja savo močiutės Nelės ir jos sesers Lilianos istoriją, taip pat šių seserų pamotės Rachelės ir kadaise išvykusios su fotografu laimės ieškoti Ados istorijas. Iš tikrųjų priskaičiavau penkias per šimtmečius nusidriekusias kartas, tad šios istorijos „šokinėja“ viena per kitą, kaip dažnai ir būdinga tokio masto epiniams pasakojimams, nutraukdamos, o vėliau papildydamos matricą, kol susidėlioja vientisas painokas giminės medis. Skaitant sutinkama daug likimų, daug vardų ir istorijų, kai kurios iš jų gali apsunkti dėl veikėjų gausos, tačiau tai nė kiek neerzino, nes galutiniame variante, dėl autorės gebėjimo nuosekliai ir organiškai sudurti pasakojimo galus, išryškėja vientisas vaizdinys, o veikėjai tampa saviti, jaukūs, charakteringi.

 

Vienas svarbiausių šeimos likimą lemiančių dalykų – du pasauliniai karai. Romano nepavadinsi moterišku, nors didžioji dalis ir skirta moterų paveikslams plėtoti, bet esama ir istorijų iš karo lauko apkasų, tiesa, įdomiai mistifikuotų; čia vyrai kaip užkeikimą nešiojasi moterų padovanotą stebuklingą triušio leteną, čia apsireiškia mirusieji ir angelai, ištinka vizijos. Autorei pritinka mistifikuoti šeimos istoriją, tačiau šis būdas ne vien dėl estetiško šeimos paslapčių atmosferos, bet ir iš esmės pateisina Rubės atminties traumos sukurtą nepatikimos atminties šydą. Įdomiai žvelgiama į šeimos santuokų istoriją, atrodo, kad santuokos sudaromos inertiškai, net nesistengiant vienas kito pažinti: patiko, mirktelėjo – tuokiasi, o po to kenčia.

 

Svarbus elementas – lyčių vaidmenų stereotipai, kuriuos, matyt, padiktuoja pats laikmetis. Moterys be proto didžiuodavosi, jeigu jų vyrai po karo gaudavo apdovanojimus, o vengiantys karo prievolės smerkiami ir gėdinami. „Jo žaizdos, ir dabar jo rankos ir veidas buvo nusėti smulkiom dėmelėm, kurios vertė Nelę didžiuotis, ne jos aiškiai buvo ne bailio žymės. Džekas gavo medalį už drąsą nušaunant tuos tris vokiečius, ir Nelė labai nuvylė, kad jis neįsisega jo išeidamas kartu su ja pasivaikščioti (p. 57).“ Moterų ir vyrų pasauliai tolimi, jie susitinka tik lovoje, intymiai pratęsti giminę, vienas kitą patenkinti, tačiau pokario paliktos traumos, ištisos nelaimėlių, kurie žuvo ir niekada negrįžo – niekas apie tai, rodos, nekalba ir tai dar labiau atitolina vyrus nuo moterų. Šie atskiri moters ir vyrų pasauliai, pasiskirstę buityje ir socialiniame gyvenime juos įgalina kentėti, negalėdami nei išsiskirti, nei vienas kitą suprasti, atjausti ir mylėti. Lyčių frustracija jaučiama ir tarp tų pačių lyčių atstovų, štai motina Banti iš Rubės tenori tokio paties kaip jos socialinio elgsenos modelio, nes tik taip suvokiama užtikrinta moters laimė: „Tavo išsilavinimas, aišku, labai svarbu. – Bet iš teisybės ji verčiau norėtų matyti mane tiesiog ištekant ir priklausant kam nors kitam (p. 278-279).“

Kate Atkinson

 

Autorei svarbu sukurti namų aplinką, kuri intymiai perteikia šeimos aplinką. Banti ir Džordžas ilgą laiką gyvena virš gyvūnėlių krautuvės, o Rubės seserų (Patricijos, Džilianos, Perlės) tuose namuose istorijos patiria daug netekčių ir išbandymų, kurie tokie itin tragiški, tačiau pasakotojos tonas pasakoja taip romiai ir įprastai, lyg tai būtų kokia tolima šeimos legenda, prigesusi, primiršta, atkurta ne visai tiksliai iš atminties, todėl daug baltųjų dėmių užpildo lyriškas mistifikavimas. „Dažnai lipu laiptais aukštyn į tuščius kambarius, kuriuose mes kadaise gyvenome, ir bandau prisišaukti praeitį. Virš Krautuvės staiga pradėjo irti – po gaisro ten niekuomet nebuvo kaip reikiant atstatyta. Dėmėtom lubom kambarys, kur kadaise miegojo Patricija, ir miegamasis, kuriame būdavome mes su Džiliana, turi keistą irimo kvapą, lyg po paneliais tūnotų žiurkė. Rodės, virš Krautuvės tebuvo tik apgaulė iš lentjuosčių, tinko ir šviesos – ir vis dėlto kartais, jei stoviu ant laiptų užsimerkusi, girdžiu namų vaiduoklių balsus, plazdenančius su oro srove šen ir ten. Man įdomu, ar jie mūsų pasiilgsta (p. 249-250).“

 

Visas plačias kartų šeimas, sakyčiau, nors ir skirtingi laikmečiai ir supratimas apie asmeninę laisvę, vienija nesuvaldomai tragiška netekčių ir sudėtingų sprendimų modeliai. Veikėjai, regis, nekovoja už save, bet tampa pasakotojos alaviniais kareivėliais, laikmečio tendencingais veikėjais, tiesa, įdomiais, nenuobodžiais, nors ir schematiškai besielgiančiais. Pasakojimas vengia heroizmo, jis čia visai ir netiktų, tad žavi, kad veikėjai visi labai klysta, jie bėga per gyvenimą (už Atlanto į laikines prerijas, taip pat į Australiją, Prancūziją) ir kuria, plečia žmoniją, kuri dauginasi kaip triušiai, bet ir miršta labai trapiai ir neatsargiai, ištikti nuožmaus likimo smūgių. Pačia bendriausia prasme Anapus fotografijų yra apie likimo atsitiktinumus, kurie tampa šeimos mitais, o pats pasakojimas kaip toks žanras, – šeimos atminties saugykla, – tampa perduodamas iš kartos į kartą ir nuolat kintantis, todėl nebetikras, nebeapčiuopiamas, tačiau kartu gebantis viską apibendrinti, paaiškinti, atleisti ir pateisinti. Fotografijas laikas padaro subjektyviomis, kiekviena nauja karta savo buvusias šeimos kartas linkusi perpasakoti savaip, dažnai idealizuoti, užpildyti trūkstamas pasakojimo dalis pramanais, vaiduokliais, mistiniais sutapimais.

 

Nuostabus romanas! Net neabejoju, kad šiemet bus tarp tų geriausių šiemet skaitytų knygų, kurios sugrąžina tikėjimą epiniais tirštais pasakojimais, kurie talpina ne vien idėjas, ne vien dinamiką, veikėjų portretus, įdomius kontekstus, bet ir tą, tikriausiai, literatūrinį autorės išduodantį talentą sukurti dvasingą ir juslingą pasakojimą, grąžinantį skaitytojui patį tikėjimą, kad įmanoma sukurti patį gyvenimą literatūros formomis. Arba bent jau tokio gyvenimo iliuziją. Kate Atkinson Anapus fotografijų idėja yra ta, kad nuotraukos ir atsiminimai yra tik paviršius, o tikroji, komplikuota ir dažnai tragiška žmogaus gyvenimo prasmė slypi paslėptuose įvykiuose, kuriuos autorius turi atskleisti, o šis romanas kuo puikiausiai tą ir padaro.

 

Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 163: empatijos galima mokytis tyrinėjant World Press Photos nuotraukas

Fotografas: Marijn Fidder / „World Press Photo 2025“.

Sveiki,

 

Šioje nuotraukoje jūs matote Ugandos Kampalos mieste besitreniruojantį Tamale Safalu. Nuotrauka daryta 2024 m. sausio mėnesį. Vienakojis užsispyrėlis.

 

Žinote, kas teikia asmeninės tvirtybės ir susivokimo sunkumuose, kai jau nusibosta visi koučeriai, mokymai, nepavykusios meditacijos? Ogi intensyvus ir meditatyvus World Press Photo tyrinėjimas ir tų istorijų supratimas. Žmonės šioje Žemėje yra neįtikėtinai ištvermingi ir herojiški, jie iš paskutiniųjų savose sąlygose gyvena ir išgyvena, kai, atrodo, jog tai juos turėtų žeminti ir palaužti.

 

Banalybė, bet taip: kaip gerai daugelis iš mūsų gyvename, kai galime įvertinti kitų likimus. Galime žiūrėdami į jų įvairius gyvenimus nusiųsti laimės, palaikymo ir stiprybės vien savo mintimis, drauge stiprindami save pačius.

 

Visas World Press 2025 finalininkes nuotraukas galite pamatyti ČIA.

 

Maištinga Siela

Emily St. John Mandel: The Creator Who Transformed Dance Discipline into Visions of the Apocalypse (Station Eleven)

The Early Life of Author Emily St. John Mandel

 

Emily St. John Mandel was born in 1979 on Vancouver Island, British Columbia, Canada. While her precise date of birth is not publicly known, her childhood was spent in a rather remote, wooded environment, far from the city centre. This early stage of life, characterized as somewhat isolated, allowed her to develop a strong connection with nature and a self-reliant perspective. Although details about her family and early hobbies are scarce, it is clear that books and an early interest in the arts became primary elements in the formation of her personality, helping her create an inner world in a secluded setting.

 

After finishing school, Mandel chose an unconventional career path. She moved to Eastern Canada, where she studied contemporary dance in Toronto. This professional direction reveals her inclination toward physical and artistic expression, which requires great discipline, precision, and a sense of form. Although she did not pursue a career as a professional dancer, her dance studies undoubtedly equipped her with skills that later proved useful in writing: the ability to structure, feel the rhythm of the text, and develop aesthetic sensibilities.

 

A crucial turning point was her relocation to the United States. She settled in New York City, which became a stark contrast to her quiet Canadian environment. The metropolis offered opportunities but also difficulties. To make a living, Mandel worked for a time as an administrative assistant (office clerk) at the West Side Cancer Research Center in Manhattan. This job, far removed from her artistic aspirations, was monotonous and difficult. Her experience in the research centre's office provided her with a unique insight into the daily lives of people marked by routine, bureaucracy, and sometimes tragic realities. It was this seemingly mundane job in New York and the desire to escape its monotony that became the direct impetus to start writing actively. For her, writing was not just artistic expression but a means of escaping existential fatigue and overwork.

 

How Emily St. John Mandel Became a World-Class Writer

 

As previously mentioned, Emily St. John Mandel gradually shifted from her monotonous work at the New York cancer research centre to writing, which became her salvation. She began writing her first novels, which were often classified as the crime literature or suspense drama genre. Her debut novel, Last Night in Montreal, was published in 2009. This work, which tells a story of lost identities and shadows of the past, immediately caught the critics' attention for its rich atmosphere and unique character portraits. This was followed by novels such as The Singer's Gun (2010) and The Lola Quartet (2012), in which Mandel continued to explore themes of escape, identity, secrets, and coincidence. These early works were regarded as intelligent yet still niche thrillers, already hinting at her characteristic sense of melancholy and existential fragility.

 

The major breakthrough occurred in 2014 with the release of her fourth novel, Station Eleven. This work marked a sharp turn from the crime genre toward speculative fiction and post-apocalyptic drama. The novel's plot revolves around a world devastated by a sudden pandemic and explores the efforts of a community of survivors to rebuild civilization through culture, art, and particularly the plays of Shakespeare. The book became a huge international bestseller, was nominated for the National Book Award, and won the Arthur C. Clarke Award.

 

Following the success of Station Eleven, Emily St. John Mandel's work gained significant recognition. Her writing style is highly valued for its elegance, lyricism, and subtle melancholy. Critics often emphasize that even when depicting terrifying scenarios of apocalypse or crime, she maintains a deep humanity and empathy for her characters. The core themes of her work include coincidence, the fragility of success, the importance of memory, the power of culture and art in difficult circumstances, and the necessity of human connections. She possesses a unique ability to merge intimate personal dramas with broad, global themes.

 

Following global success, Mandel continued her creative work, expanding her field of speculative fiction. In 2020, the novel The Glass Hotel was published, in which she returned to a more realistic yet structurally complex narrative. In this work, the author explores themes of Ponzi schemes, financial fraud, and moral crisis, maintaining her characteristic elegance. Furthermore, the 2022 novel Sea of Tranquility directly connected characters and themes from her previous works, examining time travel and pandemic realities, once again emphasizing the role of the nature of time and coincidence in people's destinies. This novel cemented her status as a distinctive voice in speculative fiction who is not afraid to ask essential questions about the nature of reality.

 

Success finally allowed Emily St. John Mandel to bid farewell to her administrative work at the cancer research centre and become a full-time professional writer. Fame and financial success enabled her to dedicate more time to her family and creative pursuits. Her personal life remains relatively private compared to her creative work. She is married to Kevin Mandel and has one daughter. Due to the significant interest in her work and its adaptations, Station Eleven was adapted into a 10-episode series, which was nominated for and won several prestigious awards, including multiple Emmy nominations (e.g., for excellent directing and screenwriting) and the Peabody Award—one of the highest television and radio awards in the US, given for exceptional storytelling and emphasis on public interest. The author's own life has become less anonymous, yet she remains careful to protect her family's privacy, communicating with readers primarily through her works and public interviews.

 

Emily St. John Mandel is one of the most prominent contemporary writers, capable of merging genre fiction with high literature. Her work not only offers gripping plots but also invites the reader to reflect on fundamental questions about human fragility, the survival of culture, and the role of chance. Her evolution from a niche crime novelist to a global voice in post-apocalyptic literature attests to her continuous development and artistic growth. Today, she lives in New York, balancing family life with ongoing work on new novels, maintaining her unique, melancholic, and lyrical tone that resonates with millions of readers worldwide.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Emily St. John Mandel – subtilios melancholijos, elegantiškų ir lyrinių romanų rašytojos gyvenimas

Sveiki, mieli skaitytojai,

Tęsiu pasaulinio garso rašytojų gyvenimo ir kūrybos istorijas, tad šįkart noriu dėmesį skirti kanadiečių rašytojai Emily St. John Mandel, kurios trys knygos – „Vienuolikta stotis“, „Stiklo viešbutis“, „Ramybės jūra“ – buvo išverstos į lietuvių kalbą. Kokia ji kaip asmenybė ir koks jos santykis su kūryba? Apie tai ir dar daugiau sužinosite šiame straipsnyje.

 

ANSTYVASIS RAŠYTOJOS EMILY ST. JOHN MANDEL GYVENIMAS

 

Emily St. John Mandel gimė 1979 m.Vankuverio saloje, Britų Kolumbijoje, Kanadoje. Labai tiksli gimimo data nėra viešai žinoma, tačiau jos vaikystė prabėgo gana atokioje, miškingoje aplinkoje, toli nuo miesto centro. Šis ankstyvasis gyvenimo etapas, apibūdinamas kaip šiek tiek izoliuotas, leido išsiugdyti stiprų ryšį su gamta ir savarankišką požiūrį. Nors detalių apie jos šeimą ir ankstyvuosius pomėgius trūksta, aišku, kad knygos ir ankstyvas susidomėjimas menais tapo pagrindiniais jos asmenybės formavimo elementais, kurie padėjo jai susikurti vidinį pasaulį nuošalioje aplinkoje.

 

Pasibaigusi mokyklą Mandel pasirinko nestandartinį karjeros kelią. Ji persikėlė į Rytų Kanadą, kur Toronte studijavo šiuolaikinį šokį. Ši profesinė kryptis rodo jos polinkį į fizinę ir meninę saviraišką, reikalaujančią didelės disciplinos, preciziškumo ir formos pajautimo. Nors ji vėliau nebetęsė profesionalios šokėjos karjeros, šokio studijos neabejotinai suteikė jai įgūdžių, kurie vėliau pasitarnavo rašant: gebėjimą struktūrizuoti, pajusti teksto ritmą ir plėtoti estetiką.

 

Esminiu lūžiu tapo persikėlimas į Jungtines Amerikos Valstijas. Ji apsigyveno Niujorke, kuris tapo ryškiu kontrastu jos ramiai Kanados aplinkai. Didmiestis siūlė galimybes, bet kartu ir sunkumus. Siekdama pragyvenimo, Mandel kurį laiką dirbo administratorės padėjėja (kanceliarijos darbuotoja) Manhatane, Vėst Saido vėžio tyrimų centre. Šis darbas, toli nuo jos meninių aspiracijų, buvo monotoniškas ir sunkus. Patirtis tyrimų centro biure suteikė jai unikalų žvilgsnį į kasdienį žmonių gyvenimą, kuris yra paženklintas rutinos, biurokratijos ir kartais tragiškų realijų. Būtent šis iš pažiūros nuobodus darbas Niujorke ir noras pabėgti nuo jo monotonijos tapo tiesioginiu stimulu pradėti aktyviai rašyti. Rašymas jai buvo ne tik meninė išraiška, bet ir priemonė pabėgti nuo egzistencinio nuovargio ir persidirbimo.

 

KAIP EMILY ST. JOHN MANDEL TAPO PASAULINIO LYGIO RAŠYTOJA?

 

Kaip jau minėjau, nuo monotoniško darbo Niujorko vėžio tyrimų centro biure Emily St. John Mandel pamažu perėjo prie rašymo, kuris tapo jos išsigelbėjimu. Ji pradėjo rašyti savo pirmuosius romanus, kurie dažnai buvo priskiriami kriminalinės literatūros arba įtemptosios dramos žanrui. Jos debiutinis romanas „Last Night in Montreal“ (liet. „Praėjusi naktis Monrealyje“) pasirodė 2009 metais. Šis kūrinys, pasakojantis apie dingusias tapatybes ir praeities šmėklas, iškart atkreipė kritikų dėmesį dėl atmosferiškumo ir unikalių personažų portretų. Po jo sekė tokie romanai kaip „The Singer's Gun“ (2010) ir „The Lola Quartet“ (2012), kuriuose Mandel toliau narpliojo pabėgimo, identiteto, paslapčių ir atsitiktinumo temas. Šie ankstyvieji darbai buvo vertinami kaip intelektualūs, tačiau vis dar nišiniai trileriai, kuriuose jau buvo galima justi jai būdingą melancholijos ir egzistencijos trapumo pojūtį.

 

Lūžis įvyko 2014 metais, išleidus ketvirtąjį romaną – „Station Eleven“ (liet. „Vienuolikta stotis“). Šis kūrinys žymi ryškų posūkį nuo kriminalinio žanro link spekuliatyviosios fantastikos ir postapokaliptinės dramos. Romano siužetas sukasi apie pasaulį, kurį nuniokoja staigi pandemija, ir tyrinėja išgyvenusiųjų bendruomenės pastangas atkurti civilizaciją per kultūrą, meną ir ypač Šekspyro pjeses. Knyga tapo milžinišku tarptautiniu bestseleriu, buvo nominuota Nacionalinei Knygos premijai (National Book Award) ir pelnė Arthuro C. Clarke'o premiją.

Su „Vienuoliktos stotimi“ Emily St. John Mandel kūryba buvo pripažinta. Jos rašymo stilius vertinamas dėl elegancijos, lyriškumo ir subtilios melancholijos. Kritikai dažnai pabrėžia, kad net ir vaizduodama siaubingus apokalipsės ar nusikaltimų scenarijus, ji išlaiko gilų žmogiškumą ir empatiją savo personažams. Pagrindinės jos kūrybos temos apima atsitiktinumą, sėkmės trapumą, atminties svarbą, kultūros ir meno galią sunkiomis aplinkybėmis bei žmogaus ryšių reikalingumą. Ji turi unikalų gebėjimą sujungti intymias asmenines dramas su plačiomis, globaliomis temomis.

 

Po pasaulinės sėkmės Mandel tęsė kūrybą, plėsdama savo spekuliatyvinės fikcijos lauką. 2020 metais pasirodė romanas „The Glass Hotel“ (liet. „Stiklo viešbutis“), kuriame ji grįžo prie realistiškesnės, bet sudėtingos struktūros. Šiame kūrinyje autorė nagrinėja Ponzi schemų, finansinio sukčiavimo ir moralės krizės temas, išlaikydama jai būdingą eleganciją. O 2022 metais išleistas romanas „Sea of Tranquility“ (liet. „Ramybės jūra“) tiesiogiai susiejo anksčiau išleistų kūrinių personažus ir temas, nagrinėdamas keliones laiku ir pandemijos realijas, dar kartą pabrėždamas laiko prigimties ir atsitiktinumo vaidmenį žmonių likimuose. Šis romanas įtvirtino jos, kaip išskirtinio spekuliatyvinės fikcijos balsą, kuris nebijo klausti esminių klausimų apie tikrovės prigimtį.

 

Sėkmė leido Emily St. John Mandel pagaliau atsisveikinti su administraciniu darbu vėžio tyrimų centre ir tapti profesionalia rašytoja. Šlovė ir finansinė sėkmė leido jai daugiau laiko skirti šeimai ir kūrybai. Jos asmeninis gyvenimas, palyginti su kūrybine veikla, lieka gana privatus. Ji yra ištekėjusi už Kevino Mendelio (Kevin Mandel) ir turi vieną dukrą. Dėl didelio susidomėjimo jos kūryba ir adaptacijomis „Vienuolikta stotis“ buvo paverstas 10 serijų serialu, kuris buvo nominuotas ir laimėjo kelis prestižinius apdovanojimus, įskaitant keletą Emmy nominacijų (pvz., už puikią režisūrą ir scenarijų) ir Peabody apdovanojimą – vieną aukščiausių televizijos ir radijo apdovanojimų JAV, kuris skiriamas už išskirtinį pasakojimą ir viešojo intereso pabrėžimą. Pačios rašytojos gyvenimas tapo mažiau anonimiškas, tačiau ji išlieka dėmesingai sauganti savo šeimos privatumą, daugiausia bendraudama su skaitytojais per savo kūrinius ir viešus interviu.

 

Emily St. John Mandel yra viena ryškiausių šiuolaikinių rašytojų, gebančių sujungti žanrinę fikciją su aukštąja literatūra. Jos kūryba ne tik siūlo įtemptus siužetus, bet ir kviečia skaitytoją apmąstyti esminius klausimus apie žmonijos trapumą, kultūros išlikimą ir atsitiktinumo vaidmenį. Jos evoliucija nuo nišinio kriminalinių romanų autorės iki pasaulinės postapokaliptinės literatūros balsės liudija jos nuolatinį tobulėjimą ir meninį augimą. Šiandien ji gyvena Niujorke, derindama šeimos gyvenimą su nuolatiniu darbu prie naujų romanų, išlaikydama savo unikalų, melancholiškai lyrišką toną, kuris rezonuoja su milijonais skaitytojų visame pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Christina Aguilera – Someday at Christmas [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Christina Aguilera, artėjant 2025 metų Kalėdoms, paskelbė koverį „Someday at Christmas“. Ši daina yra garsiosios Stevie Wonderio klasikos koveris, pasirodęs 1967 metais, kurią jis originaliai išleido 1967 metais ir kuri tapo viena ikoniškiausių kalėdinių dainų. Wonderis šia daina siekė perteikti viltį dėl pasaulio taikos ir meilės, kalbėdamas apie idealistinę ateitį, kurioje visos tautos gyvens harmonijoje. Daina buvo pripažinta už savo šiltą, bet kartu ir rimtą žinią, besiskiriančią nuo įprastų šventinių dainų, kurios dažnai orientuojasi tik į linksmybes.

 

Christina Aguilera savo naujuoju koveriu „Someday at Christmas“ atnaujina ir sustiprina šios dainos emocinį krūvį. Jos interpretacija vertinama kaip vokaliai stipri ir jausminga, pabrėžianti jos subrendusį, kontroliuojamą ir emocionalų dainavimo stilių. Kritikai pastebi, kad Aguilera išlaiko originalios dainos dvasinę šilumą ir viltingą žinutę, tačiau prideda savo būdingą galingą balsą ir subtilias natas, kurios suteikia kūriniui modernaus jautrumo. Šios interpretacijos sėkmė slypi tame, kad ji nepabando peržengti Wonderio originalo ribų, bet vietoj to pagerbia jį, leisdama savo nepriekaištingai technikai tarnauti dainos emocijai ir lyrikai. Naujasis įrašas priimamas kaip puikus pavyzdys to, kaip seną, mylimą dainą galima prikelti naujam gyvenimui, išsaugant jos aktualumą ir grožį.

 

Siūlau pasiklausyti šios dainos:

 

Christina Aguilera – Someday at Christmas

[lyrics / žodžiai]

 

Someday at Christmas, men won't be boys

Playing with bombs like kids play with toys

One warm December, our hearts will see

A world where men are free, mmm

Someday at Christmas, there'll be no wars

When we have learned what Christmas is for

When we have found what life's really worth

There'll be peace on Earth

 

Someday, all our dreams will come to be

Someday in a world where men are free

Maybe not in time for you and me

But someday at Christmastime

 

Someday at Christmas, we'll see a land

With no hungry children, no empty hand

One happy morning, people will share

A world where people care

Someday at Christmas, there'll be no tears

When all men are equal and no men have fears

One shining moment, one prayer away

From our world today, oh

 

Someday, all our dreams will come to be

Someday in a world where men are free

Maybe not in time for you and me

But someday at Christmastime

 

Someday at Christmas, man will not fail

Hate will be gone and love will prevail

Someday a new world that we can start

With hope in every heart, yeah, yeah

 

Someday, all our dreams will come to be

Someday in a world where men are free

Maybe not in time for you and for me

But someday at Christmastime

Someday at Christmastime

 

Maištinga Siela

La Mappa Europea: Quali Paesi Europei Hanno Legalizzato il Matrimonio tra Persone dello Stesso Sesso (LGBT)?

Matrimonio tra Persone dello Stesso Sesso in Europa: La Cronologia del Riconoscimento

A partire da dicembre 2025, i seguenti Paesi europei hanno legalizzato il matrimonio tra persone dello stesso sesso: i Paesi Bassi, il Belgio, la Spagna, la Svezia, la Norvegia, il Portogallo, l'Islanda, la Danimarca, la Francia, il Regno Unito (Inghilterra, Galles, Scozia e Irlanda del Nord separatamente), il Lussemburgo, l'Irlanda, la Finlandia, Malta, la Germania, l'Austria, la Svizzera, la Slovenia, l'Estonia e la Grecia. Ciò segna un cambiamento irreversibile verso la garanzia della piena uguaglianza in tutto il continente.

 

I Pionieri e l'Onda nell'Europa Occidentale (2001–2010)

 

I Paesi Bassi sono stati il primo Paese in Europa e nel mondo a concedere la piena uguaglianza matrimoniale alle coppie dello stesso sesso il 1° aprile 2001. Sono stati seguiti poco dopo dal Belgio nel 2003. Nel 2005, la Spagna ha compiuto un passo cruciale, legalizzando il matrimonio nonostante la forte influenza della Chiesa cattolica. Queste azioni hanno gettato le basi per un riconoscimento più ampio. L'onda dell'uguaglianza ha raggiunto in seguito la Scandinavia, dove la Svezia e la Norvegia hanno legalizzato il matrimonio nel 2009. Entro il 2010, si sono unite al movimento anche il Portogallo e l'Islanda. Queste nazioni hanno stabilito un solido blocco nell'Europa occidentale e settentrionale che riconosce i diritti delle coppie dello stesso sesso.

 

Consolidamento e Cambiamento negli Stati Maggiori (2012–2017)

 

Il secondo decennio ha portato un'ulteriore espansione delle leggi sull'uguaglianza. La Danimarca si è unita ai Paesi scandinavi nel 2012. Un anno dopo, nel 2013, la Francia ha legalizzato il matrimonio, e nel 2014 l'ha seguita il Regno Unito (Inghilterra, Galles e Scozia separatamente). Gli anni successivi hanno assicurato il riconoscimento in Stati più piccoli ma strategicamente significativi: il Lussemburgo (2015) e le nazioni insulari Irlanda (2015, in seguito a un referendum popolare) e Malta (2017). Questo periodo di consolidamento nell'Europa occidentale si è concluso con la Finlandia (2017) e la Germania, il più grande Stato membro dell'Unione Europea, che ha legalizzato il matrimonio tra persone dello stesso sesso tramite voto parlamentare nel 2017.

 

La Svolta dell'Europa Orientale e la Nuova Fase (2019–Oggi)

 

La nuova fase ha incluso l'Europa centrale e meridionale. Il matrimonio è stato legalizzato in Austria nel 2019. In seguito a un referendum, la Svizzera si è unita nel 2022. Nello stesso anno, la Slovenia è diventata il primo ex Paese comunista dell'Europa orientale o centrale a riconoscere il matrimonio tra persone dello stesso sesso tramite decisione parlamentare.

 

Un evento particolarmente significativo per la regione baltica è stato il verificarsi in Estonia nel 2024, quando ha legalizzato il matrimonio. È diventata il primo Stato baltico e la seconda ex repubblica sovietica (dopo la secessione della Slovenia dalla Jugoslavia) ad approvare una legge di questo tipo. Infine, nel 2024, la Grecia è diventata il primo Paese a maggioranza ortodossa a legalizzare il matrimonio e l'adozione tra persone dello stesso sesso.

Die Europakarte: Welche Europäischen Länder Haben Die Gleichgeschlechtliche (LGBT) Ehe Legalisiert?

 

Gleichgeschlechtliche Ehe in Europa: Die Chronologie der Anerkennung

 

Mit Stand Dezember 2025 haben die folgenden europäischen Länder die gleichgeschlechtliche Ehe legalisiert: die Niederlande, Belgien, Spanien, Schweden, Norwegen, Portugal, Island, Dänemark, Frankreich, das Vereinigte Königreich (England, Wales, Schottland und Nordirland separat), Luxemburg, Irland, Finnland, Malta, Deutschland, Österreich, die Schweiz, Slowenien, Estland und Griechenland. Dies markiert eine unumkehrbare Verschiebung hin zur Gewährleistung vollständiger Gleichheit auf dem gesamten Kontinent.

 

Die Pioniere und die Welle in Westeuropa (2001–2010)

 

Die Niederlande waren das erste Land in Europa und weltweit, das am 1. April 2001 die vollständige Ehegleichheit für gleichgeschlechtliche Paare gewährte. Schon bald folgte Belgien im Jahr 2003. Im Jahr 2005 unternahm Spanien einen entscheidenden Schritt und legalisierte die Ehe trotz des starken Einflusses der katholischen Kirche. Diese Handlungen legten den Grundstein für eine breitere Anerkennung. Die Welle der Gleichheit erreichte später Skandinavien, wo Schweden und Norwegen die Ehe im Jahr 2009 legalisierten. Bis 2010 schlossen sich auch Portugal und Island der Bewegung an. Diese Nationen etablierten einen soliden Block in West- und Nordeuropa, der die Rechte gleichgeschlechtlicher Paare anerkannte.

 

Konsolidierung und der Wandel in wichtigen Staaten (2012–2017)

 

Das zweite Jahrzehnt brachte eine weitere Ausweitung der Gleichheitsgesetze. Dänemark schloss sich 2012 den skandinavischen Ländern an. Ein Jahr später, im Jahr 2013, legalisierte Frankreich die Ehe, und 2014 folgte das Vereinigte Königreich (England, Wales und Schottland separat). In den Folgejahren wurde die Anerkennung in kleineren, aber strategisch wichtigen Staaten gesichert: Luxemburg (2015) und den Inselstaaten Irland (2015, nach einem Volksentscheid) und Malta (2017). Diese Konsolidierungsphase in Westeuropa endete mit Finnland (2017) und Deutschland, dem größten Mitgliedstaat der Europäischen Union, der die gleichgeschlechtliche Ehe 2017 durch eine parlamentarische Abstimmung legalisierte.

 

Der Durchbruch in Osteuropa und die Neue Phase (2019–Heute)

 

Die neue Phase umfasste Mittel- und Südeuropa. Die Ehe wurde in Österreich im Jahr 2019 legalisiert. Nach einem Referendum schloss sich 2022 die Schweiz an. Im selben Jahr wurde Slowenien durch einen Parlamentsbeschluss zum ersten ehemaligen kommunistischen Land in Ost- oder Mitteleuropa, das die gleichgeschlechtliche Ehe anerkannte.

 

Ein besonders wichtiges Ereignis für die baltische Region war die Legalisierung der Ehe durch Estland im Jahr 2024. Es wurde zum ersten baltischen Staat und zur zweiten ehemaligen Sowjetrepublik (nach Sloweniens Abspaltung von Jugoslawien), das ein solches Gesetz verabschiedete. Schließlich wurde Griechenland im Jahr 2024 das erste Land mit einer orthodoxen Mehrheit, das die gleichgeschlechtliche Ehe und Adoption legalisierte.