2026 m. birželio 6 d., šeštadienis

Beyond the Binary: Queerness, Gender Fluidity, and the Viking Worldview in Norse Mythology

 

Hello, readers!

 

Queer Connections in Norse Mythology: The Case of Odin and Loki

 

The Norse pantheon was strictly hierarchical, though perhaps less static than it appears at first glance. At its summit stood Odin, the god of wisdom and war, accompanied by his wife, Frigg. Other significant deities, such as Thor (the god of thunder) and Freya (the goddess of love and magic), governed their own specific realms. However, beneath this hierarchy lies a complex approach to gender—one that, in Viking culture, was frequently tied to power dynamics rather than modern identity politics.

 

Loki: The Queer Archetype

 

In Norse mythology, "queer" themes are best understood through the lens of gender fluidity. The most striking example is Loki, the trickster god whose identity is in constant flux. A trickster figure of giant lineage who became part of the Aesir community, Loki occupies a crucial yet contentious place in the pantheon. While not Odin's biological brother, they became blood brothers, sealing his status among the gods.

 

Due to his polymorphous nature—his ability to change shape and gender—and his propensity for crossing boundaries, Loki is regarded as one of the most complex, "queer-coded" figures in ancient myth. He does not merely shapeshift; he directly transcends gender boundaries, such as when he transformed into a mare and gave birth to a foal. In a contemporary context, Loki is often celebrated as a queer icon because his nature is transcendent; he defies the rigid categories of "normality" set by society or nature.

 

Odin: Challenging the Binary

 

According to Norse cosmology, the world was born from the interaction of ice and fire, leading to the creation of the giant Ymir. From Ymir’s remains, Odin and his brothers, Vili and Vé, fashioned the world, establishing their divine nature. Odin became the ruler of the gods by defeating Ymir, mastering magic, and gaining unparalleled wisdom—a power he solidified through sacrifice, notably hanging from the world tree, Yggdrasil, to obtain the runes.

 

Odin also displays unusual gender complexity. While he is the archetypal masculine leader, he practiced seiðr—a form of magic that was considered strictly "feminine" in Viking society. In their culture, a man engaging in such practices was associated with the shameful status of ergi (unmanliness). Yet, in mythology, Odin transcends this boundary. He becomes the most powerful god, unafraid to adopt "feminine" powers, demonstrating that for these cultures, gender roles were more of a tool than a limitation.

 

Power, Not Identity

 

It is crucial to emphasize that the Vikings did not possess a concept of "homosexuality" as a fixed identity in the modern sense. Their society viewed sexual relations between men through the prism of dominance and passivity. The primary stigma—ergi—was associated not with the act itself, but with the passive position, which was equated to the role of a woman and viewed as a sign of weakness. The active partner, however, was not necessarily stigmatized.

 

Because of this, it is difficult to find explicitly "homosexual" deities in the traditional sense, as the social category simply did not exist. However, the myths are filled with gender-bending performance. One of the most famous and comedic examples is the story of Thor, who had to dress as a bride to recover his stolen hammer, Mjölnir, from the giant Thrym. Despite his immense strength, Thor was forced into a gown, hidden under a veil, and adorned with jewelry, with Loki serving as his "handmaiden." The fact that Thor was able to use this performative "femininity" as a disguise to ultimately reclaim his power and destroy the giants shows that gender roles could be manipulated for divine ends.

 

The Valkyries and Queer Interpretation

 

The Valkyries—"choosers of the slain"—were Odin’s servants who flew over battlefields to carry fallen heroes to Valhalla. These powerful, armored female figures possessed total autonomy; they were free to wage war and make decisions independent of male guardianship. In contemporary queer studies, Valkyries are often analyzed through a non-heteronormative lens. They formed an exclusive female community, lived apart from the male-dominated divine world, and expressed their bonds through rituals of battle and sisterhood. While this is a modern interpretation rather than an ancient label, it highlights a model of femininity defined by power and camaraderie rather than subservience.

 

Conclusion: Divine Fluidity

 

Divine relationships in the myths were often "liquid." Deities like Freya enjoyed significant sexual agency, and the myths contain subtle hints of polyamorous or unconventional arrangements. Ultimately, Norse mythology feels "queer" not because it contains a "parade" of homosexual gods, but because it constantly plays with gender performativity. In the Viking world, gender was less a biological fact and more a social role—one that gods like Loki and Odin constantly questioned, proving that true power lies in the ability to transcend the binary.

 

Rebellious Soul


Skandinavų mitologija: queer ir homoseksualumo aspektai skandinavų dievų mitologijoje, pasakojimuose, Odino ir Lokio atvejis, vikingų požiūris

 Odinas soste ir Lokis šalia.

Sveiki, skaitytojai!

 

Nutariau padaryti seriją įrašų, kurie paneigtų tam tikrus stereotipus apie LGBTQ+ žmones, pavyzdžiui, kad homoseksualumas (kaip ir kitos seksualumo rūšys) tėra Naujųjų laikų išmonė, kažin kokia manieringa mada. Nutariau žvilgtelėti į tam tikrų regionų ir tautų mitologiją ir atskleisti, kaip juose užkoduoti tam tikri homoskesualumo temą koduojantys pasakojimai, įvaizdžiai ir istorijos.

 

Pirmasis įrašas skirtas Skandinavijos mitologijai ir iš esmės birželio (Pride Month) mėnesiui, kuris yra skirtas LGBTQ+ pasididžiavimo ir saugumo bendruomenei.

 

Queer sąsajos skandinavų mitologijoje: Odino ir Lokio atvejis

 

Skandinavų mitologijos dievų panteonas buvo griežtai hierarchiškas, nors ir ne toks statinis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo viršūnėje stovėjo Odinas, išminties ir karo dievas, lydimas savo žmonos Frigės, o kitos svarbios dievybės, tokios kaip Toras (griaustinio dievas) ar Freja (meilės ir magijos deivė), atstovavo atskiroms sferoms. Tačiau po šia hierarchija slypi sudėtingas požiūris į lytį, kuris vikingų kultūroje dažnai buvo susijęs su galios dinamika, o ne su šiuolaikine tapatybe.

 

Skandinavų mitologijoje „queer“ temos geriausiai atsiskleidžia per lyties takumo (gender fluidity) prizmę. Ryškiausias pavyzdys – Lokis, dievas apgavikas, kurio tapatybė nuolat kinta.  Lokis yra skandinavų mitologijos apgavystės, chaoso ir formų kaitos dievas, kilęs iš milžinų giminės, bet tapęs dievų asų bendruomenės nariu. Nors jis nėra tikras Odino brolis, jie tapo kraujo broliais, todėl Lokis užima svarbią, nors ir prieštaringą, vietą dievų panteone. Dėl savo polimorfiškumo (gebėjimo keisti pavidalą ir lytį) bei gebėjimo nuolat peržengti ribas, jis yra laikomas viena sudėtingiausių ir „queer“ archetipą atitinkančių figūrų senovės mituose. Jis ne tik geba keisti pavidalą, bet ir tiesiogiai peržengia lyties ribas, pavyzdžiui, tapdamas kumelaite ir pagimdydamas žirgą. Lokis šiuolaikiniame kontekste dažnai įvardijamas kaip „queer“ ikona, nes jo prigimtis yra transcendencinė – jis nepaiso jokių visuomenės ar gamtos nustatytų „normalumo“ kategorijų.



 

Pagal skandinavų mitologiją, pasaulio aušroje iš ledo ir ugnies sąveikos atsirado pirmasis milžinas Ymiras, o vėliau iš jo kūno dievai – Odinas ir jo broliai Vilis bei Vė – sukūrė pasaulį, taip įtvirtindami savo dieviškąją prigimtį. Odinas tapo dievų valdovu, nes kartu su broliais nugalėjo milžiną Ymirą, tapo visatos kūrėju ir savo išmintimi bei magijos valdymu pranoko visas kitas dievybes. Savo valdžią jis įtvirtino per auką – išsamių žinių vardan jis paaukojo vieną savo akį prie Išminties šaltinio ir kabojo ant pasaulio medžio Ygdrasilio, taip įgydamas runų galią ir tapdamas visų dievų bei žmonių tėvu. Odinas taip pat demonstruoja neįprastą lytinį sudėtingumą. Nors jis yra archetipinis vyriškas vadas, Odinas praktikavo seidrą – magiją, kuri skandinavų visuomenėje buvo laikoma išskirtinai „moteriška“ veikla. Vikingų kultūroje vyras, užsiimantis moteriškomis praktikomis, būdavo siejamas su gėdingu ergi (nevyriškumu) statusu. Vis dėlto, mitologijoje Odinas šią ribą peržengia, tapdamas visiška priešybe: jis tampa galingiausiu dievu, nebijančiu pasisavinti „moteriškų“ galių, kas rodo, jog dieviškumui šiose kultūrose lyties ribos buvo labiau įrankis nei apribojimas.

 

Kalbant apie homoseksualumą, svarbu pabrėžti, kad vikingai neturėjo „homoseksualumo“ kaip fiksuotos tapatybės kategorijos, kurią supranta šiuolaikinis pasaulis. Jų visuomenėje lytiniai santykiai tarp vyrų buvo vertinami per dominavimo ir pasyvumo prizmę. Pagrindinė gėda (vėlgi – ergi) buvo susijusi ne su pačiu homoseksualiu aktu, o su pasyvia pozicija, kuri buvo prilyginama moters padėčiai ir todėl laikoma silpnumo ženklu. Tuo tarpu aktyvus partneris nebūtinai buvo stigmatizuojamas.

 

Dėl šios priežasties mitologijoje sunku rasti aiškiai „homoseksualių“ dievybių, nes „homoseksualumas“ kaip socialinė kategorija tiesiog neegzistavo. Tačiau mitai, kuriuose dievai keičia lytį, rengiasi moteriškais drabužiais. Vienas žinomiausių ir komiškiausių skandinavų mitų pasakoja apie tai, kaip milžinas Trymas pavogė galingąjį Toro kūjį Miolnirį ir pareikalavo už jį atiduoti deivę Frėją į žmonas, tačiau ši kategoriškai atsisakė, tad dievai sugalvojo gudrų, nors ir itin neįprastą planą: aprengti patį Torą nuotakos drabužiais. Griaustinio dievas, nepaisant savo milžiniškos jėgos ir vyriško pasididžiavimo, buvo priverstas užsidėti prabangią nuotakos suknelę, paslėpti barzdą po tankiu šydu ir pasipuošti garsiuoju Brisingų vėriniu, o Lokis, virtęs kambarine, lydėjo jį į milžinų šalį kaip „palydovę“. Trymo puotoje milžinai buvo apstulbę, matydami, kaip „nuotaka“ vienu prisėdimu suvalgo visą jautį, aštuonias lašišas ir išgeria tris statines alaus, tačiau Lokis visus įtarimus sugebėjo išsklaidyti tikindamas, kad Frėja nuo ilgesio nevalgė aštuonias dienas, o kai Trymas, norėdamas pabučiuoti mylimąją, pakėlė šydą ir išvydo Toro „ugnines“ akis, jam buvo pasakyta, kad deivė nemiegojo tiek pat laiko, kol nekantravo susitikti su savo vyru. Galiausiai, kai išalkęs milžinas atnešė kūjį pašventinti jungtuvių, Toras nebeištvėrė, griebė savo ginklą ir žaibiškai sunaikino milžinų puotą, taip parodydamas, kad net ir priverstinis, komiškas lyčių vaidmenų performatyvumas ar laikinai prisiimtas „moteriškumas“ gali tapti galingu įrankiu siekiant dieviško teisingumo.



 

Valkirijos – senovės skandinavų mitologijoje „kautynių lavintojos“ ir Odino tarnaitės, kurių pagrindinis tikslas buvo skrieti virš mūšio laukų, rinkti kritusius didvyrius ir gabenti juos į Valhalą, kur šie ruošėsi paskutiniam pasaulio mūšiui. Tai buvo galingos, ginkluotos, dažnai šarvuotos moterų figūros, kurios turėjo visišką autonomiją – jos buvo laisvos kariauti, priimti sprendimus, kas žus ir kas nugalės, bei nepriklausė nuo vyrų globos. Šiuolaikiniuose queer mitologijos tyrimuose valkirijos dažnai analizuojamos per lesbietišką ar neheteronormatyvią prizmę, mat jos sudarė uždarą, tik moterų bendruomenę, gyveno atskirai nuo vyriškojo dievų pasaulio ir savo tarpusavio ryšius bei galias demonstravo per karo, bendrystės ir ištikimybės ritualus. Ši interpretacija valkirijas mato ne tik kaip mirties nešėjas, bet ir kaip nepriklausomo, į vyrų pasaulį neorientuoto moteriško gyvenimo modelį, kuriame emocinė ir kovinė energija yra skiriama bendražygėms, taip sukuriant erdvę, kurioje „moteriškumas“ pasireiškia ne per nuolankumą, o per karinę galią ir seserystę, tačiau tiesiogiai su queer pasauliu sąsajų neturi, tai veikiau šiuolaikinio pasaulio interpretacija.

 

Svarbu paminėti ir tai, kad dievų santykiai mituose dažnai buvo „skysti“. Dievybės, tokios kaip Frėja, turėjo didelę laisvę savo seksualiniame gyvenime, o mitai dažnai pateikia užuominas apie poliamorinius ar netradicinius ryšius. Šios užuominos rodo, kad senovės skandinavų mitologijoje seksualumas buvo ne tapatybės deklaracija, o dieviškos galios ir gyvenimo ciklo dalis. Visgi galima teigti, kad skandinavų mitologija yra „queer“ ne todėl, kad joje būtų homoseksualių dievų „paradas“, o todėl, kad ji nuolat žaidžia su lyties performatyvumu. Vikingų pasaulyje lytis buvo ne tiek biologinis faktas, kiek socialinis vaidmuo, kurį dievai – ypač Lokis ar Odinas – savo pavyzdžiu nuolat kvestionavo, rodydami, jog tikroji galia slypi gebėjime būti daugiau nei vienu lyčių poliumi.

 

Maištinga Siela


2026 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.



 

Maištinga Siela


#18 Bašaras (Bashar): kaip kurti savo realybę ir dirbti su įsitikinimais, ribojančiais tavo potencialą

 

Sveiki,

 

Tęsiu mediumo ir aukštesnės sąmonės Bašaro pranešimus žmonijai. Štai ką jis šįkart sako.

 

Bašaro mokyme pagrindinė idėja yra ta, kad žmogaus patiriama fizinė tikrovė nėra atsitiktinė, o veikia kaip preciziškas veidrodis, atspindintis mūsų vidinius įsitikinimus. Jis teigia, kad kiekviena aplinkybė ar įvykis mūsų gyvenime yra tiesioginis mūsų turimų įsitikinimų rezultatas. Jei norime keisti savo išorinį pasaulį, privalome pradėti nuo „įsitikinimų audito“ – išsiaiškinimo, ką laikome tiesa, nes būtent šie pamatiniai įsitikinimai diktuoja, kokias galimybes matome ir kokius pasirinkimus darome.

 

Pasak Bašaro, žmogaus motyvacija veikia pagal nekintamą mechanizmą: mes visada pasąmoningai renkamės tai, kas mums atrodo labiau „pozityvu“ ar mažiau „skausminga“. Jei žmogus nuolat renkasi save žalojančius ar nepageidaujamus modelius, tai nereiškia, kad jis neturi valios – tai reiškia, kad jo viduje egzistuoja prieštaringas įsitikinimas, jog toks elgesys kažkokiu būdu yra saugesnis ar teisingesnis. Sėkmės raktas yra atpažinti šiuos paslėptus ryšius tarp baimės ir pasirinkimo, ir sąmoningai perrašyti savo vidines nuostatas.

 

Dalis Bašaro patarimų yra skirti mūsų gebėjimui paleisti griežtus lūkesčius. Dažnai žmonės įstringa stengdamiesi manifestuoti norus tiksliai taip, kaip suplanavo fizinis protas. Tačiau Bašaras pabrėžia, kad mūsų protas yra ribotas ir nemato visos egzistencijos „didžiojo paveikslo“. Kai sugebame atsisakyti reikalavimo, kad rezultatas atrodytų konkrečiai vienaip, mes atsiveriame daugybei kitų, galbūt daug geresnių, sėkmės kelių, kurie iki tol buvo nematomi,.

 

Pasaulinių krizių ar asmeninių iššūkių akivaizdoje Bašaras kviečia matyti ne chaosą, o galimybę pasirinkti savo vibracinį dažnį. Jis aiškina, kad šiuo metu žmonija išgyvena „perėjimo per slenkstį“ laikotarpį, kuriame skirtingi tikrovės variantai ima vis labiau tolti vienas nuo kito. Kiekvienas įvykis yra proga nuspręsti: pasiduoti baimei ar išlikti savo pasirinktoje teigiamoje vibracijoje. Tokiu būdu žmogus pats pasirenka, į kokią „paralelinę tikrovę“ jis nori persikelti.

 

Galiausiai, svarbiausiu gyvenimo varikliu Bašaras laiko nuoširdžią aistrą. Jis skatina veikti ne dėl „rezultato“ ar išorinio patvirtinimo, o tiesiog todėl, kad veikla pati savaime mus džiugina. Kai žmogus tampa savimi ir drąsiai demonstruoja savo tikrąją esmę, pasaulis natūraliai atsiliepia. Šiame kelyje svarbiausia yra klausytis – tiek savęs, tiek kitų – ir suvokti, kad esame ne vieniši kūrėjai, o dalis didelio, tarpusavyje susijusio egzistencijos tinklo.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 194: už gyvenimo daugiau nieko nėra, todėl gyvenimas pats svarbiausias

 

Sveiki.

 

Jau kuris laikas nerašiau pozityvumo įrašų. Buvo įvairus laikas, nors turėjau tą daryti nuosekliai, tačiau ne visada pavyksta. Šiek tiek atkrito darbai ir jaučiu, kad vis daugiau laiko lieka knygos skaitymui, nuostabios vasaros pradžiai ir tiesiog pabuvimui savimi vienatvėje. Belieka sulaukti kelionių ir tikrų atostogų!

 

Visas tas kartėlis ir susipriešinimas, kuris retsykiais iškyla ir įsigali kasdienybėje iš tikrųjų tėra tik iliuzija, įtampa, kylanti iš nepasitenkinimo ir to, kad pasaulis tau kažkodėl turėtų būti skolingas. Bet iš tiesų mes tik neleidžiame viskam būti taip kaip yra. Vis prisimenu vienos aklos mergaitės interviu, kuri pasakė, kad žmonės nelaimingi tik dėl to, kad jie nori kur kas daugiau už gyvenimą, tačiau už gyvenimą daugiau nieko nėra. Tokiomis akimirkomis tai byloja paprasta vaiko tiesa, kuri gali būti akimirkos nušvitimu: gyventi reikia kur kas paprasčiau iš čia atsiras ir laisvė ir galimybė patirti nesusipriešinimą, o paleidimą. Gyventi mąstant kaip vaikui be pretenzijų.

 

Maištinga Siela


Did gay people really destroy the Roman Empire? Where did this belief come from, and why did Rome actually fall?

 

How did the modern myth that Rome was destroyed by gay people originate? Who spreads this propaganda, why do they do it, and who benefits from it?

 

The idea that the Roman Empire was brought down by sexual permissiveness or "gays" is not a historical fact, but a modern mythological construct formed by representatives of 19th and 20th-century conservative culture. This narrative emerged from attempts to weave ancient history into contemporary political debates about morality and social order. Rather than objectively analyzing the complex causes of the empire’s collapse, the creators of this myth utilized the rhetoric of "decline," which the Romans themselves used to criticize their political opponents. Thus, isolated moralizing comments from ancient texts were expanded into a global "theory" aiming to show that any deviation from traditional patriarchal family norms allegedly leads directly to the collapse of civilizations.

 

The origins of this myth lie in the works of Roman writers themselves, such as Tacitus, Suetonius, or Juvenal, but it is important to understand that they viewed sexual behavior in a completely different context. Critics of the Roman elite, writing about the sexual adventures of emperors like Nero or Elagabalus, were not seeking to diagnose sexual orientation, but rather to highlight political dysfunction and deviations from the old Roman ideals of virtus (manliness and virtue). These authors used sexuality as a weapon in their political pamphlets—accusing a man of "passive" sexual behavior meant accusing him of weakness, effeminacy, and an inability to rule, which in modern times has been falsely interpreted as a fight against "gays."

 

In academic literature, this myth is consistently deconstructed and rejected. Historian Edward Gibbon, in his foundational work The History of the Decline and Fall of the Roman Empire, although mentioning moral decay, based his arguments on the influence of Christianity and institutional weakness, rather than sexual minorities. Modern researchers, such as Amy Richlin in her work The Garden of Priapus or Craig Williams in the book Roman Homosexuality, have analyzed the Roman concept of sexuality in detail and confirmed that "homosexuality" as an identity did not exist in Rome at all. Scholars emphasize that discourse about sexual decadence was merely a rhetorical tool intended to discredit rulers, not a real social phenomenon that influenced the empire's military power.

 

The perception of sexuality in Rome was based on a strict hierarchy: what mattered was not the gender of the partner, but whether one was the dominant or the passive partner. It was completely acceptable for a Roman man to have sexual relations with men, slaves, or prostitutes, provided he maintained his position of dominance as a citizen and "real man." "Gays" as a social group with shared interests or political power never existed; sexual behavior was a private matter, inseparable from power relations, not a political identity. Therefore, Roman society was sexually much more liberal than modern Western society, and the accusation of a "homosexual invasion" is an anachronism—a chronological error where an event, person, object, phenomenon, or idea is placed into an era that is not characteristic of it.

 

Ultimately, today's myth about "gays who destroyed Rome" is dangerous because it ignores the real causes of Rome's collapse: economic inflation, constant invasions by barbarian tribes, the bureaucratization of the state apparatus, and perpetual civil wars for the throne. This myth acts as an easily digestible, emotion-based explanation that allows certain ideological groups to avoid analyzing complex geopolitical and economic problems. Upon historical verification of the facts, it becomes clear: the Roman Empire did not fall because its citizens lived lives that were too sexually free, but because it could no longer withstand the enormous external and internal pressure formed by centuries of imperial expansion and subsequent stagnation. Such is more or less the context of historical truth, but is any homophobe actually interested in that?

 

Rebellious Soul

Saartjie (Sarah) Baartman – moteris dėl savo fizinių formų paversta dviem šimtmečiams eksponatu


Sveiki!

 

Apie šią asmenybę sužinojau skaitydamas „Įdomioji sekso istorija“, nutariau, kad bus ir atklydusiems skaitytojams.

 

Saartjie Baartman, gimusi apie 1789 metus Pietų Afrikoje, buvo Khoikhoi tautos atstovė, kurios gyvenimas tapo tragišku Europos kolonijinio rasizmo įrankiu. Ji pasižymėjo išskirtiniais kūno bruožais, įskaitant steatopigiją (riebalų kaupimąsi sėdmenų srityje) bei padidėjusias lytines lūpas, kas tuo metu europiečiams atrodė egzotiška ir nesuprantama. Būtent dėl šios fizinės išvaizdos ji tapo geidžiamu objektu, kurį vėliau, 1810 metais, pirklys išvedė iš gimtinės į Angliją, žadėdamas geresnį gyvenimą, tačiau realybė tapo brutalios eksploatacijos keliu.

 

Atvykusi į Londoną, ji nebuvo laisva moteris, o tapo „keistenybių šou“ atrakcija, kurioje ją, pramintą „Hotentotų Venera“, minios smalsuolių stebėjo kaip objektą. Ji buvo priversta pusnuogė demonstruotis scenose, patirdama ne tik fizinį viešumą, bet ir nuolatinį seksualizuotą vertinimą, nes jos kūnas buvo klaidingai interpretuojamas kaip laukinės gamtos ir ištvirkimo simbolis. Toks elgesys buvo fundamentaliai neteisingas, nes ji buvo traktuojama ne kaip žmogus, o kaip „mokslinis“ eksponatas, kuriuo buvo spekuliuojama siekiant pelno ir patenkinant rasistinį europiečių smalsumą.

 

Po kelerių metų patirties Anglijoje, ji buvo pervežta į Paryžių, kur jos padėtis dar labiau pablogėjo. Išnaudojimas pasiekė aukščiausią tašką, kai ji prarado bet kokią autonomiją ir tapo mokslininkų bei pramogų verslo stebėjimo objektu. Nuolatinis žeminimas, skurdas ir socialinė izoliacija palaužė jos sveikatą, todėl 1816 metų sausio 1 dieną ji mirė Paryžiuje, būdama vos 26 metų. Jos mirties priežastys dažnai siejamos su alkoholizmu, depresija ir plaučių ligomis, kurias išprovokavo ilgametis psichologinis bei fizinis išnaudojimas.



Perlaidojimo vieta Afrikoje.

 

Po jos mirties pasityčiojimas nesibaigė: prancūzų anatomas Georges’as Cuvier atliko skrodimą, siekdamas įrodyti savo rasistines teorijas apie tariamą „žemesnių rasių“ primityvumą. Jos kūnas buvo negailestingai sudarkytas: skeletas, smegenys ir lytiniai organai buvo atskirti, užkonservuoti stiklainiuose ir dešimtmečius demonstruojami Paryžiaus Žmogaus muziejuje kaip mokslo „atradimai“. Toks elgesys su jos palaikais buvo galutinis žmogaus orumo neigimas, paverčiantis ją nuolatiniu Europos rasinio pranašumo simboliu.

 

Tik po ilgų dešimtmečių, 1974 metais, jos palaikai buvo pašalinti iš viešos ekspozicijos ir padėti į muziejaus saugyklas. Vis dėlto, tik po dešimtojo dešimtmečio derybų tarp Pietų Afrikos vyriausybės ir Prancūzijos, buvo pasiektas susitarimas dėl jos grąžinimo į tėvynę. Šis procesas tapo svarbiu simboliniu gestu, žyminčiu Pietų Afrikos perėjimą prie orumo ir susitaikymo po apartheido laikotarpio.

 

2002 metais Saartjie Baartman palaikai pagaliau buvo sugrąžinti į gimtąją žemę, kur įvyko iškilmingos laidotuvės Hankejaus mieste. Rugpjūčio 9-ąją, minint Nacionalinę moterų dieną, ji buvo palaidota su derama pagarba, taip nutraukiant beveik du amžius trukusį jos kaip eksponato „gyvenimą“. Šiandien jos istorija yra vertinama kaip vienas ryškiausių mokslinio rasizmo ir kolonializmo pavyzdžių, primenantis apie būtinybę ginti žmogaus teises bei atpažinti praeities nusikaltimus prieš žmoniją.

 

Maištinga Siela