Sveiki! Seniai
„nemedžiojau“ senų vertingų ir jau itin bibliografiškai retų knygų, nes namuose
jų tiek, kad pamažu jas atrinkinėju ir kitiems atiduodu, nes... Nebetelpa!
Tačiau yra tokių knygų ir rašytojų, kurių... tiesiog... negali atsisakyti!
Seniai ieškojau Margaret Atwood knygos „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir
Odisėją“, kurią 2008 metais išleido leidykla „Alma littera“. Niekur ištisą
dešimtmetį negalėjau įsigyti. Keista, nes jos neturėjo net sena.lt bei
kiti skaitytų knygų knygynai. Aš net pamiršau, kad jos ieškau! Bet ruošdamas
straipsnį apie Margaret Atwood (jį galite perskaityti ČIA), vėl prisiminiau! Ir
internete radau iš kur pirkti! Ir štai... kitą dieną knyga jau guli ant stalo! Maištinga
Siela
Sveiki,
skaitytojai! Skandinavų
kalbų ištakos siekia senovės skandinavų kalbą (angl. Old Norse), kuri
buvo vartojama vikingų amžiuje ir susiformavo iš germanų kalbų prokalbės. Ši
kalba buvo bendras pagrindas visoms šiaurės germanų kalboms, plitusioms
Skandinavijos pusiasalyje bei Danijoje. Laikui bėgant, dėl geografinės
izoliacijos, migracijos ir kultūrinių kontaktų, ši bendra kalba ėmė
diferencijuotis, formuodama skirtingas tarmes, kurios vėliau išsivystė į
atskiras kalbines sistemas. Šis procesas vyko palaipsniui, darant įtaką tiek
vidaus kalbiniams pokyčiams, tiek išorinei įtakai, ypač per prekybinius ir
politinius ryšius su kaimyninėmis vokiečių žemėmis. Viduramžiais,
ypač po krikščionybės įvedimo ir valstybingumo formavimosi, ryškėjo takoskyra
tarp rytų ir vakarų skandinavų kalbų. Rytų skandinavų grupė, apimanti švedų ir
danų kalbas, turėjo savitų fonetinių ir gramatinių ypatumų, o vakarų skandinavų
grupė, kuriai priklausė norvegų bei islandų kalbos, išlaikė archajiškesnes
formas. Norvegų kalbos atsiskyrimo procesą itin paveikė 1397 metais sudaryta Kalmaro
unija, kuri sujungė Daniją, Norvegiją ir Švediją. Danų kalba tapo
dominuojančia raštvedybos ir administracijos kalba Norvegijoje, o tai ilgam
laikui suformavo norvegų rašytinę kalbą, kuri iki šių dienų jaučia stiprią danų
kalbos įtaką. Švedų
kalba, vystydamasi kiek savarankiškiau nei norvegų, išlaikė savo unikalų
fonetinį charakterį ir leksiką. Nors švedų ir danų kalbos priklauso tai pačiai
rytų skandinavų grupei, švedų kalba išvengė kai kurių stiprių danų kalbos
fonetinių pokyčių, tokių kaip priebalsių susilpnėjimas. Tuo tarpu norvegų
kalba, tapusi nepriklausoma nuo Danijos XIX amžiuje, ėmė ieškoti savo
tapatybės, kas lėmė dviejų skirtingų rašytinės norvegų kalbos normų – „Bokmål“
(pagrįstos danų kalba) ir „Nynorsk“ (pagrįstos norvegų tarmėmis) –
susiformavimą, suartinantį ją su kitomis vakarų skandinavų atmainomis. Švedų
ir norvegų kalbos yra itin artimos, priklausančios šiaurės germanų kalbų
pogrupiui, todėl norvegai ir švedai dažniausiai gali suprasti vieni kitus be
didelių vertimo sunkumų. Didžiausi panašumai yra matomi gramatikoje ir
pagrindinėje leksikoje, kur daugelis žodžių turi bendrą šaknį ir panašią
sakinio struktūrą. Pavyzdžiui, abiejose kalbose vartojami panašūs įvardžiai,
veiksmažodžių laikai ir linksnių sistema, kuri yra gerokai supaprastinta,
palyginti su senąja skandinavų kalba. Šis lingvistinis artumas yra natūralus,
kadangi abi kalbos evoliucionavo tame pačiame regione ir buvo veikiamos panašių
kultūrinių bei istorinių faktorių. Visgi,
tarp švedų ir norvegų kalbų esama svarbių skirtumų, ypač fonetikoje ir
intonacijoje. Švedų kalba pasižymi specifine melodika ir priebalsių tarimu,
kurie jai suteikia išskirtinį skambesį, dažnai apibūdinamą kaip „dainuojamąjį“.
Norvegų kalba savo tarimu yra arčiau danų kalbos, tačiau turi ryškesnių toninių
skirtumų, kurie labai priklauso nuo konkrečios regioninės tarmės. Be to,
norvegų kalboje dažniau išlaikyti balsių garsai, kurie švedų kalboje
transformavosi, o kai kuriuose norvegų kalbos žodžiuose matyti aiškesnė sąsaja
su archajiškąja norvegų kalba. Leksiniu
požiūriu skirtumai taip pat egzistuoja, nors dažnai jie kyla dėl skirtingos
užsienio kalbų įtakos per pastaruosius šimtmečius. Švedų kalba istoriškai
patyrė stipresnę vokiečių kalbos įtaką, ypač Hanzos sąjungos laikais, o norvegų
kalba dėl jau minėtos unijos su Danija yra perėmusi daug daniškos leksikos. Tai
reiškia, kad norvegų kalboje galima rasti žodžių, kurie skamba identiškai
daniškai, tačiau švedų kalboje tie patys konceptai išreiškiami visiškai
kitokiais, dažnai vokiškos kilmės žodžiais. Visgi, šie skirtumai retai tampa
kliūtimi tarpusavio supratimui. Šiandien
švedų kalba yra gimtoji daugumai Švedijos gyventojų, kurių populiacija siekia
daugiau nei 10 milijonų, o taip pat ja kalba nemaža suomių švedų bendruomenė
Suomijoje, kur švedų kalba turi oficialios valstybinės kalbos statusą. Tai rodo
ilgalaikį Švedijos istorinį buvimą regione. Norvegų kalba yra gimtoji apie 5,5
milijono Norvegijos gyventojų, o dėl minėtų „Bokmål“ ir „Nynorsk“ normų
egzistavimo, kalbinė situacija Norvegijoje yra viena unikaliausių visoje
Skandinavijoje, atspindinti šalies norą išsaugoti tiek istorinį palikimą, tiek
vietinį autentiškumą. Istoriškai
šios kalbos buvo vartojamos panašios populiacijos – laisvų ūkininkų, karių ir
pirklių, kurie keliavo ir gyveno panašiuose Skandinavijos pusiasalio arealuose.
Ankstesniais amžiais šios populiacijos buvo mažiau judrios, todėl tarmės buvo
labai ryškios ir kartais net nesuprantamos kaimyninių slėnių gyventojams.
Šiuolaikinė urbanizacija, švietimas ir masinės informavimo priemonės stipriai
suvienodino kalbą, tačiau vietinės tarmės Norvegijoje ir Švedijoje vis dar
išlieka gyvybingos ir yra svarbi kultūrinio identiteto dalis. Vadinasi,
norvegų ir švedų kalbų santykis yra puikus pavyzdys, kaip bendra lingvistinė
šaknis gali išsiskleisti į dvi atskiras, bet glaudžiai susijusias sistemas.
Nors politinė ir istorinė raida jas vedė skirtingais keliais – Švediją link
didesnio savarankiškumo, o Norvegiją per ilgą sąjungą su Danija – jos išlaikė
fundamentalų panašumą. Tai užtikrina nuolatinį kultūrinį dialogą tarp šių
kaimyninių šalių ir leidžia jų žmonėms jausti artimą ryšį per bendrą
skandinavišką kalbinį bei kultūrinį palikimą. Maištinga
Siela
Sveiki, Antrasis
mano įrašas apie mitus ir legendas, kuriose atskleidžiamas homoseksualumas,
skirtas birželio mėnesio Pride Month sklaidai ir edukacijai. Šįkart nuo
Skandinavijos mano žvilgsnis krypsta į Aziją, o tiksliau – į Indiją, jos turtingą
ir egzotišką mitais ir legendomis nusėtą kultūrinę istoriją. INDIJOS
CIVILIZACIJOS MITAI IR LEGENDOS, KURIUOSE ATSISKLEIDŽIA HOMOSEKSUALUMO ASPEKTAI Indijos
civilizacijoje seksualumas ir lyties tapatybė tradiciškai buvo suvokiami per
gerokai platesnę, nei vakarų pasaulyje įprasta, filosofinę bei kultūrinę
prizmę. Senovės indų pasaulėvaizdyje žmogaus prigimtis niekada nebuvo ribojama
griežto dualizmo ar tik dviejų lyčių modelio, nes egzistavo gili sąvoka „tritīya-prakŕti“
(trečioji prigimtis). Ši kategorija buvo itin talpi – ji apėmė platų spektrą
asmenų: intersex žmones, translyčius asmenis, androginus bei visus tuos, kurių
lytinė raiška, elgsena ar orientacija tiesiog netilpo į siaurus vyriškumo ar
moteriškumo standartus. Toks klasifikavimas rodė, kad indų kultūra nuo seno
atpažino žmogaus biologinę ir psichologinę įvairovę ne kaip nukrypimą, o kaip
natūralų, egzistencinį reiškinį, kurį būtina įtraukti į visuomenės struktūrą. Indų
mitologija yra itin gausi pasakojimų apie dievų lyties kaitą, jų
ambivalentiškumą bei įvairias „queer“ patirtis, kurios ne tik priimamos kaip
savaime suprantamas dalykas, bet ir dažnai laikomos aukščiausios dieviškosios
galios pasireiškimu. Dievai šiose legendose dažnai keičia savo formą, lytį ar
kūnišką pavidalą, siekdami įgyvendinti specifinius kosminius tikslus, vilioti
priešus ar atstatyti pasaulio pusiausvyrą. Tokie nuolatiniai virsmai rodo, kad
dieviškoje plotmėje lytis nėra statiška ar nekintanti duotybė, o priešingai –
ji yra itin takus, kintantis procesas, priemonė pažinti visus pasaulio polius
ir patirtis. Vienas
iš pačių ryškiausių ir filosofiškai giliausių pavyzdžių yra didingasis dievas Šiva,
kuris mituose pasirodo kaip „Ardhanarishvara“ – pusiau vyro, pusiau
moters būtybė. Šis ikoniškas įvaizdis, vaizduojantis sujungtą vyrišką ir
moterišką pradą, simbolizuoja „Purusha“ (visuotinės vyriškos energijos) ir
„Prakriti“ (visuotinės moteriškos energijos) tobulą vienybę. Šis mitinis
įvaizdis moko, kad visata yra nedaloma visuma, o lyties atskyrimas yra tik
iliuzija. Jis pabrėžia, kad lytis yra tik paviršutiniškas fizinis sluoksnis,
tuo tarpu tikroji, dvasinė esmė talpina savyje abi poliarines puses, taip
paneigiant būtinybę rinktis tik vieną iš dviejų kraštutinumų. Dar
vienas intriguojantis mitologinis motyvas – dievo Višnu pavirtimas
Mohini, kerinčia gražuole, kuri savo nenugalimu grožiu sugeba užburti net
pačius dievus bei galingiausius demonus. Šioje istorijoje dieviškasis virsmas į
moterį ne tik padeda sėkmingai įvykdyti svarbią užduotį, bet ir sukelia
netikėtas, aistringas tarpusavio sąveikas, įskaitant Šivos susižavėjimą Mohini.
Tai rodo, kad net tarp pačių dievų „kūniškas“ pavidalas gali kisti, atverdamas
duris toms paties lyties patirtims, kurios mitologinėje erdvėje suvokiamos
natūraliai, be jokio moralizavimo, tiesiog kaip dieviškojo žaismo ir įvairovės
dalis. „Mahabharatoje“,
viename didžiausių pasaulio epų, sutinkame Šikhandi – herojų, kuris gimė
moterimi, tačiau visą gyvenimą giliai viduje jautėsi esąs vyras. Po įvairių
peripetijų ir atlikto lyties keitimo ritualo, padedant jakhšai (gamtos
dvasiai), Šikhandi galutinai tampa vyru ir vaidina lemiamą, istorinį vaidmenį
garsiajame Kurukšetros mūšyje. Šis pasakojimas yra itin svarbus visai indų
kultūrai, nes jis legitimuoja translytės tapatybės priėmimą, aiškiai
pabrėždamas, kad siela, asmenybės branduolys arba tikroji prigimtis gali iš
esmės skirtis nuo fizinio kūno, su kuriuo žmogus gimė. Ardžunos,
vieno didžiausių „Mahabharatos“ herojų, istorija taip pat atskleidžia lyties
vaidmenų takumą ir jų laikinumą. Būdamas prakeiktas tapti „kliba“ (trečiosios
lyties atstovu), Ardžuna priima vardą Brihannala ir visus metus praleidžia
apsirengęs moteriškais drabužiais, mokydamas princeses šokių ir muzikos meno.
Šis epizodas rodo, kad lyties vaidmenų pakeitimas senovės Indijoje buvo
vertinamas ne tik kaip galimas likimo posūkis ar bausmė, bet ir kaip būdas
įgyti naujų, „moteriškų“ įgūdžių, atskleisti kitokias asmenybės puses bei
sėkmingai paslėpti savo tikrąją tapatybę. Ila,
kitas itin spalvingas mitologinis personažas, pasižymi tuo, kad kiekvieną
mėnesį keičia lytį – vieną mėnesį jis yra karalius, o kitą – karalienė. Šis
cikliškas, nuolatinis virsmas, kurio metu Ila net neturi nuolatinių prisiminimų
apie savo ankstesnę lytį, pabrėžia, kaip glaudžiai lytis yra susijusi su laiko
tėkme, gamtos dėsniais ir nuolatiniu kitimu. Būdamas moterimi, Ila netgi
pagimdo sūnų Budhai, planetos dievybei, taip tapdamas/tampant ir motina, ir
tėvu, kas dar kartą meistriškai paneigia bet kokį griežtą, binarinį tapatybės
modelį. Nors
vėlesniuose laikotarpiuose tam tikri klasikiniai tekstai, tokie kaip
„Manusmriti“ ar „Arthašastra“, nustatė tam tikrus moralinius suvaržymus, ypač
susijusius su „ne-vaginaliniu“ seksu ir pabrėžė prokreacijos (giminės
pratęsimo) svarbą šeimos struktūroje, šios taisyklės dažniausiai buvo
susijusios su ritualiniu švarumu, kastų tvarka, o ne su šiuolaikine
„seksualinės orientacijos“ samprata. Seksualumas senovės Indijoje istoriškai
buvo vertinamas kaip „Kama“ – vienas iš keturių pagrindinių gyvenimo tikslų,
apimantis malonumą, kuris jokiu būdu nebuvo griežtai atskirtas nuo dvasinės
praktikos ar bendros gyvenimo filosofijos. „Kamašastroje“
(pavyzdžiui, žymiojoje „Kamasutroje“) detaliai aptariamos įvairios seksualinės
praktikos, kurios apima ir „trečiosios lyties“ atstovus bei neprokreacinius
santykius. Tai rodo, kad senovės Indijoje malonumas buvo tyrinėjamas kaip
savarankiška, svarbi mokslo sritis, kurioje egzistavo didelė tolerancija
įvairiems potraukiams, kol jie nepažeidė esminių socialinės tvarkos principų.
Seksualinė elgsena buvo vertinama per asmeninio pasitenkinimo ir meninio
išraiškingumo prizmę, o ne per griežtą teologinį pasmerkimą, būdingą kitoms
kultūroms.
Dievas Višnus
Šiandienos
Indijoje „Hidžrų“ (Hijra) bendruomenė yra svarbiausias „trečiosios lyties“
paveldas, gyvas liudijimas apie senąsias tradicijas. Jie turi šimtmečius
siekiančias tradicijas ir yra kviečiami į vestuves ar naujagimių gimimą, nes
giliai tikima, kad jie turi mistinę galią suteikti palaiminimą vaisingumui ir
sėkmei. Nors jie dažnai patiria socialinę atskirtį ar išankstinį nusistatymą,
jų vaidmuo išlieka šventas ir neatsiejamas nuo indų kultūrinio identiteto,
primenantis apie laikotarpį, kai tokie žmonės buvo gerbiami tarpininkai tarp
dieviškosios ir žmogiškosios sferos. Apibendrinant
galima teigti, kad senovės Indijos požiūris į lytį ir seksualumą buvo kur kas
lankstesnis, atviresnis ir turtingesnis nei daugelio kitų pasaulio
civilizacijų. Mitai apie lyties kaitą, androginiškus dievus ir „trečiąją
prigimtį“ neabejotinai liudija, kad indų kultūra pripažino žmonių įvairovę kaip
natūralią, neišvengiamą visatos tvarkos dalį. Nors istoriniai laikotarpiai,
užsienio įtakos ir skirtingi religiniai tekstai atnešė įvairių, kartais
prieštaringų interpretacijų, pagrindinė žinia išlieka aiški: žmogaus kūnas ir
prigimtis yra tik viena iš daugelio formų, kurias gali įgauti dieviška
energija. Šis
turtingas mitologinis palikimas šiandien tampa itin svarbiu argumentu kovojant
už LGBTQ+ asmenų teises šiuolaikinėje Indijoje, parodant, kad „queer“ tapatybės
nėra kažkokia „vakarietiška importuota idėja“, o giliai įsišaknijusi pačioje
indų civilizacijos esmėje. Atsigręžimas į šiuos mitus leidžia pamatyti, kaip
praeities kultūros sugebėjo integruoti tai, ką šiandienos visuomenė vis dar
mokosi priimti – žmogaus prigimties takumą, meilės įvairovę ir gebėjimą matyti
už kūnų ribų. Tai liudija apie civilizaciją, kurioje žmogaus siela buvo
aukščiau už griežtas socialines kategorijas. Maištinga
Siela
Šiame
trumpame, tačiau itin talpiame Donaldo Kajoko eilėraštyje atsiskleidžia itin
jautri, meditatyvi akimirka, kurioje žmogaus sukurta tvarka ir sakralumas
susiduria su spontaniška, dieviška gamtos išraiška. Kreipimasis į varpininką ir
kvietimas sėstis šalia tarsi sustabdo įprastą laiką, atidedant oficialias
pamaldas ir suteikiant erdvę kažkam tikresniam bei gilesniam. Varpinė,
tradiciškai siejama su bažnytinėmis apeigomis ir tvarkingu, žmogaus nustatytu
laiku, čia tampa netikėta scena gamtos muzikai – lakštingalos suokimui. Šis
kontrastas tarp žmogaus ritualo ir paukščio giesmės išryškina poeto norą
atsigręžti į natūralų, tyrą būties pajautimą, kur susimąstymas ir ramybė tampa
aukštesne forma nei formalios religinės apeigos. Eilėraštis kviečia įsiklausyti
į tylą ir aplinkos grožį, kurie dažnai lieka nepastebėti triukšmingame ar
dogmatiškame kasdieniame gyvenime. Tai tylus, beveik sakralus kvietimas patirti
akimirkos autentiškumą, kuriame lakštingalos giesmė varpinėje tampa tikrosios
dvasinės patirties metafora.
Turėčiau kažką pasakyti apie šį vyrą, stebėtinai
fiziškai panašų į Petrą Gražulį. Norėčiau kaip nors, kad jo buvimas nieko
netrukdytų ir netrikdytų, tačiau... Ką mano apie jį jo šeima, giminės? Toks jam
pasitenkinimas kyla, kai jį policija surakina, o žurnalistai pyškina jo
atvaizdą. Ar gali jis būti pakaltinamas? Kaip, pvz., Antanas Kandrotas-Celofanas?
Ar galima pakaltinti Stanislovą Buškevičių? Tik juoktis. Tik juoktis. Tik juoktis.
Dėl birželio 6 dieną vykusio incidento,
kai „Lithuanian Pride“ eitynių metu vyras į minią metė dūmų užtaisą, yra
pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.Sulaikytas asmuo yra 1969 metais gimęs vyras.
Kadangi šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, galutinė bausmė ar pasekmės
priklausys nuo tyrimo eigos ir teismo sprendimo, tačiau viešosios tvarkos
pažeidimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numato įvairias sankcijas
– nuo viešųjų darbų ar baudos iki laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo,
priklausomai nuo veikos pavojingumo ir aplinkybių.
Vyras, kuris gimė 1969 m., visą savo likusį gyvenimą
bus sietinas kaip nusikaltėlis prieš gėjus. Labiausiai, ko nemėgsta, tuo ir susipurvino.
Argi ne likimo ironija?
Germanai istoriškai siejami su indoeuropiečių kalbų
grupe ir buvo plačiai paplitę Centrinėje bei Šiaurės Europoje. Jų visuomeninė
struktūra rėmėsi genčių sąjungomis, kuriose didelį vaidmenį vaidino kariai,
ištikimybė vadui ir žemdirbystė. Kultūriškai jie pasižymėjo stipriomis
mitologinėmis tradicijomis ir unikalios runų rašto sistemos naudojimu, o jų
migracijos laikotarpiu smarkiai paveikė Europos žemyno politinį žemėlapį ir
vėlesnių valstybių formavimąsi.
Šiauriečiai, dar žinomi kaip vikingų eros atstovai,
pasižymėjo išskirtiniais jūreivystės ir laivybos įgūdžiais, kurie leido jiems
tyrinėti ir prekiauti tolimuose kraštuose. Jų kasdienybė buvo glaudžiai
susijusi su atšiauriu klimatu, todėl jie išvystė gebėjimą prisitaikyti prie
sunkių sąlygų, taip pat turėjo gilias tradicijas, susijusias su prekyba,
amatais ir skandinavų panteonu. Jų socialinė struktūra rėmėsi laisvųjų ūkininkų
bendruomenėmis, tačiau buvo griežtai suskirstyta hierarchiškai.
Slavai yra viena didžiausių Europos etnolingvistinių
grupių, istoriškai susiformavusi Rytų ir Vidurio Europoje. Jiems būdinga stipri
žemdirbystės kultūra, gilus ryšys su gamta ir bendruomenišku gyvenimo būdu,
kuris atsispindi tautosakoje, dainose ir papročiuose. Slavų gentims vystantis,
jos sukūrė įvairias kunigaikštystes, kurios vėliau peraugo į didingas
valstybes, išlaikiusias savitą identitetą per bendrą kalbinį pagrindą ir
sudėtingą istorinę patirtį.
Lotynai, kilę iš Apeninų pusiasalio, suformavo Romos
imperijos branduolį, tapusį Vakarų civilizacijos pamatu. Jiems būdinga itin
išvystyta teisėtvarka, inžineriniai pasiekimai bei biurokratinė sistema, kurios
per šimtmečius plito visoje Europoje. Lotynų kultūra akcentavo pilietiškumą,
miestų plėtrą ir architektūrinį monumentalumą, kartu palikdama didžiulį
palikimą kalbos, filosofijos ir politinės minties srityse, kurios iki šiol daro
įtaką modernioms visuomenėms.
Helenai (senovės graikai) yra žinomi kaip Vakarų
kultūros filosofijos, mokslo, teatro ir demokratijos pradininkai. Jų visuomenė
buvo organizuota į polius – nepriklausomus miestus-valstybes, kuriose buvo
skatinamas intelektualinis smalsumas, menas ir sportinės varžybos. Helenų
pasaulėžiūroje dominavo grožio, harmonijos ir proporcijų paieškos, kurios
ryškiai atsispindėjo tiek jų architektūroje, tiek literatūroje, padėdamos
pagrindus daugeliui šiandieninių mokslinių disciplinų.
Keltai buvo plačiai paplitusi indoeuropiečių tautų
grupė, gyvenusi didelėje Europos dalyje iki Romos ekspansijos. Jie garsėjo savo
meistriškumu metalo apdirbimo srityje, ypač ginklų ir papuošalų gamyboje, bei
turėjo sudėtingą dvasinę sistemą, prižiūrimą druidų luomo. Keltų kultūra
pasižymėjo stipriomis žodinėmis tradicijomis, unikaliais meniniais motyvais
(pavyzdžiui, sudėtingais mazgų raštais) ir karinga, tačiau kartu meniškai
raiški prigimtis.
Baltai yra viena seniausių indoeuropiečių kalbinių
grupių, istoriškai įsikūrusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Jiems būdinga
itin archajiška kalbinė struktūra, išsaugojusi daug senųjų indoeuropiečių
prokalbės bruožų, bei stiprus ryšys su mitologija, gamtos religija ir agrarine
kultūra. Baltų bendruomenės istoriškai vertino savo teritorinį vientisumą,
turėjo savitą paprotinę teisę ir iki pat krikšto laikų išlaikė unikalų dvasinį
bei pasaulėžiūrinį identitetą, glaudžiai susijusį su miškais, vandens telkiniais
ir žeme.
Uralo-finai (arba finougrai) yra etnolingvistinė
grupė, kurios kilmė siejama su šiaurės ir rytų Europos miškų bei tundros
zonomis. Jų kultūra istoriškai rėmėsi klajoklinio ar pusiau sėslaus gyvenimo
būdo elementais, medžiokle, žvejyba ir glaudžiu ryšiu su aplinkine gamta. Ši
grupė pasižymi specifine kalbų šeima, kuri radikaliai skiriasi nuo
indoeuropiečių kalbų, o jų pasaulėjautoje itin svarbią vietą užima šamanizmo
elementai, gilus miško pažinimas ir ištvermė atšiauriame šiauriniame klimate.
Muzikos grupė SEL ir apskritai Egidijus
Dragūnas yra kažkoks man prieštaringas fenomenas. Kad ir kaip jo nemėgčiau
kaip viešai „nupiešto“ skandalisto žmogaus, kūriniai visgi kalba patys už save.
Didžioji dalis jo kūrinių man nepaklausomi, tačiau jis turi tokių perliukų, nuo
kurių pašiurpsta oda. Aišku, laikmečio sentimentai, bet vis tiek! Viena tokių iš
jo ankstyvojo laikotarpio dainų yra „Vėjas“, kurios nebuvau girdėjas gal
kokį 15 metų! Atgaminau tik neseniai pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Badautojų
namelis“, kuriame vėl suskambo šis kūrinys.
Grupė SEL, kurios ryškiausias lyderis ir veidas visada
buvo ir tebėra Egidijus Dragūnas, Lietuvos muzikos scenoje susikūrė daugmaž 1993
metais. Per daugiau nei tris dešimtmečius SEL evoliucionavo nuo pionieriško
lietuviško repo ir „eurodance“ elementų turinčios elektroninės muzikos iki itin
kokybiško, didelio biudžeto popmuzikos projekto, sugebančio užpildyti
didžiausias šalies arenas, tiesa, niekada nesu buvęs nė viename jo koncerte.
Nors E. Dragūno asmenybė visuomet buvo skandalinga ir nevienareikšmiškai
vertinama, jo gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių muzikos tendencijų leido
SEL išlikti viena populiariausių ir dažniausiai klausomų grupių šalyje.
Kalbant apie kūrybinį palikimą, svarbu išskirti tokius
albumus kaip „Kubas“ (2000), kuris įtvirtino grupę kaip masinio populiarumo
fenomeną, bei vėlesnius darbus, tokius kaip „Aš kaip žąsis“ ar „Muzika“. Šie
įrašai atspindi grupės brandą: nuo paprastesnių, 10-ojo dešimtmečio pradžiai
būdingų ritmų iki sudėtingesnės produkcijos, kurioje gausu gyvų instrumentų
garsų ir kokybiško garso suvedimo. SEL muzika tapo savotišku Lietuvos
popkultūros metraščiu, fiksuojančiu skirtingus šalies raidos etapus.
Viena, bent jau man, ikoniškiausių grupės dainų – 1995
metais pasirodęs kūrinys „Vėjas“ iš albumo „Kontrolinis šūvis“ (šio albumo
viršelį ir matote įraše). Tai buvo laikotarpis, kai SEL skambesys buvo itin
paprastas, melodingas, tačiau persmelktas lengvo melancholiško liūdesio. Dainos
tekstas kalba apie vienatvę, gamtos stichiją kaip vidinės būsenos atspindį ir
norą ieškoti atsakymų ten, kur viską nušluoja vėjas. Paprasta, bet įsimintina
elektroninė melodija kartu su E. Dragūno specifine dikcija sukūrė
„vėjavaikišką“, nostalgišką nuotaiką, kuri greitai užkariavo radijo stočių
topus ir tapo neatsiejama tų metų Lietuvos muzikinio kraštovaizdžio dalimi.
Po kurio laiko dienos šviesą išvydo gerokai kitokia,
gerai žinoma šios dainos versija, atlikta kartu su merginų grupe „Mokinukės“ (2006
metais albumui „Muzika“). Šis bendradarbiavimas buvo visiškas stiliaus lūžis:
„Mokinukių“ skambesys įnešė lengvumo, popmuzikos polėkio ir šviesesnio, labiau
„blizgaus“ produkcijos atspalvio. Jei originali versija buvo labiau skirta
introspekcijai, tai versija su „Mokinukėmis“ tapo klubiniu hitu, labiau tinkamu
šokiams ir masiniams renginiams. Ši versija parodė Egidijaus Dragūno sugebėjimą
transformuoti seną kūrybą, pritaikant ją naujai auditorijai. Būtent šią versiją
labiausiai ir prisimenu, nes 1995 originalui buvau tiesiog per mažas, kad
užfiksuočiau.
Ši daina apskritai tapo simboliniu tiltu tarp
skirtingų Lietuvos popmuzikos kartų. „Vėjas“ yra tas atvejis, kai paprastas,
nuoširdus tekstas apie vidinį nerimą sugeba išlaikyti savo aktualumą
dešimtmečiais, nepaisant to, kokiu stiliumi – originaliu elektroniniu ar
vėlesniu popchoriniu – jis būtų atliekamas. Tai – SEL kūrybos lakmuso
popierėlis, įrodantis, kad stipri melodija ir paprasta, visiems suprantama
žinutė apie jausmų pasaulį yra ilgalaikio populiarumo pagrindas.
Versija su Mokinukėmis (2006)
Originali versija (1995)
SEL (ft. Mokinukės) – Vėjas
[žodžiai / lyrics]
Mano gyvenimas – beribiai sapnai,
Prisiminimai keisti, kuriuos Tu aplankai.
Mano minčių nepalieki Tu,
Sugriaudama viską, kuo aš gyvenau.
Taip, viskas buvo seniai,
Tas juokas, tos svajonės, kurias Tu
nužudei.
Viskas liko kažkur toli praeityje,
Sudegė, ištirpo beprotiškame laike.
Galbūt diena, galbūt vanduo, galbūt tas
keistas vėjas,
Tas vėjas, kuriuo mes taip tikėjom.
Jis nuneš mus ten, kur beprotiškas
aukštis,
Kur dar nebuvo pakilęs nei vienas
paukštis.
Aš taip norėčiau dar susapnuoti tai,
Tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai...
Ir aš tikiu tuo, kuo tikėjom mes,
Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš.
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Aš taip norėčiau žinoti, kur Tu...
Pamiršau spalvą Tavo akių.
Aš taip norėčiau sutikti saulę su Tavim,
Aš taip norėčiau būti Tavo viltim.
Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės,
Galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,
Kuriuos aš pamiršau...
Turbūt tai viskas, ko aš noriu,
Ką aš jaučiu, ko laukiu, ko aš
gimiau.
Kažkas skambės klaikiam garse,
Turbūt sulauksiu tos valandos, o gal ir
ne.
Tos akmeninės gėlės, ar Tu jas matei?
Jos nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.
Aš ne akmuo, aš tik sužeistas paukštis,
Pasiilgęs jau seniai svaigulio ir aukščio.
Ir aš tikiu tuo, kuo kažkada tikėjau,
Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš...
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
