2017 m. sausio 23 d., pirmadienis

Filmas: "Pjūklo ketera" / "Hacksaw Ridge"




Sveiki, brangūs skaitytojai,

Būna, lauki kokio režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas „Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų, dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...

Bet ne apie tai, o apie patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant, net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu, tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių (šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių „didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją. Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas, netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups, viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis filmas su eiline energetika.

Iš esmės filmas prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono darbas originalumo atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 8.5


Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lisa Ekdahl - "Bortom det blå"



Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai esu keistuolis, kad traukiu tokius menkai kam žinomus atlikėjus kaip Lisa Ekdahl (g. 1971). Tiesą sakant, net nesu tikras, ar man šioji atlikėja ir daina iš tikrųjų patinka, bet neabejoju, jog kažkam tikrai patiks. L. Ekdahl 1994 metais Švedijoje su debiutiniu albumu tapo tikra sensacija ir išrinkta Švedijos Grammy apdovanojimuose kaip geriausia metų atlikėja. 

Per savo karjerą atlikėja išleido jau 10 solinių albumų ir yra mėgstama ne tik Švedijoje, bet ir kaimynėse šalyse, mat atlikėja dainuoja ne tik gimtąja kalba, bet ir angliškai. Jos daina „Bortom det bla“ apie jūros mėlynumą akyse gali patikti itin geros lyrikos mėgėjams. Nesu tikras, ar daina labiau patinka už pačią muziką, tačiau visumoje tokia jauki dermė ir kone vaikiškas atlikėjos balsas leidžia trumpam užsimiršti... Daina iš antrojo solinio atlikėjos albumo tuo pačiu pavadinimu, pasirodžiusiu 1996 metais. 

Tiesiog nieko daugiau ir nebesakysiu, tiesiog pasiklausykite:


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. sausio 22 d., sekmadienis

Trečioji 2017 m. Nacionalinė Eurovizijos atranka: įspūdžiai ir komentarai



Sveiki, skaitytojai,

Praėjo dar viena savaitė ir nutariau, kad vėl verta brūkštelėti apie šeštadienį įvykusią Nacionalinę Eurovizijos atranką į 2017 metų Euroviziją, kuri vyks Kijeve. Ir šįkart pasidalysiu tomis dainomis, kurios patiko ir vertos jeigu neatstovauti, tai bent jau patekti į kitą atrankos etapą.

Taip, šioji atrankos dalis, man atrodo, buvo kol kas pati stipriausia, o pati nykiausia – pirmoji. Pasirodė įdomioji Vilija, kuri bandė padaryti įspūdį keistoku kūriniu, kuris visai patiko užsieniečių klausytojams (bent tą pastebėjau iš komentarų), o štai komisijai jos kūrinys absoliučiai nepatiko. Man asmeniškai Vilijos sceninis įvaizdis buvo daug įdomesnis nei pati daina, nes dainai kažko lyg ir pritrūko...

Daug pagyrų sulaukė Greta Zazza, kuri atliko modernų ir šiuolaikišką kūrinį, tačiau nei jos pasirodymas, nei daina, kuri pakerėjo komisiją, man asmeniškai nepatiko. Gal problema, kad tokios muzikos apskritai nelabai mėgstu? Greta šovė į aukštumas ir pirmu numeriu pateko į kitą etapą. Kad ir kaip toliau jai seksis, nenorėčiau, kad šis kūrinys atstovautų Lietuvai.

Merginų grupė „Strėlės“, atsiprašau, norėjo atrodyti tarsi mokinukės, kas sveikintina, nes tos modernios kampuotos suknelės baisiai ant tos scenos atrodo, tačiau subtiliai atlikta daina „Šunsnukis“ pasirodė nuobodi ir po vienos minutės išlėkiau į virtuvę užkandžiauti, nes nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio...

Milda Martinkėnaitė ir Saulenė buvo absoliučiai nuobodus duetas. Pernykštė Saulenės daina man taip patiko, o šiemet tiesiog kažkoks košmaras. Pabaigoje reikėjo, kad jas pervažiuotų koks traktorius ir tai būtų toks įspūdis, o dabar tiesiog ne duetas, o Jehovos liudytojos prie durų.

Marius Petrauskas be galo nuoširdus ir taip stengėsi, tačiau nežinau, kokia turi gerumo baladė ir atlikėjas, kad galėtume siųsti tokią dainą, nes tokių būna kasmet apie dešimt pačioje Eurovizijoje ir tikrai ne visos įveikia pirmąją barjerą. Bet geriau už Lacko iš pirmojo etapo.

Virgis Valuntonis turi itin sodrų ir gražų balsą, tačiau daina absoliučiai nuobodi, bet labiausiai mane nustebino jo apranga – baisu! Tas odinis švarkelis, išryškinantis pilvą, absoliučiai nederėjo ir priminė kažką iš Gariūnų, kurie suka ratus... Daina nuobodi, įvaizdis košmaras, bet bent balsas geras.
Merginų grupė „Hit“ – šablonų šablonas. Kaip sunku susidainuoti grupėje ir, atrodo, kad kaip solo atlikėjos jos daug geresnės, tačiau daina nepatiko, o įvaizdis – trys kebabai folijoje man nepadarė jokio įspūdžio, o štai batus dar ilgai atsiminsiu. Gaila, apie dainą to pasakyti negaliu.

Ieva Zasimauskaitė ir Vidas Bareikis, pamaniau, nuo pirmųjų kadrų, kad va čia tai bus... Scenografija, žaismingumas, tačiau daina tokia siaubinga, kad nesiklausyčiau net tada, kai jau nieko nebeturėčiau mp3 grotuve. Daina košmaras, o ne daina.

Erika Astrauskaitė, kad ir kaip ji man patiktų, šįkart yra viena iš tų dainų, kurios slinko ir praslinko. Nebuvo, kad sunervino, bet ir nebuvo: va, šita tai gerulė daina! Tiesiog šįkart tokia vidutinė, o juk ir per vidurį kažkas turi užimti pozicijas.

Gražvydas Sidiniauskis turi išties puikų balsą ir Stano prastūmęs jį į televizinę rinką tikrai nesuklydo. Gražiai atliko gražią dainą, tačiau dainos vis tiek nesiųsčiau į Euroviziją.

Vienas baisiausių pasirodymų buvo Dovydas Petrošius: nei daina, nei sceninis judesys, nei ta baimė besipilanti iš akių ne tik nepadarė įspūdžio, bet buvo nuobodu ir net šiek tiek nejauku žiūrėti. Nepasiruošta iki galo...

Tai kas man iš viso to tą vakarą patiko? Aišku, kad Lolita Zero! Nuostabus parodijuojantis pasikėlusias divas pasirodymas. Gytis Ivanauskas puikiai padirbėjo ir, galvoju beveik Jazzu žodžiais, kad pernelyg mes rimtai žiūrime į tą Euroviziją ir reikia mums karnavalo ir kodėl Lolita negalėtų atstovauti, juolab, kad užsieniečiams pasirodymas patiko, o kai kurie supeikė, o supeikė tik tie patys nieko nesuprantantys lietuviai užsienyje.


Kita daina, kuri man patiko ir patiko ypač atlikimas, buvo „Fusedmarc“. Nežinau, ar siųsčiau po Lolitos pasirodymo į Euroviziją, tačiau kažkaip man toji mergaičiukė tiko ir patiko.


Aišku, lengviausia kritikuoti, o štai nueiti, sukurti ir padaryti gerai gali iš tikrųjų ne kiekvienas, todėl visos vidutinybės ir nepavykę sprendimai tik dar labiau numargina visą šią atranką, o tai juk nėra blogai.

Jūsų Maištinga Siela