Černobylio taikos premija

Noriu Černobylio taikos premijos! Kompensacijos už tai, kad gimiau, išmokų, kad gyvenau, subsidijų ir Europos sąjungos pinigų už tai, kad esu europietis, kad nešiojuosi savo mirtinai nudryžusioje piniginėje iš Kinijos asmens dokumentus. Žodžiu, už tai, ką sužeidžiau, ką suvalgiau, ką išgėriau, ką nuskriaudžiau ir apdovanojau. Černobylio taikos premijos, sakau!

Visada gera gauti apdovanojimą. O labiausiai netikėtą – už nieką. Kai niekas tavęs neapdovanoja, tada geriausia reikalauti apdovanojimo, nežinant už ką, neturint argumentų, nežinant premijos pavadinimo. O kam? Vis tiek iš mano aplinkos žmonių negirdėjo Nobelio vardo, tad tebūnie Černobylis! Ten siųsdavo mūsiškius tvarkytis su radioaktyviomis atliekomis po sprogimo. Vyrai grįždavo žaliai kaip marsiečiai švytėdami, nevaisingi, niekam nereikalingi, sergantys ir nesveiki. Porą savaičių pasidarbuoti tada Černobylio teritorijoje reiškė ne ką kitą, o mažų mažiausiai viso gyvenimo rekrūtą. Nurašytas vyras, grįžęs namo, savaime suprantama, jokio apdovanojimo už tai negavo. Baltijos šalių žmonėms buvo iki absurdo meluojama. Niekas nesuprato, kodėl turime valgyti baltarusiškas daržo ir miško gėrybes, o savo produkciją eksportuoti į Maskvą. Keista, rusai taip pat slapta turėjo savo tautų susiskirstymą, visai kaip naciai. Baltai, žinoma, už slavus buvo vienu laipteliu žemiau. Tegu valgo Černobylio nušlakstytas gėrybes, o mes pasitenkinsime jų šiltnamių produkcija.

Gaila, vyrai negavo Černobylio apdovanojimo. Dalis žmonų nuo jų nusigręžė, kai ėmė gimti nesveiki kūdikiai. Kur ta vyrija baigė savo dienas? Druskininkų sanatorijose ar prie stoties kioskų? Nežinau, ar apie juos yra sukurtas kino filmas, ar parašyta kokia autobiografinė knyga, kuri nebyliai net neprašo apdovanojimo, bet guodžiasi dėl savo lemties. Žaliai nušvytinti, privalgydinti iš vietinių daržų nušlakstytomis daržovėmis – tai nelaimingoji Černobylio karta. Aišku, galima tik spėlioti, bet ir kvailiui aišku, kad Rusija tyčia į Černobylio teritoriją siuntė vyrus susinaikinimui. Po to, aišku, naiviai lapsėdami akytėmis aiškino, kad nežinojo tikrojo Černobylio katastrofos masto. Nežinojo?! Švedijos radarai pirmiau užfiksavo mirtinus radioaktyvius debesis slenkančius nuo Ukrainos per Europą, aišku, Maskvos politikai, seniai lindėjo namuose, ąsočiais gėrė jodą ir valgė produktus iš mažiausiai katastrofos paliestų šalių. Tylos propaganda buvo tokia gili, kad Tarybų Sąjungai tiesiog nebuvo lemta suklysti geležinės uždangos akivaizdoje – juk baisi gėda. Pas mus net sekso nebuvo! Vaikai kopūstuose, geriausiu atveju, gandras atnešdavo iš kokio Afrikos varlinyko. O ką čia garsiai kalbėti apie Černobylio nesėkmę? To tiesiog negali būti!

Ir kodėl pasaulyje nėra Černobylio taikos premijos tiems, kuriuos siųsdavo į mirtį, jiems patiems nežinant? Ir dabar, Rytuose vaikai nešioja granatas, jiems pasakoma, kada ištraukti žiedelį, tačiau niekas nepaaiškina vaikui, kas iš tikrųjų bus po to. Nekalto žmogaus bukinimas ir melagystė yra didžiausi valdžios ir visos sistemos jėgų koziriai, tai aišku ir beždžionei, kuriai juodaodžių pulkelis davė šautuvą palaikyti, kad galėtų pasijuokti iš neveiksnaus padaro. Beždžionė ne pėsčia, pradėjo šaudyti, o juodukai išsilakstė kaip blusos, o beždžionė džiūgaudama kilnoja ginklą ir juokiasi, suprask, įleisk kiaulę į bažnyčią, ta ir ant altoriaus užlips. Nieko nuostabaus, kad primatai gali valdyti ir be didelio proto. Kuo mes blogesni, jei kasdien esam kaip eskimo šunys įkinkyti į roges? Klusniai vykdome ir tikime žiniasklaida, valdžios skleidžiamais skiedalais apie geresnį gyvenimą. Iš tikrųjų tikroji kova vyksta virš mūsų galvų, tik mes nieko nenutuokiame, nes esame Černobylio kartos žmonės – užrištomis akimis einame prieš atvažiuojantį traukinį. Aišku, dar kažkas į rankas davė cigaretę, suprask, gyvenimas gerėja, bet vis tiek nematai, kad traukinys atvažiuoja. Tokie buvo ir tie vyrai, kurie ėjo tvarkyti radiacijos persisunkusios Černobylio teritorijos. Jie buvo mirtininkai, nemąstančioji karta, priespaudos karta, kamikadzės, manipuliacijos aukos.

Kas žino, kokiais mastais dabar mes esame siunčiami į Rytus vykdyti taikos įvedimo, kai už nugarų dėl naftos valdžia trinasi rankas ir skaičiuoja, kiek šįkart uždirbsime iš šio „taikaus karo“. Taip dabar žmonės ir pelnosi iš kiekvieno menkniekio. Net patriotizmas dabar kuriamas rinkos principu, gaminama atributika, finansuojama vis didesnė gynyba, skiepijama tautos idilė, o tik reikalui prireikus paskiepytas žmogus su dirbtinai infiltruotomis vertybėmis stos prieš tanką, vadinasi, būtent taip, kaip ir norės Valdžia. Už visko stovi ta pati Valdžia, ne, ne politikai, bet ta tikroji Valdžia, kuri turėtų vadintis Pasaulio Vergvaldžiais, kuriems esame tik šunyčiai, kvaili mirtininkai, kuriuos galima valdyti per utopinę demokratiją,

Kiekvienas iš jūsų, jūsų tėvų, jūsų pažįstamų nusipelnė Černobylio taikos premijos! Sakau tai be ironijos. O dabar ar daug kas pasikeitė? Einame į parduotuvę nusipirkti maisto, o visas maistas prifarširuotas visokiausiais toksinais ir konservantais, nuo kurių kepenys atšimpa, kraujagyslės užkalkėja ir baisu darosi maitintis. Maistas radioaktyvus, žmonės vis dar nuodijami, nuodijami mūsų vaikai, nuodijamas mąstantis žmogus. Nuodijamas ne tik maistu, bet ir dezinformacija, darbais, kurie mus nuplėšia nuo kultūros, meno, dvasingumo, savirealizacijos. Juk dabar ir pati savirealizacija yra susijusi tik su karjera ir pasiekimais, žodžiu, valdžiai vis dar reikia vergo t.y. produktyvaus žmogaus, kuris dirbtų bent 8 valandas per parą, pumpuotų naftą, gimdytų vaikus ir būtų reikiamu metu priedanga, valdžiai paklusnus ėriukas. Manding, mums nematomai išsipildė Orvelio „1984-ieji“ romano siužetinės idėjos.

Aš esu iš Černobylio kartos. Tu taip pat. Visi esame paliesti žalios radiacijos glėbio. Argi dėl to, kad mūsų tėvai buvo siunčiami mirčiai, nenusipelnome Černobylio taikos premijos? Nenusipelnome žinoti tiesos ir būti gerbiami – tai didžiausia premija, kuri buvo atimta iš mūsų, iš Černobylio kartos žmonių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Reičel išteka" / "Rachel Getting Married"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti „Kino pavasario“ repertuaro filmą „Reičel išteka“ (Rachel getting married) (2008 m.). Visai neseniai, besikapstydamas po Anne Hathaway filmų repertuarą, aptikau šį kuklučio biudžeto filmą, kuris pasaulyje uždirbo vos 16 milijonų. Tačiau tai rimto žanro filmas, kuris, mano galva, vertas pakliūti į „Kino pavasario“ repertuarą. Tarp kitko, už šį vaidmenį A. Hathaway buvo nominuota savo pirmajam „Oskarui“, nors filmas praktiškai dėl savo ne standarto mažai kam ir težinomas...

„Reičel išteka“ – tai pasakojimas iš reabilitacijos grįžusios Reičel sesers Kim istorija. Ji grįžta ir vėl plaukia natūralus gyvenimas, pasiruošimas vestuvėms, tačiau po truputį prasiveria visos šeimos tragedijos istorija ir Kim gyvenimo griūties raktas. Kim – narkomanė, ji tebesigydo, o grįžusi namo, ji pastebi, kad visa meilė ir rūpestis skirtas vien Reičel ir ji pasijaučia nebereikalinga. Labai subtiliai įtemptas filmas. Atrodo, kad nieko nevyksta, bet kartu vyksta labai daug. Kamera važiuoja netolygiai, todėl pradžioje tenka priprasti prie virpesių, arba smarkiai juda žmonės arba pati kamera, kuri sukelia specifinį įspūdį.

Personažai ir jų psichologija atrodo kaip iš gyvenimo išlupti – labai tikroviški ir pasverti. Bravo pačiam scenaristui ir pačiam režisieriui, nes matosi, kad gerą aktorių vaidybą kūrė ne tiek patys aktoriai, kiek pats režisieriaus įneštas darbas. Tai skaudus šeimos pasakojimas, su tais skauduliais susiduria jau dažna amerikiečių šeima, tačiau ir toliau tenka gyventi. Tačiau, kaip atsistoti ant kojų, kai aplinkui nelabai tavimi kas ir tiki, ir visada esi priverstas galvoti, kad esi kaltas. Tai Kim ir jos pasaulis. Jos šeima. Jos gyvenimas. Daugiau nieko ji neturi.

Filmas tiks ir patiks tikriems gero kino gurmanams, tiems, kurie ieško filme ne šokiruojančių, ne sukrečiančių dalykų, bet realybės atspindžių, subtilumo. Šiems žmonės filmas tikrai patiks. Man patiko.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ir velnias dėvi Pradą"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių komediją „Ir velnias dėvi pradą“ (The Devil Wears Prada) (2006 m.). Šio filmo biudžetas siekė tik 35 milijonus dolerių, bet komerciškai buvo itin sėkmingas ir uždirbo daugiau nei 326 milijonus dolerių. Šiek tiek anksčiau lietuvių kalba buvo pasirodęs ir pats romanas, pagal kurį pastatytas šis filmas. Kažkaip pasiilgau Anne Hathaway ir sumąsčiau, jog noriu kažkokio lengvo popsinio filmo. Ir žinot, labai patiko! Tokia įdomaus humoro dozė, nors tenka pripažinti, kad čia dominuoja topinis amerikietiškas humoras, tačiau vis tiek jis mums labai jau artimas, bent jau naujajai mūsų kartai, kuri nutolo nuo rusistų.

Tai pasakojimas apie merginą, kurią priėmė į aukštų madų sekretorės – madų drakonės padėjėjas. Filmo siužetas nėra kažkuo labai ypatingas, kažkur jau viskas lyg ir matyta, kažkur jau girdėta, kažkur atpažinta iš kitų filmų – visko ir neišvardysi. Šis vaidmuo Anne Hathaway labai išgarsino ir ji tapo tikra pasaulinio lygio žvaigžde. Ne ką įspūdingiau čia atrodo ir aktorė Meryl Streep, suvaidinusi įnoringą aukštuomenės madų drakonę. Tiesą sakant abu vaidmenys labai pavergė, nes abu charakteringi ir išraiškingi. Aišku, moralas viso filmo yra banalus kaip visas pasaulis – jau geriau išlikti savimi ant žemės, negu skraidyti danguje ir parduoti gyvenimą kitų svajonėms.

Filmas labai lengvai įtraukia žiūrovą, leidžia visiškai užsimiršti, kur gyveni. Kartais juokingos atrodo filmo personažų problemos, bet kas žino, gal kažkur pasaulyje ir dedasi kažkas panašaus. Rekomenduoju „Ir velnias dėvi pradą“ visiems komedijų gerbėjams ir tiems, kurie nori neprasto, bet lengvo kažko vakarui. Šis turėtų išties patikti.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Adaptacija“ (Adaptation) (2002 m.). Pagaliau filmas, prie kurio mažai ką galiu prikibti. Vienintelis trūkumas, kad po filmo man neliko jokių apmąstymams kilusių idėjų, nes viskas išbaigta, gražu ir stilinga.

Filmas iš esmės man priminė filmą „Valandos“, dėl savo struktūros ir pasakojimo stiliaus. Tai pasakojimas apie scenarijų rašytoją, kuris sumano parašyti scenarijų apie orchidėjas pagal vienos rašytojos knygą. Galiausiai filmas susilieja taip, kad kartais nebeina atskirti, kur vyksta tikrasis veiksmas – scenaristo gyvenime, scenarijuje, knygoje apie orchidėjas ar pačios rašytojos gyvenime. Viskas pagauna tokį pagreitį, siužetai persipina ir įvyksta keisčiausias dalykas – adaptacija. Adaptuojasi visi: personažai, siužetai ir patys žiūrovai, prie kintančių siužeto srautų, o kartu nepaleidžiama gija. Knygos personažai ir scenaristo gyvenime egzistuoja ir jo rankraštyje. Filmas kalbantis trimis lygiais, bet kartu viskas pateikiama kaip tikrovės alternatyva.

Filmas skelbia nuostabią kūrybos magiją t.y. ką galima padaryti su personažais ir tai, kas yra kuriama, kiek mūsų realus gyvenimas nutolsta nuo to, ką mes iš tikrųjų įsivaizduojame ir ką norėtume įsivaizduoti. Filmo stiprumas yra ne tik siužete, bet vaidyboje – Nicolas Cage ir Meryl Streep buvo žavūs ir drąsūs. Smagu sutikti senus kino liūtus tokiame filme. Po šio filmo užsimaniau pažiūrėti kitą šio režisieriaus darbą – „Būti Džonu Malkovičiumi“, taip pat liaupsintas dėl savo puikaus scenarijaus.

Filmą rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems, kurie ieško ypatingo paprastume ir ypatingame paprasto. Nieko per daug įmantraus, tačiau velniškai subtilu ir gera žiūrėti bei mėgautis. Nuostabus scenarijus!

Įvertinimas: 9/10

Maištinga Siela

Filmas: "Mulen Ružas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti miuziklą „Mulen Ružas“ (Moulin rouge) (2001 m.). Vis dar nežinau, ar suprasiu miuziklo žanrą. „Burleska“ pasirodė pusėtinai, o „Todas Svynis“ labai nuvylė. Sakau, suteiksiu šansą išliaupsintam „Mulen Ružui“, nes ir aplinkiniai labai jau jį gyrė...

Iš esmės neverta net pasakoti siužeto, nes kažkuo labai panašus į „Burleską“, skurstantis kabaretas Mulen Ružas eina link bankroto ir jiems reikalingas sponsorius. Aišku, čia pasakojama ypatinga meilės istorija, kuri turėtų ale savo ypatingumu pralenkti ir patį Titaniką. Nežinau, tas saldus meilės sudievinimas, noras iš nieko išspausti graudžią meilės istoriją, pravirkdyti žiūrovą, suromantizuotais fokusais, nelogiškais veikėjų poelgiais – kartais nuo tos saldybės darosi šiek tiek koktu. Bet nepaisant visko, filmas nufilmuotas labai gražiai. Jame daug spalvų, daug dainų, įdomūs personažai, sakytum, viskas, ko reikia, kad atspindėtų tikrąjį Mulen Ružą – šou turi tęstis! Manding, filmas net daug kartų spalvingesnis už patį tikriausią Paryžiuje egzistavusį Mulen Ružą, nors filmuotas Australijoje, tačiau kompiuterinė grafika užglaisto Paryžiaus gatvių urbanistiniais peizažais.

Labai jau dekoratyvus filmas. Daug jame dirbtinių spalvotų dekoracijų. Pats kabaretas sukurtas įspūdingai, tačiau ta sintetika kartais atbaido, bet kartu pagalvoji, kad tokia būtent tokia atmosfera ir kurta tyčia. Na, ir galiausiai filme parinkti aktoriai – Nicole Kidman ir Ewan McGregor. Kidaman dainuoja! Švelnus tas jos balselis. Tiesa, tiek apie tą muziką aš ir tenusimanau, tačiau, kai dainuodavo momentais kartu su McGregor‘u, rodės, kad jos visai nebesigirdi, per silpnas balsas ištraukti gaidas, o štai vyriškos arijos atlikėjo buvo balsas kaip iš tikro miuziklo – charakteringas, gražus, aukštas ir užtikrintas. Tiesa, Kidman šiame filme buvo nepaprastai graži ir tikrąja to žodžio prasme – žėrinti.

Kelios scenos iš filmo atrodė iš tikrųjų labai įspūdingos, o ypač aistringojo tango scena! Taip pat labai patiko humoristinės scenos, tačiau buvo ir nuobodžių vietų, kad nei muzikos klausytis nenorėjai, nei vaizdo žiūrėti... Ne, nepasakyčiau, kad filmas yra šedevras ir antro karto tikriausiai nebežiūrėčiau. Tačiau yra žmonių, kuriems labai patiks.

Įvertinimas: 7.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Angelai Amerikoje" / "Angels in America"

Sveiki visi,

Šešios valandos, šešios serijos, šeši siužeto lūžiai. Štai taip galima apibūdinti amerikiečių mini serialą „Angels in America“ (Angelai Amerikoje) (2003 m.). Na, tai kritikų išliaupsintas serialas, susišlavęs rekordinius „Emmy“ apdovanojimus (jų būta net 11 iš 21 – erių), taip pat šlavė ir „Auksinius gaublius“. Iš tikrųjų stebėtinai gera vaidyba! Nežinau, kaip režisieriui pavyko prisivilioti į šį mini serialą kino aktorius, bet čia nepraleisite progos pasigėrėti Meryl Streep ir Al Pacino vaidyba, o ir jaunesnioji karta, kaip antai Patrick Wilson suvaidino išties įtikinamai.

Apie ką pasakoja šis serialas? (Net serialu nepavadinčiau, nes sužiūrėjau, kaip vieną labai ilgą filmą). Tai pasakojimas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, apie homoseksualų gyvenimą ir jų integravimąsi į visuomenę. Tai skaudžios temos, o serialas tikrai nestokoja dramos ir keistų antirealistinių, sakyčiau, misterinių vaizdinių. Nors pagrindinė linija pasakoja apie gėjų porą, kurioje vienas suserga AIDS ir šis ima matyti keistus vaizdinius, iliuzijas, kurie kartu lyg ir padeda gyventi, susitaikyti ir kartu priešintis ligai, bet serialo užmojai kur kas didesni. Tuo metu tame pačiame mieste suyra viena santuoka, nes paaiškėja, kad mormonų tikybos nevaisingos šeimos galva yra gėjus, šis palieka visokius keistus vaizdinius matančią žmoną ir susižavi vaikinu... Galiausiai šios dvi siužetinės linijos persipina, atsiranda kitų veikėjų ir kitų siužetinių gyvenimiškų linijų, sumišusių su keistomis vizijomis.

Visas serialo audeklas yra nepaprastai margas. Rodos, pasakojama homoseksualų istorija, tačiau tai tėra patys pagrindiniai rėmai, per kuriuos režisierius kuria besikeičiančio pasaulio jauseną. Serialas parodo, kad kiekvienas individas yra labai skirtingas – jis priklauso įvairioms organizacijoms, savo paties įsitikinimams, kitų įtakai ir t.t. Tos keistos ir visuomenės suformuotos skirtybės, sakytum, atitinkamos dėželės, nišos, pagal kurias yra suskirstyti visi žmonės, būtent ir sudaužo žmogų, galiausiai sudaužo žmonijos vienybę ir laimingą gyvenimo utopiją. Net Amerikoje žmonės kovoja, liūdi, nori mirti ir serga, nors tai, galbūt iš šalies žvelgiant, kai kam yra svajonių šalis. Filmas atmeta gražios idilės prioritetus ir ima narstyti visuomenės elgesio įpročius, vesdamas žiūrovą per skaudžią civilizacijos suvokimo terapiją.

Serialas kalba apie žmogaus prigimtines teises, tačiau jos lyg užmaskuotos, nes visų pirma yra pareiga, o tik vėliau laisvė ir žmogiškieji dalykai. Visi personažai gyvena viename mieste, kalbasi, bendrauja, įvairiai santykiauja, bet jie nepaprastai skirtingi – juos skiria įsipareigojimai savo tiesoms. Režisierius sąmoningai viską suplaka į vientisą „omletą“, kurioje ryškėja žmonių susiskirstymas – politinės, religinės, seksualinės orientacijos, rasinės nišos. Tačiau pasaulis yra besikeičiantis. Jeigu mes dar seniau galėdavome viską atstumti, kas nepriimtina vienai nišai, to jau nebegalime padaryti šiandien. Homoseksualus žmogus dabar gyvena vienu aukštu tame pačiame bute žemiau nei religinis fanatikas, o sergantis AIDS žmogus eina apsipirkinėti į tą pačią parduotuvę kaip ir nesergantis... Prieš šimtą metų šios įvairios nišos buvo taip nutolusios, kad nebuvo net keliamas klausimas – kaip gyventi tokiems skirtingiems šalia vienas kito? Tokio absurdiško klausimo nė kelti nebuvo bandoma visuomenės mastu. Šie laikai (o seriale pasakojama apie 1985 metus) reikalauja suartėjimo, tad serialas, mano galva, iškelia vieną esmingiausių visos žmonijos klausimų – kaip ir kokia kaina šios nišos priartėjo viena prie kitos, kaip ir kokia kaina mes mokomės toleruoti ir priimti kitus į savo nišas, praplečiant savo suvokimą, tiesas, principus ir išankstinius nusistatymus?

Serialas plečią personažų suvokimą apie jų pačių gyvenimus – tai skausmingas procesas. Skausmingiausia yra dūžtantys likimai, kurie buvo savo lentynose. Šalia šių personažų vystosi ir keistas biblijinis siužetas – vizija ir angelai, kurie dažniausiai mus saugo nuo visuomenės stereotipinių iliuzijų griuvimo metu. Po serialo man paaiškėjo, kad visgi ne angelai mums padeda, ne šios keistai serialui adaptuotos vizijos, bet pats žmogus nusprendžia, ar jis yra pakankamai stiprus, kad pasakytų besikeičiančiam gyvenimui TAIP. Angelai Amerikoje man nušvito kaip simbolis, kad kiekvienas žmogus yra savotiškas angelas, tuo tiki jis ar netiki. Galiausiai kai netiki savimi, kartais daug lengviau patikėti jėgomis esančiomis aplink mus t.y. šiek tiek religiškai angažuota, tačiau net homoseksualas, sergantis AIDS, kartais gali savo pasąmonės žaidimais prisivilioti angelus, kad patikėtų savo jėgomis.

Kai kurios serialo vietos priminė seną gerą filmą „Filadelfija“, kuriame taip pat buvo gvildenamos teisinės homoseksualų teisės ir skaudi AIDS tema. Sunku yra gyventi visuomenėje, kurioje kartais jautiesi kaip beprotis, o seriale to netrūksta. Visuomenės mechanizmas vienus iškelia, o kitus pamina po padu. Kiek laiko žmogus skiria savo nišoms ir jų skirstymams – respublikonai ar demokratai, baltaodžiai ar spalvotieji, homoseksualai ar heteroseksualai, mormonai ar žydai ir taip be pabaigos. Neįmanoma gyventi be sąvokų, nes, gyvendamas visuomenėje, tu mechaniškai turi būti apsibrėžęs, o viduj, kaip jautiesi, niekam tai nerūpi, gali dėtis nors ir Romos popiežiumi, svarbiausia lieka tik tavo statusai bei nišos. Tas skirstymas žmoniją į nišas iš esmės labai nualina žmogų, jį supriešiną su kitokiais, bet kartu neįmanoma to atsakyti, nes mūsų gyvenimai pernelyg susispaudę, jie šalia vienas kito ir visi turi teisę egzistuoti. Serialas rodo bandymus susikalbėti su tais skirtingais sluoksniais, su tomis nišomis, kurie yra čia pat ir net nenutuokiame kartais, kaip sunku yra suprasti kitą. Sakyčiau, tai primena Babelį, po kurio griūties žmonės vėl būdami šalia vienas kito ima atrasti seniai palaidotus žodžius ir suprasti vienas kitą. Skausmingai, bet suprasti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ledinukas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Ledinukas“ (Hard candy) (2005 m.). Nusprendžiau šį filmą pažiūrėti dėl puikios Patrick Wilson vaidybos iš tokių filmų kaip „Maži vaikai“, „Tūnąs tamsoje“ ir t.t. Nieko per daug iš šio filmo nesitikėjau, juolab, kad pavadinimas man skamba per saldus, tačiau, ką teko šiame filme išvysti, visgi prirakino prie ekrano. Tai įtempto siužeto linija, žiaurus psichologinis žaidimas tarp įsivaizduojamo pedofilo ir maištingos paauglės, kuri galų galiausiai nugirdo pedofilą jo paties namuose ir jį gniuždo psichologiškai, morališkai, o galiausiai ir fiziškai, kol pasiekia savo tikslą.

Iš tikrųjų filmas žiaurus, šiek tiek paliekantis klaustukų, tarsi ne viskas pasakoma. Taip ir neaišku, ar tas kankintas pedofilas iš tikrųjų ir buvo pedofilas. Toks jausmas, kad čia svarbiausia įsivaizduojamas paauglės kerštas, o ne teisingumas. Nuostabiai sukurta įtampa neleidžia paleisti filmo iki pat pabaigos. Kyla klausimas, kada pagaliau baigsis šita baisi beprotybė? Kaip tokia maža paauglė geba nuspėti kiekvieną suaugusiojo žingsnį, kaip ji sugeba pergudrauti ir pati nepalūžti vyruko spęstuose psichologiniuose spąstuose. Kai kurie dalykai ypač smukdo, nes vyrukui pavyksta porą kartų išsilaisvinti, tačiau gudri paauglė (aišku, jeigu ji apskritai paauglė) vėl pavyksta jį supančioti... Šiek tiek tokiuose trileriuose nutrūktama nuo tikros realybės, bet pripažinkim, kad vis tiek įdomu tokį siužetą žiūrėti. Juolab, kaip paauglė pagal knygą atlieka suaugusiam vyrui kastraciją...

Abejotina man buvo filmo pabaiga, nes maniau, kad visgi vyrukas perprato mergužėlę, tačiau mažai „čiūčlai“ pavyko padaryti savo. Mergužėlę suvaidinusi Ellen Page suvaidino šį vaidmenį 17-18 metų, o jos smulkus sudėjimas priminė 14 metų mergaitę. Vėliau gaus vaidmenį išliaupsintame filme „Džuno“. Retsykiais suabejodavau šiame filme jos kuriamu personažu, vaidyba ir psichologija, tačiau retsykiais taip sužibėdavo, kad pagalvodavau, kad visgi talentas. Manau, bet kokiu atveju, tai būsima talentinga aktorė, tik reikia dar labiau subręsti. Ką ji padarė „Ledinuke“ buvo išties labai įspūdinga. O štai Patrick Wilson man nepaliko jokių abejonių!

Šiaip rekomenduoju filmą įtemptų dramų gerbėjams, nes yra ką pamatyti ir ką išgyventi.

Įvertinimas: 8.9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eksperimentas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Eksperimentas“ (The experiment) (2010 m.). Tai antroji šio garsaus siužeto ekranizaciją. Pirmąjį 2001 metais vokiečiai nufilmavo Lietuvoje ir tai buvo daugiausiai tais metais uždirbęs vokiečių filmas. 2010 metais amerikiečiai sukūrė savo versiją ir į pagrindinį vaidmenį pasikvietė mums visiems gerai žinomą aktorių Adrien Brody, kuris, mano galva, suvaidino be priekaištų. Šis aktorius man niekada abejonių nepalikdavo...

Sunku ginčytis dėl paties filmo, nes iš tikrųjų filmas statytas pagal tokį pat realiai darytą eksperimentą – grupelę norinčių lengvai užsidirbti pinigų žmonių sutinka sudalyvauti eksperimente, kuriame dalis tampa kalėjimo prižiūrėtojais, o kita dalis – kaliniais. Jiems duodamos taisyklės, tačiau tik eksperimento eigoje jie sužino, kad jokių taisyklių nėra ir kiekvienas kovoja tik tam, kad išliktų.

Tai psichologiškai įtemptas filmas, kuriame išryškėja baisus žmogaus nužmogėjimas. Baisu pagalvoti, kad šis eksperimentas visgi buvo iš tikrųjų. Filme, aišku, kai kas man atrodo šiek tiek dirbtinai – kai kurie charakteriai yra ryškiai perspausti ir pateikti kaip eilinio trilerio psichopato afiša. Filmas stiprus savo idėja, juolab, kad remtasi tikrais įvykiais. Baisiausias dalykas tame kalėjime man pasirodė ne tas žiaurumas, ne smurtas, bet mokėjimas pažeminti, palaužti bet kokio žmogaus stiprybę. Po dviejų dienų eksperimento jau prasidėjo maištas, o buvę veikėjai taip ėmė jaustis policininkais, kad nebegalėjo nebedemonstruoti savo galios. Tai rodo, kad mūsų socialiniai vaidmenys visgi mus valdo labiau nei žmogiškumas. Aišku, eksperimentas turi ir savų trūkumų – kodėl jame nedalyvavo moterys, kodėl eksperimento organizatoriai ėmėsi šio baisaus darbo ir kodėl jie nesikišo, mažai aiškino patiems dalyviams ir vengė, kad šie skaitytų sutarties dokumentus. Man tai kvepėjo nešvarumu ir šio filmo yda ir trūkumu.

Nepaisant loginių spragų, man šis filmas susižiūrėjo su didžiule įtampa. Gal kada, jei bus progos, pažiūrėsiu ir vokišką variantą, juolab, kad filmuotas Lietuvoje. Manau, šis filmas sukels pačių įvairiausių jausmų – baimės, pasišlykštėjimo, įtampos ir t.t. Po filmo jaučiausi, lyg aš pats būčiau išėjęs su kaliniais į laisvę, tik jau niekada nebebūsiu kaip jie, prieš eksperimentui prasidedant.

Įvertinimas: 8.9/10

Jūsų Maištinga Siela

Antakalnio kapinės. Rašytojų kalnelis

Sveiki visi,

Kartais taip būna, kad atrandi mieste ar kažkur kitur tokią vietą, kurioje jautiesi ypatingai ramus. Aš taip pat turiu vieną tokią vietą Vilniuje – Antakalnio kapines. Ne, nesu nei satanistas, nei gotas, tiesiog būtent šiuose kapinėse, jaučiu nepaprastą besąlyginę ramybę. Čia net medituoti nereikia, nes mintys savaime kažkur dingsta. Tai vieta, kur nereikia stengtis, nes čia sugulusi Lietuvos šviesuomenės dalis pati tarsi iš kapų spinduliuoja palaimintą ramybę. Tai kapinės, kurios man primena tarsi parką, kuriuose vaikštai ir susitinki senus pažįstamus, prisimeni jų kūrinius, juos pačius. Tu nueini į Antakalnio kapines kaip pas senus gerus draugus.

Antakalnio kapinėse esti ir toks garsusis „Rašytojų kalnelis“, į kurį atgulė labai daug gerbiamų kultūros veikėjų. Ne, ne tik rašytojų, bet ir kompozitorių, režisierių, aktorių ir kitų menų atstovų. Nutariau pasivaikščioti eilinį kartą ir šįkart čia įkelti nuotraukas, kad pasidalinčiau su tais, kurie negali aplankyti „Rašytojų kalnelio“ ir pabūti šalia. Žinoma, ir tiems, kurie galbūt nesiryžta arba nežinant esant nuostabaus kampelio – kas kad kapinės! Neviską pavyko man nufotografuoti, nes kapų ir šviesių žmonių, atgulusių po žeme, labai daug, bet stengiausi bent sau pačius žymiausius ir artimiausius užfiksuoti:

Režisieriaus Vytato Žalakevičiaus kapas. pastatė filmą "Niekas nenorėjo mirti".

Jurgos Ivanauskaitės kapas. Parašė "Miegančių drugelių tvirtovė", "Ragana ir lietus", "Placebas" ir kitus plačiai žinomus romanus bei noveles.

Vytauto Kernagio kapas. Žinomas kaip savito stiliaus daininkas.

Vytauto Petkevičiaus kapas. Žinomas kaip rašytojas iš romanų "Ko klykia gervės", "Durnių laivas".

Jurgio Kunčino kapas. Žinomas kaip rašytojas iš geriausio savo romano "Tūla".

Ričardo Gavelio kapas. Žinomas kaip romanų "Vilniaus pokeris", "Vilniaus džiazas" autorius.

Kazio Bradūno ir jo žmonos kapas. Žinomas kaip išeivis poetas, priklausantis žemininkams.

Henriko Nagio ir jo žmonos kapas. Žinomas kaip išeivis poetas, priklausantis žemininkams.

Vandos Zaborskaitės kapas. Žinoma kaip literatūros kritikė, literatūrologė, profesorė.

Kazimieras Vasiliauskas. Žinomas kaip monsinjoras.

Alberto Zalatoriaus kapas. Žinomas kaip literatūrologas, kritikas ir profesorius.

Liudo Dovydėno kapas. Žinomas kaip rašytojas iš romano "Broliai Domeikos".

Jono Avyžiaus kapas. Žinomas kaip "Sodybų tuštėjimo metas" romano autorius.

Birutės Pūkelevičiūtės kapas. Žinoma kaip rašytoja išeivė iš erotinio pobūdžio eilėraščių rinktinės "Metūgės" bei romano "Aštuoni lapai" autorė.

Antano Miškinio kapas. Žinomas kaip poetas žinomas iš rinkinio "Varnos prie plento" ir t.t.

Pauliaus Širvio kapas. Žinomas kaip maištingas poetas.

Rašytojos Ievos Simonaitytės kapas. Žinoma kaip romanų "Vilius karalius" ir "Aukštųjų Šimonių likimas" autorė.

Kosto Korsako ir Halinos Korsakienės kapas. Tai J. Ivanauskaitės seneliai, žymūs intelektualai, vertėjai, literatūros kritikai ir t.t.

Jūsų Maštinga Siela

Įvairių miestų televizijos bokštai

(Čekoslovakijos televizijos bokštas. 1973m.)

Sveiki visi,

Juk būna taip, kad apsidairai ir matai pasaulį, bet nesistengi ir nenori pažinti nei daikto paskirties, nei jo istorijos. Taip ir mūsų Vilniaus televizijos bokštas, kuris kaskart tampa viena aukščiausių kalėdinės eglutės simboliu Pasaulyje. Vilniaus televizijos neabejotinai aukščiausias pastatas Lietuvoje, tačiau galbūt nedaugelis žino, kad jis yra vienas aukščiausių pastatų apskritai Rytų Europoje, o jo aukštis siekia net 326,5 metrų, sakyčiau, ne tiek daug ir trūksta iki pusės kilometro. Pačiam niekada kol kas neteko būti bokšto viduje, nes kainos pakilimo yra kol kas kosminės, tačiau vieną dieną būtinai apsilankysiu. Vilniaus televizijos bokštas beveik matomas iš visų Vilniaus kampelių, o iš jo esančio rato giedrą dieną galima pamatyti net 50 kilometrų spindulio panoramą. Tai beveik pusę kelio iki paties Kauno. Ot ir pastatas!

Bet šį kartą ne tik apie jau vienu iš Vilniaus simboliu tapusiu mūsų televizijos bokštą, bet nutariau pasiknaisioti po internetą ir čia pristatyti visų Baltijos šalių televizijos bokštus ir dar kai kuriuos, palyginti jų formas, aukščius ir amžių. Juk beveik kiekviena sostinė turi savo televizijos bokštą.

Vilniaus televizijos bokštas:

Šalis: Lietuva

Pastatymo data: 1981m. sausio 31 d.

Aukštis: 326,5 m.

Autorius: V. Obydovas

Stebėjimo denis: 165 metrų aukštyje įrengta kavinė

Rygos televizijos bokštas:

Šalis: Latvija

Pastatymo data: 1986 m.

Aukštis: 368 m.

Stebėjimo denis: 97 m.

Mano komentaras: Teko pravažiuoti Rygoje pro šį grožį – pastatytas saloje, Dauguvos upėje. Atrodo įspūdingai, sakytum, koks Baltijos Eifelio bokštas. Tai aukščiausias Baltijos šalių bokštas ir trečias pagal visą Europą.

Talino televizijos bokštas:

Šalis: Estija

Pastatymo data: 1980 liepos 11 d.

Aukštis: 314 m.

Autorius: Davidas Basiladze

Stebėjimo denis: 170 m.

Mano komentaras: Man asmeniškai mažai kuo ir skiriasi nuo Vilniaus televizijos bokšto. Aišku, Talino skersmuo mažesnis, denis šiek tiek aukštesnis, tačiau forma labai panaši į Vilniaus. Tai aukščiausias Estijos pastatas, nieko nepridursi.

Tokijo televizijos bokštas:

Šalis: Japonija

Pastatymo data: 1959 m.

Aukštis: 332.5 m.

Autorius: Tachū Naito

Mano komentaras: Bokštas nudažytas oranžiniai ir baltai – šalies spalvomis. Per drebėjimus jo galas yra palinkęs, bet grėsmės nekelia. Pastatytas pagal Eifelio bokšto principus.

Štutgarto televizijos bokštas:

Šalis: Vokietija

Pastatymo data: 1956 m.

Aukštis: 212 m.

Mano komentaras: Na, mažytis bokštas, sakytum, bet mielas, vėl forma kažkuo panaši į mūsų bokštą. Tai apskritai pirmasis betoninis televizijos bokštas pasaulyje.

Aukščiausių pasaulyje televizijos bokštų palyginimai:

Maskvos (Ostankino) televizijos bokštas:

Šalis: Rusija

Pastatymo data: 1967 m.

Aukštis: 540,1 m.

Autorius: Nikolajus Nikitinas

Stebėjimo denis: 337 m.

Mano komentaras: Įspūdingas žmonijos statinys, pastatytas dar sovietiniais laikais. Tai kone dvigubai didesnis bokštas nei Vilniaus televizijos bokštas, daugiau nei pusė kilometrų įsišovęs į dangų. Bokšte taip pat veikia koncertų salė, o stebėjimo 337 metrų aukštyje įrengtos stiklinės grindys, pro kurias galima stebėti ir vaikščioti – atrodytų tikrai įspūdingai! Tai aukščiausias Europoje egzistuojantis statinys.

Jerevano televizijos bokštas:

Šalis: Armėnija

Pastatymo data: 1977 m.

Aukštis: 311,7 m.

Mano komentaras: Tai taip pat aukščiausias šalies pastatas, pastatytas dar sovietiniais laikais. Gal atrodo kaip paprastas pakelės telefono stulpas, tačiau šalia jo pasijustume visi maži.

Tokijo "Sky tree" televizijos bokštas:

Šalis: Japonija

Pastatymo data: bus atidarytas 2012 m.

Aukštis: 634 m.

Stebėjimo denis: 450 m.

Autorius: Nikken Sekkei

Mano komentaras: Tai aukščiausias pasaulyje televizijos bokštas, kuris bus atidarytas 2012 metais. Jis pralenks Ostankiną, bus daug kartų modernesnis ir jame galės lankytis ir pakilti turistai. Mano akimis tai yra itin įspūdingas pastatas, tikras monstras.

Cantono televizijos bokštas:

Šalis: Kinija

Pastatymo data: 2010 m.

Aukštis: 600 m.

Stebėjimo denis: 459 m.

Autorius: Mark Hemel ir Barbara Kuit

Mano komentaras: Šis modernus televizijos bokštas trumpą laiką, tik vienerius metus, kol vėl neaplenkė japonai, buvo aukščiausiu pasaulyje televizijos bokštu. Naktį atrodo išties įspūdingai, jis švyti vaivorykštės spalvom.

Kijevo televizijos bokštas:

Šalis: Ukraina

Pastatymo data: 1973 m.

Aukštis: 385 m.

Autorius: Vitalijos Szymanowskis

Mano komentaras: Na, iš nuotraukų neatrodo įspūdingai, tačiau tai yra antras pagal aukščiausią pastatą Europoje, po Ostankino ir vienuoliktas kaip aukščiausias pastatas pasaulyje. Taigi, visgi yra kažką pamatyti, ar taip nemanote?

Berlyno televizijos bokštas:

Šalis: Vokietija

Pastatymo data: 1969 spalio 3 d.

Aukštis: 368.03 m

Stebėjimo denis: 204 m.

Mano komentaras: Nėra ko bekomentuoti. Principas pastatymo tas pats, tik vietoj mums įprastos lėkštės – rutulys. Senas Berlyno simbolis.

Žinoma, galima dar vardyti ir vardyti įspūdingiausius, seniausius ir t.t. televizijos bokštus, bet pastebėjau tendencija, kad Lotynų Amerikoje, Afrikoje tokie kaip televizijos bokštai, bent jau tokių įspūdingų aukščių nėra sukurtų. Sovietiniais laikais buvo didžiulis šių bokštų statymų bumas, dabar jis vėl atgimsta Azijos šalyse – Kinijoje, Japonijoje, Malaizijoje ir t.t. Kyla nauji, modernūs pastatai, vis aukštesni galiūnai. Mūsų televizijos bokšto aukštis pasaulyje užima 29 vietą, Latvijos 14, o Estijos – 39 vietą. Daugiausia televizijos bokštų esama JAV ir Kinijoje. Beveik kiekviena buvusi Sovietų sąjungos respublikos šalis taip pat turi po įspūdingą televizijos bokštą, o kitos šalys apsiriboja paprastais pastatais ir palydovine televizija. Turime kuo pasididžiuoti, save parodyti ir į kitus pasižiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela