Filmas: "Gyvenimo knyga" / "The Book of Life"

Sveiki,

Jau kurį laiką buvau primiršęs, kokie yra geri ir kokybiški šiuolaikiniai amerikiečių animaciniai filmai. Tą jausmą leido atgaminti Jorge R. Gutierrez animacinis filmas „Gyvenimo knyga“ (angl. The Book of Life) (2014). Nuotaikingas, karnavališkos kultūros, su dainavimo intarpais ir smagiais pokštais „Gyvenimo knyga“ tiesiog nuo pat pirmųjų akimirkų priklauso ne tik mažąjį, bet ir suaugusį žiūrovą. Nors filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, bet iki „Oskaro“ nominacijos visgi neprisikasė.

Kuo įdomus šis animacinis filmas? Dėl nacionalinių kultūrų elemento panaudojimų. Filmas kurtas pagal amerikietišką tradiciją, bet režisierius sumaniai panaudoja savo meksikietiškos kultūros elementus, nesibaimindamas retsykiai patraukti per dantį nusistovėjusias šios šalies tradicijas, miksuodamas su amerikietiškos kultūros atmainomis. Filmas mirguliuoja meksikietiškais ornamentais, raštais, yra sodrus ir įdomus, apjungiantis pomirtinį (pagal katalikus) tikėjimo klodą ir amžinosios vertybės – žemiškosios meilės ir ištikimybės sintezes. Šiaip iš tikrųjų smagus animacinis, kuriame nestokojama gerų juokelių ir įdomių personažų, nors jie iš esmės ir tipiniai, adaptuoti pagal amerikietiškus standartus, bet dėl pasiekto aukšto animacinio lygio neatsibosta žiūrėti.

Išties labai nuotaikingas, patiko, paliko gerą įspūdį, todėl rekomenduoju šeimyniniam vakarui, pasiketi sau nuotaikai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vera Dreik" / "Vera Drake"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisierius Mike Leigh sukūrė filmą „Vera Dreik“ (angk. Vera Drake) (2004), kuris pelnė „Auksinio liūto“ apdovanojimą ir net tris „Oskaro“ nominacijas. Tokiam filmui negalėjau leisti praeiti pro šalį, juolab kad mėgstu britų kiną ir aktorius, tai kodėl šįkart neturėčiau pamatyti? Šio režisieriaus darbą „Dar vieneri metai“ (2010) buvau jau matęs ir čia pakomentavęs – filmas labai patiko, todėl nė nedvejojau, kad „Vera Dreik“ patiks taip pat. Ir neklydau, nors kartu noriu subjektyviai pasakyti, kad „Dar vieneri metai“ visgi man patiko labiau nei šis filmas.

„Vera Dreik“ – tai pasakojimas apie pagyvenusią moterį, kuri Britanijoje šeštame dešimtmetyje merginoms ir moterims slapta atlikdavo abortus. Abortai vykdavo buitinėmis sąlygomis, neretai pavojingai, o Vera juos atlikinėjo ilgus metus, manydama, kad merginoms suteikia malonę, deja, tuo metu abortai buvo uždrausti... Tema išties įdomi, socialiai jaudinanti, kuri turėtų sulaukti įdomesnio, netgi sakyčiau, gurmaniškojo žvilgsnio. Filme išties lyg ir nieko netrūksta – nuostabus britiškas dešimtmetis, maži butukai, išklijuoti tamsiais gėlėtais tapetais, visi sunkiai dirba, o po darbo geria arbatą. Vera turi šeimą ir dėl nieko nesijaudina, ji optimistė, daug šypsosi, visiems padeda. Pirmoji emocinė filmo pusė yra priešinga antrajai, kada Vera subliūkšta tarsi visas tų merginų, patyrusių iš Veros aborto procesą, sueitų į žmogų. Nepasakyčiau, kad filmas labai jaudinantis, nors jame esama ir gana skaudžių temų, bet tradicinis vaizdavimas, Veros šeimyninis gyvenimas, merginų skausmas – viskas susiplaka į tokį keistą kokteilį, kad nežinai, ar čia gėrėtis, ar čia būkštauti. Vizualumui ir atmosferai neturiu priekaištų. Stipriausia šio filmo pusė yra britiški tipiški laikmečio charakteriai, ypač pagrindinės aktorės, „Hario Poterio“ žvaigždės Imelda Staunton darbas, kuri sukūrė ištisą ir gana emocingą emocijų spektrą nuo optimistės iki socialinį šoką patyrusios moters – ji yra šio filmo dominantė ir „svoris“. Aišku, neturiu priekaištų ir kitiems britų aktoriams, jų kuriamiems personažams, kurie buvo ganėtinai šeimyniški ir užtikrinti.

Truputį nervino pats šoko ištiktos moters būdas, norėjosi paimti gerą neobliuotą luotą ir atidaužyti veidą, nes tardymo procesas labiau priminė kūdikio inkštimą, nei patį tardymą. Na, ir teismų procesas, šokas ir kiti niuansai filmo pabaigoje ima „išsikvėpti“, trūksta kažkokios aštresnės atomazgos, nors šeimynai dramos yra ganėtinai, bet ar to pakanka žiūrovui? Man neužteko. Visgi tai neblogas filmas, puikiai įvertintas kritikų ir tik skonio reikalas, kaip jums šis filmas tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Foxcatcher" / "Foxcatcher"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Foxcatcher“ (angl. Foxcatcher) (2014) – tai komandos pavadinimas, todėl tikriausiai niekur neverčiamas tiesiogiai į lietuvių kalbą. Aišku, sportinės dramos nėra mano mėgstamiausias žanras, tačiau kritikų išliaupsintas ir žiūrovų pamėgtas filmas „Foxcatcher“ negalėjo praslysti ir pro mano žvilgsnį.

Jau kuris laikas savo saugykloje laikau režisieriaus Bennet Miller filmą „Žmogus, pakeitęs viską“ (2011), kuris taip pat buvo kuo puikiausiai įvertintas, bet nusprendžiau pažiūrėti patį naujausią darbą. Ir galiu pasakyti, kad iš esmės nenusivyliau. Aišku, pradžia buvo gana varginanti, nes sportinės dramos gana šabloniškos, bet čia buvo kai kas daugiau – smarkiai kitoks aktorių amplua, melancholiškumas, charakterių statiškumas, kuris filmo procese įgyja neregėtos galios. Iš pradžių labai glumino mažakalbiai personažai, retsykiais susiimantys aikštelėje vienas su kitu, nuolat galvojantys apie sportą, neturintys asmeninės laimės atsvaros, ką dažnai akcentuoja sportinės dramos – šeimos palaikymas, liaupsės ir pan. Melancholija, rūstumas, veikėjų uždarumas pamažu tampa neįtikėtinai įdomiu filmo varikliu. Filmas – biografinis, personažai turi prototipus, turtingą, su kriminalinėmis užuominomis istoriją. Patiko man laikmečio tendencijos, bandymas kuo natūraliau atkurti intymių sporto evoliuciją, atskleisti personažų dvasios stiprybę ir per tyla išreikšti tai, kad šiems vyrams už sporto ribų nieko nebelieka, jokių tikslų, gyvenimo, aistros...

Pagrindinius, sakyčiau, neįtikėtinai puikius vaidmenis sukūrė aktorių trio: Steve Carell, Channing Tatum, Mark Rufalo – visiems trims norėtųsi paskirti aplodismentų jūrą. Visiškai netikėtas Steve Carell vaidmuo – su grimu visai nepanašus į save ir savo komikinių personažus, pvz., „Ieškokit Gudručio“. Visiškai nuomonę pakeičiau apie Channing Tatum, kurio seksualus ir infantilus pasirodymas filme „Magiškasis Maikas“ tebuvo tik pasimaivymas su tuo, kaip personažą išspinduliavo šiame filme. Na, ir Markas Rufalo – vienas mėgstamiausių aktorių už Atlanto, be galo skirtinų vaidmenų atlikėjas, po „Normalios širdies“ pasirodymu vėl mane pritrenkė savo organika, susikaupimu ir stiprybe.

Aišku, dėl visko čia „kaltas“ pats režisierius, kuris tiesiog puikiai „sukalė“ filmą. Laikui bėgant, nebeslėgė nei personažų verbalinė statika, nei sporto treniruotės, neerzino amerikietiško patriotizmo kaišiojimas, o netikėta finalinė scena atėmė amą, nes tai buvo tarsi sprogimas iš tylos. Aš tiesiog esu labai patenkintas šiuo filmu ir rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir visiems, kurie nori su filmu pasigalynėti kaip su tikru imtynininku. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepalūžęs" / "Unbroken"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tikriausiai ne aš vienas labai laukiau naujausio Angelinos Jolie filmo „Nepalūžęs“ (angl. Unbroken) (2014) pasirodymo. Tai antrasis šios pradedančiosios režisierės darbas. Pirmasis „Kraujo ir medaus šalyje“ netikėtai kažkaip praslydo mažiau kam pastebėtas, bet jis man padarė tikrai labai gerą įspūdį. „Nepalūžęs“ turėjo būti dar geresnis, dar garsesnis, dar įtaigesnis A. Jolie projektas, pasakojantis apie realiai gyvą po paklydimo jūros platybėse ir japonų kankinimų išlikusį Olimpinį čempioną Louis Zamperini, kuris 2014 metais mirė, galimas daiktas, taip ir nesulaukęs šios filmo premjeros, bet režisierė su juo bendradarbiavo, kuriant šią juostą.

Pradėsiu nuo to, kad filmas labai skiriasi nuo „Kraujo ir medaus šalyje“. Debiutas, pabūsiu ne itin populiarus, buvo kur kas stipresnis, įtaigesnis ir įdomesnis – Balkanų karas buvo tikrai tai, kas iš tikrųjų įprasmino Europinio, aukšto kino lygio tradicijas, o „Nepalūžęs“ visomis išgalėmis pasidavė holivudiniams štampams. Taip, neįtikėtina biografija, neįtikėtina istorija, medžiaga, įkvepianti dvasios ištvermė, kai, rodos vilties nebėra, bet filmas visgi nėra toks geras, kokio tikėjausi, todėl nenuostabu, kad jis beveik negavo jokių nominacijų į pagrindinius šių metų filmų apdovanojimus.

Filmas pernelyg štampuotas – herojaus tragedija pribloškiamai heroistinė, išaukštinta, pagražinta visame kame ir retsykiais nenatūraliai atitrūkusi nuo realybės, kad nežinau, ar čia žiūriu dramą, ar jausmų pertekliaus „Disnėjaus“ animaciją su mazochistiniais elementais. Filmo „piešimas“ neturi nieko naujo, jame atpažinsite ir „Foresto Gampo“ elementus, ir „Pi gyvenimas“ plūduriavimo jūroje be žinios beviltiškumą bei filmą „Atpildas“ (The Raileay Man), kuris apskritai ne tik savo kankinimais panašus į „Nepalūžęs“, bet turi neįtikėtinai panašių siužetinių panašumų. Ir visa ši konjunktūra tiesiog ryškiai matosi šiame filme – dialogai nušlifuoti holovidiškai, nutolę nuo realybės, kankinimo scenos kažkokios neįtikėtinai konfrontuotos, tarsi japonas „Paukštis“ bijotų olimpinio čempiono, kai akivaizdžiai mėgaujasi valdžia, ypač neįtikėtinai nenatūrali ir hiperbolizuota scena, kai nusilpęs veikėjas kelia rastą virš savęs – jei tai būtų antikinis Heraklis, tada suprasčiau tai kaip mitologizacijos vaizdavimą, tačiau simbolizuoti, hiperbolizuoti dvasios žmogaus stiprybę fiziniais veiksmais labai rizikinga, gal ne tiek rizikinga, kiek holivudiška – sukramtyta, atkišta ir nieko naujo, nieko įdomaus.

Visą filmą juokėmės iš personažų šukuosenų – čia krenta dulkės, drapanos iki skutų sutrintos, o veikėjų plaukai gražiai spindi saulėje, beveik nesudulkėję, netgi po daugybės naktų, gražiai meta seksualias putomis suteptas bangas, jau nešneku apie skutimąsi, kai barzdos priklijuojamos tik kaip kada, kai tikriausiai nepamiršo grimo meistrai. O šiaip detalės kai kurios išties juokino, bet didžioji filmo dalis visgi emocionaliai paveiki, yra epinė istorija, yra puikūs aktoriais, kameros darbas, nors ir holivudiškas judesys. Po filmo aišku, kad režisierė yra ieškojimuose, scenarijų rašė broliai Coen‘ai, todėl jaučiasi, kad tai labiau bendras Holivudo darbas, ne pačios A. Jolie, ji pernelyg rėmėsi kitais, užuot kine ieškojusi savasties. Gal derėtų imti mažesnio biudžeto filmą, bet drąsiau eksperimentuoti? „Kraujo ir medaus šalyje“ buvo išties kietas filmas, o „Nepalūžęs“ – tiesiog Holivudinis geras reginys.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano motinos prakeiksmas" / "The Guilt Trip"

Sveiki,

Filmas „Mano motinos prakeiksmas“ (angl. The Guilt Trip) (2012) – tai amerikiečių režisierės Anne Fletcher darbas. Eisiu tiesiai prie reikalo: vieną vakarą „žvėriškai“ užsinorėjau komedijos ir nebegalėjau atsispirti aktorių duetui Barbra Streisand bei Seth Rogen. Tiesiog uoslė turėjo neapgauti ir sakyti, kad tai tiesiog padori komedija, kuri tikrai patiks. Be to, buvau matęs šios režisierės filmą „Piršlybos“ (2009) su Sandra Bullock, kuris, kiek pamenu, man išliko kaip itin šmaikštus ir įdomus filmas, bet visgi „Mano motinos prakeiksmas“ yra silpnesnis filmas, ypač silpnesnis scenarijus ir šmaikščių pokštų pateikimais.

Mama su sūnumi keliauja ieškoti tėvo, bet nežino, ar jį pamatys, tiesa, nuolat atvirkščiai viską daranti motina gadina sūnui nervus, nuolat tauškia apie seksą ir velniai žino ką daro ne taip. Žinote, geresnio lyg ir siužeto negalėjo būti, pokštai turėjo lietis kaip tvanas, bet viskas labai stokojama ir jei ne du pagrindiniai labai gerai žinomi aktoriai, tikriausiai filmą būčiau išjungęs. Visgi būta ir perliukų, tokių kaip motinos ir sūnaus apsilankymas striptizo bare, kepsnio valgymas, bet iš esmės filmas truputį tuščiaviduris, trūko, labai trūko geresnių dialogų, taiklesnių juokelių ir labiau išvystyto siužeto, nes filmas išėjo, na, tarp prastoko ir vidutinio, todėl drįstu pasakyti, kad filmas nesužavėjo, prajuokino kai kuriais momentais, siužetas nebuvo toks, kad mėgaučiausi pačia kelione ir charakteriais, todėl viskas atrodo pernelyg sunorminta ir, tiesą sakant, nuobodoka.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela