Filmas: "Kafarnaumas" / "Capharnaüm"

Sveiki,

Vienas iš šių metų Kino pavasario filmų favoritų, kaip ir daugeliui, manau, yra „Kafarnaumas“ (liban. Capharnaum) (2018). Tai jau antrasis garsios Libano režisierės Nadine Labaki matytas filmas – ankstėliau matytas „Ir ką mums dabar daryti?“ išties paliko gerą įspūdį. Artimųjų Rytų kinas mažais upeliais vis tiek randa lietuvišką žiūrovą ir, kaip dažniausiai ir būna, moka apstulbinti. Manau, tokį stiprų kiną iš esmės inspiruoja daugybė socialinio vietos gyvenimo realijų, kurie dažnai tampa šokiruojančių pasakojimų varikliais. Kai mes aršiai diskutuojame apie skiepus ir tai, kad tėvai negali atimti iš vaiko išmanaus telefono, nes sukels psichologinį smurtą, Artimuosiuose Rytuose jaunasis herojus Ibrahimas ir jo aplinkos vaikai gyvena absoliučiame Marse – nei sanitarijos, nei teisių, nei tėvų meilės, nei mokyklos, ne cypiančių supermamyčių... Smurtas, narkotikai, darbas nuo mažens, ištekintos vienuolikmetės.

Kad ir kiek filme galėčiau įžvelgti tos didvyriškos berniuko narsos, kuri, pripažinkime, toli gražu Hariu Poteriu nekvepia, tačiau iš serijos „Lūšnynų milijonierius“ šio bei to visgi turi. Bet režisierė išgalvotu didvyriškumu ir mitologija neužsižaidžia ir to neišryškina taip sodriai, kad išbadytų akis klišėmis. Pirmu planu vis tiek eina pabėgėlių skurdas ir vargas, vaikų kančios ir traumos – mūsų vakariečių akimis, kai esame „tarkuojami“ už smulkmenas, tas Ibrahimo pasaulis atrodo apskritai negyvenamas arba gyvenimas traktuojamas kaip nusikaltimas.

Kitą vertus, vis galvojau, kiek visgi daug berniukas turi vidinės tvirtybės išgyventi – tranko luotu spyną, turi nepaprastus socialinius įgūdžius – geba atsikirsti, išsireikalauti receptinių vaistų. O ir verslumo gyslelė! Visa socialumo ir išgyvenimo mokykla yra tai, ko berniukui reikia, kad jis išgyventų Libane. Lietuvos mokyklos išlepusios, greitai prisiūsim lepšiams vaikams po subine pagalvėles, kad lakiodami minkštai nukristų ir nenusibrozdintų. Aišku, ironizuoju, tačiau negaliu nesižavėti filme esančiu berniuku – o jau koks aktorius jis genialus. Nesugadinti apskritai visi aktoriai, tarsi surinkti iš „tos aplinkos“, taip natūraliai perteikia kasdienybę, elgseną, kad jokiomis, atrodo, repeticijomis neatkartosi...

Visumoje filmas išties dinamiškas, problemiškai sodrus, graudus, vietomis šokiruojantis, pavyzdžiui, kaip berniukas, na, atleiskite, nė už ką neduočiau dvylikos metų, gal aštuonis... Jis plauna sesės apatinukus, kad šios motina neištekintų ir taip trokšta draugystės, taip trokšta normalios šeimos ir švelnumo, kad bando ją apsaugoti. Kiekviena scena – vaiko psichologijos atlasas – imk ir analizuok! Visgi finale paskambinęs į TV laidą rėžia absoliučiai literatūrinį didaktinį tekstą, kuris na, mano akimis, buvo prasčiausia filmo vieta. Logiškai tiesiog tokia socialinė aplinka, kurioje augo berniukas, „nesudės“ į lūpas tokio pernelyg teisingo teksto. Tai yra ta pusiausvyra, kuri dažniausiai būna kine ir literatūroje, o gyvenime dažniausiai tokie berniukai užauga ir tampa tiesiog nusikaltėliais. Bet gal šiam ir taip slogiam, bet labai įdomiam filmui, reikėjo tokio neatitikimo. Šiaip ar taip, tai filmas – festivalių lyderis. Pamatyti būtina.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys nepažįstami broliai" / "Three Identical Strangers"

Sveiki,

Daug kas rekomendavo pasižiūrėti šią dokumentinę juostą „Trys nepažįstami broliai“ (angl. Three Identical Strangers) (2018). Tai istorija apie tris identiškus likimo išskirtus brolius, kurie po 19 metų, būdami studentais, netyčia susitinka, jų istorija lyg atrodytų ir logiška, tačiau laikraštyje pamatęs Deividas savo brolius, juos susiranda ir, taip, jų yra trys! Sutapimas? Kokia jų gimimo priešistorė? Filmo kūrėjai nesistengia greitai atskleisti visas turinio kortas.

Iš tikrųjų, gerai pagalvojus, yra ir įdomesnių istorijų, daug unikalesnių. Čia gi tik identiški dvyniai, kuriems lengva atpažinti dėl išorinių panašumų... Iš tikrųjų kraują kaitina ne tiek trynukų atsiradimo istorija, kiek jų... sukūrimas. Iš tikrųjų filmas užkabina, mano akimis, tik ledo viršukalnę. Moksliniai eksperimentai su sergančiomis moterimis, pakvaišę mokslininkai, eksperimentuojantys su genetika po Holokausto ir po pasaulį pabirę šimtai, o gal net tūkstančiai identiškų dvynių, kurie vienas apie kito egzistavimą nieko nežino. Sakyčiau filmas gan atsargus, nes kūrėjams tik pavyko kliudyti, tačiau niekas pernelyg nekalba apie žmonių klonavimą, apie robotizaciją, kuri jau seniai „paleista į rinką“ ir tik alternatyvūs, kitų akimis, visai nupušę keistuoliai apie tai kuria YouTube filmukus, į kuriuos niekas rimtai nė nežiūri, nes protu nesuvokiama, kam reiktų žmonėms meluoti apie visai kitokį pasaulį? Bet tai palieku jūsų pamąstymui...

Na, o filmas suręstas tvarkingai, ypač galima žavėtis trynukų pasilikusių archyvine medžiaga, aštuntuoju dešimtmečiu – seksas, narkotikai, Studijo 56, restoranai... Deja, iš trijų brolių jau likę tik du, kadangi vienas iš jų nusižudė. Tai nepagydoma depresija, kuri gali būti tiesiog paveldima genetiškai per tuos pačius nelabuosius mokslinius eksperimentus. Filmas subalansuotas, nes jis pasakoja ir asmeninė trynukų istoriją, bet kartu bando nušviesti ir tamsiąją mūsų žmonijos sąmokslo teorijų pusę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Magiškos naktys" / "Notti Magiche"

Sveiki,

Rytis Zemkauskas apie šį filmą sako, kad jis apie italų kino nusiritimą į bedugnę. Man, nelabai išmanančiam italų kino raidą, filmas „Magiškos naktys“ (ital. Notti Magiche) (2018) buvo tarsi testas, kuris patvirtino, kad iš tikrųjų beveik nieko nežinau apie italų kiną. Be kelių garsių kino klasikų pavardžių, kažin, ar galėčiau ką gero apie jį papasakoti. O ir laiko klasikai nelabai ir belieka, kai gerų filmų srautas šiais laikais irgi gana didelis, tik spėk viską sužiūrėti...

„Magiškos naktys“ – tai komedija, pagrįsta tam tikromis italų kino klišėmis. Ypač kalbant apie veikėjus, jie perdėtai nenatūralūs, kone karikatūros. Bet iš kitos pusės visai tinka tokiam perversijų ir komedijos žanrui. Gali būti, kad kai kurios scenos pertransformuotos ir jos turi atitikmenis su italų kino klasika, tačiau didžioji dalis žiūrovų, neišmanydami, tikriausiai to (kaip ir aš) nepastebės, todėl tokiu atveju reikia mėgautis tuo, kas pateikta be transformacijų. Tai visgi yra komedija, tam tikras kino kūrėjų kartų kivirčas, tylus ir saikingas pamokslavimas, apie tai, kaip naujoji italų kino kūrėjų karta prarado savastį. Kitą vertus, jeigu kinas neevoliucionuotų, jis tiesiog imtų kartotis ir būtų dar baisiau...

Trys draugai – kuklus akiniuočius, narkotikus ryjanti naivuolė ir atviras sangvinikas mergišius. Visų tipažai kominiai, dirbtiniai, hiperbolizuoti. Žinoma, tada belieka gėrėtis apsukriais juokeliais, Romos architektūra, futbolo rungtynėmis-legendomis, aršiu senojo kino kūrėjų kietakaktiškumu. Žiūrėdamas šią juostą nesikankinau, ji pakankamai dinamiška, sodri, linksma, turinti probleminį tašką ir režisieriaus sumanymą lengvai su humoru tą pateikti. Tai toli gražu nėra festivalio šlageris, tačiau iš kino salės išėjau lengvutėlis ir tikrai nesikankinau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maja" / "Maya"

Sveiki,

Žinote, tendencija kol kas nesikeičia. Kiekvienais metais Kino pavasaryje yra vienas filmas, kurio nesulaukiu iki pabaigos ir tausodamas save ir laiką tiesiog lengva širdimi išeinu iš salės. Šiemet toks filmas buvo „Maja“ (pranc. Maya) (2018), kuris buvo išgirtas dėl lyriškumo ir egzotiškų Indijos spalvų, bet širdis sakė: nesirink šio filmo, nesirink. O ką aš? Velniop nuojautą ir ėmiausi proto – patogus seansas, laikas, o ir pagyrų filmas sulaukęs.

Sunku buvo nuo pat pirmųjų kadrų, nepaėmė filmas nei vizualiai, nei problematiškai, nei vaidyba, nei dar kažkuo. Tiesiog filmo idėja yra tūkstantį kartų geresnė už jos įgyvendinimą. Istorija pasakoja apie sutraumuotą vyruką, kuris atgaivos ieškosi Indijoje ir ten susižavi vietos mergina, jie vyksta po apylinkes, vaikinas nuolat sapnuodamas verkia, krūpteli, kai perskaito antraštę apie terorizmą... Viskas turėjo lyg ir labai subtiliai persisunkti, turėjo pasakoti apie vaikino dramą, traumą, o dabar žiūrėdamas tiesiog nieko nejaučiau. Erzino daugelis tiesiog beviltiškai ištęstų kadrų, bereikšmių pasivažinėjimų mopedais, kad užfiksuotų Indijos pakeles. Daug tokių kadrų, kuriuose atseit ten tas pasakojimo subtilus lyrizmas, bet jis be aistros ir įtaigos, tiesiog retsykiais atrodė, kad filmavo tiesiog studentai kokiam trečio kurso paprastam egzaminui.

Žodžiu „Majoje“ man istorija nesivystę, niekas nejaudino. Iškultas langas, antraštė, pargriuvimas su mopedu... Tiesiog viskas taip vyksta tarsi iš kvailo ir buko nuobodulio. Atleiskite, bet šį filmą statyti į pagrindinę programą buvo prastas sumanymas, tad iš esmės jo niekam nerekomenduoju, nebent... Velnias, nebent tikrai įžvelgsite šiame filme mano taip ir neregėto genialumo.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelas" / "El Angel"

Sveiki,

Po „Laukinės kriaušės“ ir „Vagiliautojų“ tikriausiai kol kas trečia labiausiai patikusi kino juosta šiame Kino pavasaryje buvo argentiniečių biografinis filmas „Angelas“ (ispan. El Angel) (2018), kuris pasakoja apie jauną angeliškos išvaizdos serijinį žudiką aštunto dešimtmečio pradžioje. Greitai tikrajam žudikui sukaks penkiasdešimt metų, kai kali kalėjime, na, o apie jį ir jo legendines žudynes jau sukurtos ir pirmasis filmas.

Visgi nuo pat pradžių filmu abejojau. Labiausiai kliuvo jaunojo garbaniaus Karlito aktoriaus vaidyba stambiame plane. Negeba kai kada „permesti“ vidinio blogojo genijaus vidinio pasaulio, bet už jį daug ką padaro jo paties veiksmai. Taip, vietomis jaunasis aktorius iš tikrųjų gana neblogai perteikia, bet visumoje tai buvo vienas didžiausių šio filmo trūkumų, ko nepasakysi apie jo nusikaltimų partnerį Ramoną, kuris kur kas aukštesnio kalibro aktorius su gera patirtimi kine ir televizijoje. Na, o visa kita – bravo! Gerai suręsta vyriška „Boni ir Klaido“ argentinietiška versija. Puiki režisūra, garso takelis, scenos... Viskas taip stilingai ir kruopščiai pateikta, kad kai kada pasijutau tiesiog žiūrėdamas suaugusiems skirtą animacinį filmą.

Bežiūrėdamas filmą, vis svarsčiau ne apie vaikio bebaimiškumą, nes kad jis šioks toks be saugiklio ir vieno šulo – čia viskas aišku, dėl to jis ir įdomus kaip psykas ar šizofrenikas. Bet vis laukiau kito momentu (čia net įdomu, kaip realus asmuo vertintų šio filmo vaizduoti vyrišką seksualumą), kada velniai griebtų garbanius pasibučiuos su juodbruvu draugeliu. Kiek daug intrigos iš LGBT pusės, bet taip ir nesulaukiame nė vieno vyriško pasidulkinimo. Kitą vertus, dėl to filmas ir dar įdomesnis, nes viskas palikta žiūrovo vaizduotei.

Vis galvoju apie tą pagrindinę dainą, kuria prasideda ir baigiasi filmais. Tikras hitas! Tiesiog apmaudu, kad organizatoriai šio muzikinio takelio nepasirinko festivalio pagrindinei dainai! Netgi dabar rašydamas šias eilutes, jos klausausi... Apibendrinus filmo visumą, man jis išties paliko ką pamąstyti, išėjęs iš salės vis perkurdavau ir prisimindavau kai kurias scenas, apgalvodavau režisūrinius sprendimus. O ir pati istorija kažkaip jaudino, įtraukė ir priešingai nei kokia „Bohemijos rapsodija“, šis biografinis filmas iš esmės atskleidžia laikmetį ir problemą, nestokodamas žiaurumo. Tai tas atvejis, kada biografiniam filmui dera ta kino sintetika, savotiška netikrumo (kaip antai šokantis namuose nusikaltėlis, kuriam viskas vis tiek, kai policijos ekipažas apsupęs namus) ir tampa kažin kokia almodovariška žaisminga estetika. Žinokit, verta bent sykį pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Garso takelis “El extraño de pelo largo“ - Banda Sonora :

Jūsų Maistinga Siela

Filmas: "Netikėta meilė" / "El Amor menos pensado"

Sveiki,

Tikriausiai tik dėka festivalių galime pasižiūrėti Lotynų Amerikos kiną plačiajame ekrane, o ne kur nors užsislėpę po antklode nelegaliai. Šįkart į pagrindinę programą Kino pavasaris „ištempė“ argentiniečių romantinę dramą „Netikėta meilė“ (ispan. El Amor menos pensado) (2018). Filmas pasakoja apie pagyvenusią porą, kuri išlydi vienturtį sūnų į užsienį mokslams, o patys pasilikę vieni namuose nelabai bežino, ką bedaryti su savo santykiais.

Pykite-nepykite, bet tai vienas iš tų filmų, kur tikrai nė nežiūrėjęs į pavardę, galėjau pasakyti, kad jį režisavo moteris. Tai, savaime aišku, nėra nei pliusas, nei minusas. Tiesiog jaučiausi tam tikras žiūros kampas, „minkštumas“ ir netgi jaukumas. Filme pasirodo ryškiausi Argentinos aktorių duetas ir čia prisiminiau, kad jeigu mes kurtume tokio tipažo komercinį kiną, o ne bandytume suvaidinti anekdotines situacijas, gal ir į tą nustekentą lietuvišką kiną imčiau žiūrėti kitaip...

Šiaip „Netikėta meilė“ nėra jau tokia netikėta... Jau nuo pat pradžių aiški filmo pasakojimo struktūra, netgi nereikia turėti iš literatūros metiniam aštuntuko, kad žinotum, kaip tokios šeiminės novelės baigiasi – žiedinė kompozicija – kuo prasidėjo, tuo ir pasibaigė. Taigi meilė patyrė eilinį išbandymą ir filmas, atrodo, būtų apie tą patį, ką pasakoja eiliniai serialai, bet... Bet jį kažkaip taip meiliai sužiūrėjau. Tie saikingi gyvenimiški juokeliai, pokalbiai prie vyno taurės, tas pagyvenusių žmonių laimės ir naujų potyrių, aistrų ieškojimas toks „minkštas“, kad iš esmės susitapatini ir nesvarbu, kad tau dar nėra penkiasdešimt ar keturiasdešimt. Nes filmas apie tai, jeigu gyvenime nors kartą patyriai skyrybas, žinai, kokiais keliais galima „prasieiti“, kai bandoma užpildyti tuštumą.

Kažin kokio originalumo filmas nepasiūlo, tačiau malonų jaukumą tarsi vyno taurę visgi pakviečia pasimėgauti tais santykiais, vykusiais dialogais, saikingais komiškais nutikimais. Man iš esmės filmas subalansuotas žanriškai – jei išgyvenate šiuo metu skyrybų dramą, toks filmas neprivers jus pasijausti prasčiau ir venų pjaustytis ar permiegoti su visais esančiais kino salėje, bet jeigu ir turite stiprius santykius, netgi tada galite šyptelti iš kažkada jūsų pačių kurtų panašių dramų.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Praeis"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar pernai kaip karštą bandelę krimtau po Vilniaus knygų mugės debiutinę Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą su itin nepatogiu pavadinimu Be penkių pasaulio pradžia, kuri tuokart padarė neišdildomą įspūdį, kadangi nieko panašaus nebuvau skaitęs šiuolaikinių lietuvių autorių sraute. Atrodė, kad viskas su ta knyga puiku – ir savitas stilius, ir nūdienos jaunuolio jausena, egzistencinė beprasmybės pajauta... Atrodo, kiekviename sakinyje galėjai tapatintis su bet kokia pasakotojo mintimi, linkčioti galvą ir šypsotis: taip, taip, būtent mes visi taip jaučiamės! Ir kaip apmaudu, kai dalis literatūrą nagrinėjančių autoritetingų apžvalgininkų „sumala“ debiutą į miltus. Kas nutiko? Negi aš skaitydamas kažko nesupratau? Į šiuos mano asmeninius klausimus iš esmės atsakė antroji Martynenko knyga Praeis, pasirodžiusi po metų nuo debiuto.

Nesigilindamas į didesnes kūrinio analizes, pasakysiu, kad Praeis yra to paties pasakotojo iš debiutinės knygos tąsa. Tą liudija pasakotojo tonas, tos pačios iš teksto į teksto slenkančios ir jau įspūdžio nebepaliekančios teksto kūrimo formuluotės ir minties artikuliacija. Praeis tarsi pabudino mane iš esmės daug kritiškiau pasižiūrėti į Martynenko kūrybos visumą ir tartum išsiblaivyti nuo tapatumo su tam tikromis egzistencinėmis būsenomis.

Antroji knyga nebeatrodo tokia neginčytinai tvirta ir tvari kaip debiutas. Gal dėl to, kad pritrūko originalumo, subrandinimo ir kitų kūrybinių evoliucinių šuolių. Lūkesčiai bent jau buvo tokie: ką naujo, kitokio pasiūlys Martynenko? Nepasiūlė absoliučiai nieko. Nei žanro, nei formos, nei kalbėjimo pokyčio atžvilgiu, netgi turinio prasme. Jis absoliučiai išliko dėsningas kaip ir debiutiniame variante. Kitą vertus, gal autoriaus tikslas ir nebuvo kažin kuo išsiskirti – tęsti tai, ką pripažino paaugliai ir jaunuoliai skaitytojai irgi yra gerai. Ir jeigu trečioji knyga bus panaši, tikriausiai knygas galėsime pavadinti trilogija? Visgi mano kaip skaitytojo lūkesčiai liko neišsipildę.

Jeigu pirmojoje knygoje buvo galima jausti daugiau asmeninės autentikos, autoriaus patirčių, šioje knygoje atrodo toji riba ima dilti ir autorius daugiau remiasi fiktyviomis įžvalgomis, daugiau leidžiasi į sprangius ir abstrakčius filosofavimus. Nepaisant ten absoliučiai ekshibisionistinių aprašymų apie tai, kaip jaunasis autorius šniokščia „kokso šniūrus“ ir aprašinėja savo kūno pojūčius tarsi paliudydamas – taip, narkotikai dieviški, kol nepabandai antrąsyk. Bei dar iš pirmosios knygos aidinčios patirtys su vienuoliais, tos pačios kūną ir dvasią sekinančios masturbacijos... Nauja atsiranda tik jo patirtys studijuojant teatrą. Sunku dabar ir patikėti, kaip autorius (pasakotojas?) išlipa per langą nuogas ir eina stogu priklijuoti klaustuko, kad sužavėtų Tarkovskio darbo komandą. Nuolatinis apsinuoginimas iš puslapio į puslapį pradeda atrodyti savotiškai manieringa, perdėtai ekscentriška ir veikiau deklaruoja asmenybės formą, jo prieinamumą, nei turinio gelmę ir išsigryninimą. (Aišku, dabar čia analizuoju asmenybę, o ne kūrinį, bet ar tokie tekstai nėra labai tapatūs?).

Marius Povilas Elijas Martynenko (nuotr. Vismantės Ruzgaitės)

Beskaitydamas vis galvojau, kas man pačiam per tuos metus nutiko, kad nebegaliu tapatintis su Martynenko tekstais? Tarsi „praaugau“ tas jausenas, būsenas... Įkyriai atsikartojanti statistika, kurią pasakotojas minko kaip molį savo argumentams ir gyvenimiškoms patirtims pagrįsti (arba paneigti) ima netgi pabosti. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė, kurdama savo tekstus taip pat remiasi publicistinėmis antraštėmis ir kitais informaciniais šaltiniais, bet jie taip natūraliai išsilydo jos tekstuose ir įgauna fabulos akrobatikos, kad tampa tikru tekstiniu moliu, o štai Martynenko tekstuose tai tampa tiesiog kliše – skaityti darosi skanu tik iki tam tikros ribos.

Nebegalėjau šįkart tapatintis ir su kai kuriomis būsenomis, nes akis ėmė badyti atsiveriančios banalybės, kurios priminė mano paties jau „peraugtas“ paaugliškas ir jaunuoliškas sofistines filosofines „iš tuščio į kiaurą“ perpilstymus. Pavyzdžiui: „Vis dėlto netikiu, kad tiesa yra absurdas. Nes... Nenoriu, kad tai būtų tiesa. Jei aš atsisakau tikėti kažkuriuo teiginiu, tai ar tas teiginys vis dar yra objektyvi tiesa? Gal ir taip. Tai, kad atsisakau ja tikėti, tiesos nepakeičia. Pakeičia tik mano statusą. Tampu debilu (p. 38)“. Arba dar: „Nesuprantu, kaip valgydamas sugebu įsikąst į liežuvį ar skruosto vidinę pusę. Aš kramtau jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip vis dar sugenu supist šitą reikalą? (p. 41)“. Kai kurie pareiškimai ir deklaracijos primena net nebe intelektualiai nušviečiantį Martynenko, bet – atleiskite, autoriaus gerbėjai, – isteriškai prekybos centre rėkiantį užsispyrusį vaikigalį: „Tai kad kartais noris atsigulti ant žemės ir klykti, kad kas nors padės, yra mano subjektyvi reakcija. Turiu teisę į ją. Kaip ir teisę palinkėt tuštybei užsipisti grabais, net jei tai ir būtų objektyvusis absoliutas (p. 130)“.

Nepaisant kai kurių tiesiog idėjiškai nesubrandintų teksto vietų (jeigu apskritai iš jaunų rašytojų galima reikalauti brandos, jeigu ji eina iš vien su amžiaus tarsnio potyriais), tekstuose vis dar galima aptikti saldžių „razinkų“, kai pagaviai ir aptakiai "pagaunami" tam tikri mūsų civilizacijos gyvavimo absurdiškumo faktiniai įrodymai, pavyzdžiui, savo noru vergauti sistemai: „ Jei maždaug 70 proc. žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios. Tam tikra prasme tai mūsų bendro tikėjimo išraiška. Mūsų egzistavimo sąlygos nėra objektyvi duotybė, tai susitarimas (p. 95)“. Man asmeniškai ši mintis buvo kilusi skaitant Y. N. Harari Lietuvoje bestseleriu tapusią knygą Sapiens. Glausta žmonijos istorija, kurioje autorius teigia, kad daugelis socialinių elgsenos ir sisteminių dalykų yra paremti vien tik žmogaus gebėjimu įsivaizduoti ir susitarti dėl bendro vaizdinio. Tai išties liūdna, jog prie to susitarimo tu asmeniškai tik gali prisitaikyti, bet nesi jos lemiamas kūrėjas.

Apibendrinus antrąją Martynenko knygą, galiu pasakyti, kad greitu metu trečios knygos nenorėčiau. Arba norėčiau, bet pamatyti visiškai jį kitokį, tik ar pamatysime, kai autorius gerai ir patogiai įvaldęs vieną kalbėjimo manierą, kuri patraukli informacinius tekstus kremtančiam jaunimui (ir iš esmės mes visi gi kremtame tokius tekstus). Nesunku trumpais ir kapotais sakiniais, remiantis statistika, atviru kūniškumu ir šiokiais tokiais (pa)filosofavimais sukurti daugeliui jaunosios kartos skaitytojui tekstus, per kuriuos jie gali tapatintis su nūdienos nepatvariomis jausenomis, kurios dažnai atrodo net nebenatūralios, o išprovokuotos sąmoningai eksperimentuojant su savo kūnu, profesija, darbais, kvaišalais netgi įsitikinimais. Praeis, mano akimis, silpnesnė knyga ir be knygos viršelio tikriausiai niekuo nepranoko debiutą. Recenzija pabaigsiu citata, kuri apskritai apibūdina ne tik Martynenko knygas, bet ir chaotišką, nestabilų, naujų potyrių ir išsilaisvinimo iš formų ištroškusius mus pačius: „Su visais pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesusipratimais. Bandome harmonizuoti (p. 91)“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdžių dama" / "Dronningen" / "Queen of Hearts"

Sveiki,

Tiesą sakant, jau nebeįsivaizduoju „Kino pavasario“ be gero ir kokybiško danų kino ir stulbinančios aktorės Trine Dyrholm, kuri kasmet sukuria po kelis įstabius vaidmenis. Šįkart moters režisierės kurta drama „Širdžių dama“ (dan. Dronningen) (2019). Įdomu tai, kad filmas pas mus rodomas festivalyje, o didžiuosius Danijos kino ekranus dar net nepradėtas rodyti – debiutas kovo 28 dieną...

Filmas pasakoja apie tai, ką jau danai yra šiek tiek pasakoję įstabiai nejaukiame filme „Medžioklė“, kuris pasakojo apie vyrą, išgyvenantį išpuolius, nes buvo neteisingai apkaltintas tvirkinęs berniuką... „Širdžių dama“ kur kas kitoks filmas ir, sakyčiau, dėl tam tikrų nejaukių kadrų, tikriausiai nelabai ką bendro su „Medžiokle“ ir turi bendro. Pagyvenusi moteris pradeda romaną su paaugliu – vyro sūnumi iš pirmosios santuokos. Išsiilgusi jaunystės vėjų, intymumo ir laisvės nuo atsakomybės ir namų, moteriai tiesiog pradeda važiuoti stogas ir ji iš inercijos pradeda šį flirtą, kuris baigiasi taip, kaip baigiasi visi santykiai su paaugliais – ašaromis ir skandalais.

Netgi žinodami tų santykių lemtį, filmas išties turi ką pasiūlyti. Visų pirma, retai regimą moters aistros analizės pjūvį, kiek nepatogiomis scenomis suręstą taip, kad būtų davatkoms kuo pasipiktinti, na, o ištvermingiems vojaristams sąlyginai įsibrauti į tam tikrą intymią nusikaltimo aikštelę ir... vien dėl to potyrio verta pamatyti šį filmą, kaip ir, žinoma, dėl pagrindinės aktorės Trine, kuri juslingai, įtaigiai ir kaip visada savo plačiomis žydromis akytėmis atrėmė visus kameros rakursus.

Tai nėra pamokslaujantis filmas: oi, nebūkit blogi suaugusieji, nesilieskit prie nepilnamečių... Tai net nelaikyčiau filmo apie pedofilijos užuomazgą, manau, tai moralės ir socialinių normų skalėje nepamatuojami jusliniai dalykai, nulemti daugelio priežasčių. Galbūt streso ir vienatvės, kurios daugelis iš mūsų „atsivalgome“ su kaupu ir visi skirtingai į tai reaguojame ir ne visada, pripažinkime, adekvačiai. Šio pasakojimo moters raiška buvo tokia ir aš kaip žiūrovas visiškai tai priimu, tad man kiek jau keista, kad po seanso daugelis dar išeina pabalusiais veidais, moraliai išprievartauti, netgi atrodo kaip ištvirkinti, nors iš esmės nieko itin labai šokiruojančio čia nebuvo. Šokiruoja tik tas pats faktas, kad suaugusi moteris pasielgė kaip šešiolikmetė ir tai... kiek „egzotiškai“, bet žinote, kaip su rožančiumi per kuprą kai kurioms Kino pavasario davatkoms.

Iš esmės filmas sukaltas niūrokai, bet įtaigiai, šiek tiek provokacijos, šiek tiek erotikos, šiek tiek moralinio įsitikinimo išjudinimo, todėl sveikinu filmo režisierę, kad pavyko sujaudinti tas mūsų lietuviškas širdeles. Šiaip ar taip, po filmo viskas lyg ir teisinga: tiek moteris, tiek paauglys tapo mūsų socialinio normatyvo sukurtomis aukomis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypiai gyvenimai" / "Doubles vies"

Sveiki,

Labai mėgstu prancūzų režisierių Olivier Assayas. Tai tikriausiai trečiasis jo matytas filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (pranc. Doubles Vies) (2018). Anksčiau matyti taip pat puikūs filmai „Zils Marijos debesys“ ir „Asmeninė pirkėja“ išties buvo mane intelektualiai prikaustę, tad beveik neabejojau, kad gerai „pasikrausiu“ ir iš šio filmo.

Istorija pasakoja apie santykių keturkampį knygų leidybos sferoje. Intelektualioje vyno gėrimo ir vakaronių terpėje „trinasi“ vidutinio amžiaus žmonės, kalbantys apie leidybos pokyčius, nė nesuprasdami, kad iš tikrųjų jie kalba apie savo amžiaus pokyčius ir naujos kartos atėjimo. Tai tam tikra šabloninė simbolinė kalbėjimo forma, kurią naudoja režisierius ir savo kituose filmuose. Kita prasme tai filmas apie saviapgaulę, gyvenimas apgaubtas melo, suvokiant jį, bet sąmoningai vengiant tiesos, kad, neduok Dieve, nesugriūtų tiesiog patogus santykis su gyvenimo partneriu. Kitaip sakant, tai ne tik jau prancūziška šiuolaikinė gyvenimo maniera, bet ganėtinai tendencinga ir Lietuvoje...

Filmas „plepus“, jame daug gana specifinės sferos dialogų – apie aktorystę, apie leidybos užkulisius, apie knygos rašymą... Kartais atrodo, kad patys veikėjai yra klišiniai knygos personažai, o jų aprašyti veikėjai kur kas gyvenimiškesni. Režisierius tiesiog nuostabus dialogų kūrėjas! Vien dėl jų eičiau dar kartą pažiūrėti šio iš esmės gero filmo. Nors man labiau patiko jo paskutinieji filmai, ypač „Zils Marijos debesys“, kuriame Juliette Binoche atliko įspūdingą vaidmenį. Na, o „Dvilypiuose gyvenimuose“ ji susilieja su ketviriuke ir aktoriniu požiūriu nelabai kur čia yra aktoriams labai pasireikšti, nes filmas ne apie asmenybes, o apie santykius.

Visgi buvo vieta, kai nesuturėjau juoko. Kai ketveriukė kalbasi prie vasarnamio terasoje apie audio knygos įgarsinimą ir vienas iš jų sako, kad reiktų paskambinti Juliettai Binoche ir susitarti, kad jį įrašytų audio knygą, o ta pati aktorė tame pačiame kadre vaidindama visai kitą personažą sako, kad niekas taip nedaro, nes reikia susisiekti su jos vadybininku... Smulkmena, bet kokia prancūziška ir natūrali! Šiaip filmas gal kiek siužetiškai primena pernelyg paprastą muilo operą ir galima pasigesti originalumo, tačiau intelektualių dialogų dėka filmas kaip koks ledkalnis pasirodo kur kas galingesnis už bet kokį Lotynų Amerikos serialą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinė kriaušė" / "Ahlakt Agaci" / "The Wild Pear Tree"

Sveiki,

Dar vienas meistrų filmas – turkų režisieriaus N. B. Ceylan‘o filmas „Laukinė kriaušė“ (truk. Ahlat Agaci) (2018) pristatytas šiemet „Kino pavasario“ festivalyje. Ilgas, trijų valandų epinis pasakojimas apie ką tik studijas baigusį jaunuolį, kuris grįžta į gimtąjį miestelį, kuriame jo tėvas prasilošęs vietos pedagogas nuskurdino šeimą. Jis aplanko draugus, padeda tėvui ir seneliui ūkyje kasti šulinį, tačiau pats svajoja išleisti savo rankraštį pavadinimu „Laukinė kriaušė“...

Apie ką šis filmas? Keliais sakiniais gal ir nenusakysi, nes kiekvienam žiūrovui tikriausiai bus skirtingai r siužetiniai akcentai. Prieš kelerius metus matytas to paties režisieriaus filmas „Žiemos miegas“, kuris buvo pelnęs Auksinę palmės šakelę, irgi buvo lėtas, mąslus pasakojimas, suręstas iš kasdieniškų pasiplepėjimų. Regis, režisierius ištikimas savo stiliui, tad ir „Laukinė kriaušė“ yra „plepus“ filmas. Nesunku pastebėti, kad tam tikros scenos turi savitą formuluotę – mini konfliktą, kurį, regis, visada įplieskia pagrindinis veikėjas dėl savo įsitikinimų ir noro primesti savo tiesą. Šituos pasiplepėjimus „užglaisto“ metafiziniai vėjų šnaresiai, orkestrinis garso takelis, tapybiški Turkijos provincijos vaizdai ir mistiniai sapnai. Būtent sapnai kelia daugiausia baimės dėl veikėjų likimo, visi jie lemia mirties, neišsipildymo ir žlugimo nuojautas, tačiau pati filmo pabaiga visgi apgauna ir pagrindinis veikėjas ima vėlei kasti savo šulinį, aplenkdamas mirties kilpą...

Tai daugiaplanis filmas, kurio centre – jauno žmogaus gyvenimo lūkesčiai, tai ir sudėtingi tėvų santykiai, kartų kaita... Filmas nors ir plepus, konfliktiškas, bet jame kažin kaip šalia tapybiškai pavaizduotos gamtos teka natūrali gyvenimo tėkmė. Filmas pilnas gyvenimiškos filosofijos. Režisieriui pavyksta natūraliomis gyvenimiškomis formomis išgauti tai, kas tikriausiai yra amžina, nes kol gyvuoja žmogus, tol gyvuos ir jo troškimas išsiaiškinti savo gyvenimo paskirtį. Asmeniškai vertinu šį filmą kaip labai įtaigų, teisingą, hipnotizuojantį ir atskleidžiantį sukauptą žmogiškumo išminties lobyną. Koks turi būti vidumi turtingas, kad galėtum pastatyti tokius filmus kaip „Trys beždžionės“, „Žiemos miegas“ ir šią „Laukinę kriaušę“? Gurmanams būtina pamatyti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8.3

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vagiliautojai" / "Manbiki kazoku" / "Shoplifters"

Sveiki,

Tai jau trečiasis žinomo japonų režisieriaus H. Koreeda mano matytas filmas ir jis tikriausiai yra pats geriausias jo darbas. Filmas „Vagiliautojai“ (japon. Manbiki kazoku) (2018) Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą Auksinę palmės šakelę. Žiūrint filmą, nesunku įvardyti tas priežastis, kodėl jam paskirtas šis apdovanojimas.

Iki tol teko matyti jo filmą „Stebuklas“ ir „Koks tėvas, toks ir sūnus“, kurie taip pat buvo pristatyti Kino pavasaryje. Jau ankstesniuose darbuose galima įžvelgti, kaip režisieriui svarbūs šeiminiai santykiai, dažnai komplikuoti, tačiau visada turintys pačių netikėčiausių gyvenimiškų išeičių. Panašiai ir „Vagiliautojuose“, kuriame vaizduojama japonų šeimynėlė, gyvenanti amoralų gyvenimą, tačiau išlaikanti bendražmogiškąsias vertybes, o svarbiausia – formuojantys šeimos apibrėžimo esmę. Lyginant su praėjusiais filmais, šis atrodo labiau išplėtotas, dinamiškesnis ir kiek įdomesnis, kadangi vaizduoja tam tikrus amoralius dalykus – vagiliavimą, vaikų nusisavinimą, palaikų išniekinimą...

Jeigu filmo pradžioje kirbėjo mintis, gal visgi filmas šiek tiek ir prašovė, tačiau greitai jis tapo toks įtraukiantis, kaip tie serialai, kurie atrodo, galėtų niekada nesibaigti. Lengva šiame filme pasijusti atskiro socialinio gyvenimo ne tik stebėtojais, bet ir pradėti su jais tapatintis. Žiūrėk, net nepajauti, kad vienas veikėjas ima ir patinka labiau už kitą... Taip nutinka todėl, kad rodos, iš pažiūros nerealiame scenarijuje atsiranda gyvenimiškos kibirkšties t. y. gerų, šviesių, pozityvių ir čia pat nepateisinamų, piktų ir skaudžių dalykų balansas. Kaip ir gyvenime, taip ir šiame filme nesunku įsijausti į šios gaujos nuotaikas, pavyzdžiui, kelionę prie jūros ir čia pat ištikusias nelaimes.

Nors filmas ir šviesus, bet galiausiai finale suveikia dieviškasis teisingumo principas – amoralistams atseikėjama nelaimėmis ir nesėkmėmis. Gal dėl to ir liūdna, kad tai lyg ir klišė, bet kartu paliudija ir realius gyvenime esančius sukčius, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūva. Ir nė velnio, atrodo, jie nesielgia iš blogos valios, netgi turi auksinę širdį iki tam tikros akimirkos, kai reikia gelbėti savo kailį... Ir dėl to, kad yra toji išdavikiška riba, kada gelbėji save, o ne vaiką, tai ir liudija, kokie mes visi esame ne superdidvyriai (kuo ir skiriasi filmas nuo daugelio Holivudinio filmo), o žmogiškosios prigimties.

P. S. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris manęs paklausė, ar man patiko filmas. Atsakiau, kad labai. Ji pasakė, kad ją filmas šokiravo, nes neįsivaizduoja, kad jį galėtų žiūrėti koks dvylikametis. Nutylėjau, kad filmas skirtas suaugusiems ir kad kinas apskritai neprivalo pataikauti ir meluoti, kad gyvenimas yra vien tik gražus... Bet įsiminiau jos tą frazę: „sumokėčiau dabar tiek pat, kiek kainavo bilietas, kad šito filmo būčiau nemačiusi...“ Argi tai ne priežastis, kad šį filmą būtina pamatyti?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: nugaišęs banginis, prarijęs 40 kilogramų plastiko

Sveiki,

Plastikas tampa mūsų dabarties epochos prakeiksmu. Kasmet iš jo pagaminama apie 300 tonų įvairiausių gaminių. Tiesą sakant, ne vienas pakraupsta pamatęs filmuotos medžiagos apie kilometrais vandenynuose nusidriekusį šlamštą. Didžioji dalis iš jų – plastikas.

Prieš savaitę bangų išmestam banginiui buvo atliktas skrodimas. Nuotraukas dabar matote. Prisiminkite jas, kai ką nors dėsite į pirkinių maišelį. Banginio viduriuose aptikta 40 kilogramų plastiko. Ką jau sakyti apie mažuosius jūrų gyventojus, kurie įsivelia į tą plastiką, springsta ir gaišta... Visą savaitę galvojau apie plastiką ir šį banginį, netgi tada, kai parduotuvėje pirkau bananus ir juos norėjau įdėti į ploną celofaninį maišelį. Tai irgi tarša. Didžioji dalis prekinių pakuočių turi šios sudedamosios dalies... Nors Europos Sąjunga imasi drastiškų veiksmų mažinti plastiką, bet Lietuvoje niekas nevyksta. Bent jau kol kas.

Kas kelias dienas išnešdamas šiukšles, matau, kad didžioji jų dalis iš plastiko. Kur jis nukeliauja iš konteinerio? Kiek mažai mes žinome apie savo atliekas. Mes turime būti atsakingi. Bet ar esame? Ar užtenka tik suskirstyti šiukšles į spalvotas būdeles ir taip numalšinti sąžinę, kad padariau viską, ką galėjau vardan planetos ir ekologijos? Kartais man atrodo, kad tas skirstymas tėra iliuzija.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vasaros paukščiai" / "Pájaros de verano"

Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ filmas nuraškytas ir šįkart garsaus ir pasaulyje pripažinto kolumbiečio režisieriaus Ciro Guerra „Vasaros paukščiai“ (ispan. Pajaros de verano) (2018). Po jo įspūdingo prieš kelerius matus matyto filosofiškai ir magiškai hipnotizuojančio filmo „Gyvatės apkabinimas“ (2015), režisierius šįkart gręžiasi į savo šalies vietinius indėnų palikuonis ir jų istoriją per narkotikų kartelių kūrimosi laikus. Tai senų papročių gentys, turinčios garbingą praeitį ir su kiekviena bendruomene jie palaiko taikingus santykius, bet netrukus atkeliauja amerikiečiai hipiai, kurie užmezga sandorius su jais ir pradeda supirkinėti „žolytę“, o tarp gerai uždirbančių genčių netrukus pradeda kilti karas...

Smagu, kad pasakodamas apie narkotikų kontrabandos laikus atsisakyta režisūrinio amerikietiško prieskonio, kokį galima matyti, pavyzdžiui, seriale „Narkotikų prekeiviai“. Šiam režisieriui rūpi ne pats vyksmas, ne narkotikų poveikis ir apskritai net ne kriminalinis pasaulis, o pakirstos Kolumbijos šaknys. Jis į tai žiūri per etninės kultūros prizmę, magiškai perteikdamas šamaninę vietos gyventojų kultūrą, lėtai pasakoja meilės istoriją ir naikinančią pinigų ir turtų galią. Ryškių vaizdinių, sapnų ir nuojautų filmas kartu ir hipnotizuoja ir kartu išlaiko pasakojimo tempą.

Palyginus su „Gyvatės apkabinimu“ šioji istorija labai skiriasi, ji turi stipresnį naratyvą, daugiau veiksmo, gyvesnę ir aiškesnę probleminę ašį, bet nuo to žiūrėti tikrai nėra prasčiau. Priešingai, labai įdomiai perteikti etniniai papročiai, ryškios Kolumbijos spalvos – tiek dykumoje, tiek žaliose aukštumose. Vėjyje plazdantys spalvingi moterų apdarai, po kambarius vaikščiojantys paukščiai... Gražios „tarkovskiškos“ detalės. Koks gražus klimatas, kokie spalvingi žmonės, bet tokį sudėtingą gyvenimą jie gyvena... Galima sakyti, kad filmas kritikuoja kapitalizmo atneštą ir pakurstytą vietos gyventojų karą, nesunku įsivaizduoti, kad tokie karai iš tikrųjų ir buvo.

Nebanaliu, talentingu režisieriaus žvilgsniu perteikti epochos siaubą yra šis tas. Labai apsidžiaugiau, kad režisierius šiuo metu kuria naują filmą pagal J. M. Coetzee knygą „Barbarų belaukiant“ – nuostabi medžiaga filmui ir tokia laimė, kad tai režisuos jis, o ne koks nors užsakytas Holivudo režisierius. Na, o šį filmą verta pamatyti visiems kino gurmanams, kurie iš filmo tikisi ir istorijos, ir naujų žinių apie kitas tautas, ir mistinio jaudulio.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela