Filmas: "Mano geriausias meilužis" / "Prime"

Sveiki visi,

Vis grįžtu ir grįžtu į romantinių dramų pasaulį, šįkart filmas „Mano geriausias meilužis“ (Prime) (2005 m.). Prisipažinsiu, kad šio filmo nebūčiau nė už ką nežiūrėjęs, jeigu ne Meryl Streep ir Uma Thurman, sakau, jei šios aktorės viename filme, filmas tiesiog negali būti labai jau prastas. Iš esmės esu nusistatęs prieš šį pigų-banalų-pramoginį-nuvalkiotą žanrą, ypač prieš amerikietišką – holivudišką formulę, pagal kurią filmas ir sukaltas. O sukaltas jis kaip ir nesuskaičiuojamai daug tokių filmų, visa tirada prifilmuota su „Draugų“ aktore J. Aniston ir kuriuos taip mėgsta mūsų liaudis. „Mano geriausias meilužis“ iš esmės nėra blogas filmas, neskaitant to šablono, jau nusidėvėjusių ir į antrą pusę išlindusių klišių – kameros judesiai, istorijos rutuliojimas, kulminacija, poros santykių grandininė formulė – susipažinimas, įsimylėjimas, susipykimas ir vėl susitaikymas.

Nepaisant to, buvo linksma žiūrėti kaip 23 ir 37 metų pora bando įprasminti savo santykius, įveikdami amžiaus barjerą, kultūrinius skirtumus ir psichologę motiną (Meryl Streep). Buvo vietų, kurios sukėlė šypseną, gražūs aktoriai, perdėm nenuobodi istorija, galėtum pasakyti, kad net šiek tiek originali, tik jos realizavimas supaprastintas dėl žanrinių kanonų. Kažkokių didelių pretenzijų neturiu, nes atsižvelgiant į žanrą ir kūrėjo užmojus, filmas išėjo tikriausiai toks, kokį jį ir norėta sukurti pramoginei auditorijai. Praleidau visai neblogas valandas, pasijuokiau, vėl pabuvau su savo mylimom aktorėm. Iš tokio filmo nieko per daug rimto tikėtis ir neverta, tačiau, pasikartosiu kaip r ankstesniuose postuose – netgi ir toks kinas privalo būti tarp mūsų.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Underworld - Born Slippy. NUXX

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi man ypač neįprasti svečiai, legendinė praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio muzikos grupė Underworld, padariusi nemažą įtaką elektroninės – klubinės muzikos industrijoje. Iškart prisipažinsiu, kad nesu šiuolaikinės klubinės muzikos mėgėjas, man ji per daug sunki, tačiau šis „gabalas“ „Born Slippy“ dar kitaip ši daina vadinama „Born Slippy. NUXX“ tiesiog nuo „Traukinių žymėjimo“ filmo peržiūros sukasi kaip koks prakeiksmas. Tai aštrus, pakankamai emocionalus, įdomus „gabalas“, kurį uždėjus šiuolaikiniuose klubuose atrodyti iškart išskirtinis. Manau, kad klubinės muzikos pasaulyje formuojasi nauji sluoksniai ir šitą „gabalą“ priskirčiau prie klasikinės klubinės muzikos, praktiškai neatpažįstamai išaugus iš disko muzikos šaknų.

Grupė Underworld susikūrė apie 1979 metus ir net iki šių dienų tebekoncertuoja ir turi savo gerbėjus. „Born Slippy“ (1995 m.) – tai daina iš jų ketvirto albumo „Second Toughest in the Infants“ (1996 m.), daina buvo panaudota kaip garso takelis „Traukinių žymėjime“, o netrukus susilaukė stulbinamos sėkmės, parduota daugiau nei milijonas kopijų, o tą dešimtmetį pasirodė šimtai įvairių šio „gabalo“ remiksų, perdirbimų ir pan. Paklausykite patys.

Neįtikėtina, bet šis kūrinys atliekamas ir gyvai:

Trainspotting (Traukinių žymėjimas) finalinė scena su „Born Slippy“:

Underworld - Born Slippy Lyrics (dainos žodžiai)

Drive boy dog boy
Dirty numb angel boy
In the doorway boy
She was a lipstick boy
She was a beautiful boy
And tears boy
And all in your innerspace boy
You had
Hands girl boy
And steel boy
You had chemicals boy
I've grown so close to you
Boy and you just groan boy
She said comeover comeover
She smiled at you boy.

Drive boy dog boy
Dirty numb angel boy
In the doorway boy
She was a lipstick boy
She was a beautiful boy
And tears boy
And all in your innerspace boy
You had
Hands girl boy
And steel boy
You had chemicals boy
I've grown so close to you
Boy and you just groan boy
She said comeover comeover
She smiled at you boy.

Let your feelings slip boy
But never your mask boy
Random blonde bio high density rhythm
Blonde boy blonde country blonde high density
You are my drug boy
You're real boy
Speak to me and boy dog
Dirty numb cracking boy
You get wet boy
Big big time boy
Acid bear boy
Babes and babes and babes and babes and babes
And remembering nothing boy
You like my tin horn boy and get
Wet like an angel
Derail

You got a velvet mouth
You're so succulent and beautiful
Shimmering and dirty
Wonderful and hot times
On your telephone line
And god and everything
On your telephone
And in walk an angel

And look at me your mom
Squatting pissed in a tube-
Hole at Tottenham Court Road
I just come out of the ship
Talking to the most
Blonde I ever met
Shouting
Lager lager lager lager
Shouting
Lager lager lager lager
Shouting...
Lager lager lager
Shouting
Mega mega white thing
Mega mega white thing
Mega mega white thing
Mega mega
Shouting lager lager lager lager
Mega mega white thing
Mega mega white thing
So many things to see and do
In the tube hole true
Blonde going back to Romford
Mega mega mega going back to Romford
Hi mom are you having fun
And now are you on your way
To a new tension
Headache

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Nuo ko bėgo pedantė kiaulė?

Sveiki visi,

O būna, kad visą gyvenimą nuo kažko bėgame. Galima į tai žiūrėti labai rimtai ir galima žiūrėti su ironija. Aš, pavyzdžiui, visą savaitę bėgau nuo indų krūvos, kuri nuo šaldytuvo viršaus greitai būtų pasiekusi lubas, tad šiandien, pamatęs virš jos skraidančias linksmas ir patenkintas muses, susizgribau, kad laikas apsikuopti. Nuo netvarkos nepabėgsi, ji arba ant tavęs užgrius visu gražumu ir turėsi joje tenkintis arba, sukandęs dantis, imsi ir pagaliau susitvarkysi. Aš, kaip ir visi menininkai, daugiau ar mažiau nesu pedantas ir toli gražu man iki batų tviskėjimo, išlygintų kostiuminių kelnių ir dailiai sukrautų puodelių, nors kartais padraugauju su švara, kai trunka kantrybė, išsiblizginu ir išsičiustiju iki dantų. Va, prie kompiuterio dar nuo vakar ryto nešvarus kavos puodelis – sarmata? Velniop tą gėdą, man ne gėda, užtat prisikaupė indų ir su jais tą puodelį atmirkysiu ir išplausiu – pabūsiu super mama!

O nuo ko Jūs patys bėgate? A?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Žiaurus gailestingumas" / "Savage Grace"

Sveiki visi,

Kai pirmą kartą pamačiau filmą „Žiaurus gailestingumas“ (Savage Grace) (2007 m.), man nepatiko, iš tiesų, ištempiau iki pusės filmo ir jau nebepamenu, kodėl seansas baigėsi... Šįkart sugrįžau prie filmo po jau nemažai metų dėl senos geros meilės Julianne Moore ir tikrai nepasigailėjau, nes po daugelių matytų filmų, ši juosta jau atrodo kur kas kitaip, daug brandesnė, įdomesnė. Šiaip daugelį žiūrovų glumina filmo tema – incestas, motinos ir sūnaus intymūs santykiai, tačiau filmas paremtas ne audringa iškrypėlio fantazija, veikiau tai biografinis filmas apie nesveiko proto vaikiną, kuris realiame gyvenime išgyveno iki 1981 metų kalėjime, tai jo gyvenimo intymioji istorija, jo šeimos paslaptys. Išties kai kurios detalės filme glumina, bet man tas suglumimas patinka, patinka, kai istorija provokuoja, flirtuoja su žiūrovu, audrina jo fantaziją.

Filmas tikrai skirtas ne visiems, bet neabejoju, kad jis suras savo rimtą žiūrovą. Visa istorija žaviai, pakankamai stilingai nufilmuota, įdomus motinos infantiliškas charakteris, kurį sukūrė J. Moore, kas be ko, ji buvo ryškiausias personažas visame filme ir jai lygių nebuvo, džiaugiuosi antraeiliuose vaidmenyse pamatęs keletą nuostabių ispanų aktorių – Belen Rueda ir Elena Anaya. Nepavadinčiau filmo keistu, jis pakankamai gyvenimiškas, tačiau filmo finalas tiesiog šokiravo savo „lengvumu“, man ji pasirodė tokis teatrališkas, dirbtinas – tas smurtas, tas kritimas ant grindų, vaikino reakcija... Suprantu, kad tai protiškai sutrikusio žmogaus reakcija, tačiau pats veiksmas man buvo neužtikrintas, praktiškai pati pabaiga viską sudrumstė, o po to kaip visada – faktai apie realiai buvusius personažus.

Šiaip tikrai nesigailiu pažiūrėjęs, dailus filmas, yra gilių, intriguojančių dalykėlių, tad rekomenduoju tik rimtesnio ir kartu „pasyvesnio“ filmo mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 51/100
IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Prakeikta meilė" / "Meilė kalė" / "Amores perros"

Sveiki,

Tęsiu savo jau tikriausiai niekada nesibaigiantį kino filmų žiūrėjimo maratoną. Šįkart į rankas papuolė jau seniai sąrašuose besimėtantis meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu, kuris, tarp kitko, yra ir vienas mano mėgstamiausių režisierių šiuolaikinio filmo pasaulyje. „Prakeikta meilė“ arba kiti šio filmo vertimo variantai – „Meilė kalė“, „Meilė – tai kalė“ (Amores perros) (2000 m.). Niekam per daug nežinomas Inarritu debiutuoja sudėtingame pilnametražiniame filme ir sudrebina kino pasaulį. Po šio filmo sekė panašaus braižo juostos, kurių taip pat negalima pamiršti – „21 gramas“, „Babelis“ ir „Biutiful“, kaskart vis įdomus, intriguojantis, savitas, atpažįstamas. Iš tikrųjų „Prakeiktą meilę“ buvau matęs labai seniai ir tik iš keistai atpažįstamų nuotrupų atpažinau, jog šis filmas matytas vaikystėje.

IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, visada mane stebina, nes Inarritu pirmasis filmas turi aukščiausią balą, o kaskart ateinant vis naujam filmui, jo įvertinimas vis mažėja. Nežinau, tačiau būtent šis filmas man padarė mažiausią įspūdį iš visų jo filmų, gal kad senstelėjęs, gal todėl, kad mažesnio biudžeto, užmojai taip pat platūs, bet ne tokie dideli kaip „21 grame“ ar „Babelyje“. Iš esmės Inarritu čia išlieka toks, koks jis yra, jo filmas daugiasiužetis, persipinantys herojų likimai, atskiri gyvenimai, prasilenkiantys ties aštriausiais gyvenimo momentais, dažniausiai nelaimingais atsitikimais. Pasakojimo modelis, pasakotojas, subtilumas, paprastumas, savita melancholija visada „puošia“, gilina ir plečia šio režisieriaus filmus. Puikus meksikiečių aktorių būrys įrodė, kad nereikia visai bastytis po Ameriką, norit filmuotis ne tik telenovelėse arba vaidinti garsiuose Meksikos teatruose, bet užtenka kažko naujo, originalaus, netikėto, kad perspjautų šviesmečiais visą nusiperdusį Holivudą ir sukrėstų pasaulį. Kalbu galbūt bendrai apie šio režisieriaus darbus, nes jie man tokie vienetiniai, kartu labai skirtingi ir labai panašūs.

Žinoma „Prakeikta meilė“ stiprus filmas, manau, daugelį tikrai palies, kai kas ras daug simbolikos, kaip pvz. visos trys siužetinės linijos yra susijusios su šunimis – šunys pjautynėse, valkata su šunimis ir šuo palindęs po grindimis – kur žmogus ir jo pasitikėjimas draugais, savimi ir gyvenimu? Nepaviršutiniškai alsuojantys Meksikos kvartalai, sunkus gyvenimas, korupcija, grubumas ir noras prisiglausti, pabėgti, susikurti geresnį rytojų ir prieglobstį, išlipti iš mėšlo – tai ne tik „Prakeiktos meilės“ koloritas, tai apskritai būdinga visiems Inarritu filmams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb:  8.1

Jūsų Maištinga Siela

Kur ta pasaulio pabaiga, kai jos labiausiai reikia?

Sveiki babaužiai,

Lygiai vieną kartą per metus man intensyviai slenka plaukai – tai trunka apie tris mėnesius +/-. Mokslininkai teigia, kad kasdien iš tikrųjų netenkame apie 70 – 90 savo plaukų. Baisu pagalvoti, kiek netenkame per metus, įskaitant ir nusišėrimo laikotarpį. Tiek to, aš bent turiu storus ir vešlius plaukus, o ką daryti tiems, kurie tik blyškius pūkelius nešioja ant galvos? Patylėsiu, nes kaip visada pradedu nusišnekėti. Iš tikrųjų norėjau pakalbėti ne apie plaukus, bet apie baimę...

Aš tikriausiai esu nenormalus, nes vakarais, kai sutemsta, mane apninka keista baimė, jog mane pagrobs ateiviai. Rimtai! Tikriausiai per daug įvairių straipsnių ir nutikimų paskutiniuoju metu perskaičiau, tai dabar prasidėjo keista paranoja. Ateiviai! Tik pamanykit, juk jie gali mane pagrobti, ištrinti atmintį ir vėl pasodinti arba paguldyti į lovą, o aš apie tai galiu nieko nesužinoti. Kvaila. Žinau, kad kvaila... Bet vis tiek.

O štai PP (Pasaulio Pabaiga) nebijau. Kažkaip net knieti jos sulaukti, juolab, kad prieš dvi savaitės mokslininkai rado naują Majų kalendorių, kuris patvirtiną pirmąjį, jog 2012 gruodį ateina didysis VISO GERO KAČIUKAI IR KATYTĖS – žodžiu, laikų pabaiga. Niekas nepanikuoja, veikiau smaginasi. Žmonės perka bilietus ir nori sutikti laikų pabaigą prie Majų šventyklų Meksikoje. Ir aš gal prisijungčiau, bet PP netikiu, Žemė tikrai nedings, kaip nedings ir gyvybė, viskas, kas gali nutikti, tai persitransformuoti, o permainos, kad ir kokios jos žiaurios galbūt mums atrodo, vis tiek yra gerai. Į permainas visada esu linkęs žiūrėti gerai.

Šių metų pradžioje atkaliau čia nemažai postų apie 2012 metų transformaciją ir virsmą, tačiau paskutiniuoju metu apie tai tyliu, patapau pasyvus stebėtojas. Nieko nėra maloniau, nei atsidaryti ryte žinių portalus ir žiūrėti, kaip PP jau vyksta. PP kasdien! Anomalijos kasdien! Kiaušinio dydžio kruša Lenkijoje, Šalčininkuose išguldyti miškai, tornadas iki 400 m/h Lenkijoje – čia pat panosėje! Didžiuliai potvyniai Čekijoje, Rusijoje, Indijoje, nesuvaldomos stichijos siaubia dalį JAV, o kita pusė kenčia rekordines sausras ir jau pranoko praėjusio amžiaus vidurio rekordus, Australiją siaubia miškų gaisrai, įtampą su Artimaisiais Rytais, žemės drebėjimų užregistravimai ten, kur jų niekada nebuvo, Italijos ugnikalnis kažkoks neramus, Japonijoje didžiulės liūtys, purvo nuošliaužos, Indijoje 2 milijonai be stogo, o ką jau kalbėti apie Saulę – jos natūralus ciklas sutriko, elektromagnetinės audros jau trikdo mūsų atmosferą, o ką tik buvo rekordinis suaktyvėjimas – žodžiu, dar galima ir galima tęsti. Viskas, rodos, tas pats vyko ir pernai, ir liūtys buvo, ir žmonės mirė ir t.t., bet kai pažiūriu į diagramas ir pernykščius palyginimus su šiais metais, optimizmas kažkur pamažu dingsta. Akivaizdu, jog aplinkui kažkas darosi ir tai visi daugiau ar mažiau jaučia, tačiau tyli ramindami save – juk tai tik anomalijos su gamta, ateis ruduo ir viskas susitvarkys... Argi? Kol kas scenarijus vyksta toks, kokį Jums buvau pasakęs, tad ką aš galiu pasakyti, brangieji? Carpe Diem, švęskime gyvenimą, kuris dar yra toks, koks yra, nes juk visai įmanomas dalykas, kad rytoj viskas jau gali būti kitaip.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Pradedantieji" / "Beginners"

Sveiki,

Į nagus papuolė filmas „Pradedantieji“ (Beginners) (2010 m.). Būsiu kaip visada tiesmukas trumpai ir paviršutiniškai, be jokių analizių pasakysiu, kad filmas tikrai geras. Mike Mills režisavo savo gyvenimą – 75 metų sulaukęs tėvas sūnui pasako, jog jis visą gyvenimą buvo gėjus ir nuo šiol pradeda gyventi gyvenimą iš naujo. Vaizdelis po kelių metų – tėvas miręs, sūnus vis dar niekaip nedrįsta ir nesiryžta pradėti naujus santykius ir naują gyvenimo etapą. Puikios pasakojimo paralelės, aliuzijos, vaidyba. Ewan McGregor ir Christopher Plummer buvo nuostabūs, kurie vėl ir vėl prakalbo apie gyvenimo vertę. Šiaip filmas labai slegiantis, emocionaliai išpildytas beveik iki maksimumo, tačiau tos emocijos labai gilios, esminės. Liūdesys, Dieve, dar niekad nemačiau per visą filmą Ewan tokio liūdno, viskas, ką jis bedarytų šiame filme, atrodo, kad tuojau pravirks, nepaprasta vienatvė ir melancholija lydį personažą visą filmą.

Originalus ir gyvenimiškai subtilus siužetas kalba apie mūsų kasdienybę. Labai patiko režisūra, kameros judesiai, o pasakotojas iš vis buvo fantastiškas! Tos nuotraukos, pasakojimo liūdnas patosas ir lyginimas su praeitais dešimtmečiais, jausena, užfiksuotas kitimas tiek žmogaus sąmonėje, tiek kartų skirtumuose, jų virsmuose, bet išlaikant fundamentalų žmogiškąjį branduolį, kuris niekada nekinta ir nekis. Iš pradžių filmas gali atrodyti lėkštas, kažkoks beprasmis burbėjimas, blevyzgojimas, bet viskas susisieja ir susiriša į labai skaudų empirinį gyvenimo mazgą, žmogaus galimybę sau suteikti viską pradėti iš naujo.

Nežinau, kaip kitiems šis filmas, tačiau jis man padarė įspūdį gan nemenką, juolab kad pats pajutau kažkokį ryšį su pradedančiaisiais iš naujo gyventi. Filmas labai tiksliai užsibaigia. Ant sofos sėdi porelė – mergina ir vaikinas, tokie netobuli, tokie pilni trūkumų, nedrąsūs, tokie skirti vienas kitam.

-          -  Kas dabar bus?

-          - Nežinau.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,