Maištinga siela

2013 m. gruodžio 9 d., pirmadienis

Filmas: "Tavo gyvenimas per 65 minutes" / "Tu vida en 65 minutos" / "Your life in 65"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti ispanų režisierės Maria Ripoll kino juostą „Tavo gyvenimas per 65 minutes“ (Tu vida en 65 minutos) (2006), kurį galėjote išvysti festivalyje „Šeršėlafame“. Na, moterys režisierės ir toliau stebina pasaulį savo neblogomis juostomis, na, o filmas „Tavo gyvenimas per 65 minutes“, sakyčiau, labai ispaniškas ir priminė socialinę jaunatvišką kino juostą „Tamsiai mėlyna beveik juoda“, tačiau ši juosta ganėtinai skiriasi savo siužetu ir idėja. Aišku, tai pasakojimas apie meilės įprasminimą, jos atradimą, įvertinimą ir išsaugojimą. Kai kurie siužetiniai taškai ganėtini melodramatiški pvz. melo trumpos kojos t.y, kokia tikimybė, kad mergina „užsirauks“, kai vaikinas pasakys, jog jai melavo savo tapatybę? Visgi poetinės detalės, per kurias veriasi gilūs filosofiniai klodai atrodo pakankamai įdomios, pvz. sėdėjimas priešais skalbimo mašiną, kuri skalbia žmogaus nešvarius rūbus per 65 minutes. Žiūrėti, kaip skalbiasi ir švarėja gyvenimas, kaip ateina permainos ir gyvenimo spalvose išryškėja tikrieji žmogaus siekiai.

Juosta turi ir humoro, ir eleginių spalvų, ji nėra labai tamsi ir vedanti į neviltį, sakyčiau, režisierė norėjo įvairiapusės juostos. Iš pradžių trijų draugų pasakojimas atrodo pernelyg draugiškas ir pamaniau, kad tai bus juosta apie homoseksualus, tačiau tai nuėjo gražiai į antrą planą, nesudramatinant ir neanalizuojant, o padarant tai kaip įprastinį gyvenimo kontekstą. Gražūs aktoriai, kuriozinės situacijos, įsimintinas garso takelis. Man asmeniškai filmas patiko, gal nepaliko tiek daug apmąstymų kaip „Tamsiai mėlyna beveik juoda“, tačiau vaizdelis buvo gana vykęs ir visumoje filmas išėjo vertas dėmesio. Filmas praplečia suvokimą apie šiandienos jaunuomenės meilės suvokimą ir atradimą, nors ir su tais 65 išsakytais žodžiais buvo gal pernelyg poetizuota ir priminė įprastas Holivudo romantines drameles, tačiau ispaniška dvasia visa tai išlygino ir pakylėjo į egzotiškesnį susižiūrėjimo lygį. Filmas ne šedevras, bet vis tiek teikiantis neapčiuopiamos magijos, kurios kartais mes nesugauname savo gyvenime...

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrebutis" / "Toast"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti britų filmą „Skrebutis“ (Toast) (2010), kuris mus nukelia į Britanijos provinciją ir pasakoja biografinę istoriją apie vieną garsiausių britų kulinarų t.y. jo vaikystę ir svajonių išsipildymą. 1960 –ieji, puritoniška britų provincijos aplinka ir berniuko kitoniškumas, kuris pasireiškia per kulinarinius gebėjimus ir troškimus iš pradžių atrodė pernelyg sausoka. Filmas šiek tiek priminė olandų kino juostą „Šiaurės jūra. Teksasas“, tačiau šioji juosta visgi nėra tokia poetiška, nors septinto dešimtmečio detalės, mada, dvasia tampa kertiniu šio filmo akmeniu.

Visgi filmas nors ir klijuojasi biografijos žanrą, jis yra labai fiktyvus, jo pasaulis pakankamai sukinometografintas, santykiai tarp suaugusiųjų, ypatingai keistai nenatūralios atrodo pamotės ir berniuko kulinarinės lenktynės, kurios realybėje tikriausiai atrodė kur kas dramatiškesnės ir niūresnės. Iš kitos pusės būtent tas dirbtinumas, sintetika ir įneša keistos neapčiuopiamos magijos, todėl neįtikinamas pasaulis tampa patrauklus, nors jame vyksta tragiški ir skaudūs dalykai. Pirmoji filmo pusė susižiūrėjo ne itin patraukliai, trūko aiškesnio stuburo ir suvokimo, bet persiritus filmui į antrą pusę t.y., pasirodžius puikiajai britų aktorei Helena‘i Bonham Carter, filmas staiga išsibalansuoja, įgauna pagreitį, įdomumo, intrigos ir nežinomumo, nes motinos užprogramuota mirtis truko pernelyg ilgai ir viskas buvo pernelyg nuspėjama. Na, o po to, prabėgus tam tikram laikui, pagrindinį berniuką pakeičia ūgtelėjęs aktorius Freddie Highmor‘as, kurį puikiausiai prisimename iš muzikinio romantinio filmo „Muzika suradusi mus“ arba kitaip „Augustinas Rašas“. Ūgtelėjusiam aktoriui atiteko ir subtiliai koketuojantis vaidmuo, kuris pareikalavo ir homoerotinio santykio, nuo kurio asmenybės formavimosi procesas filme pasidaro tik dar įdomesnis ir spalvingesnis.

Šiaip filmas tikrai ne šedevras, turi nemažai minusų, vienas iš jų – mažasis aktorius Oscar Kennedy, kuris kai kurias scenas suvaidino labai neįtikinamai, todėl režisierei S.J. Clarkson reikėjo vaiko apsigimusio aktoriaus, nes tokiuose filmuose (kaip ir visuose) tiesiog reikia, kad visos reakcijos sugultų įtikinamai, nes matėsi neišpildymų, kai kurios scenos sužavėjo, ypatingai kai kurie perėjimai iš vienos scenos į kitą, bet visgi filmą laikyčiau tik vidutiniu, tačiau su nebloga istorija, kurią atras ne vienas žiūrovas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Visuomenei reikia skandalų ir dramų

Sveiki,

Kol Ukrainoje kyla nauja revoliucija, krenta Lenino paminklai ir šturmuojami rūmai, tol Latvijoje nesiliauja absurdiški kaltinimai ir bylinėjimasis su „Maxima“, kuri veikiau perauga į nesiliaujančią raganų medžioklę – kažkas, mat, net raudonais dažais sumąstė apipilti duris. Ir kas tuo pasiekta? Tai iš dalies grąžino mane į 2001 – uosius, kada rugsėjo 11 – osios įvykiai paralyžiavo Amerikos nuotaikas taip smarkiai, kad paveikė visą pasaulį. „Maximos“ stogo įgriuvimas prilygo teroristiniams išpuoliams ir... tokiu atveju reikia atpirkimo ožio. „Maxima“ jau dievagojasi, kad jų apyvarta labai smuko, tačiau ar ji statė tą pastatą? Ar ji kalta? Žinoma, galima kritikuoti vis pasirodančius kaltinimus, kad apsauginiai neišleido pirkėjų su prekėmis, o kasininkės tarsi buvo prirakintos prie kasų kaip šunys. Sunkios darbo valandos prekybos centruose suprantamos ir „Maxima“ už nesąmoningą valdymą kritiniu momentu turėtų prisiimti atsakomybę, bet dėl neplanuotos nelaimės, kuri galėjo nutikti „Rimi“ parduotuvėje arba bet kuriame prekybos centre – skamba absurdiškai. Dar absurdiškiau Latvijos vyriausybės atsistatydinimas. Vieni eskaluoja dėl to, kad jie jaučia kalti (kaži dėl ko?), o kiti, kad tai geras, pagarbus gestas (ką jis pakeis?), bet vienaip ar kitaip šis įvykis sudrebino visą Pabaltiją tiesiogine šio žodžio prasme.

Aptarinėdamas šį įvykį tarp draugų net pasipiktinau, kada lietuvaičiai puolė smerktinai kritikuoti moterį, kuri žuvo alkoholio skyriuje, išvadino ją alkoholike ir t.t., o ji juk turėjo sūnų. Negi žūti, mirti pieno skyriuje yra pagarba, o alkoholio skyriuje – negarbė? Mes tokie kartais šlykštūs vieni kitiems, tokios niekingos žemės kirmėlės, kad net šlykštu pasidaro, kaip iš nelaimių priskaldome tiek malkų ir taip ilgai šildomės jų liepsnoje, kad susidaro įspūdis, jog visuomenei nuolatos reikia didelių dramų, kad galėtų išreikšti savo negatyviosios prigimties pusę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsijungimas" / "Atjungimas" / "Disconnect"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti ir pasidalyti filmo „Atsijungimas“ (Disconnect) (2012) įspūdžiais. Na, šią kino juostą sukūrė Henry Alex Rubin, kuris savo jėgas yra išbandęs ir dokumentinio filmo kūryboje. Filmą palankiai sutiko dauguma kino kritikų ir žiūrovų, todėl nusprendžiau nepasididžiuoti ir pasižiūrėti, kas tai per filmas. Iš pradžių pamaniau, kad filmas bus panašus į poetizuotą simbolinę argentiniečių juostą „Tarp sienų“, tačiau nebuvo, ji labiau koncentruota į realius įvykius, socialines problemas.

Filmas palieka nevieną iškeltą klausimą apmąstymams. Kiek mūsų gyvenime vietos skirta internetiniam gyvenimui, kaip per jį lengva kontroliuoti, susekti ir palaužti žmogų. Aišku, internetas kartu suartina žmones, suvienija šeimas, verčia labiau branginti vienas kitą, todėl juostoje gali pasirodyti, kad demonstruojamas tik negatyvus pasaulinio tinklo poveikis, tačiau filmas nieko nesmerkia, jame yra tiek pat pozityvo, tiek pat ir negatyvo, sakytum, puikus daugialijininis scenarijus subalansuoja, suharmonizuoja naujojo pasaulio galimybes ir nuopuoliais bei pakylėjimais. Stiprus scenarijus, socialinis jaudulys dėl patyčių, internetinės prostitucijos, savanaudiškumo ir noro padaryti pasaulį geresnį. „Atslijungimo“ juostos idėjos pakankamai lengvai suvokiamos, tačiau pateikta ne viskas sukramtyta ir supjaustytą rieklėmis. Manau, filmas patiks tiek kino gurmanams, tiek tiems, kurie nori iš filmo stiprių ir nebanalių emocijų. Tai ne pramoginis filmas, todėl nusiteikite į tai žiūrėti ne kaip į produktą, bet kaip į meną, į socialinių aplinkybių ir išeities paieškų mozaiką, pakankamai marginalią, pakankamai įdomią ir jaudinančią. Aišku, filmas gal neprilygs amerikiečių socialinei juostai „Avarija“, tačiau filmas labai arti to...

Smagu čia sutikti mano jau pamėgtą aktorę Andrea Riseborough, labiau žinoma iš Madonnos režisuoto filmo „Mes tikime meile“. Čia aktorė atlieka vėl naują amplua, jos personažas susižavi per internetą seksualines paslaugas teikiančiu jaunuoliu... Tai filmas apie pasirinkimą – mes esame surišti į vieną tinklą ir interneto galia yra jau tapusi beribė, ji gali per vieną akimirką sugriauti žmonių gyvenimus. Filmas klausia, kaip mes panaudosime šią galią? Griovimui ar kūrimui?

Mano įvertinimas: 9.5 /10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6