Knyga: Andrius Jakučiūnas "Servijaus Galo užrašai"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Andriaus Jakučiūno pirmasis romanas Servijaus Galo užrašai pasirodė prieš dešimtmetį, visgi knygą nusprendžiau įsigyti šiomis dienomis ir susipažinti su unikaliu lietuvių rašytoju. Unikaliu? Taip, nes būtent pirmasis A. Jakučiūno romanas iškrito kaip pieninis dantis iš visų lietuviškų romanų kontekstų dėl savo kitoniškumo t. y. kūrinio intencijų plotmė nebesiremia į Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės plotmę, toli gražu nutolsta nuo euroromano ir žurnalistinio romano koncepcijų ir remiasi, sakyčiau, gryna „knygine empirika“. Rašyti romaną apie tai, kur „gyvenai“ tik skaitydamas Antikos literatūrinę paveldą, žiūrėdamas ekranizacijas, nagrinėdamas epochą, galbūt lankeisi turistiniais tiksliais, kitaip sakant, istorinio romano gairės be paties autoriaus tiesioginio potyriu su epocha... Tai jokiu būdu nėra priekaištas, juk ir Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum irgi yra sukaltas iš istorinio nuotolio pozicijų.

Ar galima Salvijaus Galo užrašus pavadinti istoriniu romanu? Pasak literatūros tyrinėtojo Vytauto Kubiliaus, istorinis romanas turi vaizduojamai epochai būdingą mąstymo būdą, emocijų iliustratyvumą ir elgseną. Romanas turi visus šiuos komponentus, tačiau tipiniu istoriniu romanu vėlgi Salvijaus Galo užrašų nepavadinsi, nes vien pavadinimas sufleruoja kaip analogiška aliuzija į Galų karo užrašus, tarsi pasinaudojama kūrinio pavadinimo ne tik sąskambiais, bet ir paties kūrinio struktūromis, įsteigiant autoriaus ne tik deklaruojamą epochą, bet sustiprinant per antikinius literatūrinius kūrinius pačios Antikos antikušmą. Na, ir žinoma, pats kūrinys yra labiau antikinių kūrinių formų sugestikuliuotas lydinys, kuriame gausu stilizacijos, transformuotų ir savaip, bet įtaigiai imituotų įvairių antikinių kūrinių, filosofinių srovių, mąstymų ir matymų koliažas. Aišku, didelį vaidmenį vaidina ne tik antikiniai literatūriniai palikimai, kitą kurinio plotmę kuria žinios apskritai apie Antiką – absurdiškai korumpuota teismų sistema, teisėjo garbinimas, agoros pirklių kasdienybė, paskalų ir gandų galia kaip viena stipriausių Antikos žiniasklaidos dominančių.

Servijus Galas – nėra tipinis personažas, jis „apsėstas dvasių“, kitaip sakant, epileptikas. Neįtikėtinai įdomus jo filosofinis pasaulis, kuris atsiveria nuolat užduodant esminį klausimą: kokia Servijaus Galo paskirtis? Kitaip sakant, dėl ko jis gyvena? Mirtis ir aistra kūrinyje eina išvien, daug mirčių ir netekčių, kurios netgi kai kada atrodo keistokos, neįtikinamos, netgi komiškos, kaip epileptikas nieko beveik neveikdamas sugeba prišaukti aplinkinių mirtis. Namų palangė tampa mirčių sąskaitų suvestine arba aiškiai kylanti parabolė į kulminaciją, jog šios mirtys tikrai Servijui neišeis į gerą arba priešingai – atneš teigiamus pokyčius. 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas.

Subrendusio vyro ir berniuko lytiniai santykiai arba meilužio Arijaus ir Servijaus glamonės tampa tikru antikinių seksualinių klišių išklotine, kaip kai kurie recenzentai jau minėjo, ir netikrų tuometinių vertybių dominante. Aistringai gyventi, gyventi gerai, hedonistiškai – tai dalis tos Antikos, kurią mes mylime ir kuri mus šokiruoja. A. Jakučiūnas nenukrypsta į ilgus pornografinius aprašinėjimus, užtenka jam paminėti geidulį, sukietėjusį „ietį“, personažo seksualines asociacijas ir jau viskas aišku, kas vyksta. Jau nuo pradžių buvo įtartinas Arijaus prisirišimas prie gaidžiu giedančio Servijaus, o incestas, kuris čia atskleidžiamas kaip sakralinis detektyvas, mat tai praneša mirusi Juliana, manęs, tiesą sakant, ne tik kad nešokiravo, bet ir visiškai nenustebino. Labiau stebino personažo psichika, pvz., abejingumas motinai, kai ši merdi kiemelyje, kai jai įkerta gyvatė. Ir šiaip cinizmo proveržis personaže, kuris atrodo gana kontrastiškai, kai čia pat kalbama apie savo paties mirtį, pranašus, apie anų laikų tendencijas... Teksto įmantrumu nepavadinčiau antikinės kalbėsenos imitavimo, stilizavimo, gal ir dėl to, kad jos veriasi gana natūraliai, neužgoždamos pasakojimo ritmikos, nors tenka pripažinti, kad kai kada tekstas užlūžta kaip sniego lavina, kai kartojasi panašių emocijų personažų refleksijos, ypač kalbant apie gandų baimę, ir jos bene visada „išsirišdavo“ filosofiškai – šis modelis pernelyg dažnai po kiekvieno reikšmingesnio personažo įvykio kartodavosi.

Išlupus Antikos kontekstą, iš esmės eina buitiška personažo likiminė linija: Servijus serga, jis nekenčia motinos, dienomis dykinėja, būna laikotarpis, kai jis nebegali valdyti rankų, atsiduria dažnai netinkamu metu ir netinkamoje vietoje, bet jam tai išeina neretai į naudą, po motinos mirties jis paveldi turtą, blogi giminaičiai tą turtą nori pasiglemžti, kamuoja seksualiniai geiduliai, blaškymasis tarp vyrų ir moterų, drasko kūrybinės kančios. Sakytume, tai yra tikrų tikriausiai vidutiniško euroromano veikėjo karkasai, todėl Servijaus Galo užrašai svarbiausia visgi tampa ne tai, apie ką kalbama, o kaip kalbama. Forma, laikmetis, tendencijos – jos padeda kuri ir kitonišką personažo mąstymą, istorinė terpė jį paveikia, todėl mums įprastos euroromano dominantės ištirpsta ir lieka išblėstosios po smūgio, kurį sukelia kūrinio ekspresija. 

Įdomus A. Jakučiūno pasirinkimas personažą vaizduoti pusiau kaip gaidį. Iš pradžių tai sukelia siurrealistinį įspūdį – gal iš tikrųjų personažas gieda gaidžiu, bet tik vėliau išaiškėja, kad šiuos užrašus rašantis pats Servijus Galas nevengia ne tik skaitytojui kai ko „pagražinti“ apie save, bet ir ironizuoti, kurti mitą-legendą apie save, ką iš esmės darydavo Antikos rašytojai ir dainiai. 

Knygos pabaiga, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė. Ne dėl to, kad ji būtų prasta, bet dėl to, kad sulaužoma romano kompozicija ir paskutinieji skyriai visiškai atsišlieja nuo romano ir tampa padrikai išpešiotomis gaidžio plunksnomis t. y. gryna antikinių stilių ir sofizmo imitacija, netgi parodija, pasitelkiant personažus iš Servijaus Galo užrašų. Nesakau, kad šioji dalis prasta, tiesiog ji man pernelyg atšipusi ir tiesiog nebeturinti romanui būdingos intrigos, todėl atrodė kaip bandymai pajausti antikinę mąstyseną, išplaukusios putos iš romano, nebeturinčios galios, tik Antikos manieringas pasaulėvokos būsenas, tarsi kuriant atskirą legendą apie jau romane nupasakotą Arijų, parodant gandų ir legendų susikūrimo neatitikimo absurdiškumą.

Apskritai kalbant, Andriaus Jakučiūno romanas Servijaus Galo užrašai – tai unikalus literatūrinis kūrinys lietuvių literatūroje. Ar bereikia sakyti kodėl? Ne, tiesiog reiktų patiems imti ir perskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Suteršta garbė" / "Suteršta reputacija" / "The Human Stain"

Sveiki, kino žiūrovai,

„Suteršta garbė“, dar kai kur tiesiog verčiama kaip „Suteršta reputacija“ (angl. The Human Stain) (2003) yra, sakyčiau, Robert Benton daugiau ar mažiau vykusi knygos ekranizacija. Robert Benton nėra produktyvus režisierius, žinau jį iš tikriausiai jo geriausio darbo – „Kramer prieš Kramerį“ (1979) ir galiu pasakyti, kad jis nėra tas režisierius, kuris gali užvaldyti bet kurį kinomaną, bent jau su „Suteršta garbe“ – filmas, sakyčiau, tarp gero ir vidutiniško filmo, nors jame pasirodo tokios kino legendos kaip Nicole Kidman ir Anthony Hopkins.

Būtent dėl šių puikiųjų aktorių ir ryžausi žiūrėti filmą. Na, esu iš esmės beveik patenkintas filmu. Vėlgi – filmo sunki ir klampiai užtęsta pradžia. Tikiu, kad knygoje visa tai atrodo kiek kitaip, tačiau filme pirmasis pusvalandis gana tuštokas – pagrindinis personažas, kurį vaidina A. Hopkins netenka universitete darbo, ant jo rankų miršta žmona ir jis sugeria su kūrybinio peno ieškančiu rašytoju, truputį prisimena jaunas dienas. Tiesą sakant, norėjosi man išjungti, nes nieko įdomaus nepamačiau, o A. Hopkins tiesiog buvo žavus, bet filme jam beliko tik teliūskuoti iki kol nepasirodė N. Kidman kuriamas purvinos moters personažas, kuri po lova laiko sudegusių vaikų pelenus ir laukia, kol ją primuš jos buvęs vyras...

Tik dėl N. Kidman personažo man asmeniškai filmas tapo įdomus – įdomi sulaukėjusios ir sužeistos moters psichologizacija, jos neprisileidimas jausmų ir kartu begalinis švelnumo noras verčia ja elgtis retkarčiais įžūliai ir brutaliai, tačiau senukas tai supranta. Aišku, čia nėra itin aštraus trilerio, viską veikia žmogaus psichika ir tiesiog paprastas noras būti visiems laimingiems. Labai įdomus N. Kidman personažas iškėlė šį filmą į paviršių. Įdomus ir netikėtas Ed Harris pasirodymas, labai patiko ir „Kalėjimo bėglių“ žvaigždės Wentworth Miller pasirodymas. Visai gražiai pradžios vilkinimas pasiteisino filmo finale, apie kitos rasės pagrindinio personažo tapatybę.

Visgi, sakyčiau, kad ši drama, taip, veikiau drama, nei trileris, yra visai neblogas ir žiūrėti įdomiai tikrai galima.

Mano įvertinimams: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dingusi" / "Gone Girl"

Sveiki,

Šįkart norėčiau pakomentuoti kino filmą „Dingusi“ (angl. Gone Girl) (2014), kuris tapo mano tikru atradimu. Kažkaip niekada nesiveržiu žiūrėti filmų su Ben Afleck, nes jo filmai nėra tas tipažas, kuris visada suteikia malonumo, bet šįkart, sakau, pabandysiu, liaudiškai tariant, „ant bajerio“. Ir žinote ką? Neapsirikau... Filmo pradžia buvo daugiau nei nuobodi. Pirmosios 20 minučių maniau, kad taip niekada ir nepagausiu intrigos, o filmas įvertintas vien dėl to, kad jame vaidina šis aktorius, bet kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų.

Pamažu detektyvinė istorija žiūrovui tampa nepaprastai įdomi ir intriguojanti, nenuspėjama ir psichopatiškai įtraukianti. Imi analizuoti veikėjų veiksmus, jų sėkmes ir nesėkmes, dalyvauji detektyviniame tyrime ir bandai numatyti veiksmus į priekį, o ir didžiausias malonumas, kad ne visada pavyksta užbėgti režisieriui ir scenaristui už akių. Sakytum įpusėjus filmui, kad filmas įdomus kaip neblogas trileris, bet nejučia pajauti didesnę nei įprastai filmo plėtotę – siužetas labiau išvystytas, horizontai platesni, o veiksmai maniakiškai nenuspėjami. Pajauti personažų nuovargį, nes jis kartu auga su žiūrovu gerąja prasme – visuomenės spaudimas, žiniasklaidos manipuliacijos, teisėsauga, policija, detektyvė, kuri praranda tikėjimu įtariamuoju ir tos mįslės, kurias paliko psichopatė... Visa tai nepaprastai įdomu, intriguoja ir galiu pasakyti, kad tikriausiai praleidai puikiai pustrečios valandos. Puikūs aktoriai, o aktorė Rosamund Pike man išvis buvo didžiulis atradimas – nepaprastai charakteringas vaidmuo, įdomios biografijos ir psichologijos...

Apskritai režisierių David Fincher vertinu gana prieštaringai. Jo režisuoti „Kovos klubas“ (1999), „Keista Bendžamino Batoro istorija“ (2008), „Septyni“ (1995), „Svetimas 3“ (1992) ir „Zodiakas“ (2007), „Panikos kambarys“ (2002) buvo nepaprastai išraiškingi, įdomūs, išvystyti filmai su labai intensyvia raiška ir sodriais charakteriais ir tuo tarpu negalėjau pabaigti net žiūrėti jo filmo „Socialinis tinklapis“ (2010) ar amerikietišką „Mergina su drakono tatuiruote“ (2011) versiją, kaip tik šiuo metu režisierius jau ruošiasi filmuoti antrąją šio ciklo dalį...

Praleidau nepaprastai smagiai laiką, buvo visko, ko reikia labai geram filmui, todėl ir balų negailėsiu, juk taip retai rašau dešimtukus, o argi gaila?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Baikalo ežeras žiemą - neapsakomo grožio ledo marmuras

Sveiki,

Baikalo ežeras – įsikūręs Azijos viduryje, kur karaliauja vėsios vasaros ir labai šaltos žiemos. Nutariau pasidalyti mane užbūrusiomis žiemos fotografijomis. Tai išties magiška vieta – giliausias pasaulio ežeras taip pat laikomas ir vienu paslaptingiausiu vandens telkiniu, nes yra labai toli izoliuotas nuo vandenynų. Baikalo ežeras siekia per penkis kilometrus gylio ir yra įsikūręs gana aukštai. Manoma, kad tai taip pat seniausias pasaulyje ežeras, kurio amžius siekia apie 25 milijonus metų, todėl jis pilnas menkai ištirtos gyvybės...

Tiesiog belieka tik pasigrožėti Baikalo ledo rašmenimis. Argi gamta nekuria šedevrų?