Filmas: "Šokėja" / "La Danseuse"

Sveiki,

Yra „Kino pavasaryje“ tokių filmų, apie kuriuos nežinai nė ką galvoti, o prieš einant net nesitiki, nes paprasčiausiai nežinai ko tikėtis... Panašiai su prancūzų filmų „Šokėja“ (angl. La Danseuse) (2016), kuris pasakoja apie XIX amžiaus pabaigoje šokio sampratą pakeitusią artistę Lioje Fiuler. Vis galvoju, kaip gerai, kad tas „Kino pavasaris“ yra, nes jame galima labai apsišviesti. Prisipažinsiu, kad praktiškai mažai ką teišmaniau apie šokio meno istoriją ir menkai ką jame gaudausi, tačiau šis filmas atliko tikrą edukacinį žygdarbį – supažindino su šiuolaikinio modernaus šokio ištakomis.

Nors filme pasakojama apie L. Fuiler, joje yra ir dar vienas ypatingos šokėjas Izolda Dunkan portretas, tačiau filmas ne apie ją... Žinau, daug kas šiam filmui turėjo nemenkų pretenzijų ir joje įžvelgė perdėto manieringumo, holivudinio patoso, perspausto pagražinimo ir net istorija šiek tiek dėliojama senamadiškai. Taip, sutinku, kad visa filmo pateiktis kaip ir, pvz., „Danų mergina“ ar kitos biografinės istorijos turi kažkuo panašią istorijos pasakojimo manierą, bet kažkaip man patiko. Patiko ir žiūrovams, kurie paprastai greitai susipakuoja rankinukus ir skuba iš salės lauk, šįkart sėdėjo filmui pasibaigus tylūs ir ramūs, kažko velnioniškai susimąstė... Gal ne tiek susimąstę, kiek pasidavę emocijos, kurias iššaukė filmas. Daug juslinių scenų, ekspresyvus juslėmis grįstas pasakojimas atrodo itin kruopščiai intymus, stengimąsi proporcingai išlaikyti asmenybės pasakojimo proporciją ir šokio meno elegancijos sunkumus, kas režisieriui, sakyčiau, labai sekėsi.

Neslėpsiu, kad ir senos kino gudrybės, bet filmui pavyko ir mane paveikti, nebesinorėjo ir man greitai išlėkti iš salės, kažkaip klasikinė muzika, pragariškos ir skausmingos vaizduojamos pastangos paveikia daugelį žiūrovų, o estetiniai dvelksmai sukuria kažin kokį magišką artumo dvelksmą. Norėčiau įvertinti filmą prasčiau, tačiau negaliu, jis vis dar mano galvoje ir, manau, kad netgi remiantis jau lyg ir iš pirmo žvilgsnio atgyvenusia kino mokykla, visgi filmas stiprus šiais aspektais: vaidyba, scenografija, jausmingumu, biografiniu turtingumu. Gera medžiaga nenuėjo veltui.

P. S. Tikriausiai nemaža dalis žiūrovų šį filmą rinkosi dėl to, kad jame antraplanį vaidmenį sukūrė Vanesos Paradis ir Johnny Depp dukra.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 6.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kita vilties pusė" / "Toivon tuolla puolen"

Sveiki, 

Neseniai per Europą persiritusi pabėgėlių krizė neaplenkė ir šios temos – kinas labai greitai atliepia nūdienos aktualijas ir tą suskubo padaryti pripažintas suomių režisierius Aki Kaurismaki savo filme „Kita vilties pusė“ (suom. Toivon Tuolla Puolen) (2017), kuris neseniai dar ir pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje. Po filmo peržiūros norėjau staugti: už ką?!! Tai ne pirmas filmas, kurį žiūriu iš šio režisieriaus repertuaro ir galiu drąsiai teigti, jog tai ne mano režisierius ir nebesvarbu, kokios temos jis besigriebtų, tačiau, kaip supratau sėdėdamas salėje, žiūrovams jis patiko.

Žinoma, subtilus humoras pakankamai perkandamas bet kuriam lietuviui, šiaurietiškas kone negyvas ir dėl to kiek žavus filmas dėl savo rimto, kone robotus primenančių personažų. Tiesą sakant, kai kas filme atrodo modernu, o kai kas lyg iš kokio septinto-aštunto dešimtmečių, derinant laikotarpius, problemas režisierius sukuria hibridinį filmą, kuris mažai ką bendro beturi su realybe, veikiau tai kažkokia pusiau komiksų satyra gyvenimui, kuri, tenka pripažinti, turi savotiško žavesio, tačiau visumoje filmas, kad ir koks beatrodytų žavus, buvo ir nuobodus. Ypač pirmasis pusvalandis: galvojau, ar tikrai nesuklydau atėjęs į šią juostą ir jau norėjau lėkti iš kino salės, tačiau vis švystelėjančios juokingos situacijos privertė susilaikyti. Vėliau filmas „įsivažiavo“ ir nebereikėjo kentėti.

Savotiškas humoras, atpažįstamos bendravimo normos lyg ir žavi, tačiau visumoje man asmeniškai liko kažkas prėska ir neskanu: plakti pabėgėlių ir suomių prastos korumpuotos kultūros užkulisius kaip pabėgėlių oazę, man pasirodė gera idėja, bet viskas pateikta taip neįtikinamai ir šaltai (kai kam, žinoma, tai turėtų pasirodyti kaip pliusas), tačiau man daug abejonių sukėlė ši juosta, kad laikau kol kas silpniausiu filmu, matytu 2017 metų „Kino pavasario“ festivalyje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liūtas" / "Lion"

Sveiki, skaitytojai,

Šešiems „Oskarams“ nominuota drama „Liūtas“ (angl. Lion) (2016) jau spėjo pavergti ir pravirkdyti ne vieną žiūrovą. Jaudinanti biografinė istorija apie Indijoje pasimetusį mažametį ir susitikimas po daugel metų su gimdytojais dažniausiai prikausto emocionalius ir egzotinių kelionių ištroškusius žiūrovus, kurie iš filmo tikisi aukštos klasės emocijų, graudžių susitikimų, netikėtų išsiskyrimų ir daug ašarų bei apsikabinimų, bet... Visa tai menkai jaudino mane patį, kadangi tikriausiai jau praėjo visi „Lūšnynų milijonieriai“ ir vaikystės filmai šeimai, kada paliktas šunelis pereina visas valstijas, kol suranda išsikrausčiusį šeimą. Oi, kaip mes verkdavome, prisiminkite...

Visu šiuo Disnėjaus pagrindu, rodos, pastatytas ir „Liūtas“ iš pažiūros dar viena grįžimo į šeimą drama. Kuo šioji gera? Žinoma, aktoriai puikiai nudirbo savo darbus... Antraplanė aktorė Nicole Kidman, kuri jau buvo laikoma nurašyta aktore, vėlei pelnė „Oskaro“ nominaciją ir atkišo špygą savo kritikams, didžiausia staigmena daugelį erzinantis aktorius Dev Patel, kuris jau panašioje lemties istorijoje yra filmavęsis „Lūšnynų milijonieriuje“, kuris už „Liūtą“, pripažinkime daug simpatingesnis, manieringesnis ir įdomesnis filmas. D. Patel atlieka gana manieringus indiškus vaidmenis, tačiau „Liūte“ jis vakarietiškos kultūros vyrukas, kuriam svarbu perteikti vidinių demonų ir abejonių emocijas... 

Nežinau, manęs asmeniškai „Liūtas“ nepavergė taip, kaip tikėjausi. Žinoma, neįtikėtina istorija su daug jaudinančių scenų, stipria vaidyba... Ypač verčia pirmoji filmo pusė išgyventi dėl mažojo klajūno, bet visumoje filmas labiau šeimyninis, peizažinis, disnėjiškai herojiškas, kas labai tinka didžiajam kinui ir masiniam žiūrovui, todėl galbūt pernelyg panašus savo maniera į kitus filmus. Vidinį draminį klodą kažkiek užpildo aktoriai, jų veido mimika, abejonės, krapštymasis po išdilusią atmintį, tačiau santykiai kažkaip pavaizduoti pernelyg teatrališkai, o jau finalinis susitikimas veikiau ne kaip atsitiktinis susitikimas (kas, atrodo, realiai turėtų būti), bet siekiant emocinio efekto kone piešiami ritualiniai kaimo susitikimai ir tai šiek tiek liūdina... Visų išgirtas filmas turi, mano akimis, nemažai trūkumų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela