Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Šulinys"

Laura Sintija Černiauskaitė. „Šulinys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. –192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas didžiausių privalumų, skaitant Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybą, yra „aukštųjų dažnių literatūra“, kuri nepolitizuoja, „nenueina“ į socialines laikmečio problemas, net nedvelkia fantastiniais motyvais, o laikosi svarbiausių pamatinių žmogaus troškimų – laikytis vienas už kito ir mylėti. Dar nuo Kvėpavimo į marmurą bei Artumo jausmas kūrinių tokia Laura Sintija Černiauskaitė pasireiškė kaip rašytoja, tokia ji išlieka ir naujausiame savo romane Šulinys, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nors atgaliniame viršelyje pasakojama apie šulinio metaforą, kuris visais laikais buvo itin svarbus žmonėms dalykas, visgi patį pasakojimo probleminį branduolį sudaro kriminalinis įvykis – įmesta mergaitė į šulinį, kuris iš esmės atliepia prieš kelerius metus per visą šalį nuaidėjusius įvykius apie į šulinį sumestus vaikus. Pati autorė viename interviu paliudijo, kad šis įvykis ją sukrėtė ir tai nulėmė šios knygos atsiradimą.

Knyga įvardijama kaip „mažasis romanas“, kad ir ką leidėjai turėjo galvoje (veikiausiai knygos apimtį), toli gražu romanas neatrodo mažas. Priešingai – keturi lakoniški skyriai nusidriekia per daugiau nei šešiasdešimt metų ir aprėpia tris-keturias žmonių kartas, kurioms lemta būti paveiktoms 1956-ųjų metų įvykių, nutikusių Šilalės rajone, išgalvotame kaime. Laikmečio smulkios detalės vis švysteli pasakojime, tačiau autorė jų nedetalizuoja ir nebando rekonstruoti sovietinio laiko, savo romano laikmetį ji regi ir kuria kaip savaime suprantamą egzistavimo terpę savo veikėjams. Interviu metu L. S. Černiauskaitė sakė, kad šįkart jai sudėtingiausia buvo sunarstyti knygos struktūrą, teko nemažai perrašinėti ir t. t. Struktūra nėra novatoriška, laiko ciklais pavaizduoti įvykiai yra apjungti esminių praeities įvykių, kurie lemia tolimesnių kartų veiksmus ir net gyvenimo kokybę.

Šulinio knygos stilius – lakoniškas, paremtas juslėmis. Gal kiek mažiau nei įprasta įvairių poetinių palyginimų, kurių galima kur kas dažniau aptikti ankstesniuose autorės kūriniuose, tačiau šeiminis jaukumo branduolys, žmogaus santykių psichologinis ir psichofizinis motyvavimas knygoje kaip visada veriasi autorės gebėjimu instinktyviai justi, kad rodos nė nereikia pastangų analitiškai galvoti apie galimas logines klaidas. Tiesa, vienoje scenoje, kada Arnas užmiega su Amelyte mašinoje ir prabunda su erekcija, o jis dar ir būsimas vaikų daktaras, visgi kirbėjo mintis: ar autorė čia nekuria kokio nors amoralaus pedofilinio personažo (kas autorei būtų iš ties nebūdinga), tačiau greitai abejones ji išsklaido, pagrįsdama Arno psichologija.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.

Pagrindinis visų veikėjų akumuliatorius, varantis veikėjus veikti ir daryti esmines gyvenimo klaidas, yra meilė. Taip, toji pati, kuri pavydi, žudo, aptemdo protą. Paradoksalu, bet Šulinyje toji pati meilė yra ir gydančioji jėga. Toji jėga įstumia mergytę į šulinį, toji pati jėga leidžia užauginti penkis svetimus vaikus.

Šulinio pasakojime svarbi besikeičiančių pasakotojų balsų tonacija ir požiūris į kriminalinį aktą, kuriame tik viena veikėja šiek tiek kritiškiau ir šiurkščiau vertina atsivertėlės sugrįžimą į kaimą. Nejučia prisiminiau virtines pačių šlykščiausių komentarų po tais straipsniais, kada pasirodė internete apie realius panašius įvykius ir koks veikėjų mąstymo atotrūkis visgi yra L. S. Černiauskaitės romane. Tarsi pašalintas purvas, tas socialinis bereikšmis smerkimo paviršutiniškumas, kuriam autorė nepasiduoda, net kartais atrodo, kad tekstas tuoj kirba prie meditatyvaus moralinio pamokymo, tačiau ir čia L. S. Černiauskaitė daro lankstą, išvengdama moralizavimo, kaip reikia taisyklingai gyventi.

Sakiau, kad fantastinių motyvų Šulinyje nėra, tačiau tam tikros mąstymo ir pasaulio pirmapradžio mistifikavimo visgi esama, sąmonės būvimo tarp gyvenimo ir mirties irgi yra. Pasakotojo kalboje išryškėja Bembio kaip tam tikro dvasinio vedlio metafora. Vėlgi prisiminiau Ray Bradbery Pienių vyną, kuriame berniukas leidžiasi su tėvu ir broliuku į gamtą ir jis pirmą kartą pajunta dvasią, gyvenimo trapumą ir tas vaizdavimo būdamas simboliškai metaforiškas – tokio pasakojimo elemento esama ir Šulinyje. Tai susiję su tuo, ką mes jaučiame juslėmis ir intuicija, tačiau negebame išreikšti žodžiu, nes paprasčiausiai tam nėra tinkamai nusistovėjusios terminologijos, tad autorė sukuria savą dvasios vedlį, kurį galima įvardyti kaip „sąžinės balsą“, „angelą sargą“ ar net pačią sielą.

Paskutiniu metu buvau atitolęs nuo lietuvių literatūros, tačiau Laura Sintija Černiauskaitė su Šuliniu (akt, tas simbolis!) vėl mane įtraukė į šį lauką, leido sugrįžti, permąstyti šiuolaikinę, pačią naujausią lietuvių literatūrą. Mano stereotipinis mąstymas visgi priskiria šią autorę ir kartu šį romaną prie tų autorių, kuriems svarbus ne egocentrinis terapinis rašymo procesas, o paskleisti tam tikrą žinią apie mūsų visų gyvenimus. Tokių autorių, kurie siekia ne individualumo literatūroje, ne novatoriškumo, formos ar ekspresijos, bet priešingų dalykų – bendrystės, atvirų santykių ir santarvės yra tiek nedaug, kad belieka sveikinti autorę su gebėjimu išlikti atvirai be perdėto egoistinio patoso ir tokiu būdu išlikti savita.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna - "Madonna" [Vinyl, LP] (1983)

Apie vinilinę plokštelę: "Madonna" - "Madonna" [Vinyl, LP] (1983)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Jump (single) [Vinyl, LP] (2006)

Apie Madonnos singlą "Jump" (2006).

Knyga: Richard Flanagan "Siauras kelias į tolimąją šiaurę"

Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 416 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Yra kelios priežastys, kodėl pasirinkau australų rašytojo Richard Flanagan romaną Siauras kelias į tolimąją šiaurę (angl. The Narrow Road to the Deep North). Tiesą sakant, knyga mano knygų lentynoje pragulėjo apie metus, nors įsigijau su tuokart bemaž kartu pasirodžiusia Ruth Ozeki romanu Knyga laiko būčiai – pastaroji paliko neišdildomą įspūdį, nors ir buvo tik nominuota Man Booker literatūrinei premijai, o štai R. Flanagan jį už šį kūrinį net pelnė. Negana to, šios knygos susietos su Japonija ir apskritai abi vienoje recenzijoje įvardytos kaip „pagalba suprasti Japoniją“.

Nemanau, kad iš knygų įmanoma kaip nors suprasti ar patirti kitos šalies kultūrą, tačiau suvokti šį bei tą apie pasaulį ir literatūrą visgi galima, kitaip nebūtų jokios prasmės skaityti. Taigi kita priežastis – vertėja Violeta Tauragienė, kuria besąlygiškai pasitikiu kaip vertėja ir kaip kūrinių „pateikėja“.

Turėjome mes ir iki tol išverstų R. Flanagan kūrinių į lietuvių kalbą, tačiau šioji – pirmoji, kuri „įkrito“ man į rankas. Tenka pripažinti, kad pats skaitymo procesas nebuvo gana lengvas. Pirmuosius 150 puslapių galynėjausi tarytum su lokiu. Kėliau sau abejotinus klausimus: ar tikrai šioji knyga tokia ypatinga? Ir kas joje ypatinga? Išskydusi istorija, banalumo perteklius, ryškios amerikietiškojo romano imitacijos, maniera bei struktūra, kad net nežinojau, už ką šią knygą būtų galima pagirti, tačiau nepasidaviau ir tęsiau skaitymą. Anot Giedros Radvilavičiūtės, jeigu knyga „neužkabina“ per pirmuosius 50 puslapių, jos skaityti nebeverta. Šįkart reikėjo pasistengti kone trigubai.

Vėliau, žinoma, įvyksta esminis lūžis ir knyga išties „sukrenta“ į išties puikiai suvaldytą ir pajaustą istoriją. Klausimas: kodėl kankinausi tuos 150 puslapių? Paskutiniu metu nebegaliu pakęsti banalybių ir kaip velnias kryžiaus vengiu literatūrinių saldžių klišių. Tiesiog buvo pragaras skaityti pagrindinio veikėjo nuodėmingosios meilės užuomazgas prieš karą, kaip Dorigas Evanas prieš pašaukiamas į karą užmezga intymius santykius su savo dėdės sužadėtine. Tas susitikimas knygyne, nusaldinti žvilgsniai, pavydas, meilė-nemeilė, aistra, žiedas plaukuose... Net detalės, rodos, paimtos iš pigiausių meilės istorijų, kad net žagsėjau: už ką šis rašytojas, po galais, gavo Man Booker?

Rašytojas Richard Flanagan.

Galiausiai perkopus esminį knygos lūžį, įvyko stebuklas ir aprašomi „tiršti“ įvykiai tiesiant Siamo-Birmos geležinkelį australų belaisvių prakaitu ir krauju, pasidarė išties įdomu. Jau seniai nebežavi ir atviros aprašomos scenos kankinių, gyvenusių įvairiose koncentracijos stovyklose (to jau prisižiūrėta dešimtyse pačių geriausių ir jautriausių filmų virtinėse), tačiau tikriausiai buvau atitokęs nuo „kankinių“ literatūros, kad net labai jautriai (dar pamasintos egzotiška Azijos gamta) suskaičiau šią istorijos dalį. Išties tos scenos ir neadekvačiai žiaurios situacijos kaip antai choleros epidemija ar kojų amputacija sužadino tai, ko iš esmės negalime pamatuoti, tik įsivaizduoti, kaip iš žmonių atimamas žmogiškumas. Jaunų vyrų traumos ir kova su mirtimi itin artima Primo Levi romanui Jei tai žmogus ar net lietuviškam Balio Sruogos šedevrui Dievų miškas.

Visgi stipriausią ir paveikiausią knygos dalimi pavadinčiau autoriaus gebėjimą vaizduoti karą išgyvenusius jaunuolių gyvenimus, kai šie grįžta į įprastas vėžias, kas iš esmės nebeįmanoma. Apie gyvenimo prasmės netekimą, besaikį gėrimą, dvasines traumas, sudaužytus gyvenimus. Šioje pasakojimo dalyje autorius išplėtoja ir japonų, dalyvavusių geležinkelio tiesimo istorijoje, pasakojimus. Lygindamas išgyvenusių karo nusikaltėlių ir belaisvių likimus „po visko“, R. Flanagan išgauna retą literatūriškai išplėtotą gėrio ir blogio, atpirkimo ir susinaikinimo, gebėjimo rekonstruoti ir negebėjimo atsinaujinti dvasios žemėlapį.

Kyla nemažai etinių ir moralinių klausimų. Kodėl štai karo japonų nusikaltėlis staiga atsiverčia į altruizmą ir bando atstatyti pusiausvyrą, o štai karo belaisvis, patyręs baisiausias kankinimo formas, ima po karo ir viską naikina? Kur slypi blogio šaknys ir kada žmogus pasiduoda iš esmės? Šitos traumuojančios ir niekada žmogų „nebeatstatančios“ patirtys vėlgi labai siejasi su režisieriaus Michael Cimino filmu Elnių medžiotojas (1979) ir net su Svetlanos Aleksijevič knyga Cinko berniukai.

Knyga kai ką iš esmės sukrės. Ypač kruopščiai ir įtaigiai aprašyti kankinimai, tačiau labiausiai visada šokiruoja ne pjaustomi ir naikinami kūnai, kiek iškreiptas skirtingų ideologijų susidūrimas, kai viena ir kita pusės jaučiasi besąlygiškai teisios, kad net imame abejoti, kokioje mes patys iškreiptoje tiesoje murgdomės. Šiame romane liūdnai suskamba japoniškas klasikinis haiku, kuris iliustruoja tradicinį patriotišką japono mąstyseną, pagrįsta imperijos idealizmu ir tai, bent jau man, buvo taip atpažįstama, kai kalbame apie Europoje dar visai neseniai gyvavusias imperijas. Iš esmės romane yra trūkumų, gal veikiau ne trūkumų, bet man itin nepatinkančių dalykų, tačiau visumoje tai užbaigtas, gerai surėdytas ir „aidintis“ giliomis prasmėmis kūrinys apie mūsų žmonijos sudėtingą prieštaringumą, o galiausiai apie gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus dvasioje. Knyga, po kurios lieka apie ką pamąstyti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Leon Somov & Jazzu - "Po mano oda" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šiandien man gražiausia Leon Somov ir Jazzu daina yra „Po mano oda“ – itin jautri lietuviška baladė apie meilės ir santykių paliktas žymes kūne ir sieloje. Jazzu gyvo garso koncerte prasitarė, kad šioji daina jai pačiai yra jautriausia ir visada ją dainuodama smarkiai jaučia emocijas. Kokias? Tikriausiai pati daina viską pasako.

Perklausęs praktiškai visas šio dueto dainas, manau, vokalo prasme šis kūrinys labiausiai „išpildo“ Jazzu vokalą, nes atlikėja šiaip nesistengia niekada plyšauti ir demonstruoti balso, nors jį ir turi galingą ir jaudinantį. Šioji viena iš nedaugelio Jazzu ir Leon dainų, kur Justės balsas išties atsiveria galingu spektru. Siūlau paklausyti:

Po mano oda

(Leon Somov ir Jazzu)

Atimki dienas

Paliki man naktis

Aš noriu matyt

Atmerki man akis

Atriški rankas

Ir kojos atsispirs

Sukelki audras

Bet tylą sugrąžink

Priedainis:

Po mano oda

Kvėpuoji tu

Palieski ranka

Kiek daug randų

Man taip baisu

Aš stoviu nuoga

Atsisuk

Atimki mintis

Paliki svajones

Pasiimki metus

Palik man sekundes

Sugriauki viltis

Grąžinki man maldas

Ir kas benutiks

Paliki man dainas

Priedainis:

Po mano oda

Kvėpuoji tu

Palieski ranka

Kiek daug randų

Man taip baisu

Aš stoviu nuoga

Atsisuk (2 kartus)

Nebekalbėk

Nes žodžiai atsimuš

Ne į mane

Į mūsų tuštumą.

Jūsų Maištinga Siela

Paskutinis albumas: CD LEON SOMOV & JAZZU "GAME OVER - THE BEST OF" (2018)

Sveiki,

Tiesą sakant, niekada nebuvau itin didelis Leon Somov ir Jazzu dueto gerbėjas, nors ilgą dešimtmetį dėl jų daugelis kraustėsi iš proto ir net jie užsitarnavo etaloninės lietuviškos pop muzikos vardą. Po gyvo garso atsisveikinimo koncerto Vilniaus knygų mugėje įsigijau neseniai išleistą jų dainų geriausių dainų rinkinį, tad prieš miegą sukasi pas mane miegamajame dainos. Dabar suskaičiuoju bent keturias-penkias dainas, kurias įvardyčiau išties labai puikiomis ir net „pasaulinio“ lygio hitais.

Dalijuosi naujuoju Leon Somov ir Jazzu kompaktu „Game over“ (liet. Žaidimas baigtas). Su draugais nuogąstaujame: argi taip ir nepasirodys šio dueto vinilinė geriausių dainų vinilinė plokštelė?

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Inga Valinskienė - "Žvaigždė" [Vinyl, 2LP] (2017)