Antroji
priežastis: dėl to, kad galima tiesiog į viską
nusispjauti. Tikrai! Nusispjovimas yra į sveikatą. Kartais mes taip įkrentame į
savo problemas ir tampame maniakais, kurie mano, kad be jų pastangų pasaulis
tiesiog nebeegzistuos. Tai yra susireikšminimas, tai yra inertiškas judėjimas,
kuris iš tavęs pareikalauja beprotiško streso ir įtampos. Tiesiog nusispjauk. Pasiimk
baseino šliures, eik prie jūros, eik ir pasėdėk parke ant suolo, palesink
balandžius batonu ir tiesiog vienai dienai visus pasiųsk velniop, neatsiliepk į
skambučius, būk sau ir tik dėl savęs. Verta gyventi dėl tokių atsipalaidavimo
ir suvokimo, kad nesi pasaulio centras akimirkų.
Niekas nesiginčija, kad Leona Lewis, kuri 2006 metais laimėjo „X
faktorių“ yra viena iš puikiausių vokalisčių, kurios tembras virpina širdį savo
gelmėmis. Paskutiniu metu išleidusi keletą muzikinių albumų, man regis,
komerciškai nesėkmingų., yra gerokai priblėsusi. Tai atlikėja, kuri turi divos
prigimtį, tačiau niekaip tarp populiariausių atlikėjų jos nematau. Po 2008
metais pristatyto albumo „Spirit“, mano akimis, atlikėja pasinėrė į savęs
ieškojimus, tačiau geriausios jos dainos taip ir liko „Spirit“ albume.
Viena iš tokių dainų yra „Run“
(liet. Bėk), kuris tapo penktuoju debiutinio albumo singlu. Kaip ir daugelis „Spirit“
albumo dainų, taip ir šioji, yra neoriginali dainos versija. „Run“ pirmą kartą
įrašė ir pristatė Snow Patrol dar 2003
metais. Neslėpsiu, kad abi versijos skamba gerai ir ganėtinai skirtingai, tik
Leonai dėl vokalinių sugebėjimų, sakyčiau, dainą pavyko perteikti kur kas
jautriau ir iš pačių gelmių.
Leona Lewis versija
Austrijoje, Britanijoje, Portugalijoje ir Airijoje pasiekė pirmąsias pozicijas.
Britanijoje singlas pelnė platininį sertifikatą, Austrijoje – auksinį. Štai JAV
Billboard reitinge daina iškopė viso labo 81 vietą. Siūlau pasiklausyti šiandien abiejų versijų.
Leona Lewis - Run
Snow Patrol – Run
Žodžiai / Lyrics
"Run"
(originally by Snow Patrol)
I'll sing it one last time for you
Then we really have to go
You've been the only thing that's right
In all I've done
And I can barely look at you
But every single time I do
I know we'll make it anywhere
Away from here
Light up, light up
As if you have a choice
Even if you cannot hear my voice
I'll be right beside you, dear
Louder, louder
And we'll run for our lives
I can hardly speak I understand
Why you can't raise your voice to say
To think I might not see those eyes
Makes it so hard not to cry
And as we say our long goodbyes
I nearly do
Light up, light up
As if you have a choice
Even if you cannot hear my voice
I'll be right beside you, dear
Louder, louder
And we'll run for our lives
I can hardly speak I understand
Why you can't raise your voice to say
Light up, light up
As if you have a choice
Even if you cannot hear my voice
I'll be right beside you, dear
Louder, louder
And we'll run for our lives
I can hardly speak I understand
Why you can't raise your voice to say
Daugkam netikėta buvo Lady Gagos sugrįžimas su paprastomis į super populiariausius hitų
topus nebepretenduojančia muzika. Ir taip, kaip niekada nuoga, kaip niekada
atsivėrusi ir atsinaujinusi atlikėja 2016 metais pristatė savo albumą pavadintą
savo mirusios giminaitės vardu „Joanne“.
Albumas susilaukė sėkmės,
nors ir nebepasiekė tokių masinių pirkimų kaip ankstesnieji Lady Gagos albumai.
Antrasis singlas iš šio albumo „Million reasons“ aiški nuoroda į
nepavykusius atlikėjus santykius su buvusiu vaikinu. Daina kaip niekad „paprasta“,
pritariama akustinės gitaros garsų netgi šiek tiek dvelkia country muzika, gal net kiek senamadiškai, tačiau ne novatoriškumas
šįkart dainos sėkmė, o atlikėjos išpažinties tembras. Pačiai atlikėjai (bent
jau kiek galia susidaryti nuomonę iš dokumentinio filmo) ši daina labai daug ką
reiškia.
Billboard
Hot šimtuke ši daina pasiekė 4 vietą. Šįkart siūlau
pasiklausyti šios ramios ir neprastos dainos:
Žodžiai / Lyrics
"Million Reasons"
You're giving me a million reasons to let you go
You're giving me a million reasons to quit the show
You're givin' me a million reasons
Give me a million reasons
Givin' me a million reasons
About a million reasons
If I had a highway, I would run for the hills
If you could find a dry way, I'd forever be still
But you're giving me a million reasons
Give me a million reasons
Givin' me a million reasons
About a million reasons
I bow down to pray
I try to make the worse seem better
Lord, show me the way
To cut through all his worn out leather
I've got a hundred million reasons to walk away
But baby, I just need one good one to stay
Head stuck in a cycle, I look off and I stare
It's like that I've stopped breathing, but completely aware
'Cause you've given me a million reasons
Give me a million reasons
Giving me a million reasons
About a million reasons
And if you say something that you might even mean
It's hard to even fathom which parts I should believe
'Cause you've given me a million reasons
Give me a million reasons
Givin' me a million reasons
About a million reasons
I bow down to pray
I try to make the worse seem better
Lord, show me the way
To cut through all his worn out leather
I've got a hundred million reasons to walk away
But baby, I just need one good one to stay
Aye-eee-ayeee-ay-ayyee
Oh, baby I'm bleedin', bleedin'
Aye-eee-ayeee-ay-ayyee
Can't you give me what I'm needin', needin'
Every heartbreak makes it hard to keep the faith
But baby, I just need one good one
Good one, good one, good one, good one, good one
When I bow down to pray
I try to make the worse seem better
Lord, show me the way
To cut through all his worn out leather
I've got a hundred million reasons to walk away
But baby, I just need one good one, good one
Tell me that you'll be the good one, good one
Baby, I just need one good one to stay aye eee ayeee
Prieš daugiau nei kelerius
metus pristatytas iš Maroko kilusios prancūzų kino režisieriaus Robin Campillo
filmas „Vaikinai iš Rytų“ festivalio Kino pavasario žiūrovų nepaliko abejingų,
jis sugrįžo su nauju LGBT temos filmu „120
dūžių per minutę“ (pranc. 120
battements par minute) (2017), kuris tarptautiniame Kanų kino festivalyje
pelnė Didįjį žiūri prizą. Ilgas, beveik pustrečios valandos filmas praskrieja
kaip per minutė ir nejauti, kaip įsiveli ir gyveni dešimto dešimtmečio gėjų ir
lesbiečių, sergančių AIDS bendruomenėje.
Aišku, galima padejuoti, kam
reikalingas toks filmas Lietuvoje, kai purkštaudami žmonės bėga iš kino salės,
prisidengę veidus? Atsakymų įvairių galima sugalvoti, bet tuokart šovė tik
vienas – kad nebebėgtų iš salės, kad nebenusigręžtų nuo bendrų žmonijos
problemų lyg tai jų visiškai „neliestų“, kaip tai kruopščiai darė farmacininkai,
delsdami dėl gydymo preparatų. Nors šįkart seanse niekas nebėgo iš salės, nes
daugelis žinojo, į kokį filmą atėjo ir ko iš jo tikėtis, tad tik per itin
atviras erotines scenas vyrai žemais bosais krizeno kosėdami, o moterys spigiai
kikeno, neturėdamos kur dėti akių. Prisiminiau, kad nėra jokios panašios
reakcijos, kai per kokį kitą Kino pavasarį filmą rodoma, pavyzdžiui, intymi
heteroseksualų sekso scena...
Grįžtant prie paties
filmo – jis labai margas. Pirmoji pusantros valandos filmo dalis kaip
vaivorykštės spalvos tiesiog kibirkščiuoja – daug nesutarimų, agresijos, po
kuria slepiasi mirties baimė, protestų, ginčų, nuomonių. Viskas rodoma iš
aktyvistų „lizdo“, bet netrukus ima išryškėti pagrindinė santykių istorija, kuri
filmą nutempia iš esmės prie minorinių nuotaikų ir filmas iš šurmulingo
daugiakalbio triukšmo tampa panašus į amerikiečių tikrai gerus filmus „Normali
širdis“ ar „Dalaso klubas“, na gerai, netgi šiek tiek primena „Filadelfija“. Iš
esmės filmo finalas susmūgiuoja ir kyla daug prieštaringų apmąstymų, kai regi
mirštantį palatoje žmogų, kuriam paskutinis malonumas yra, kai jam
pamasturbuoja, kai vyrai eina į naktinį klubą ir šoka tiek, kiek gali, nes po
pusmečio geriausiu atveju galės tik stebėti nuo baro kėdės, nes dėl ligos
judesiai bus riboti... Tas gyvenimo troškulys, išreikštas taip stipriai ir
erotiškai visiškai filme pateisinamas, nes pasaulyje nėra jėgos ir ramsčio, kurie
tos sergančius palaikytų – religija nusigręžusi, didžioji visuomenės dalis
irgi, farmacininkai delsia ir t. t. Kaip kabintis į gyvenimą, jeigu ne savo
kūnu ir mėgautis likusiu laiku?
Apskritai kol kas tai
pirmasis „Kino pavasario“ filmas, po kurio šiek tiek susigraudinau ir namo grįžau
galvodamas apie raudonai nudažytą ankstyvą rytmetį Paryžiaus upę Seną.
Šiandien – pavasario lygiadienis
ir nuo šiol šviesos mūsų šiauriniame pusrutulyje daugiau nei tamsos. Paskutiniu
metu labiau mėgstu rudenį nei pavasarį. Būtų kas pasakęs anksčiau, kad pats
šitaip apsiversiu kaip pusrutulis, niekada nepatikėčiau, nes iš esmės maniau,
kad esu absoliučiai pavasario žmogus. Tiesa, dabar nebemanau.
Tarp lėkimo ir gyvenimo
temperatūros svyravimų kartais pritrūksta miligramo pozityvumo, nes leki,
graužiesi, kaltini, pyksti ant savęs ir aplinkinių dėl to paties beprotiško
lėkimo, dėl klaidų, kurias darai nuolat, nors sakai, kad nebedarysi, bet vis
tiek lipi ant to paties grėblio... Daugybė priežasčių būti nelaimingiems.
Pernelyg daug, tad...
Lygiadieniui atėjus
nusprendžiau suformuluoti trumpas gyvenimo pamokas sau, dėl ko verta tiesiog laisvai
be pretenzijų gyventi.
Pirmoji
priežastis: Aš negaliu sustabdyti upės. Tiesiog
negaliu! Ji teka, o aš vaikštau ir tai yra mūsų skirtingos prigimtys. Kam stabdyti
upę ir bandyti viską sukontroliuoti? Tai ne mano galioms. Ir nereikia. Upė
teka, o aš geriau joje išsimaudysiu ir pasiimsiu iš jo švarą. Upė ir aš –
nesame priešai, kaip bando įrodyti aplinkiniai ar kvaili diegiami įsitikinimai,
todėl verta gyventi geriau taikoje su upe.
Dar vienas filmas iš
šiųmečio Kino pavasario – tai unikali belgų dokumentika apie teisėją Anne Gruwez,
kuri įsileido operatorius ir filmo kūrėjus į savo darbą ir leido filmuoti
vykstantį jos tiriamąjį darbą, kuris filme sumontuotas iš 5-7 atskirų bylų,
tačiau pagrindinė byla apie prostitutės nužudymą buvo toji istorija, kuri
apjungė ir nušvietė teisėjos kasdienį gyvenimą. Filmas nieko gero nežadančiu
pavadinimu „Dabar tai jau padėk man,
Dievuli“ (pranc. Ni juge, ni soumise)
(2017) iš tikrųjų kai ką gali lengvai šokiruoti.
Prisiekiu, jeigu nebūčiau
kruopščiai atsirinkinėjęs filmų ir nepaskaitęs atsiliepimų bei anotacijos, nė
už ką nebūčiau pasakęs, kad šis filmas ne juodo humoro komedija, o tikra
dokumentika (panašiai kaip su slapta
kamera), nes visų pirma neįtikėtina toji teisėja Anne ir kita –
neįtikėtinas aplinkinių natūralumas, peraugantis į dirbtinius personažus: ar
tikrai taip elgiasi nusikaltėliai? Jos charakteris primena išties juodosios
komedijos personažą – su žiurke ant pečių, mėgstanti juokauti apie antrąjį galą
ir šaltakraujiškai „pasitinkanti“ nužudymus, lavonus ir kitas problemas. Nesunku
įspėti, kad šitoks charakteris itin tinka „atmušti“ tą darbinį negatyvą ir
viską paversti kažin kokia saviraiška – tokios asmenybės įkvepia netgi tarp
socialinio dugno dumblo.
Filme neišvengsime
nešvankybių, keiksmų, keistų reakcijų, susipriešinimo, juoko, griežtumo netgi šokiruojančio
absurdo, pavyzdžiui, mergina pasakojanti atvirai apie BDSM žaidimus su vyrais
ar motina, kuriai rodėsi, kad jos vaikas šėtoniškos kilmės, todėl jį pasmaugė.
Ir visa tai tikra? Netgi išėjęs iš salės ilgai galvojau, ar tai tikrai
nesuvaidinta? Nes patikėti, kad tai ne koks reklaminis triukas kaip iš serijos „paremta
tikrais įvykiais“ yra iš tikrųjų sunku.
Tiek to, šunys matė,
todėl sakau, kad pirmasis pusvalandis filmo visgi vertė abejoti, ar gerai pasirinkau,
nes nei juoko, nei provokacijos – priešingai nei šalia sėdintys – nepajutau,
tačiau netrukau ir įsijaučiau į veikėjos kasdienybės ritmą, kad nejučia ėmiau
tyliai kikenti ir šiurpti nuo to, ką šioji moterėlė kasdien išgyvena. Visgi pati
filmo pateiktis ir tyrėjos charakteris suformuoja įspūdį, kad tas dokumentikos užfiksuotas
pasaulis kažin koks pozityvus, netgi nužudymas išeina kaip smagus reikaliukas,
o pjaustomas žmogaus kūnas iš kapo duobės – gera anatomijos pamoka su varlėmis.
Tai filmas, kur daugiau juoksitės, nei būsite kraupinami faktų.
Nuoroda į Kino pavasario puslapį apie šį filmą ČIA.
Šiemet pirmasis
festivalio „Kino pavasario“ filmas, kurį man pavyko pamatyti (neskaitant tų,
kuriuos jau spėjau pamatyti prieš festivalį) yra prancūzų rašytojos Marguerite Duras
romano „Skausmas“ ekranizacija „Memuarai
apie skausmą“ (pranc. La Douler)
(2017), kuris priskirtas prie festivalių favoritų filmų programos.
Tiesą sakant, pirmąjį
pusvalandį suabejojau, ar filmas išties geras. Sėdėjau ir galvojau, kažkaip
nėra provokacijos, aštrumo, o scenos ir pati istorija jau kažkur matyta, netgi
atmosfera atrodė pernelyg nuvalkiota, bet laikui bėgant pagrindinės veikėjos vidinis
netekties ir nežinomybės skausmas tiesiog užvaldo ir varo iš proto. Didžiuliai pagyrimai
prancūzų aktorei Melanie Thierry, kuri praktiškai yra viso šio filmo akstinas
ir varomoji jėga. Daug vidinės energijos įdėta į šį vaidmenį, o veido išraiška
ir ties beprotybe balansuojanti depresyvi būsena iš tikrųjų leidžia patirti
tai, ką galima įvardyti skausmingu sielvartu.
Moteris, laukianti vyro
iš koncentracijos stovyklos ir nė vieno vaizdo iš tų kraupių stovyklų. Laukimas
atima gyvybę iš jaunos moters, lieka kančios ir beprotybės valandos. Nepaisant tų
būsenų, rezgama ir politinių intrigų istorija, į kurią įsivelia pagrindinė
veikėja. Vokiečiams okupavus Paryžių, prasideda pogrindžio veikla, kuria
užsiimantys visi rizikuoja savo gyvybe. Toji politinio pavojingo flirto
istorija neatrodo kažin kokia ypatinga ir net retkarčiais atrodo pernelyg
sentimentaliai nuspėjama. Jeigu rekomenduočiau pasižiūrėti šį filmą, tai tik
dėl pagrindinės aktorės vaidybos ir tos vidinės skausmo atmosferos, visa kita
dekoratyvi karo atmosfera Paryžiuje nieko nebestebina, o ir siužetinių netikėtų
vingių tikrai nesitikėkite, filmas sukurtas „skausmui nešioti“, manau, tas
tikslas filmo kūrėjams pavyko. Filmas dievinantiems prancūzišką kiną ir
Paryžių, kas, kad ne pačiais geriausiais laikais.
