Informacija apie singlą: Cher - "(This is) a song for the Lonely" (Single) [Vinyl, LP] (2001)
2018 m. liepos 19 d., ketvirtadienis
Filmas: "Ugnis danguje" / "Fire in the Sky"
Sveiki,
Tikriausiai amerikietis
Travis Walton yra vienas žinomiausių kada nors ateivių pagrobtų žmonių. Priešingai
nei kiti, jis turi net keturis liudytojus, kurie matė, kaip 1975 metais
lapkričio 5 dieną jį nubloškia skraidančios lėkštės spindulys. Travis atsirado
tik po penkių dienų, ilgai kalbėjęs apie patirtis nedrąsiai, dabar jis laikomas
vienu svarbiausiu žmogumi, kalbant apie NSO ir ateivius. Nors daug kas į tai
žiūri ironiškai, jo kalbos ir interviu YouTube kanale pasiekiamos kiekvienam, o
1993 metais pasirodęs apie tos nakties įvykius biografinis vaidybinis filmas „Ugnis danguje“ (angl. Fire int the sky) (1993) jau tapo
klasikiniu filmu apie šios paranormalios srities reiškinius.
Tiesą sakant, apie T.
Waltoną nebuvau nieko girdėjęs, o jeigu ir buvau, tai tiesiog toji pavardė man
neužsifiksavo, tad leidausi nešališkai žiūrėti „Ugnis danguje“. Režisierius vienas
iš „X failų“ kūrėjų tikriausiai uždegė T. Walton istorija ir davė pradžią
kultiniam serialui. Bet ne apie tai... Kalbant apie filmą, jis iš esmės man
patiko. Lėtas ir dešimto dešimtmečio kino maniera pasakojama istorija eina per
aplink, nuosekliai neatskleisdama lemiamų įvykių iki pabaigos. Pati pradžia
ganėtinai lėtai vystoma, daug nukarusių ir išsigandusių veidų, lemenantys, bet
iš esmės nieko nepasakantys personažai – siaubas ir nuostaba jų akyse, bet man
kaip žiūrovui, jau tai pernelyg teatralizuota ir užvilkinta.
Gera žinia, kad tai gana
ilgai nesitęsia ir filmas pamažu įtraukia į pasakojimą. Žinoma, stipriausia
filmo pusė – įspūdinga scena erdvėlaivyje ir ateivių atliekamos operacijos su
vargšu žmogumi, persiliejantys vaizdai, siaubas ir neregėtas įsijautimas, o ką
aš pats daryčiau jo vietoje. Visumoje filmas iš esmės neblogas ir galima
drąsiai žiūrėti šalia filmo „Ketvirtasis lygmuo“ (2009) – irgi neblogas NSO
pagrobimo tema biografinis filmas.
Mano
įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
žymės:
1993,
7/10,
biografinis,
Bradley Gregg,
Craig Sheffer,
D.B. Sweeney,
Drama,
fantastinis,
filmas,
Henry Thomas,
Kathleen Wilhoite,
NSO,
Peter Berg,
Robert Lieberman,
Robert Patrick
2018 m. liepos 17 d., antradienis
Knyga: Ian McEwan "Amsterdamas"
Ian
McEwan. „Amsterdamas“. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – 166 p.
Sveiki, skaitytojai,
Vienas žymiausių britų
rašytojų Ian McEwan vėl atbunda
Lietuvoje. Šįkart tą intensyviai daro leidykla Jotema, anksčiau, prieš penkiolika metų, – Tyto alba. Tiesą sakant, iki šiol buvau perskaitęs tik du šio
rašytojo romanus. Vienas iš jų – Šeštadienis,
kuris paliko neišdildomą skrupulingo, gilaus ir unikalaus rašytojo įspūdį, o
štai naujesnis jo romanas Kevalas paliko
gana slogų ir prėską įspūdį, tarsi jį būtų parašęs vidutinių gabumų turintis
rašytojas su gana minimaliomis ambicijomis patenkinti jau „prisijaukinto“ skaitytojo
lūkesčius.
Kad nebepadaryčiau tokios
klaidos ir nebetektų nusivilti, nusprendžiau perskaityti ko gero geriausią jo
romaną Amsterdamas (angl. Amsterdam),
kuris pasirodęs tėvynėje 1998 metais pelnė Booker
literatūrinę premiją. Beje, šį romaną „iškapsčiau“ iš retro skaitytų knygų
knygyno netgi su išsaugotu unikaliu šiam leidiniui skirtu skirtuku. Dėl ganėtinai
patogios knygos apimties nusprendžiau šią vasarą knygos neužmesti, o griebti ir
iškart perskaityti.
Iš esmės jau nuo pat
pirmojo sakinio įkritau į elitinės literatūros rėmus: du buvę Molės meilužiai
susitinka prie krematoriumo ir kalbasi apie buvusią mylimąją. Neskubiu ir tik
I. McEwan būdingu stiliumi pasakojama apie dviejų skirtingų vyrų draugystę.
Vernonas – įtakingas ir per atsitiktinumą iškilęs populiaraus laikraščio „Teisėjas“
vyriausiasis redaktorius, kuris sukasi beprotiškoje virtuvėje ir bando paskatintas
Džordžo (Molės tikrojo vyro) bando sudoroti užsienio reikalų ministrą,
išspausdindamas Molės paliktas pikantiškas jo nuotraukas. Klaivas – kažkada unikalus
ir pripažintas kompozitorius bando sukurti artėjančiam tūkstantmečiui simfoninę
muziką, tačiau jaučia, kad mirus Molei ir senstant bei spaudžiant terminams, jam
to padaryti nepavyks. Du draugai retsykiais susitinka, prisimena Molę, vienas
kitą palaiko ir net smarkiai susipyksta...
Iš pomirtinės istorijos I.
McEwan išspaudžia labai daug nesentimentalių ir šiandien jau iš naujo apmąstomų
politinių ir visuomeninių reiškinių. (Čia galima prisiminti serialą „Kortų
namelis“). Didelės įtakos žmonės ir žiniasklaidos ginkluotė, viešumas – kaip vienintelė
grėsmė prieš politinius piktadarius kartu penktoji valdžios forma tampa gyvate,
ryjančia savo pačios uodegą, nes amorali ir išdavikiška žurnalistika vaikosi
skaitytojų, pataikauja, žlugdo ir tai nėra vien tik politikos veidrodis, nes žiniasklaida
nuperkama, anot „Amsterdamo“, irgi gali tapti savigriovos instrumentu, kas ir nutinka
Vernonui, kuris susinaikina, genamas didelių ambicijų.
Klaidas atrodo kur kas saugesnis
veikėjas, bet jis taip pat yra savų kūrybinių ambicijų vergas, jis puikiai
atliepia greitai nurašomus ir nebemadingus menininkų kartas. Kitaip sakant, reikalingas
jaunystės kultas, nes menas kaip vartojimas, reikia jaunų, unikalių,
besikeičiančių, o jo kūrybos registras klasikinis, gal dėl to jo kūryba
pabaigoje tampa netyčia nukopijuotu Bethovenu. Atrodo, kad abu veikėjai po
Molės mirties stojo į savo mirties eilę, surakinti savo ambicijų, darbo, jie
tampa Londono kaliniais, štai kodėl jie ištrūksta paskutinei savo kelionei į
Amsterdamą.
Ian McEwan
Nors kūrinio finalas kiek
nuspėjamas, netgi, sakyčiau, kaip koks Džeimsas
Bondas užprogramuotas kinametografiškai, bet daug ką atperka I. McEwan
rašymo stilius. Jis rašo taip išmanančiai ir įtaigiai įsigilinęs į detales, kad
romanas nejučia dar tampa ir savotiška tam tikros srities enciklopedija. Panašiai
buvo ir jo romane Šeštadienis, kai
pagrindinis veikėjas atlieka operaciją – terminologijos gausybė, tikslumas ir
noras parodyti, kaip žmogus veikia iš savo srityje kaip profesionalas. Panašiu principu
kuriamas ir Amsterdamo tekstas. Klaivo
kančia kurti muziką rašytojas „pertepa“ per muzikos istoriją, kurdamas per
pasakotoją profesiniu glaistu perteptą Klaivo mąstymo formą. Lygiai tas pats su
Vernonu, dirbančiu redakcijoje. Jo kasdieninis ritmas, nešvarūs ir įtempti
žiniasklaidos užkulisiai taip pat profesionaliai perteikti per profesijos
prizmę.
Knyga turi keletą
egzistencinių plotmių. Tai asmeninis žmonių gyvenimo matmuo, kuriame esti
mirtis, draugystė, kūryba ir kt. Ir antrasis – visuomeninis, kuriame ironiškai
ir kandžiai vaizduojama politika, interesų kova, lipimas dėl valdžios ir galios
vienas kitam per galvas. Manau, kad literatūros kritikai nusprendė nepraleisti progos
pagerbti Booker‘iu tokio
daugiasluoksnio romano, kuriame dar suskamba tarp paviršutiniškumo ir chaotiškų
permainų toji neišsipildžiusi vyrų meilės istorija dėl Molės.
Pradėdamas skaityti šią
knygą, nelabai įsivaizdavau, apie ką ji ir kokią spalvą ji paliks, kai
užversiu. Nors viskas baigiasi taip, kaip tikriausiai kitaip ir negalėjo
baigtis, visgi po minorinių įvykių, kažkodėl knyga paliko šypsnį, tarsi
pažiūrėjus kokį dabarties kruopštų amerikiečių serialą, kuriame miršta
veikėjai, o jų atminimu vis dar naudojamasi kiti, siekiantys galios ir
valdžios. Iš esmės Amsterdamas
parodo, kokioje mes veidmainystėje gyvename ir kad vien dėl savo ambicijų
galime nurašyti dalį likusio savo gyvenimo, nes esame pernelyg įtikėję, kad be
sėkmės ir šlovės mes esame niekas, kaip esame mes niekas ir be meilės.
Jūsų Maištinga Siela
žymės:
Amsterdamas,
grožinė literatūra,
Ian McEwan,
Kevalas,
knyga,
Kortų namelis,
literatūra,
recenzija,
Regina Rudaitytė,
romanas,
Šeštadienis,
Tyto alba
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)







