Maištinga siela

2021 m. kovo 2 d., antradienis

Knyga: Elizabeth Macneal "Lėlių fabrikas"

Elizabeth Macneal. „Lėlių fabrikas“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai,

Kai pamačiau Vytauto Bikulčiaus praėjusių metų top 10 knygų sąrašą, pamaniau, kad daugelį knygų skaičiau, arba norėčiau skaityti neskaitytų, tarp jų buvo minima ir šioji. Nežinau, kas man užėjo, tačiau prekybos centre (kaip dažniausiai per karantiną ir nutinka) urmo lovyje pamačiau būtent britų rašytojos Elizabeth Macneal (g. 1988) romaną Lėlių fabrikas (angl. Doll Factory), kuris anglų kalba pasirodė 2019 metais ir bemat tapo bestseleriu. Į lietuvių kalbą mums šį romaną išvertė Elžbieta Kmitaitė.

Kaip šioji knyga atsidūrė mano pirkinių krepšelyje? Atidėjau gal kokius du kartus, kol nusprendžiau, kad, jeigu nepatiks, padovanosiu kam nors arba parduosiu per sena.lt Visgi nusipirkti šią knygą inspiravo ne tiek nuojauta ir ypatingai geros literatūros uoslė, kiek troškimas paskaityti kažką kraupaus, kuriame būtų karalienės Viktorijos laikų mistinių siaubo istorijų dvasia. Norėjosi kažko tarp Mary Shalley Frankenšteino (1823) ir Oscar Wilde Doriano Grėjaus portreto (1890) – žodžiu, to, kas atspindėtų būtent XIX amžiaus mistifikuotą istoriją, kurioje kaip per kokį Todo Svynio miuziklą, visiems lekia galvos, kviečiamos dvasios, o purviname Dikenso laikų Londone apsireiškia Kalėdų dvasios. Manau, tą atmosferos ilgesį karantino metu iššaukė vaikystėje ir paauglystėje skaitytos šiurpios senos pasakaitės ir animaciniai filmai, todėl pamaniau, kad Lėlių fabrikas yra kaip tik man.

Veiksmas vyksta Londone XIX amžiaus viduryje. Pastarąjį miestą tuoj apgaubs mechaninė revoliucija, šiame mieste ruošiamasi Didžiajai Parodai. Tų didžių įvykių pašonėje stebimos dvynės Roza ir Airisė, kurios varginančiai dirba pikčiurnos moterėlės žaislų parduotuvėje t. y. spalvina ir dekoruoja lėles, kurios, pasirodo, labiau būdavo Londone užsakomos kaip laidotuvių vainikas ar mirusių vaikų fotografijoms dekoruoti. Žodžiu, viena iš seserų viena akimi akla, nes ją užklupo raupai, o kita – gimė su pažeistu raktikauliu, todėl deformuota. Galiausiai Airisę pastebi žymus Londono dailininkas ir pasikviečia ją pozuoti už stulbinamą užmokestį, kurio Airisė negali atsakyti, nes pati turi polinkį dailei. Tačiau merginos pasirinkimas išeiti iš darbo ir palikt seserį verčia morališkai nusižengti ir nuolat graužtis, o dar tapti pozuotoja t. y. tas pats, kas tapti tiesiog tų laikų prostitute. Galiausiai tarp tapytojo ir Airisės užsimezga meilės ryšys, bet jį nutraukti ruošiasi nesveikas iškamšų darytojas Silas...

Autorė panaudoja, kaip jau įprasta lengvai paskaitomame istoriniame romane, istorines XIX amžiaus detales. Be Didžiosios Parodos autorė gana gerai perteikia anų laikų Londoną (beveik tokį, kokį ir matome filmų ekranizacijose). Čia nestinga kvapų, spalvų, purvo, lengvabūdiškumo, nesaugumo. Ypač tą puikiai padeda perteikti moterų subordinacinė padėtis ir mažylis berniukas Albis, kurio mažoji sesutė dirba prostitute, o jis dienomis renka Silo eksponatus iškamšų parduotuvėlei. Kaip jis bėgioja gatvelėmis svajodamas apie kaulinius dantis. Tai tarsi Č. Dikenso Oliverio Tvisto likimo vaikas, per kurį veriasi nemažai to meto Londono socialinių realijų. Autorė taip pat atskleidžia ir tapytojų ideologines kovas, naudoja dokumentiką, to meto spaudoje pasirodžiusias recenzijas ir t. t.

Tačiau istoriniame kontekste vyksta jau autorės išgalvoti įvykiai. Kraupusis Silas, priklausomas, kaip ir daugelis nors kiek viduriniosios klasės pasiturinčių žmonių, nuo opijaus, primena atstumtąjį Paryžiaus katedros vaizduojamą kuprių Kvazimodą. Jis įsimyli Airisę ir tiek sau prisikuria istorijų, kad nebeskiria realių dalykų nuo pramanų. Nepaisant to, jis gudrus psichopatas, stresinėse situacijose moka įtikinamai meluoti. Lėlių fabrikas lyginamas su Patrick Suskind Kvepalais, o aš dar pridėčiau norvego Nikolaj Frobenius Laturo katalogą, kuriame vaizduojamas gimęs vaikas, kuris negali jausti fizinio skausmo. Abejose lyginamose knygose aprašomi antžmogiai, turintys tam tikrų gebėjimų, kurių neturi paprastas žmogus, o štai Lėlių fabrike mes turi tik psichinį narkomaną, kurio baisumą sukūrė nemeilė ir panieka iš aplinkos. Silo ketinimų motyvai ir filosofija labai paprasta: „Juk jis neatima jiems gyvybių, bet išsaugo prisiminimą, totemus, kurie gyvuos amžinai, kailius, kurie antraip supūtų skersgatviuose. Negana to, jie jam tiek daug reiškia (p. 307).“ Šiuo atveju turime literatūrinį portretą, priveiktą bejėgystės, įvarytą į kampą žmogų, kuris tada tampa toks iškreiptas ir agresyvus, kad imasi paties dievo vaidmens tverti iškamšomis savo amžinybės pasaulį.

Elizabeth Macneal

Neanalizuosiu ypatingosios Airisės portreto, jis man neatrodė itin įdomus. Tai aiškiai sąmoningai perteikta epochos moteris, kuri suvokia, kas yra taisyklės ir reputacija, bet vis tiek elgiasi impulsyviai nedovanotinai, nes atlieka tam tikrą feministinę šio romano rolę: būti maištininke ir savo drąsa kerėti vyrus. Kai kada romane suspindėdavo „naiviojo romano“ gairės, kurios būdingas tik abejotiniems meilės romanams: „Luisas pakelia jai pasijonį ir įkiša ranką tarp kojų – ją persmelkia malonumas. Nori būti kuo arčiau jo, nori tapti jo dalimi, atsiduoti šiam gėdingam malonumui (p. 203).

Erotiniai geismo intarpai neretai išbalansuoja visą romano atmosferą ir pamiršti, jog skaitai lyg ir mistinę siaubo istoriją apie vargdienius Londone, tačiau retsykiais atrodo, kad Airisei labai pasisekė: ji laimėjo milijoną, ar bent Proto mūšyje kelionę aplink pasaulį, nes gavo turtingą aistringą vyrą, kuris vertina jos fizinę negalią, ji turi talentą tapyti, susitaiko su dvyne ir net išbrenda iš skurdo... Tačiau paskutiniuosius 60-50 puslapių suskaičiau kaip veiksmo trilerį. Galima sakyti, kad beveik nuspėjamai nuobodų, ekranizuotą Netflix vidutiniokų kino kūrėjų. Kai kurie veiksmai ir įvykiai aprašomi kaip tikrai iš tokių filmų, kad verčia abejoti šios knygos literatūriškumu ir menine verte apskritai: „Airisė išlenda pro liuką į keistą netvarkingą kambarį, bet kažkas ją sulaiko. Jis čiupo jai už kojos. Mergina spardosi, muistosi, mintyse kartodama tu man ne šeimininkas, tu manęs nenugalėsi, ir ištraukia koją (p. 303).“ Čia kaip tuose trileriuose, kai užpuolikas ar pabaisa jau atrodo nugarmėjo peklon, bet vis dar keliom sekundėm išsiropščia ir sugriebia aukai už kojos...

Norėčiau teigti, kad perskaičiau labai gerą knygą, bet nemeluosiu, kad knygos pradžia gana įtraukė, tačiau visuma nuvylė. Buvo smalsu, kaip viskas bus sunarpliota, kaip bus atskleisti mistiniai dalykai, tačiau čia mistikos, jeigu tikitės, nerasite. Tam tikrą Londono purviną atmosferą su, dabar mūsų akimis žiūrint, iškrypėliška socialine sistema ir nelygybe – taip. Dailininkų bohemų kovas – taip. Vaikų bejėgystę – taip. Autorė savo kontekstus pagrindžia istorinio laikotarpio dokumentika, bet ne tokia įkyriai intelektualia, kad reiktų kas puslapį bėgti į google ir pasižiūrėti. Knyga, sakyčiau, nepretenzinga, beveik popsiška, kurioje subalansuotas greitas nelabai intelektualus skaitymas, nes visgi tai meilės istorija, kurią „pagardina“ anų laikų psichopatas ir trilerio (I Will Survive!) elementai. Man asmeniškai knyga buvo įdomi tik dėl atmosferos, pirmoji knygos pusė stipresnė, paslaptingesnė, o nuo vidurio daugmaž darosi viskas aišku, nes šioje knygoje, kaip ir Holivude, belieka pasiimti tik spragėsių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tonis Erdmanas" / "Toni Erdmann"

Sveiki,

Jau šį mėnesį startuos Kino pavasaris, todėl užsibrėžiau sau tikslą kas vakarą pažiūrėti iki festivalio bent po vieną labai gerai vertinamą filmą, kitaip sakant, būti erkė su aperityvu prieš didįjį kino siurbimą. Nusprendžiau žiūrėti kiną, kurio dar nebuvau matęs, bet kažkada norėjau, tačiau nebuvo nei laiko, nei noro, nei galimybių. Kino pavasaris startuos kovo 18 dieną, jis paruošęs net du scenarijus: karantininį ir tą, pagal kurį galėtume grįžti į kino sales. Iki jo turiu pažiūrėti 18 gerų filmų. Nežinau, ar pavyks, bet bandom...

Pirmuoju filmu tapo vokiečių režisierės Maden Ade puikiai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedijinė drama „Tonis Erdmanas“ (vok. Toni Erdmann) (2016), kuris Europos kino apdovanojimuose pelnė ne vieną įvertinimą, tarp kurių Sandra Huller kaip geriausia aktorė. Tiesą sakant, vengiau beveik trijų valandų filmo vien dėl trukmės, su metais nebeturiu kantrybės ir visada svarstau galimybę žiūrėti ką nors kitą, jeigu filmas trunka daugiau nei dvi valandas ir penkias minutes, tačiau iššūkis iki Kino pavasario leido apsispręsti, kad reikia pradėti nuo itin ilgo metražo.

Istorija pasakoja apie dukrą ir tėvą: vienas kito priešingybės. Inesė susikausčiusi, rūsti kompanijos atstovė, kuri niekada neklysta, o jos didžiausia aistra – laimėti darbe ir triumfuoti, nepasirodyti silpnai ir niekam tikusiai. Jos tėvas Vinfiredas apkūnus ir šiaip jau linksmo, nenuspėjamo būdo, kuris nuolat pokštauja, apsimetinėdamas nerūpestingu klounu, netgi atrodo truputį kuoktelėjęs, tačiau po to slepiasi silpstanti širdis ir menkstanti sveikata. Iš tikrųjų tėvas lyg tyčią svarbiuose susirinkimuose erzina ir veda iš kantrybės dukrą, kadangi ši tiesiog pamiršo save pačią ir džiaugsmingą gyvenimą. Galiausiai visokie pokštai, akibrokštai ir tėvelio sukurti alter ego personažai tėra tik būdas išmušti dukrą iš vėžių, kad ši pagaliau pripažintų, kad yra nelaiminga ir gyvena dirbtinai per griežtai sukurtame savo pačios pasaulyje.

Pagrindinis moralinis Inesės klausimas yra jos pačios ambicijos laimėti svarbų projektą arba pralaimėti, bet išsaugoti 200 rumunų darbo vietas. Kvailiodamas tėvas nusiveža ją į rumunų šeimą, primena Whitney Houston dainą (kuri dar tebeskamba mano galvoje) ir sužadina pamirštus moralinius vertybinius dalykus: arba tu esi pasiutusi kalė plėšrūnė ekonominei rinkai, arba tu vis dar esi žmogus. Inesė nedvejoja, ji galiausiai pasirenka, tačiau susikūrusios asmenybės griūtis Inesę paverčia neprognozuojama pamišėle, kitaip sakant, tikra savo tėvo dukrele. Galiausiai finalinės scenos itin šokiruoja savo netikėtais kontrastais, dėl ko filmas įgyją netikėtą toną ir beprotybės koloritą – dėl to ir rekomenduočiau žiūrėti! Inesė suorganizuoja savo gimtadienį nudizmo tema ir taip galutinai išsivaduoja iš savo pačios sukurtų rėmų ir jai primestų lūkesčių bei stereotipų.

Filmas iš esmės yra keliabriaunis. Mažos kūrybiškos mergaitės tampa griežtomis ofiso moterimis, kurios bijo suklysti. Tai tėvo ir dukters santykių analizė, beje, Froidui būtų įdomus egzempliorius. Tai ir moralės pasirinkimai, ir Europos lobistų ir skurstančiųjų politiniai atšvaitai. Filmas balansuoja tarp realumo ir provokacijos, toks savotiškas R. Ostlundo „Kvadratas“, tačiau labiau susitelkęs į asmens nelengvą persitransformavimą. Čia ir siurrealizmo, ir simbolikos, ir netikėto sveiko kvanktelėjimo su griežtais ir rimtais veikiančiais ponais. Baisiausia tikriausiai gyvenime dėl ambicijų ir aukštų standartų pamiršti save pačius. Gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kino kritikai: 93/100

IMDb: 7.4