„Ar žinote, kad jei į
stiklainį įdėsite 100 juodų ir 100 raudonų skruzdėlių, nieko neįvyks? Bet jei
stipriai pakratysite stiklainį, skruzdėlės pradės žudyti viena kitą. Raudonosios
skruzdėlės mano, kad juodosios yra jų priešai, o juodosios skruzdėlės mano, kad
raudonosios yra jų priešai. Tikrasis priešas yra tas, kas purto stiklainį. Tas
pats vyksta ir žmonių visuomenėje. Todėl prieš užpuldami vieni kitus, turėtume
pagalvoti, kas purto stiklainį!“ Kurt Vonnegut (1922-2007)
Taigi, kai einame ginti amžinai vargšės tėvynes,
pirmiausia manome, kad iš savo patriotinio jausmingumo, nes kas kitas, jeigu
nemes? Kažkas iš to puikiausiai uždirbs, kratydamas pasaulio pakraščius ir
toliau skatins ginkluotis. Argi ne taip yra šiandien?
Tęsiu savo atsirinktų serialų peržiūras ir vienas iš
tokių šį rudenį tapo populiarus amerikiečių serialas „Rytinis šou“
(angl. The Morning Show). Serialas debiutavo prieš pat pandemiją,
2019 metais, iškart po to, kai per pasaulį nuaidėjo #metoo skandalai, kalbantys
apie seksualinius moterų išnaudojimo ir prievartos atvejus įvairių institucijų
darbo vietose. Serialas remiasi amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Brian
Stelter 2013 metais pasirodžiusi romanu „Top on the Morning“. #metoo itin
populiari tema, į kurią ne visi norėjo atkreipti dėmesį, tačiau prasidėję
susivienijusių moterų liudijimai šį procesą pavertė grėsminga kalnų sniego
lavina, staiga visi ėmė apie tai kalbėti, o kinas ir serialai – ne išimtis.
Europoje, deja, apie tai nelabai kalbama, įtariu, kad taip pat galingose korporacijų
įmonėse, politikoje, žiniasklaidoje moterys taip pat patiria panašius dalykus.
Taigi serialas pasakoja apie itin populiarų
nacionaliniu lygmeniu „Rytinis šou“ laidą, kuri tikriausiai atitiktų mūsų „Labas
rytas!“, rodomą per LRT. Amerikos visuomenė itin mėgsta parodomąjį veidą,
viešuosius žmones su nepriekaištinga reputacija, geru humoro jausmu ir puikiais
asmeniniais šeiminiais santykiais. Neduok Dieve, Amerikoje būti žinomu ir
viešai patirti nuopuolio skandalus, apie tai mes puikiai žinome iš geltonosios
spaudos. Vienas pagrindinių veikėjų pirmajame sezone – „Ryto šou“ žymusis
vedėjas Mičas Kesleris (aktorius Steve Carell) jau 15 metų drauge su savo
kolege Aleks Live (aktorė Jennifer Aniston) veda populiariausią TV rytinę laidą.
Charizmatiškas, malonus ir visų mėgstamas vyras, gyvenime auginantis kelis
mažus vaikus, iš tikrųjų ilgą laiką darė darbe savo kolegėms seksualinį
spaudimą, mezgė slaptus romanus, kurie, prasidėję #metoo judėjimui, sunaikino
ir paties Mičo karjerą. Mičas vieną rytą tiesiog buvo pašalintas iš laidos, o
vietoj jo įdarbinta liberaliųjų pažiūrų maištingoji reporterė Bredli Džekson
(aktorė Reese Witherspoon).
Serialas rodo senbuvės Aleks ir naujokės Bredli
sunkiai besiklostančius darbinius santykius, intrigas. Kol Mičas bando nuplauti
savo skandalus ir kaip nors sugrįžti į eterį, studijoje perteikiami vidaus galios
žaidimai, persitvarkymai. Dėmesio centre – Bredli ir Aleks nesutarimai dėl
laidos formato ir eksperimentavimo. Akivaizdu, jog serialo draminis fonas nori
atkreipti dėmesį į tai, kad tokios panašios laidos kaip „Rytinis šou“ yra labai
gerai ir politkorektiškai apgalvotas žaidimas, kurį valdo iš esmės
žiniasklaidos kompanijos magnatai, palaikydami galingus politikus ir iš žinių
darydami pelną. Kitaip sakant, juk tai istorija, kaip moterys griauna ir
pertvarko patriarchalinius galios žaidimus, pačios klysdamos ir bandydamos
atrasti naują vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje. Atsiradusi Bredli, kuri tiesioginiame
eteryje neapsikentusi ištaria, kad penkiolikos metų turėjo pasidaryti abortą,
sukelia tikrą audrą. Moterys vėl matomos, nors sulaukia ir pasmerkimo, tačiau
visas serialo centras sukasi apie tai, kiek kiekviena moteris viešai
pasisakydama ir kalbėdama apie asmenines patirtis prisideda prie visuomeninio
pokyčio, dažnai atiduodamos galgi net savo karjeras ir asmeninio gyvenimo
ramybę.
Nors serialas turi tris pagrindinius veikėjus (Mičą,
Aleks ir Bredli), tačiau sezone plėtojamos ir šalutinės istorijos, pavyzdžiui, akcentuojama
dirbti pasilikusių moterų psichologija, traumos ir emocinės būsenos po Mičo
skandalo, kurios turėjo intymių santykių su juo. Taip pat išskirčiau ir vyrų
žaidimų reikalus. Novatoriško šelmio Korio (aktorius Billy Crudup) ir Čipo
(aktorius Mark Duplass) bandymai išsiveržti iš kieto kompanijos savininko
kontrolės. Sezone nemažai įtampos tarp stovyklų pasiskirstymo, kas palaiko senbuvę
Aleks, o kas novatoriškąją Bredli, bandoma organizuoti vidinius politinius
pačios laidos pokyčius, griaunant nustatytus standartus ir politkorektiškumo
ribas.
Kadrai iš pirmojo sezono "Rytinis šou".
Serialas buvo pastebėtas ir įvertintas įvairių
prestižinių apdovanojimų, pelnė daug nominacijų, tačiau šiame sezone mane
labiausiai nustebino kultinio serialo „Draugai“ aktorė Jennifer Aniston, kuri
šiaip jau labiau laikoma komedijos žanro aktore (turint galvoje, kiek nemažai
ji nusifilmavo romantinių komedijų filmuose), tačiau jos draminius sugebėjimus
galėjome įvertinti jos pasirodyme „Pyragas“ 2015, kada ji pirmąkart buvo
nominuota kaip draminė aktorė „Oskarui“ (beje, geras filmas, rekomenduočiau).
Šiame seriale, manau, ji iš naujo atgaivino savo kaip aktorės vardą ir pelnė
SAG apdovanojimą kaip geriausia draminė aktorė. Jos Aleks personažas
sudėtingas, moteris su ryškiais karjeristės bruožais, narcizė staiga susvyruoja,
nebežino, kas ji tokia, griūna jos santuoka, dukra nusisuka, ji pikta darbe,
bet drauge pamažu „išsilukštena“ ir išsigrynina, evoliucionuoja kaip veikėja,
todėl šiuo atveju man jos personažė visame sezone buvo pats įdomiausias
reikalas. Visi kiti maždaug nuspėjami, tipažiniai, tačiau, kiek žinau, kituose
sezonuose bus galimybė atsiskleisti ir kitiems personažas, kurie net bus
įvertinti „Emmy“ apdovanojimu.
Noriu pasakyti, kad man patiko šis serialas. Įtraukė,
suintrigavo. Galbūt tikėjausi netgi šiek tiek lengvesnio ir į pramogą linkusį
istorijos toną, daugiau komiškų situacijų, tačiau ne, serialas išties
dramatiškai sudėliotas, scenarijus labai geras, o sezone pasirodo visas pulkas
puikiai pripažintų aktorių. Visgi momentais serijose pagaudavo didaktinio
elemento patosas, toks visgi teisingumo perteikimo troškimas, pvz., kai
veikėjai lyg ir turėtų savanaudiškai kibti vienas kitam į atlapus, visgi tam
tikrais momentais drėgnomis akelėmis, žiūrėdami vienas į kitą, atveria prie
taurės vyno sielas, nors ateina rytojus ir vėlei tenka konkuruoti, grumtis,
dalyvauti viename didžiuliame industriniame intrigų dvare. Klausimų kilo ir dėl
aštuntos serijos, kuri „išgriebta“ iš retrospekcijos, pasakoja apie Mičo
praeitį iki skandalo. Matomai, kad toji serija buvo pilotinė ir nufilmuota
anksčiau, nes dar nesusiformavęs Aleks personažas. Toji serija išties pristabdo
sezono pagreitį, bet iš esmės ir paruošia tramplynui – paskutiniosioms dvi,
kurios užbaigia sezono #metoo probleminį epicentrą.
Kiek jau peržiūrėjau šiemet nematytų serialų pirmųjų
sezonų, šis ir dar „Sekso terapija“ yra tie, prie kurių, manau, tikrai drąsiai
grįšiu anksčiau ar vėliau, tačiau norisi dar keliems nematytiems serialams
suteikti progą. „Rytinis šou“ paliko išties neblogą įspūdį.
„Dievas sukūrė įvairius pasaulius, jis
nori, kad ir kiekvienas pasaulis būtų įvairus. Visa ko vienodumas nėr
gyvenimas. Ir žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią Aukščiausiojo Kūrėjo
pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi
jam suteikia. Jie irgi kovoja su medžiagos palinkimu suvienodinti, aprimti,
amžinai nutilti.“Ignas Šeinius (Jurkūnas) (1889-1959).
Ignas Šeinius! Ir net gyvenęs prieš tiek laiko,
žymiausias mūsų impresionistas, netgi pasitraukęs iš Lietuvos ir visada dirbęs tik
Lietuvos labui suprato žmonių įvairovę kaip būtinybę išgyventi ir skleistis
tolerantiškam Kūrėjo sumanymui. O ką bando padaryti mūsų šiuolaikiniai radikalūs
nacionalistai su visokiais neaiškiais Gražuliais, prisidengę burnas savo
krikščioniškais postringavimais? Ogi suvienodinti, atimti iš pasaulio įvairovės
pripažinimą ir iš esmės, sakyčiau pagal I. Šeinių, paneigti Aukščiausiąjį Kūrėją.
„Subkultūrai gyvybiškai reikalinga įtampa,
kurios tikrieji ženklai – aplinkinių dėmesys, pašaipa, bambėjimas („Sudeginsiu
kelnes!“). Laikinai tapusi pagrindine kultūros formuotoja, subkultūra liaujasi
būti subkultūra, jos maištas netenka prasmės ir slopsta. Subkultūra tampa
tradicine, o tai – oksimoronas. Taigi kaskart patenkinus maištautojų poreikius –
pvz., įvedus potvarkį, kad kirpyklose visų plaukai būtų dažomi mėlynai, – būtų
sunaikinta galimybė dėl to maištauti. Tačiau būtent galimybė išsiskirti ir pats
maištas yra svarbiausios subkultūros dalys. Taip skleidžiasi jaudinantis,
trapus jaunystės laikinumas“.Sandra Bernotaitė
Manau, kad anksčiau subkultūrų buvo daugiau. Šiandien nelabai.
Tai leido ne tik išsiskirti, bet ir ideologiškai pagal požymius grupuotis į tam
tikras bendruomenes, pvz., gotai, emo, rokeriai, pankai, „treninginiai“ ir kt.
Dabar visi tiek suvienodėję arba priešingai – suindividualėję, paskendę psichoterapijoje,
savęs ieškojime, savo geriausios versijos kūrime, kad tai, rodos, kas buvo
suvokiama kaip subkultūra deformavosi į kažin ką kitą. Bet yra donaldtrampistai
ir teilorsviftininkai, kurių plika akimi praeinančių neatskirsi.
Eksperimentas su mityba! Pirmoji diena su 7 grikių
šaukštais. Kadangi esu daręs organizmo valymus su kelių dienų badavimu, tai
šįkart nusprendžiau išbandyti dėl dar geresnės fizinės savijautos grikių mitybą.
7 šaukštai be jokių pipirų ir druskos, vien tik kruopos visą dieną. Ryte keli
šaukštai grikių, grįžus iš darbo – keli šaukštai grikių, vakarienei – likučiai.
Pirmoji diena, laikantis saikingos grikių mitybos (net
nesakau, kad dieta), praėjo sklandžiai. Buvo, žinoma, pagundų pavakariais
pasišildyti skanios gruzdintos vištienos, kitaip sakant, nusižengti, tačiau
sąmoningai to nedariau, nes žaisti mitybą ir valyti organizmą iki penktadienio
vakaro yra smagus žaidimas. Valios ir kantrybės, nes ne kūnas valdo mane, o aš
kūną – to nereikia pamiršti. Ar buvau labai jau alkanas? Pavakariais taip, bet
ne kaip žvėris. Tai visada mano alkio piko metas, norisi lįsti į šaldytuvą, bet
sakau NE. Keli grikių šaukštai numalšina alkį ir vėl viskas gerai, nes kimbu į
darbus, knygos skaitymą, buitinius apsikuopimus ir pabaigsiu šiandien žiūrėti
serialą, kurį norisi rytoj pristatyti ir jums.
Viskas sustyguota, proporcingai mankšta ir sportas,
poilsis. Kol kas jaučiuosi gerai. Pirmasis grikių šios dienos efektas yra
pagerėjusi uoslė. Žiūrėsiu, kaip bus rytoj.
„Nesvarbu, kokioje
vietoje būtų knygynas, nesvarbu, kuriame amžiuje, – dėsniai, apibrėžiantys
lankytojus, lieka nekintantys. Knygų lankytojai bet kur ir bet kada pasaulyje
buvo ir yra vienodi. Pavyzdžiui, jei kur atsidaro knygynas, jame būtinai pradės
lankytis rašytojai. Jo nieku gyvu neaplenks keistuoliai. Šie turi tokią
unikalią uoslę, kad knygyną rastų ir Marse. Esu tikras – kai Marse atsidarys
pirmasis knygynas, tą pačią dieną jame prisistatys keistuolis, nors patekimas į
bredberišką planetą bus griežtai kontroliuojamas. Lietingą vakarą į knygyną
visada užsuks vienišas keleivis, lydimas ištikimo šuns. Keleivis prisės, šuo
priguls. Sušils ir lietui lyjant vėl išeis. Jei viso to nenutiktų, knygynas
būtų pasmerktas užsidaryti. Tai dėsnis“.Jonas Valonis
Retsykiais užsuku Vilniuje į „Mint Vinetu“ knygyną. Kvepia
popieriumi ir knygomis. Galiu tik įsivaizduoti, kaip kartais atrodau juokingai
ir nykiai, kai stebi skaitytų knygų pardavėjų akys. Toji filosofija iš
stebinčiojo man suprantama ir empatiška, nors niekada nedirbau jokiame knygyne.
Studijų metais bandžiau. Nepriėmė.