Vinilinė plokštelė: Beth Hart – You Still Got Me [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Beth Hart – You Still Got Me [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Coldplay – We Pray (single) [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie singlą:  Coldplay – We Pray (single) [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Classical Christmas (Colored vinyl) [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Classical Christmas (Colored vinyl) [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Spektaklis "Dviese sūpuoklėse", režisierius Ulanbek Baialiev, Vilniaus Mažasis teatras

 Sveiki,

 

Prieš karantino epochą pastatyti spektakliai vis dar labai populiarūs! Nustebino, kad susirinko visa salė, bilietai buvo jau kadaise išpirkti Mažajame Vilniaus teatre, kur spalio pabaigoje buvo rodomas režisieriaus Ulanbek Baialiev pagal dramaturgo William Gibson pjesę „Dviese sūpuoklėse“ sukurtas spektaklis. Spektaklio premjera vyko 2017 metais ir, kaip matau iš internetinių duomenų, jis iki šiol gan populiarus ir mėgstamas žiūrovų.

 

Tiesą sakant, man patinka Vilniaus Mažasis teatras. Šviesaus atminimo Rimas Tuminas nuveikė išties įspūdingų darbų, tačiau padovanoti tokį teatrą Vilniui (o ir kartu visai Lietuvai) yra neįkainojama dovana. Teatras, kuris jau 3 dešimtmečius gyvuoja ir užaugino ne vieną kartą yra tikrai reikšmingas, apie tai mąsčiau gerdamas „Fanta“ per ilgąją pertrauką ir apžiūrinėdamas VMT aktorių įspūdingas fotografijas, kurios, bent jau man, sukėtė nepaprastą pasididžiavimą mūsų teatru ir laimę, jog ir aš čia šiandien stoviu ir galiu visu tuo mėgautis.

 

Grįžtant prie spektaklio „Dviese sūpuoklėse“, kuris, kaip girdėjau prie rūbinės, daugeliui patiko itin gerą įspūdį, noriu pratęsti savo įspūdžius. Tai klasikinio stiliaus pastatymo spektaklis, kuriame nėra jokių apčiuopiamų šiuolaikinių teatro triukų, viskas pagal tuminišką koncepciją, nors spektaklį statė Baialievas. Klasikinėje istorijoje veikia tik aktorių duetas, t. y. aktorė Indrė Patkauskaitė, kuri atlieka Gitelos vaidmenį, ir aktorius Mantas Vaitiekūnas, kuris vaidina Džerį. Spektaklio medžiaga iš XX amžiaus ir ji gana komiška, gali kiek priminti buitines „Vedęs ir turi vaikų“ arba „Mano mieloji Liuse“ kultinių amerikietiškų serialų viražus, kurie, kaip ir šis spektaklis, paremti lyčių atstovų nesusikalbėjimais ir vaidmenimis.

Gitela svajoja būti garsi balerina, tačiau akivaizdu, kad ji naivi ir nesubrendusi vidutinybė. Džeris po santuokinės krizės bando išbristi iš skurdo ir susirasti darbą, tačiau nėra iki galo išsiskyręs, bet užmezga familiarius santykius su Gitela. Bėga laikas ir susigyvenusi pora bando kurti santykius, tačiau praeities šešėliai, ypač Džerio žmona, vis sugriauna tariamą naujosios poros idilę.

 

Salė padalytą į dvi dalis. Vienoje pusėje – baltas ir šviesus moteriškas kambarys, o kitoje – pilkas ir tamsus Džerio namų kampas. Iš tikrųjų viskas šiame spektaklyje paremta vyriškų ir moteriškų įvaizdžių klišėmis iš XX amžiaus. Džerio filosofija ir problemos itin „vyriškos“, o Gitelos itin „moteriškos“, aišku, dabar nebeatitiktų šio laikmečio standartų, tačiau spektaklio klišiškumas šiandien veikia savaip – primena, kokiuose socialinių lyčių vaidmenų spąstuose tebėra kai kurie žmonės. Komedija derinama su liūdnais lyčių stereotipų problemomis. Liūdniausias atrodo Džeris, kuris turi užkalti pinigus ir išlaikyti namus ir tai tampa vienu kertiniu šio spektaklio probleminiu lauku. Aišku, daug ką atperka šmaikštūs dialogai, kurie primena situacinių komedijų pasikalbėjimus, tokius galėjai pamatyti ir seriale „Draugai“, todėl spektaklis popsiškesnio teatro žiūrovui, kuris nekelia spektakliui originalesnių lūkesčių kartelis, manau, tikrai turėtų patikti.

 

Dvi valandas spektaklį turi atlaikyti aktoriai Patkauskaitė ir Vaitiekūnas ir jie su šiais vaidmenimis yra jau susigyvenę, pasitiki vienas kitu, smagu į juos žiūrėti. Man spektaklis patiko, nors jis nėra joks šedevras, tačiau režisieriui, manau, pavyko atstovauti Vilniaus Mažojo teatro klasikinį komedijos variantą – neperspaustai, bet arti karikatūros perteikti vyrų ir moterų santykių tragišką žaismingumą. Man iš esmės tai kartu spektaklis ir apie žmogaus egoizmą, galiausiai istorijoje kiekvienas iš veikėjų grįžta į tuos ritminius spazminius ritualus, kokie buvo spektaklio pradžioje ir ruošiasi naujiems meilės ir gyvenimo iššūkiams, atrodo, taip nieko ir neišmokę, nepadarę išvadų, nes juos veikia socialiniai, kultūriniai ir lyčių nustatyti mechaniniai vaidmenys, iš kurių mes kiekvienas, kol priklausome sociumui, negalime galutinai išsisukti, pasikeisti, todėl belieka tik kartoti, bristi į tą pačią upę ir tikėtis geresnio varianto. Nors spektaklis komiškas, jo tikrasis turinys ir prasmė gana liūdni, nes suponuoja apie mūsų sizifiškas pastangas kurti ant vienų sūpynių duetinį laimės viziją, bet dažnai tiesiog esame pernelyg įkalinti kitų aplinkybių ir savojo ego, kad mums pavyktų įsisūpuoti dviese tolygiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Pranašystė", režisierius Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras

 Sveiki, skaitytojai ir smalsautojai,

 

Šių metų spalio pabaigoje Vilniaus Jaunimo teatre jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas pristatė pagal vokiškai rašančio austrų rašytojo ir Nobelio literatūros laureato Peter Handke valandos trukmės spektaklį „Pranašystė“. Tiesą sakant, teko skaityti vieną jo psichodelinį romaną lietuviškai ir jausmai buvo gan dvejopi. Iš vienos pusės autoriaus rašymo technika išties atrodo eksperimentinė ir atitiktų haliucinogeninio, netikro pasaulio sumaištį, o iš kitos – naratyvas tiek išdrikęs, kad pripratusiems prie klasiškesnio istorijų pasakojimo būdo gali pasirodyti kiek apsunkintas, pernelyg alternatyvus. Tiesą sakant, jo medžiaga „Pranašystė“ absoliučiai tinka mano skaitytam romanui perteikti, tai yra Peter Handke kūrybinis kodas.

 

Tiesą sakant, net nežinojau, ko tikėtis iš šio spektaklio. Man tiko data, tiko laikas ir pasirinkau jį dėl man priimtinų aplinkybių, nors ir nepatinka man toji Jaunimo teatro 99-oji salė, kur be jokios vietos sėdiesi ten, kur yra laisva vieta. Kaip koks Atėnų tautos susirinkimas, bet šįkart gal ir pasitvirtino, nes esi arti scenos, beveik sėdi kartu su tais keturiais benamiais ir pranašauji pasaulio pabaigą.

 

Spektaklis iš pradžių mane šiek tiek šokiravo, nes jis toks „išplaukęs“ ir abstraktus, kad kurį laiką reikia susigaudyti, kas ir kodėl būtent tokiomis formomis vyksta. Scena primena poapokaliptinį tvano nušluotą civilizaciją. Nugrimzdusios kėdės, kyšančios nuolaužos, kas anuomet buvo civilizacija, dabar primena tai, kad įsivaizduojamas tvarumas visgi tėra iliuzija prieš nepermaldaujamus laikmečio pokyčius. Keturi seni pranašai, o iš esmės – benamiai alkoholikai sėdi ant kėdžių ir prie sūrio kampo sapalioja pranašysčių nuotrupas. Iš vienos pusės lyg ir mokosi būti pranašais, primena mokyklą, o iš kitos pusės – patys įtikėję savo žodžių tvirtumu bando apsisaugoti ir drebėti prieš savo ištariamus žodžius, nes o kas belieka, kai nieko nebeturi ko prarasti? Tik beprotybę, nes gyvenimo pamatas jau išmuštas, belieka tik bauginti. Man asmeniškai labai siejosi su mūsų žiniasklaidos medijomis ir viešosios nuomonės formuotojų dabar pateikiamomis propagandinėmis ir bauginančiomis „naujienomis“, perspėjimais, kurie gąsdina ir buria žmones į „heiterius“, nes baimė visada buvo ir yra varomoji galios jėga.

 

Pranašai taip pat žaidžia „matuodamiesi“ baimę, suliedami pramanus su tikrovės pajautomis, išvesdami naujas tikrovės suvokimo matmenis. Ar tai galimybė išlikti? Sunku pasakyti, tačiau visame bauginančiame kvarteto burbule yra nemažai karikatūros, netikrumo, kuris pranašiškai gaubia ir pačių žiūrovų tikrovę – mes juk mėgstame gyventi prognozėmis, šių dienų pranašystėmis. Bibliniai motyvai persismelkę su Senojo Testamento įvaizdžiais, tačiau tais pačiais religiniais viražais sarkastiškai apmąstomas ir Hitlerio gimimas ir kūdikystė, bandoma įrodyti, kad pasaulio blogio „skūra“ dažnai prisidengia nekaltais įvaizdžiais ir niekada nežinai, iš kokio kūdikio išaugs koks monstras.

 

Akivaizdu, kad spektaklis nutolęs nuo klasikinės teatro mokyklos. Čia svarbus ritmas, keturi vargonų vamzdžiai – keturi aktoriai, kvartetas, kuris krenkščia, dainuoja, pranašauja, lipa vienas per kitą, skatina ir tildo, pertraukia ir užpildo. Tai ritminio teatro metodika, kur garsai veikia kaip simfoninė kakofonija, užpildo ir papildo vienas kito kolektyvinės beprotybės ir pranašystės burbulą. Aktoriai turi nepaprastai gerus balsus, tad sodrūs, vyriški balsai pramaišiui veikia iš tikrųjų kaip vienas teatrinis kūnas, todėl būtent jų meistrystė ir atidirbta režisūrinė metodika daro kur kas didesnį įspūdį nei pats spektaklio turinys, kuris dažnai atrodo kaip atsikartojantis ir ciklinis monotoniškas pranašysčių sintaksinis atkartojamas, pavyzdžiui, ir kris akmuo iš dangaus kaip... akmuo! Psichodelinė garsinė spektaklio tekstūra išardo naratyvą, mes turime iš vienos pusės techniškai sujungtą idėjinį spektaklį, tačiau viduje prasmiškai jis labai fragmentuotas. Labai patiko aktorių Algirdo Latėno, Gedimino Storpirščio, Vido Petkevičiaus ir Sauliaus Sipaičio pasirodymas, o spektaklis, bent jau man, tapo nauja ir kiek kitokia teatro žiūrovo patirtimi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 80: jeigu gali bent kartą per dieną atsipalaiduoti – nepraleisk progos!

 

Sveiki!

 

Šį vakarą jaučiausi išsunktas. Fiziškai ir protiškai pavargęs, bet pamiegojau valandėlę, pamaniau sau, kad darbai palauks. Po to prisipyliau karšto vandens vonią ir skyriau pusvalandį skaitymui, o kitą pusvalandį ritualinei meditacijai. Negatyvių minčių, įsitikinimų ir visokių programų suvokimui ir paleidimui.

 

Maniau, kad nuspręsiu vėl dirbti, o vakare pažiūrėti iki išnaktų kokį filmą, nes kaip vakaras be kokio nors filmo? Bet tai man atima miego ir poilsio valandas, šiandien tiesiog leidau sau išmirkti su knyga karštoje vonioje ir jau tuoj eisiu miegoti į patalus, nes aš noriu rytoj būti dar geresnės energijos ir savijautos. Ir visai ne tam, kad energiją atiduočiau darbams ir kitiems, o tam, kad pasimėgaučiau sau gera būsena, dar labiau reflektuočiau ir sąmoningai suvokčiau, jog niekur šiame gyvenime nenuskubėsi, viskas gali suktis ir be tavo susireikšminusio degimo. Kartais pusvalandis su knyga vonioje, kaip nutiko šiandien, gali būti geriausia ir ramiausia dienos dalis, tik reikia nuspręsti ją skirti sau ir būti dėkingam, jog tiesiog gali be pretenzijų ilsėtis ir nieko nedaryti, kai visi tikisi, kad viską padarysi, o tiksliau kartais įsivaizduojame, jog kiti tikisi ir susireikšminame.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Jo trys dukterys" / "His Three Daughters"

 

Sveiki,

 

Garsus amerikiečių režisierius Azazel Jacobs iki šiol man praslysdavo pro akis, tiesą sakant, nemačiau nė vieno jo filmo ar serialo, nors sukūrė jau nemažai ir gana sėkmingų, pavyzdžiui, serialas „Mocartas džiunglėse“ arba „Sorry for Your Loss“, tačiau nemažą kritikų pripažinimą pelnė naujausias jo ilgametražis filmas „Jo trys dukros“ arba "Jo trys dukterys" (angl. His Three Daughters) (2024), kuriam scenarijų parašė pats režisierius. Į filmą jis pasikvietė tris garsias aktores, tokias kaip Elizabeth Olsen, su kuria yra dirbęs ankstesniuose savo projektuose.

 

Filmas jau sufleruoja, jog pasakojama apie tris dukras, t. y. seseris, kurios susitinka po daugel metų tėvui merdint jo paties namuose. Beveik visas filmas nufilmuotas viename bute, kuriame trys itin skirtingos moterys, gyvenimo mėtytos ir vėtytos, laukia, kol tėvas už sienos pagaliau iškeliaus amžinojo poilsio. Ilgi ir plepūs pokalbiai tarp seserų tampa išpažintimis ir neretai įtemptais psichologiniais nuoskaudų išsiliejimais. Vyresnioji Keitė (aktorė Carrie Coon) pasižymi nuožmumu, valdingumu ir reiklumu, matyt, nuo mažens įpratusi būti už viską atsakinga. Jaunesnioji sesuo Kristina (aktorė Elizabeth Olsen) iš gyvenimo beprasmybės ir vėjavaikiškumo išlipusi jauna mamytė, kuri bando susidoroti su motinos vaidmeniu, kylančiais panikos priepuoliais. Kita sesuo – netikroji Reičelė (aktorė Natasha Lyonne) yra toji, kuri niekada nepaliko savo patėvio ir rūpinosi iki paskutiniosios jo gyvenimo dienos. Nors ji rūko žolę, atrodo prislėgta ir nesėkminga, iš kitos pusės ji nestokoja žmogiškumo, nepraeis pro kačiuką gatvėje ir išvis neatitinka kitų seserų lūkesčių, nes atrodo pernelyg apkiautusi. Moterims tenka ne tik reflektuoti tėvo vaidmenį jų asmeniniuose gyvenimuose, bet priimti viena kitos skirtingas gyvenimo patirtis bei filosofiją.

 

Filmas, kaip minėjau, plepus, jis paremtas dialogais ir pokalbiais, susikalbėjimais, susišnibždėjimais ir barniais. Visą filmą galvojau, kad jį būtų nepaprastai lengva realizuoti teatro scenoje ir gana klasikiniu Čechovui būdingu stiliumi, nes kažkuo jis primena ir garsiojo dramaturgo pjesę „Trys seserys“. Trinarė skirtingų pasaulių moterų sandūra išryškina šiuolaikines tėvų ir vaikų santykių problemas, ypač atsakomybės ir rūpesčio problemą. Kol vaikai susikūrę savo šeimas ir išsibarstę po valstijas sunkiai dirba, kad užsidirbtų ir save realizuotų, nebelieka laiko savo seniems tėvams (tos bėdos ir pas mus), todėl kai kas šiame filme pareigą prisiima vien iš erzinančios formaliosios pusės, vien iš ritualinio manieringumo, kad prieš mirtį reikia atsisveikinti su tėvu, nes o ką žmonės pasakys, o iš kitos yra ir tas nostalgiškas, žmogiškasis faktorius, kuris veikėjas iš tikrųjų leidžia prisiminti vaikystę, tėvo atliktą vaidmenį.

 

Filmo pabaiga man nepaprastai jautriai ir literatūriškai suskambėjo, tarsi vėl žiūrėčiau kokį  Florian Zeller šedevrą „Tėvas“ (2021). Vienoje filmo vietoje nuskamba frazė, kad dukros tikrojo tėvo reikšmę gali sužinoti ir suvokti tik tada, kai jis iš tikrųjų numirs. Netekties patirtis viską išgrynina ir sudeda į savo lentynas, nes, kaip sakoma, vaikai, nesvarbu, kiek jiems metų, 15 ar 50, yra vis tiek vaikai, kol gyvas nors vienas iš tėvų. Puiki aktorių vaidyba, labai patiko netikėtas Elizabeth Olsen juslingumas, niekada kine nemačiau jos tokios KITOKIOS, kitos aktorės taip pat perteikė puikiai savo roles. Filmas, kuris paliečia.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela