Šį blogą rašau beveik be esminių ir didelių pertrūkių
nuo 2009 metų. Per 2025 metus parašiau rekordinį įrašų – net 1114 įrašų! Ne visais
jais didžiuojuosi, tikrai, bet kai kurie iš jų yra tų dienų emocinis atspindys,
savotiškas konservavimas ir archyvavimas, bet, velniai rautų, 1114 įrašų! Tai prilygsta
kelerių metų ir dar truputį labai produktyviam kiekiui, tačiau, nepaisant
produktyvumo, vis dažniau ir dažniau susimąstau, o ką apskritai duoda man ši
veikla? Pastebėjau inertišką didesnį norą fiksuoti ir „dėti į internetą“, o juk
viskas, kas internete, galima sakyti, yra ne amžina. Juk vieną diena blogspot.com,
prie kurio „pririštas“ šis saitas, vieną dieną gali paskelbti, kad nutraukia
palaikymą ir visi tie įrašai pranyks.
Vis dažniau jaučiu, kad tekstiniai įrašai nyksta,
sparčiai kaip kokia retenybė. Vien „numarintų“ lietuviškų knyginių blog‘ų
yra tiek daug, kad jau sunku būtų įvardyti, kurie šiuo metu yra aktyvūs. Tekstiniai
blogai nebepajėgūs konkuruoti su YouTubėje esančiais vaizdiniais kanalais, vis
mažiau skaitančių įrašų, o suaktyvėjus per 2025 metus dirbtinio intelekto
turiniui, vis labiau pasikliaujama tiesiog sugeneruotų tekstų turiniu. Mes, tekstiniai
blogeriai, gangrenuojame ir pamažu tyliai mirštame, o rinkai reikia naujovių,
didesnės įtraukties, daugiau vaizdų ir neapsunkintų tekstų, kurie apsiribotų
tiesiog kokia nors emocijas padirginančia žinute. Mes nenorime mąstyti, nes tai
vargina, geriau lai mums suteikia emocijų ir nesudėtingo turinio.
Manau, kad tai vienos didžiulės eros pabaigos pradžia.
Kaip sakė Paulius Gritėnas, internetas tampa vienu dideliu dirbtinio intelekto
šiukšlynu. Greitai mums nerūpės autorinė muzika, kino filmų autentika, nes
viską mums be didelio intereso sugeneruos algoritminiai parametrai. Kai apie
tai mąstau, man darosi liūdna,nes tuo
metu internetas iš tiesų buvo įdomus, o turinys autentiškas, nenuvalkiotas,
atrandamas su nuostaba, tai buvo era, kurios mūsų vaikai paaugę jau nebesupras.
Kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų. Internetas sintetinasi, interneto duomenų
šaltiniai parašyti tvarkingai, pasiekiami ranka, bet nebegyvi, pataikaujantys,
prisitaikantys, dalykiški ir dėl to, sakyčiau, iš dalies nuviliantys, nes
nebėra prieš ką protestuoti, nebent prieš vieną ir tą patį TĖVĄ, iš kurio
ritasi dabar nauja interneto era. Kitą vertus, ar tai nėra paskata atsitokėti
ir išeiti iš vis nuolat pildomo šiukšlyno, atsikvošėti ir pradėti vertinti
autentiškumą ir unikalumą? Manau, yra galimybė „atgal į internetą!“, bet tik po
to, kai kiekvienas iš mūsų pajusime, kaip pilnėdamas ir daugindamas triukšmą
ištuštėja internetas, kaip pamažu viskas suvienodėja, nusistovėja, nebestebina,
darosi nuobodu.
Norėjosi pozityvaus įrašo, tačiau tikiu, kad
apsilankymų „Maištingoje sieloje“ ir toliau dėsningai bei drastiškai mažės, nes
tekstiniai blogeriai negali prisitaikyti, jie priversti rašyti tik sau ir archyvuoti
be dėmesio ir įsitraukimo, būti interneto paribiuose, būti senamadiški,
atgyvenę. Mes iš tikrųjų visi pamažu mirštame, o kai mirštame, išeiname kitur...
arba nutylame. Internetinė erozija arba, kaip pasakytų naujosios kartos viešosios
nuomonės formuotojai: vyksta natūrali atranka. Maištingos Sielos ateities
prognozės nėra džiugios.
Netikėtai, prieš pačius
2026-uosius metus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre teko pamatyti
režisieriaus Nauberto Jasinsko pastatytą dviejų dalių spektaklį „Velnio
nuotaka“, kuris man asmeniškai tapo dideliu siurprizu. Kodėl? Prieš kelerius
metus teko matyti to paties režisieriaus su Klaipėdos dramos teatro aktoriais
pastatytą (pagal Roberto Bolaño apsakymą) „Sugrįžimą“, kuris man sukėlė itin
slogias mintis: fetišistiniai vaizdai iš morgo, veikėjai tarsi kalbantys
paveikslai, statiški iki skausmo, makabriškos scenos. Tuomet iš spektaklio
išėjau gana šaltas ir abejingas. Matyt, anuomet nebuvau atlikęs svarbių namų
darbų – neperskaitęs Bolaño apsakymo, todėl nelabai aiškiai suvokiau, ką iš
tikrųjų N. Jasinskas padarė su autentiškąja medžiaga.
Visiškai kitokiomis mintimis išėjau iš Lietuvos
nacionalinio dramos teatro po „Velnio nuotakos“ premjeros. Spektaklis „trenkė
per galvą“ gerąja to žodžio prasme. Juk kadaise, dar mokykliniais laikais, kaip
ir daugelis, skaitėme Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, matėme 1973 metų
režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“, todėl ši medžiaga
puikiai žinoma ir daugelio iš mūsų permąstyta ne kartą. Einant į Nauberto
Jasinsko naująjį „Velnio nuotakos“ pastatymą, nesitikėkite pamatyti klasikinio
„Baltaragio malūno“ siužeto. Tad mokytojų autobusiukams su mokiniais, kurie
viltis sieja su nuostata „neskaito, tai lai bent jau spektaklį pamato“,
žinokite – nieko neišdegs. Mokykliniame lygmenyje likę lankytojai nieko čia
nesupras. Reikia atlikti namų darbus jau iki spektaklio, kad jis atsivertų
visomis tomis spalvomis ir prasmėmis, kurias sukūrė jaunasis režisierius.
Spektaklis yra tarsi archeologija, tam tikra
dekonstruota ir gerai apgalvota Nauberto Jasinsko dirbtuvė. Pats režisierius
teigė, kad „Velnio nuotaka“ atėmė daug laiko archyvuose, pareikalavo gilių
apmąstymų, perfiltravo ir jo asmenines patirtis. Tai spektaklis, pastatytas
principu „spektaklis spektaklyje“. Šiuolaikiniai veikėjai – Jurga ir Girdvainis
(aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Gediminas Rimeika) – pasakoja savo dabarties
istoriją iš šiuolaikinės perspektyvos. Jurga – garsi atlikėja, kurią kviečia visi,
kurios gyvenimas nušviestas prožektorių, o jos meilės reikalai tampa viešais
skandalais ir visuomenės aptarimų objektu. Nestabilūs santykiai su pavyduoliu
Girdvainiu ją sekina ir liūdina (tai aliuzija į Borutos romano siužetą: Jurga
dėl tėvo sudarytos sutarties su velniu Pinčiuku negalėjo ištekėti). Šalia
Jurgos sukasi vadybininkė (Pinčukas), kuri visaip stengiasi padėti Jurgai
savais patarimais. Tuo pačiu metu tarsi statomas „Velnio nuotakos“ miuziklas,
kurį įrėmina tikrosios aktorės Vaivos Mainelytės tariami prisiminimai iš
filmavimo aikštelės, kai ji dar buvo jauna. Žodžiu, spektaklis tarsi sulieja
kelis konceptualius matmenis: atiduodama duoklė ano meto popkultūrai ir
analizuojamas šių dienų gyvenimo būdas. Abiejuose pasauliuose egzistuoja
pakylimai ir praradimai, veikia angelai ir demonai, gėris ir blogis.
Šįkart man labai patiko dekonstruota „Velnio nuotakos“
versija, kuri buvo savaip dinamiška ir metafizinė. Metafizikai padėjo puikiai
sukurta scenografija: akivarai, iš kurių išlenda Pinčukas bei kiti aktoriai ir
į kuriuos vėl prasmenga; akivarai, iš kurių šnibždama ir į kuriuos žiūrima kaip
į veidrodžius. Tai Mainelytės atminties ir dabarties properšos bei visos
medžiagos portalai. Akivaro ir liūno, kaip sunkaus gyvenimo simbolika,
žmogiškuosius gyvenimus veikia labai dramatiškai. Tai gana misteriškas spektaklis,
besiremiantis ne tik folkloriniais motyvais, bet labiau krikščioniškojo
pasaulio dualumu. Režisierius į spektaklį įveda laibakojį, vėjavaikišką angelą,
kuris tariasi su Pinčuku ir veikia proporcingomis jėgomis – ko nebūta nei
miuzikle, nei „Baltaragio malūne“. Įdomiausia, kad velnias iš tikrųjų tampa
geruoju advokatu: jam, regis, rūpi Jurgos reikalai ir karjera. Jis rūpinasi
sėkminga Jurgos, kaip dainininkės, veikla, duoda gerus patarimus, tačiau Jurga
dėl to tampa Pinčuko įkaite, nes taip veikia šiuolaikinis šou pasaulis.
Apskritai sakant, visame spektaklyje aktorės Jolantos Dapkūnaitės sukurtas
velnias buvo pats įdomiausias ir labiausiai man patikęs veikėjas. Kita vertus,
angelo pozicija išties pasyvi – jis atlieka išklausytojo, bet ne patarėjo vaidmenį.
Jis dykai slampinėja, nesikiša į veikėjų gyvenimus, dažnai atrodo abejingas
žmogiškosioms kančioms ir iš esmės neazartiškas prieš Pinčuką. Gal dėl to
lietuvių folklore tiek daug demoniškų pasakojimų ir tiek mažai istorijų apie
angelus gelbėtojus? Matyt, blogis visada veikia charizmatiškiau ir aktyviau, o
tai įsišakniję ir mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Labai nustebino Uršulės
vaidmuo. Ji – visiška priešingybė romanui ir miuziklui: čia ji tampa
pastumdėle, neįvertinta, nelaiminga, nepastebima ir per gera šiam pasauliui.
Jasinskui būdinga, dekonstruojant medžiagą, „apversti“ personažus ir atskleisti
jų perspektyvas, kurios paprastai dėl kanonų lieka nematomas.
Pirmoji spektaklio dalis man patiko labiau. Antrojoje
viskas tampa rokenrolu, tam tikra prasme – velnišku Jurgos pasirodymu. Skamba
perkurtos, sušiuolaikintos senojo miuziklo dainos, atliepiančios nūdienos
popkultūrą. Didžioji dabarties Jurgos problema yra tai, kad ji tapo savo
karjeros įkaite – karjeros, kurią valdo tėvas ir prodiuserė, o pati negali
atleisti į kriminalinę istoriją įklimpusiam mylimajam. Dekonstravimas tampa vis
labiau apokaliptinis. Iš dangaus galiausiai nusileidžia cepelinas – t. y. per skeltą
žemės-akmens luitą primenanti konstrukcija, kuri tampa ir scena, ir blogio
šaltiniu, ir išganymo pjedestalu. Tai yra tai, ko trokšta šiuolaikinis šou
stebėtojas. Simboliai nėra vienareikšmiški, režisierius kuria daugiasluoksnius
modelius, todėl žiūrovas nuolat yra įmestas į nesibaigiantį interpretavimo
procesą: o kas čia dabar? Ką tai reiškia? Ką norima pasakyti? Manau, kad tai
puiku.
Apie dizainerės Sandros Straukaitės kurtus kostiumus –
atskira kalba. Nepaprastai šįkart tiko ir patiko. Puikiai sužaista antrojoje
spektaklio dalyje su raudonomis šviesomis, kai scena nuo prožektorių šviesos
kardinaliai persidažo dramatiškomis spalvomis.
Apie ką visas šis spektaklis? Jis turi keletą svarbių
temų. Visų pirma – autoriaus asmeninis santykis su senąja medžiaga, kuri mūsų
populiariojoje kultūroje turi kanoninį įvaizdį. Kas nutinka, kai iškonstruoji
legendas ir mitus? Kokios tikros, dažnai nepatogios istorijos slypi už tų
gražiai nublizgintų kadrų, išdainuotų natų ir gražių šypsenų? Šiuolaikinis
menas apskritai linkęs perkurti kanoninius kūrinius, juos dekonstruoti,
atskleidžiant ne tik autentišką kūrėjo santykį. Šioje „Velnio nuotakos“ versijoje
jaučiamas troškimas sugriauti autoritetus, stabus, atskleisti, kad tai, kas
tariamai gražu, gali būti pastatyta ant to paties atsainaus, smurtinių
socialinių santykių pamato. Visgi buvo išmintinga pasikviesti pačią Vaivą
Mainelytę, anuomet atlikusią miuzikle Jurgos vaidmenį. Ji tampa savotiška
praeities ir dabarties jungtimi, magnetu, stabilizuojančiu grožio griūties
barbariškumą ir įprasminančiu kartų kaitą bei pokyčius pačia humaniškiausia
forma. Kaip visada, praeities medžiagoje ieškoma universalių dabarties gyvenimo
ir kultūros atšvaitų – šioje spektaklio versijoje jų su kaupu. „Kaip danguje,
taip ir ant žemės“. Kitaip sakant – kaip legendose, susikurtose anuomet
skaitant ar žiūrint miuziklą, taip ir šiandien. Laboratorijos įrankiai
tobulėja, spektaklis tampa atminties interpretavimo pjūvių projektu, kurį
padeda atskleisti atpažįstami archetipai ir veikėjų elgesio modeliai.
Gal ne tiek ir toli nuo visko pabėgta? Visgi buvau
labai maloniai nustebintas visos tos analizės, kuri priminė savotišką grožio ir
tragedijos inkubatorių su stipriomis feministinėmis gaidomis. Juk Baltaragis iš
esmės parduoda savo dukrą Jurgą, kad įprasmintų savo paties kaip tėvo atsakomybės įvaizdį
ir realizuotų save kaip patriarchą. Ar iš tikrųjų Baltaragiui rūpėjo dukters
likimas, kai jis sudarinėjo sandorį su velniu? Ar rūpi dabar, kai prodiuserių
ir viešojo gyvenimo įkaitais tampa talentingi, tačiau psichologiniam
persekiojimui neatsparūs žmonės? Šiame spektaklyje Jurga tampa aplinkybių auka:
parduota, sumišusi, palikta be „happy end“ laimės, išsekusi tarp dangaus ir
pragaro vienui viena. Sakyčiau, misterija pasibaigia itin realistiškai. Beveik
kaip Žemaitės Katrės likimas.
Komiškiausi dalykai nutinka miegamuosiuose, dažnai
bando tą lyg ir įteigti kinas, tačiau, man regis, kad ten vyksta patys
tragiškiausi dalykai. Visgi režisieriaus ir aktoriaus Michael Angelo Covino režisuotas
filmas „Atvira santuoka“ (angl. Splitville) (2025),
pristatytas Kanų kino festivalyje, sulaukė nemažai pritarimo, nors tema seniai
išsisėmusi, gal net nebeintriguojanti: kurti dar vieną komediją apie atviros
santuokos tragediją komiškai. Filmas patraukė savo žinomų aktorių gausa ir,
žinoma... Camon! Filmas pasitiktas labai teigiamai Kanuose, todėl,
maniau, kad neprašausiu pasirinkdamas. O kaip buvo iš tikrųjų?
Istorija sukasi apie dvi poras: viena po 14 mėnesių
santuokos (Kerio ir Ešlės) prie skyrybų ribos, nes panelei nelabai patinka
nuobodus ir pernelyg greitai išsisėmęs seksualinis gyvenimas. Galiausiai po
šoko Keris apsistoja laikinai pas draugą Paulą namuose ir permiega su jo žmona,
nes... Ir šiaip draugo santuoka yra atvira, kiekvienas gali daryti ką tik nori
ir ieškotis partnerio, tad kodėl ne? Galiausiai ketveriukės santuoka tampa
daugmaž visko parodija, tiesa, labai linksma, nuotaikinga, kelia karnavališką
įspūdį, kad iš tikrųjų didelė šiuolaikinių amerikiečių galimai taip ir gyvena,
o dėl to jų santuokos tvirtos ir jie neišsiskiria. Deja, filmas kaip ir daugelis
panašaus turinio istorijų tampa transliuoja tą patį: perdėta tolerancija ir
užgniaužtas pavydas priveda prie apsimetinėjimo, jog mes gyvename puikiai, o iš
tikrųjų vakarais suguldę vaikus maukiame vyną ir liejame ašaras...
Filmas man patiko, jis išties spalvingas, dinamiškas,
sakyčiau, net nenuobodus. Gera režisūra! Bet visumoje filmas standartas,
nepasiūlo jokios naujos minties, netikėtos perspektyvos, tik tas pačias jau iš
filmo į filmą „nuskalbtas“ potekstes: atvirumas žlugdo santuoką, poligamija yra
itin retas reiškinys, todėl neapsimetinėkime „moderniais“, o mylėkime vieni
kitus ir branginkime santykius. Daugmaž visa šio filmo idėja nusakoma keliais
klišiniais sakiniais, tad nebelieka jokios esminės nuorodos į kokią nors
įdomesnę idėją. Kaltinti tikriausiai nieko nereikia, filmas vis tiek labai
smagus, gerai surežisuotas, vėl būrys puikiai žinomų aktorių, kuriuos tinkamai
ir vietoje pritraukia patraukli kamera... Negalėčiau spjauti į tokį reginį.
Daudzus tikai pēc Jaunā gada sasniedza ziņa, ka
gandrīz visā pasaulē ir pazudis leģendārais MTV kanālu piedāvājums. Tie bija
kanāli, pie kuriem 44 pastāvēšanas gadu laikā uzauga vairākas paaudzes un kur
tika ieraudzīti pirmie mūzikas video laikā, kad YouTube vēl pat neeksistēja.
Šis ir stāsts par to, kas notika.
Gadu desmitiem MTV bija ne tikai televīzijas kanāls,
bet arī globāls kultūras fenomens, kas veidoja jauniešu modi, valodu un
muzikālo gaumi. Tomēr 2026. gada sākuma realitāte iezīmē šī zīmola galīgo
transformāciju. Lai gan galvenais MTV kanāls tehniski joprojām pastāv, tas jau
sen vairs nepilda savu sākotnējo misiju. Pēc masveida tematisko kanālu,
piemēram, "MTV 80s", "MTV Hits" vai "MTV Live",
slēgšanas 2025. gada nogalē, kļuva skaidrs, ka lineārā mūzikas televīzija, kādu
mēs to pazinām, oficiāli ir kļuvusi par pagātni. Šīs izmaiņas nebija nejaušas,
bet gan ilga procesa rezultāts, ko noteica mainīgie patērētāju paradumi un
nežēlīgā biznesa loģika.
Galvenais iemesls, kāpēc mūzikas video pameta ēteru,
ir tehnoloģiskā transformācija. Platformas, piemēram, YouTube un Spotify,
sniedza lietotājiem iespēju pašiem veidot savus atskaņošanas sarakstus, padarot
pasīvu sēdēšanu pie ekrāna, gaidot konkrētu dziesmu, par arhaisku nodarbi.
Turklāt sociālo tīklu, īpaši TikTok, uzplaukums ļāva māksliniekiem sasniegt
auditoriju tieši, apejot tradicionālos mediju gigantus. Tas izraisīja krasu
reklāmas ieņēmumu kritumu mūzikas programmās, spiežot raidorganizācijas izvēlēties
lētāku un reitingos veiksmīgāku saturu – realitātes šovus un izklaides
raidījumus.
Punktu šim stāstam pielika lielās korporatīvās
izmaiņas. "Paramount Global" apvienošanās ar "Skydance
Media" un tai sekojošā stingrā izmaksu optimizācija noveda pie mazāk
pelnīgo meitas kanālu slēgšanas. Šodien izdzīvojušais galvenais MTV kanāls
drīzāk atgādina dzīvesstila platformu, kur mūzika skan tikai kā fons populāriem
realitātes projektiem. Melomāniem tas nozīmē laikmeta beigas, taču tirgus
eksperti to vērtē kā dabisku evolūciju, pārvietojot saturu tur, kur šodien
pulcējas auditorija – digitālajā vidē.
MTV ēra oficiāli sākās 1981. gada 1. augusta naktī ar
vēsturiskajiem vārdiem: "Dāmas un kungi, rokenrols". Translācija
sākās ar kulta NASA kosmosa kuģa pacelšanās kadriem, bet pirmais parādītais
skaņdarbs simboliski bija grupas "The Buggles" dziesma "Video
Killed the Radio Star". Šī izvēle izrādījās pravietiska. Baltijas valstīs
MTV vilnis kulmināciju sasniedza 2006. gadā, kad tika izveidots vērienīgais
"MTV Networks Baltic" projekts ar atsevišķu kanālu "MTV Latvia".
Toreiz tas bija prestiža un Rietumu kultūras simbols, kas deva unikālu iespēju
Latvijas māksliniekiem nokļūt starptautiskā rotācijā. Tomēr vietējā versija
ekonomisko grūtību dēļ pastāvēja vien līdz 2009. gadam, kad to nomainīja
"MTV Europe". Beidzot, 2025. gada nogalē, slēdzot pēdējos mūzikas
kanālus, aplis simboliski noslēdzās: daudzi no tiem atvadu brīdī atkal
atskaņoja to pašu "The Buggles" dziesmu, atzīmējot televīzijas ēras
beigas par labu internetam un algoritmiem.
Daugelį tik po Naujųjų metų pasiekė žinia, jog visame
beveik pasaulyje nebeliko legendinio MTV kanalų pasiūlos, kanalų, prie
kurių per 44 gyvavimo metus užaugo kelios kartos ir pirmieji vaizdo
klipai buvo kadaise pamatyti per šį kanalą, o ne per YouTube, kuris anuomet dar,
tiesą sakant, nė neegzistavo. Įrašas apie tai, kas nutiko.
Daugelį dešimtmečių MTV buvo ne tik televizijos
kanalas, bet ir globalus kultūros fenomenas, formavęs jaunimo madą, kalbą ir
muzikinį skonį. Tačiau 2026-ųjų pradžioje pasitikta realybė žymi galutinį šio
prekės ženklo virsmą. Nors pagrindinis MTV kanalas techniškai vis dar
egzistuoja, jis jau seniai nebeatlieka savo pirminės misijos. Po masinio
teminių kanalų, tokių kaip „MTV 80s“, „MTV Hits“ ar „MTV Live“, uždarymo
2025-ųjų pabaigoje, tapo akivaizdu, kad linijinė muzikinė televizija, kokią
pažinojome, oficialiai tapo praeitimi. Šis pokytis nebuvo atsitiktinis, o
greičiau ilgo proceso rezultatas, kurį padiktavo pasikeitę vartotojų įpročiai
bei negailestinga verslo logika.
Pagrindinė priežastis, kodėl muzikiniai vaizdo klipai
pasitraukė iš eterio, yra technologinė transformacija. Platformos, tokios kaip „YouTube“
ir „Spotify“, suteikė vartotojams galimybę patiems kuruoti savo
grojaraščius ir žiūrėti mėgstamus klipus bet kuriuo metu, todėl pasyvus
sėdėjimas prie ekrano laukiant konkrečios dainos tapo archajišku užsiėmimu. Be
to, socialinių tinklų, ypač „TikTok“, iškilimas leido atlikėjams tiesiogiai
pasiekti auditoriją, apeinant tradicinius medijos gigantus. Tai lėmė drastišką
reklamos pajamų mažėjimą muzikinėse programose, priversdamas transliuotojus
rinktis pigesnį ir didesnį žiūrimumą generuojantį turinį – realybės šou bei kitas
pramogines laidas.
Galutinį tašką šioje istorijoje padėjo didieji
korporaciniai pokyčiai. „Paramount Global“ susijungimas su „Skydance Media“ ir
vėlesnis griežtas kaštų optimizavimas lėmė, kad mažiau pelningi dukteriniai
kanalai buvo tiesiog išjungti. Šiandien išlikęs pagrindinis MTV kanalas labiau
primena gyvenimo būdo ir pramogų platformą, kurioje muzika skamba tik kaip
fonas populiariems realybės projektams. Nors melomanams tai reiškia epochos
pabaigą, rinkos ekspertai tai vertina kaip natūralią evoliuciją, perkeliant turinį
ten, kur šiandien buriasi auditorija – į internetines transliavimo platformas
ir skaitmeninę erdvę.
MTV era oficialiai prasidėjo 1981 m. rugpjūčio 1-osios
naktį, kai eteryje nuskambėjo istoriniai žodžiai: „Ponios ir ponai,
rokenrolas“. Transliacija startavo su kultiniu NASA erdvėlaivio pakilimo
vaizdu, o pirmuoju parodytu kūriniu simboliškai tapo grupės „The Buggles“
daina „Video Killed the Radio Star“. Šis pasirinkimas tapo pranašiškas –
televizija iš tiesų pakeitė radiją, o vėliau pati užkariavo pasaulį, plėsdamasi
į regioninius tinklus visuose žemynuose. Baltijos šalyse MTV banga piką pasiekė
2006 m., kai buvo įkurtas ambicingas „MTV Networks Baltic“ projektas su
atskiru kanalu Lietuvai. Tuo metu tai buvo prestižo ir vakarietiškos kultūros
simbolis, o lietuvių atlikėjai gavo unikalią progą patekti į tarptautinę
rotaciją. Visgi vietinė versija dėl ekonominių sunkumų gyvavo neilgai ir buvo
uždaryta 2009 m., o estafetę perėmė tarptautinis „MTV Europe“. Galiausiai,
2025-ųjų pabaigoje užsidarant paskutiniams muzikiniams MTV kanalams, ratas
simboliškai užsidarė: daugelis jų savo atsisveikinimui vėl pasirinko tą pačią
„The Buggles“ dainą, taip pažymėdami televizijos eros pabaigą interneto ir
algoritmų naudai.
Vis pasiklausau šio legendinės muzikos grupės Pink
Floyd kūrinio „Comfortably Nub“, kuris laikas sukosi mano sąraše
2025 metų kelionėse, tad nusprendžiau, kad geriausia metus užbaigti su šiuo
kūriniu, bet apie viską nuo pradžių...
Pink Floyd
– viena įtakingiausių visų laikų britų roko grupių, susikūrusi 1965 metais
Londone ir, nors su pertraukomis bei narių kaitomis, aktyviai gyvavusi iki
1994-ųjų (su trumpu sugrįžimu 2005 m. ir paskutiniu albumu 2014 m.). Grupė
išgarsėjo savo unikaliu psichodelinio ir progresyviojo roko skambesiu,
pasižyminčiu filosofiniais tekstais, sudėtingomis garso tekstūromis bei
grandioziniais, vizualiai pribloškiančiais koncertiniais pasirodymais. „Pink
Floyd“ padarė milžinišką įtaką muzikos industrijai, išpopuliarindami
konceptualius albumus ir eksperimentinius garso efektus, kurie pakeitė
standartinio roko suvokimą ir tapo įkvėpimu ištisoms kartoms muzikantų bei
prodiuserių.
Vienas ryškiausių grupės kūrinių „Comfortably Numb“
buvo išleistas 1979 metais kaip dvigubo konceptualaus albumo „The Wall“
dalis. Šiame albume pasakojama apie roko žvaigždę vardu Pinkas, kuris dėl
gyvenimo traumų ir izoliacijos aplink save pasistato metaforišką sieną. Pati
daina pasakoja apie akimirką, kai pagrindinis herojus, būdamas visiškai
apatiškas ir atsiribojęs nuo realybės, sulaukia gydytojo vizito, kuris
suleidžia jam vaistų, kad šis galėtų pasirodyti scenoje. Kūrinio tekstas,
parašytas Rogerio Waterso, meistriškai perteikia tą slegiančią „jaukaus
nutirpimo“ būseną, kurioje susilieja vaikystės prisiminimai ir dabarties
šaltumas, sukuriant stiprią susvetimėjimo bei vidinės tuštumos emociją.
Muzikaliai „Comfortably Numb“ yra puikus Davido
Gilmouro ir Rogerio Waterso bendradarbiavimo pavyzdys, kur pasiekiamas tobulas
balansas tarp orkestrinių aranžuočių ir roko muzikos. Kūrinys prasideda niūriu,
tačiau melodingu tonu, o jo skambesys yra sluoksniuotas, erdvus ir gilus.
Stilistiškai daina priskiriama art rokui, tačiau ji labiausiai vertinama dėl
dviejų įspūdingų gitaros solo partijų. Ypač antroji, baigiamoji solo dalis,
dažnai tituluojama kaip viena geriausių per visą roko istoriją, pakylėja dainą
į kitą lygmenį – ji skamba lyg emocinis proveržis, kuris išlaisvina visą
kūrinyje susikaupusią įtampą ir desperaciją, tapdamas nemirtingu muzikinio
meistriškumo simboliu. Man regis, šiemet ir šiaip dažnai išgyvenau panašius
jausmus, tad lengvai asmeniškai galėjau tapatintis su šiuo kūriniu.
Pink Floyd – Comfortably Numb
[lyrics / žodžiai]
Hello
Is there anybody in there?
Just nod if you can hear me
Is there anyone at home?
Come on now
I hear you're feeling down
Well, I can ease your pain
Get you on your feet again
Relax
I'll need some information first
Just the basic facts
Can you show me where it hurts?
There is no pain, you are receding
A distant ship smoke on the horizon
You are only coming through in waves
Your lips move but I can't hear what
you're saying
When I was a child I had a fever
My hands felt just like two balloons
Now I've got that feeling once again
I can't explain, you would not understand
This is not how I am
I have become comfortably numb
I have become comfortably numb
O.K.
Just a little pin prick
There'll be no more ah!
But you may feel a little sick
Can you stand up?
I do believe it's working, good
That'll keep you going through the show
Come on, it's time to go
There is no pain you are receding
A distant ship smoke on the horizon
You are only coming through in waves
Your lips move but I can't hear what
you're saying
„Susidūriau su tuo, kas
yra daugiau už mane, ir statydamas šį spektaklį [„Velnio nuotaka“]. Tad bandau
atsakyti į klausimą, kas yra tas „daugiau už mane“. Kurdamas imuosi visų
įmanomų įrankių: dekonstruoju, lankausi archyvuose, svajoju, flirtuoju ir galiausiai
atrastą raktą paverčiu sceniniu pasauliu. Todėl, kai manęs klausia, kodėl
pasirenku vieną ar kitą temą, dažniausiai negaliu atsakyti.“Naubertas
Jasinsas
Nepaprastas tas menininko
gyvenimas, viską išgyventi, pulsuoti, rinkti, klasifikutoi, perkurti,
dekonstruoti... Dažniausiai žiūrovas gi nemato tikrojo šio proceso virtuvės. Naubertas
Jasinsas atskleidžia, kad kūrybinis procesas jam yra ne racionalus plano
vykdymas, o egzistencinis tyrimas ir bandymas suvokti jėgas, kurios viršija
individualią žmogaus patirtį. Teigdamas, kad susidūrė su kažkuo „daugiau už
save“, jis nurodo į kolektyvinę pasąmonę, kultūrinius archetipus ar metafizinį
pradą, užkoduotą kūrinyje „Velnio nuotaka“, todėl jo darbas tampa ne tiesiog
teksto iliustravimu, o asmenine akistata su nepažinumu. Naudodamas platų metodų
spektrą – nuo sauso archyvinio tyrimo ir dekonstrukcijos iki intuityvaus
flirtavimo su idėjomis – kūrėjas pripažįsta, kad galutinis rezultatas gimsta iš
pasąmoningų impulsų, kurių neįmanoma pilnai logiškai pagrįsti, tad režisūra jam
tampa įrankiu išreikšti tai, kas žodžiais lieka neįvardijama.
