Knygų mugė 2024: įspūdžiai, knygos, renginiai

 

Sveiki,

 

Tikriausiai tai mano pirmoji Knygų mugė, kada susiruošiau visiškai po karantino. Nedaug kas pasikeitę. Nuo muzikos salės iki knygų oazės galima jau eiti kaip per Brailio raštą, tiesiog aklai: neapsigausi, nes viskas likę panašioje atpažįstamoje struktūroje ir išdėstyme. Ir gerai!

 

Bandau suskaičiuoti, kiek knygų įsigijau. Nuotraukoje čia tik po pirmosios dienos, o kur dar kitos! Bet jau matau iš kilometro, kad visų nesuskaitysiu, nes tam nėra laiko, tad nesuvokiu, kaip tie kiti blogeriai perskaito kalnus knygų ir ne bet kokius, o tokios apimties, kur galima statyti Kinų sieną! Galvoju: negi jie gyvenimo, vaikų, darbo, buities ir depresijos, neskaitymo blokų neturi? Bet skųstis ir pavydėti nereikia, o džiaugtis Knygų muge. Jau seniai nebegalvoju tai kaip apie komercinį karnavalą, nes ryškiausi ir geriausi kūriniai plika akimi matomi, o nevienadienis skaitytojas atsirinks ko jam reikia.

 

Visgi padariau tendenciją: reikia prieš ten einant atlikti namų darbus. Praslinkus pro sales ims tirpt kojos, bus nuobodu ir kitą dieną nebesinorės. Geriausia yra subalansuoti pirkimus, kavos pertaukėles ir renginius. Šiemet jų pamačiau daugiau nei įprastai, todėl niekas neprailgo. Smagu buvo pabuvoti Dalios Staponkutės knygos „Vivat regina!“ pristatyme, Andriaus Kleivos apie japonus ir šakočius pristatyme, labai patiko repertuaras knyga + filmas, kur per dvi valandas praktiškai gali pamatyti ir išgirsti populiariausius pastarųjų metų lietuvių rašytojus, tad sveikinu už šį sumanymą, kas organizuoja – nepameskite idėjos. Labai nustebino Sigito Parulskio knygos „Kai aš mečiau“ pristatymas ir eksperimentas su Jūrate Čerškute – maniau, kad bus snobiška ir prėska, bet žaidimas pavyko! O kur dar plokštelės ir parašai iš garsių Lietuvos atlikėjų. Bet labiausiai – knygos, knygos, knygos! Smagu jas pirkti naujas ir iškeptas, bet... įtarimas, jog tai savotiška japoniška liga, nes kitąmet norėsis naujesnių, aktualesnių, karštesnių, o dalis senesniųjų liks neskaitytos. Manau, su tuo susiduriu ne aš vienas, bet lai mugė tęsiasi!

P. S. Nenusipirkti knygą apie Britney Spears ir ką tik išverstą lietuviškai? Baikite!  

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Ruletė" (režisierius Jo Strømgren) Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki,

 

Žinote tą jausmą, kai gauni bilietus į premjerą, bet beveik pamiršai arba neturėjai laiko padaryti namų darbus, t. y. pasidomėti, kas per spektaklis ir kokie kontekstai? Būna gi dvejopai: kokio velnio, o būna ir labai gerai... Su spektakliu „Ruletė“, kurį režisavo su Lietuvos nacionalinės dramos teatro aktoriais Jo Strømgren, nutiko taip, kad galvojau išeisiu po 10 minučių, nes kas per idiotizmas pliurpti norvegų-švedų-estų-vokiečių naujakalbėmis? Vėliau persigalvojau, nes, pasirodo, tų žodžių visai nereikia ir net prideda savotiško lėlių teatro manieros: skamba kažkas skandinaviškai, bet tarptautiniai žodžiai išryškina tai, kas iš tikrųjų sakoma, todėl daug ir nebereikia, nes iš vienos sąvokos viskas aišku kas ir apie ką.

 

Apie ką spektaklis? Toli gražu ne apie narkotikus, nors ir apie juos. XX amžiaus menamo 7-8 dešimtmečio stilistika itin komiškai perteikta nenoro gyventi rutininio gyvenimo problemą. Psichodelinis hipių ir Seksualinės revoliucijos era skandinaviškai atrodo suplaktas kaip koks spalvingas bakara pudingas – kad ir kas tai būtų. Įprastus narkotikus keičia itin stipriai veikiantis nugremžtas cementas, o sujauktas protas nebegali sulipdyti tikrovės ir viską ima komiškai painioti. Atrodo, baisu, tačiau ar tikrai? Tas psichodelinis variantas veikėjams atrodo kaip išsigelbėjimas nuo įsiėdusių stereotipų ir socialinių vaidmenų, nuo kurių norisi bėgti į menamą spalvingą barbės tikrovę. Pabaigoje pasirodę ateiviai (pasirodo, tie patys veikėjai) davė džiazo. Ir nors kai kurie momentai asmeniškai rodėsi matyti kine, pats spektaklis nepaliaujamai stebina išvystytu tempu ir dinamika, tiek aktorių perėjimais ir persimainymais, tiek scenografija. Kai šiandien irgi viskas taip nepastovu, atrodo, kad vienintelis dalykas yra arba užstrigti ruletėje ir kentėti, arba pasiduoti jos pramogai ir patirti kitą beprotybės perspektyvą. Daug epizodinių vietų, kur juokiausi. Pavyko!

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Poland Eurovision 2024, Luna – The Tower [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Nutariau pristatyti vieną kitą Eurovizijos kūrinį (nežinau, kiek tam turėsiu laiko ir ar verta, kai kur kas populiaresnės yra YouTubeje patalpintos įrašų reakcijos, bet pabandysiu. Vakar lenkai išsirinko, kad jų šaliai Eurovizijoje atstovaus jauna atlikėja pasivadinusi Luna (g. 1999), kurios tikrasis vardas yra Aleksandra Katarzyna Wielgomas. Baigė smuiką ir dainavimą Varšuvoje, o šiemet su daina The Tower atstovaus Lenkijai. Pastarajai kaip šaliai nelabai sekasi Eurovizijoje, apžvelgus pastarąjį dešimtmetį, galiu sakyti, kad Lietuvai sekasi kur kas geriau, gal dėl to, kad lenkai neturi stiprios nacionalinės atrankos? Sunku pasakyti, nors pačių lenkų po Europą yra išsibarsčiusių daug kur ir sudaro netgi tautines mažumas, bet gal jiems toji Eurovizija nėra labai svarbi? Sunku pasakyti, bet daina The Tower man patiko.

 

Šiaip klausantis per radiją, nematant vaizdo, įspūdis būtų kitoks. Daug ką pakoreguoja atlikėjos gotikinis sniego karalienės įvaizdis, kuris labai dera visame dainos koncepte. Švelnus, kone aksominis balsas skamba švelniai kaip koks Elles Golding vokalas, o pati daina primena švarų ir kokybišką popsą kaip antai dabar daro Ava Max. Patys lenkai savo atlikėją apibūdina kaip „kosminio popso“ atlikėja dėl savo mistiškumo ir vokalinio skambesio. Nors dainoje nėra nieko aikštinga ir vokalo prasme nevyksta jokie sprogimai, visgi atlikėja Luna yra dainavusi operos spektakliuose ir gali pademonstruoti visiškai kitokius balso parametrus. Įdomi išvaizda, švarus popsas gali lenkams nutiesti kelialapį iš pusfinalio į finalą.

 

Luna – The Tower

[lyrics / žodžiai]

 

Looking for a miracle

Waiting for a sun to catch me

I've gotta find a way back home

Alone alone alone

Hoping for a star to fall

Something I can make a wish on

Could it be that I'm the fool

But aren't we all

We all we all

Broken bodies

Scattered through my history

Lonely hours

Leading to my destiny

I'm the one who built the tower

I'm the one who holds the power

So common

Rise up shout it louder

I'm the one who built the tower

Shining in a tiger's eyes

Only I can find my future

Reading in between the lines

I draw my own

My own my own

Running down the waterfall

Always tried to chase the rainbow

Never found a pot of gold

Below below below

Broken bodies

Scattered through my history

Lonely hours

Leading to my destiny

I'm the one who built the tower

I'm the one who holds the power

So common

Rise up shout it louder

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the

I'm the one who built the

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the

I'm the one who built the

I'm the one who built the tower

Broken bodies

Scattered through my history

Lonely hours

Leading to my destiny

I'm the one who built the tower

I'm the one who holds the power

So common

Rise up shout it louder

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the

I'm the one who built the

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the

I'm the one who built the

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the tower

I'm the one who holds the power

So common

Rise up shout it louder

I'm the one who built the tower

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: The Roop – Simple Joy [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Šiandien nusimato puikus vakaras. Tuoj ruošiuosi vykti į Nacionalinę „Eurovizijos“ atrankos finalinį koncertą Švyturio arenoje, kuris prasidės už... pusantros valandos nuo to laiko, kai rašau šias eilutes.

 

Iš tikrųjų turiu du favoritus, jeigu galėčiau, siųsčiau juos abu: Sivester Belt ir, aišku, The Roop. Visos kitos dainos, atleiskite atlikėjai, žinau, kiek ten darbo ir visko įdėta, tačiau skamba arba kaip standartai, arba yra tiesiog per toli nuo sudominimo. Iš tikrųjų, kai pasirodė dainos vaizdo klipas „Simple Joy“, mano pirmoji reakcija buvo abejojanti, ar tai tikrai kūrinys, kuris nepaskęs didžiojoje Eurovizijoje, tačiau iš to, ką turime finale, vienareikšmiškai, tai vienas iš ryškiausių favoritų.

 

Daina, kuri skamba kitaip, kuri turi žinutę apie įsitikinimų, kaltės ir reiklumo sau bei kitiems paleidimą ir tiesiog gyvenimo tėkmės priėmimą, manau, Europai, kurioje daugelis perfekcionistiškai stengiasi būti geriausi visur ir visada, pamiršta, kad gyvenimu reikia mėgautis. Tai galinga ir svarbi žinutė, tad ir ta sprogstanti ekrane atominė bomba atidedama, nes suvokus naują tikrovės aspektą, tenka atidėti visas mintis apie pasaulio pabaigą. Jeigu Silvester Belt nelaimėtų su „Luktelk“, manau, The Roop turėtų važiuoti antruoju numeriu. Tiesą sakant, palaikysiu juos abu iš salės, tad nebetarškinu klavišais ir lekiu ruoštis į areną. Sėkmės!

 

The Roop – Simple Joy

[lyrics / žodžiai]

 

If the world is over

And I have no more time for chasing dreams.

By looking at it closer,

I see that I am rich in little things.

 

Like the smell of coffee,

The feeling of sunlight on my face,

The calming voice of mother,

A morning with my lover.

 

Even in the darkest hours

Love will bloom.

 

All my life

I’ve been thinking I need something more.

Now I’m fine,

I’m enough with my own simple joy.

 

I let myself dance and dance and dance,

I am good with my imperfect life.

My biggest treasure is my friends.

I thank a stranger giving me a smile.

 

Even in the darkest hours

Love will bloom.

 

All my life

I’ve been thinking I need something more.

Now I’m fine,

I’m enough with my own simple joy.

 

News is spinning my head round,

I can barely feel the ground.

Is the world losing its mind?

 

Wonder what tomorrow brings?

Simple joy in little things,

Leaving all my worries behind.

 

All my life

I’ve been thinking I need something more.

Now I’m fine,

I’m enough with my own simple joy.

 

Yeah! I said

All my life

I’ve been thinking I need something more, more, more, more!

Now I’m fine,

I’m enough with my own simple joy.

Simple joy, yeah yeah yeah.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philippe Claudel "Pono Linio dukraitė"

 Philippe Claudel. „Pono Linio dukraitė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai pirmąkart perskaičiau Baltų lankų išleista prancūzų režisieriaus ir rašytojo Philippe Claudel (g. 1962) romaną Brodekas, pamaniau sau: „va čia genialus autorius!“ Po to ėmiau žvalgytis kitų romanų lietuviškai: Pilkosios sielos, Šuns archipelagas. Visai neseniai Jonė Ramunytė išvertė ketvirtąjį autoriaus romaną lietuviškai Pono Linio dukraitė (pranc. La Petite Fille de Monsieur Linh), kuris tėvynėje pasirodė 2005 metais.

 

Prisipažinsiu iškart, kad keblu su Ph. Claudelio literatūra, nes kaskart knyga vis prastesnė ir prastesnė, kad imu abejoti, ar iš tikrųjų buvau apsvaigęs nuo Brodeko? Naujausias romanas Pono Linio dukraitė itin nedidelis, kol kas trumpiausias rašytojo romanas, kuris labiau primena ne romaną, o apsakymą. Istorija pasakoja apie iš tolimosios Azijos į Europos didmiestį atplaukusį senuką Linių, kuris nuolat prie savęs spaudžia anūkėlę Sang diû (prancūzai girdi reikšmę Be Dievo). Kaip jau įprasta Claudelio romanams, taip ir čionai konkrečiai neįvardijami jokie politiniai kontekstai, nei laikmetis, nei kur senukas atvyko, nei iš kokios šalies, kurioje periodiškai vyksta karai, jis pabėgo (Vietnamas? Kambodža? Laosas? Indonezija?).

 

Eliminuodamas politinius ir istorinius kontekstus, Ph. Claudel tekstas labiau primena egzistencialisto klasiko A. Camus braižą. Susitelkęs į egzistencines pagrindinio veikėjo pajautas, jis plėtoja, ką reiškia gyventi svetimoje šalyje, kurioje temoki pasakyti laba diena, kai visas pasaulis tėra toji mažylė ant rankų, o pagrindiniu košmaru tampa prisiminimai apie nusiaubtą tėvynę, nužudytą sūnų ir sūnaus žmoną. Senukas su niekuo beveik nebendrauja, jis glaudžiasi laikinai pabėgėlių namuose, kuriuos netrukus uždarys, o jį su dukraite nežinia kur perkels.

 

Galiausiai senukas sutinka vietinį storulį vardu Barkas. Istorija gana makabriška, nes abu nemoka vienas kito kalbos, tačiau rituališkai susitinka netoli atrakcionų parko suolelio ir senukas pasakoja apie tolimus kraštus, o Barkas apie savo santykius su mirusia žmona, kuri dirbo atrakcionų parke. Abu vyrai yra netekę savo pasaulio, tad jų nesusikalbėjimas tampa savitu susikalbėjimu. Senukas pabėgėlis kuria iliuziją, kad ponas Barkas viską supranta, todėl netrukus jis tampa geriausiu draugu. „Kai ponas Linis ištraukia jam skirtą pakelį, ponas barkas visada pajunta nežymų virpulį, kažką malonaus, tai tiesiog kutena vidurius ir kyla į gerklę. Tada jis šypsosi seniui, dėkoja, bemat atidaro pakelį, sprigteli į dugnelį, išsitraukia cigaretę (p 51)“.

Philipped Claudel

 

Daugmaž nuo pat romano pradžios tampa aišku, jog tikroji senuko dukraitė tėra iliuzija, už kurios pagrindinis veikėjas laikosi, kad išgyventų netekties skausmą. Labai panašu į tuos filmus, kuriuose vaizduojamos kuoktelėjusios moterys, netekusios savo kūdikių, kai į vystyklus susivyniojusios malkas tamposi kur papuola. Tikrovė per sudėtinga, todėl senukui reikia pakaitalo, alternatyvios iliuzijos, kuri sietų jo egzistavimo prasmę su tėvyne ir prisiminimais. Tam tikra prasme dialogas su ponu Barku irgi yra iliuzija, gražiai ir viltingai knygoje audžiama, tačiau turinti pragaištingą finalą, kuris, tiesą sakant, man pasirodė pernelyg banalus ir nuspėjamas.

 

Romano ritmas audžiamas nuolatinių pasikartojančių pagrindinio veikėjų veiksmų seka, todėl daug kasdieniškos karo pabėgėlio rutinos. „Ponas Linis visada randa šalia čiužinio savo valgį. Nusilenkia, padėkoja. Niekas nekreipia į jį dėmesio, neprataria jam nė žodžio. Bet jam tai nė motais. Jis ne vienas. Yra Sang diû. Ir storulis, jo draugas (p. 54).“ Šiuo atveju man šis pasakojimo audinys susišaukia su neseniai Baltų lankų išleistu Agotos Kristof romanu Vakar, kuriame taip pat vaizduojamas nelaimingas, prislėgtas karo pabėgėlis, kuris svetimoje šalyje nebeturi ateities. Priešingai nei Pono Linio dukraitė, romanu Vakar nebuvo sunku patikėti, o nuotaika ir siužetas veikė ir kūrė išties įtikinamą slogią bedalio gyvenimo atmosferą.

 

Šiuo atveju Philippe Claudel romanas laikosi ant vienos idėjos: nereikia jokios verbalinės kalbos išsakyti netekties skausmui, galima tiesiog būti šalia kenčiančiojo su savo kančia, kaip atsvara, ir tokiu paguodos būdu išsilaikyti prasmę praradusiame pasaulyje. Visgi romanas vienas prastesnių Claudelio darbų. Menkasiužetis, mažai intrigos, daug kas nuspėjama nuo pat pradžių, ribojama įdomesnių siužetinių sprendinių, žaismės ir aktualumo. Man priminė pačius prasčiausius italų rašytojo Alessandro Baricco, šiaip jau mano mėgstamo rašytojo, pasakojimus, stokojančios kažin kokio tikrumo ir aistros. Jeigu ateityje ir pasirodytų koks nors Claudelio romanas, gerai pagalvočiau, ar benorėčiau šitaip nusivilti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prasti reikalai" / "Poor Things"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu nemažas graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos gerbėjas, tad kiekvienas jo filmas tampa ryškiu metų įvykiu. Gal ne visi jo filmai, kaip von Trrierui, pavyksta taip taikliai ir savitai įaudrinti, tačiau didžioji dalis kūrybos, einanti socialinės kritikos atžvilgiu, verčia ne tik stebėtis režisieriaus išmone, bet ir savaip apmąstyti mūsų „normalų“ pasaulį. „Favoritė“ (2018) tikriausiai buvo mano mėgstamiausias režisieriaus filmas, taip pat ir „Omaras“ (2015), tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio jo filmo, kuris jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų kino filmu „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things) (2023).

Filmas dažniausiai pristatomas kaip vizionieriška naujoji „Frankenšteino“ alternatyvioji istorija. Režisierius leidžia sau tikriausiai šiame filme viską, tačiau iš, atrodo, kakofonijos karnavalo suklijuoja logišką naują visatos dėsnių modelį, pagrįstą smurtu ir žmogiškuoju poreikiu mylėti. Tėvo iškastruotas ir kankintas daktaras genijus Godvinas savo laboratorijoje išima savižudės Viktorijos smegenis ir į kaukolės vietą įdeda negimusio kūdikio iš tos pačios savižudės gimdos išimto vaisiaus smegenis. Savo kūrinį pavadina Bela, pastaroji gyvena daktaro namuose ir pamažu mokosi naujų žodžių, elgesio taisyklių, pradeda pažinti savo kūną, ima maištauti, patraukia į pasaulį ieškoti nuotykių, nesilaikydama jokių esminių socialinių taisyklių.

 

Yorgos Lanthimos pagrindinė filmų idėja, kaip ir „Prastuose reikaluose“, yra vaizduoti iškrypusius, netaisyklingus visuomenės elgesio modelius. Iškrypusius paprastai tik tiems, kurie besąlygiškai priima tik visuomenės žaidimo taisykles, o filmo istorijos dažnai parodo, kad socialinis elgesys tėra tik vienas iš susiklosčiusių atsitiktinių dalykų, kurie istorijoje galėjo pasisukti kitaip. Iš esmės filmas nuostabus tuo, kad per jį galima apmąstyti, jog pasaulyje normalumas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, tai tik susitarimo dalykai, o Bela, kuri sulaužo visas taisykles, iš esmės įkūnija laisvo, į rėmus netelpančio žmogaus simbolį. Daktaras jai suteikia galimybę klysti ir vystytis emociškai, tai pagrindinis dalykas, ko reikia augančiam žmogui – rinkti įvairias patirtis, pažinti pasaulio siaubus ir malonumus. Belai palikus namus, daktaras iš ilgesio sukuria alternatyvią merginą, kuriai nebeleidžia emociškai vystytis, todėl jos progresas ir augimas sustoja, ji lieka bedvasė lėlė.

 

Per Belą perteikiami augančio žmogaus gyvenimo tarpsniai, aklai žengiant per daugelį socialinių barjerų, todėl filme nemažai šlykščiosios estetikos, kuri vėlgi žiūrovui gali būti šlykšti tik todėl, kad mes augome taip auklėjami. Bela dirba viešnamyje ir per savo nestandartišką vaikišką mąstymą keičia viešnamio lankytojų santykį su seksu ir kūniškumu. Visos Belos žmogiškosios patirtys renkamos per žaidimus, smalsiai tyrinėjant šiaip jau paprastai nubrėžtus elgesio standartus. Būdama savo motinos kūne ji tik prisiskaičiusi filosofinių knygų ima save traktuoti kaip monstrą ir priimti, kaip ir bet kuris žmogus, savo tapatybės dalį. Manau, režisieriui pavyko per šią istoriją papasakoti apie mus pačius, atskleisti, jog kiekviename iš mūsų glūdi žiaurus monstras (dažniausiai sukonstruotas socialinės aplinkos), o ir didžiausi eksperimentiniai blogio genijai, kaip filme vaizduojamas daktaras, gali pademonstruoti pačius šilčiausius ir žmogiškiausius jausmus. Filmas apie gėrio ir blogio suvokimo ribas, kurias perteikia fantastiniai veikėjai, įrėdyti į XIX amžiaus pabaigos rūbus, nuo kurių braška siūlės, nes viskas, kas aplinkui duota ir sukurta, reikia visada nuo to išsivaduoti. Išsivadavimas be šokiravimo tikriausiai neįmanomas, ar ne? Filmas mano skoniui, jis puikus, įtraukus, pilnas gerų aktorių, o veikėjai, nors ir karikatūriniai, tačiau perteikiantys kūrinio visumos daugiabriaunes idėjas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Ąžuolas Misiukevičius apie savo seksualinę orientaciją: gėjus, biseksualus ar heteoseksualus?

 

Labi, žmonės!

„Esu neapsisprendęs. Pirmiausia, man yra duota jaunystė. Aš vadovaujuosi laisve. Esu bandęs ir su „juo“ ir su „ja“. Aš nesu apsisprendęs, nežinau, kas bus po dvejų metų, gal šalia manęs bus moteris, o gal – vyras. Bus tada, kai įvyks vestuvės, visi matysite, bus skandalas, ko labiausiai Lietuvai ir reikia.“ Ąžuolas Misiukevičius

 

Šiaip nesidomiu Ąžuolu Misiukevičiumi, tiesą sakant, nelabai žinau, ką jis gyvenime veikia, neseku jokiose platformose, tačiau paskutiniu metu teko perskaityti Delfi straipsnį, kuriame jis pristato savo dabartinę pasiją – širdies draugą. Na ir gerai, juk meilės turi būti daug, kad kažkaip kompensuotume tą juodumą ir blokus, kurių gyvenime pas dažną tikrai netrūksta. Tačiau pastebėjau pas Ąžuolą tą atpažįstamą traumuoto žmogelio kovingą poziciją. Kodėl stilistai visu tuo pasižymi? Mantas Petruškevičius, Juozas Statkevičius... Dažnai skandalai, būtinai per visą Lietuvą, garsiai, tarsi bandytų amžinai įrodyti, kad yra svarbūs. Tai mažo žmogaus savigyna, kuri suformuoja kovingą, dažnai agresyvų charakterį, kuris pasireiškia drastišku ėjimu į viešumą, demonstruojant visą savo pažeidžiamumą, kad to pažeidžiamumo nebebūtų. Tai gėjams stilistams labai būdinga, juk matome ne vieną tokį ir visi daugiau ar mažiau, nepriklausomai nuo amžiaus, yra panašūs. Aišku, savaime tai nėra blogai, juk su visu tuo primestu rėmu iš sociumo reikia kažkaip tvarkytis...

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Dua Lipa - Training Season [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vakar albanų kilmės pop muzikos atlikėja Dua Lipa išleido naują singlą pavadinimu „Training Season“ (Treniruočių sezonas). Tai antrasis atlikėjos singlas iš būsimo jos trečiojo studijinio albumo. Kol kas neatskleidžiama, kada albumas turėtų pasirodyti, tačiau tai turėtų nutikti šiemet. Šiaip Dua Lipa daro gerą popsą, kuris dažnai tampa metų dainų įvykiais, pastarąsias dainas galima girdėti už kiekvieno kampo, jos tampa nostalgiškomis ir įsimenamomis, kitaip sakant, kultinėmis. Naujasis singlas, neslėpsiu, man labiau patinka už „Houdini“ ir skamba kabinančiai ir gerai. Ar daina ir būsimo albumo dainos taps metų didžiausias pop hitais? Sunku pasakyti, tačiau tai, ką šioje dainoje Dua Lipa daro, man patinka.

 

Daina apie nusibodusius vidutiniškus pasimatymus, iš kurių neišeina normalūs santykiai. Daina šiek tiek ironiška ir, žvelgiant iš moteriškos perspektyvos, atrodo įnoringa, nes panelė nori būti sužavėta mačo ir nemėgsta lepšių. Ar daina seksistinė? Irgi sunku pasakyti, tačiau juntamas Dua Lipos asmeniškumas ir tikriausiai pastarųjų kelerių metų jos asmeniniai nusivylimai. Žinote, kuo man Dua Lipa dar patinka? Kad be muzikos ji labai daug skaito rimtos grožinės literatūros! Visai neseniai žiūrėjau tinklalaidžių įrašus, kur ji kalbasi apie skaitymą su rašytojais, todėl buvau labai nustebintas! Ji taip pat dalyvavo Booker Prize ceremonijoje ir net rėžė kalbą apie skaitymą. Kiek garsių atlikėjų galėtų pasigirti tokiu aistringu pomėgiu? Tad pasiklausykime naujausios jos dainos „Training Season“.

[žodžiai / lyrics]

Dua Lipa – Training Season

 

Are you

Someone that I can give my heart to?

Or just the poison that I'm drawn to?

It can be hard to tell the difference late at night

Play fair

Is that a compass in your nature?

Or are you tricky 'cause I've been there?

And baby, I don't need to learn that lesson twice

 

But if you really wanna go there

You should know I

 

Need someone to hold me close

Deeper than I've ever known

Whose love feels like a rodeo

Knows just how to take control

When I'm vulnerable

He's straight talking to my soul

Conversation overload

Got me feeling vertigo

 

Are you somebody who can go there?

'Cause I don't wanna have to show ya

If that ain't you, then let me know, yeah

'Cause training season's over

 

I try to see my lovers in a good light

Don't wanna do it just to be nice

Don't wanna have to teach you how to love me right

I hope it hits me like an arrow

Someone with some potential

Is it too much to ask for, who understands?

 

I need someone to hold me close

Deeper than I've ever known

Whose love feels like a rodeo

Knows just how to take control

When I'm vulnerable

He's straight talking to my soul

Conversation overload

Got me feeling vertigo

 

Are you somebody who can go there?

'Cause I don't wanna have to show ya

If that ain't you, then let me know, yeah

'Cause training season's over

 

Can you compete?

Now is your time

Run when you hear that whistle blow

Are you on my team

Or stuck on the sidelines

Waiting for someone to tell you to go?

For someone to tell you to go

You should know I

 

Need someone to hold me close

Deeper than I've ever known

Whose love feels like a rodeo

Knows just how to take control

When I'm vulnerable

He's straight talking to my soul (If that ain't you then let me know, yeah)

Conversation overload

'Cause training season's over

 

'Cause training season's over

Training season's over

 

Jūsų Maištinga Siela