Šios dienos citata: filosofas Tomas Sodeika apie meilės krizę, Eroso agoniją Vakarų kultūroje

 

Sveiki,

 

Filosofas ir Byung-Chul Hano knygos „Eroso agonija“ vertėjas neseniai davė interviu Filosofas Sodeika – apie tai, kodėl patiriame meilės krizę, kuriame kalba apie šios knygos turinį. Negalėjau nepasidalyti viena tokia mintimi iš interviu.

 

„Būtent meilėje glūdintis negatyvumo momentas nustato skirtumą tarp to, kas mums besąlygiškai reikšminga, ir to, kas reikšminga nėra. Šis skirtumas – kultūros kaip specifiškai žmogiškos tikrovės pagrindas, suteikiantis mūsų gyvenimui pamatinius orientyrus. Meilės krizės ištiktoje šiuolaikinėje Vakarų kultūroje tas skirtumas sparčiai nyksta. Tad šiuolaikinis žmogus netenka pamatinių orientyrų. Šiuo požiūriu, meilės krizė, arba eroso agonija, iš esmės yra visos kultūros, kaip žmogiškos tikrovės, krizė. Meną vis labiau išstumia pramogų industrija, mąstymą – apskaičiavimas, o meilės vietą užima pornografija.“ Tomas Sodeika

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Revizorius", režisierius Aidas Giniotis, Valstybinis Šiaulių dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinįkart buvau Šiauliuose. Tikrai. Bet labai seniai, o ir miestas man neturi sąsajų su tokiu miestu, kuris turi ypatingą teatro mokyklos ir tradicijos veidą, nors gal tikrasis šiaulietis pasakytų kiek kitaip, nors žinau, kad toks Valstybinis Šiaulių dramos teatras egzistuoja ir puikiai daro savo spektaklius, tačiau jų retai pamatysi uostamiestyje. Tą retą progą šįkart išnaudojau ir tiesiu taikiniu nuėjau į režisieriaus Aido Giniočio spektaklį „Revizorius“, kurį vieninteliam pasirodymui atvežė šiauliečiai 2025 m. sausį. 2019 metais įvykusi Šiaulių dramos teatro premjera pagal Nikolajaus Gogolio klasikų klasika tapusią pjesę pasirodymas vertė salę trumpam sugūžėti. Nemačiau nė vienos tuščios vietos – „Revizorius“ iššlavė viską.

 

Bandau prisiminti savo skaitymo metus, kada studijų metais „sukirtau“ Gogolio „Revizorių“. Anuomet pjesė patiko, ji ir rimta, ir labai komiška, tad daugmaž žinojau, kokio turinio reiktų tikėtis. Daugelis vyresniosios kartos arba studijuojantys režisūrą bei aktorystę tikriausiai skaitė „Revizorių“, kuris narplioja XIX a. pirmosios pusės carinės Rusijos provincijos biurokratinius korupcijos reikalus. Pjesė originalo kalba išleista 1836 m., tačiau joje vyrauja nesunkiai aktualizuojami nūdienos liūdni sisteminiai dalykai.

 

Aidas Giniotis toli nenubėga nuo klasikinio varianto, tad stengiasi išlaikyti nugrimzdusį rusišką XIX a. miestelio kasdienybę ir centre vaizduoja prasigėrusius, moralės nebeturinčius miestelio valdytoją, teisininką, paštininką, gydytoją ir t. t. Žodžiu, visus tuos institucinių organų vadovus, dėl kurių laikosi provincijos gyvenimas. Neanalizuosiu ir nedetalizuosiu turinio, tik pasakysiu, kad šiam spektakliui ir nereikėjo didelių pakeitimų, perkonstravimo ar dekonstravimo, keistų ar labai originalių, sunkiai pjesės neskaičiusiam atsekamų sąsajų, modernybių. Iš vienos pusės tai klasikinio braižo pastatymas, bet Giniotis jį bando aktualizuoti „užsklandėlėmis“, per kurias veikia miestelėnų darbininkai (panašiai kaip animaciniame filme „Bjaurusis aš“ geltonieji pakalikai), išėję į ekspozicijas pokštauja apie COVID-19, moralizuoja ir demoralizuoja alkoholizmą, moko ir čia pat paneigia vertybinius aspektus, kalambūriškai kalbėdami perteikia šiuolaikinius savivaldybių valdymo biurokratinius triukus, aktualizuoja kyšių ir korupcijos sistemines ydas.

 

Man patiko tariamo revizoriaus Chlestakovo aktoriaus Arno Ašmono pasirodymas.  Ši pjesė ir charakteringas sukčiaus, mergišiaus vaidmuo man kažkuo priminė Moljero „Tartiufo“ veikėją. Tiesa, spektaklyje turime klasikinių vulgarybių, pvz., seksas, vilkint tautinius moterų rūbus, pasivoliojimai, gašlumai man žiūrėjosi nepaprastai komiškai ir vykusiai, labai mėgstu gašlumo parodijas teatre, nors gal kam ir nepatinka, nes gal pasirodo nerimta ir priklausytų žemesniojo teatro rangui, bet Šiaulių „Revizorius“ man pasirodė tinkamai „paspaustas“ komizmo prasme, kuriame išsiryškina provincialusis kaimietiškas naivumas, kvailumas ir idiotizmas.

 

Kaip bežiūrėsi, „Revizorius“ juk yra komiška moralinė pjesė, ji moko per gudročių tragedijas ir raudas tos folklorinės/liaudies tiesos: nešink ant kito, nes ir ant tavęs gali šikti; nespjauk į vandenį, iš kurio reiks gerti; kaip pasiklosi – taip ir miegosi... Žinoma, kad „Revizoriaus“ spektaklis nėra joks stebuklas, tačiau jis pramogos dėlei labai smagus ir tikrai nesnūduriavau ir laikas neprailgo. Galų gale nustebino finalas, kada atėjo tikrasis baltasis revizorius ir mums lyg Mozė iš lapų perskaitė įsakymą „iš viršaus“, jog esame ir būsime kontroliuojami (labiau net mums, dabarties žmonėms, o ne tiems XIX a.), būsime dėl sistemos mušami ir persekiojami, jeigu ją griausime, jei reiks, būsime prismaugti, kad ir oro uosto tualetuose, nes prieš viršenybę nepapūsi. Šis jo pranešimas staiga įgauna gilią prasmę, kurią pavadinčiau reikšmingiausiu spektaklio provokacija, kuris manyje sukirbino maišto prieš kontrolę ir sistemą jauseną, prieš sistemą, kurią mes patys renkame, maitiname, kuri mums turi atstovauti, o galiausiai tampame jos baudžiauninkais ir vergais dėl tos pačios paradoksalios priežasties, dėl ko apsikvailino „Revizoriaus“ miestelio valdžios vyrai. Žavesio šis spektaklis turi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 95: dangus priklauso visiems!

 Sveiki,

 

Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga, ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti, leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems, jo nenukariausime nei aš, nei jūs.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Latviešu literatūra lietuviešu valodā, grāmatas / Latvių literatūra lietuviškai, vertimai, knygos

 

Sveiki,

 

Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje, tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.

 

Laima Muktupavela „Kilpa“. Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių. Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.

 

Māra Zālīte „Penki pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu, jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos istorija ir kultūra.

 

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių. Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos pienas“.

 

Andris Kalnozols „Mane vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.

***

 

Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi, iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši kritiķu un lasītāju atzinību.

 

Māra Zālīte "Pieci pirksti". Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta ar Latvijas vēsturi un kultūru.

 

Nora Ikstena "Mātes piens". Šis rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika. Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes piens".

 

Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Angelų takais" (virtualios realybės filmas pagal M. K. Čiurlionio paveikslus)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie režisierių ir virtualaus filmo „Angelų takais“ autorių Kristinos Buožytės, Vitalijaus Žuko darbą girdėjau labai seniai. Labai išreklamuotas ir po ranka pasiekiamas buvo man bet kada, tačiau, žinote, kaip nutinka? Tai, kas padėta po ranka ir prieinama, dažniausiai tampa neprieinama, o be reikalo. Eidamas į šį filmą, į kurį jau tikriausiai buvo nuėję, kas tik netingėjo, tikėjausi daug, daug ir gavau. Tai apskritai mano pirmas kartas, kai esu tokio formato meniniame filme, kuriame 3D akiniai ir 360 laipsnių sukamoji kėdė, filme iš tikrųjų pasijauti lyg kitoje visatoje. Ir ne bet kokioje, o būtent Mikalojaus Konstantino Čiurlionio visatoje, nulipdytoje iš jo pačių garsiausių ir įdomiausių paveikslų, kuriuos labai rekomenduočiau prieš einant į filmą pasižiūrėti, patyrinėti, nors nuo vaikystės visokiuose vadovėliuose jis buvo publikuojamas, tačiau verta vėl prisiminti. Tą padeda ir paruošti vizualūs supažindinimo stendai, kuriuos galite patyrinėti prieš pats seansą.

 

Bandau prisiminti „Angelų takais“ suteiktą patirtį. Tikriausiai atrodome juokingai besisukiodami ant savo kėdžių ir kilnodami bei sukiodami galvas, tačiau patirtis absoliučiai nejuokinga. Tai lyg būvimas tam tikra prasme kitoje planetoje, išbudinanti ir išlaisvinanti naujos būties formos ir potyrių pamoka. Filme tu beveik realiai gyveni, vaikštai, plauki ir net skraidai. Būtent skrydžio pojūtis pats efektyviausias ir nerealiausiais per visą seansą, ko vis norėjosi tik daugiau. Įspūdinga grafika, čiurlioniškosios spalvos, vizualumas, o pabaigos motyvas, kada išskrendi į kosmosą ir patyri čiurlioniškosios visatos struktūras, spalvas ir garsus sunkiai nusakomas. Filmas turi vieną labai didelį trūkumą – jis tiesiog per greitai baigiasi! 23 minučių trukmės kelionė man praėjo kaip 10 minučių.

 

Po filmo galvojau, kad tikriausiai po 100 metų visi filmai, įskaitant ir senąją klasiką, bus rekonstruoti būtent į tokį formatą, nes tai jau visiškai kitoks būtas patirti istoriją. Taip pat galvojau apie vargšą Čiurlionį, kurio gyvenimas buvo paženklintas liga ir skurdu, tačiau turėjo tiek daug potencialo ir gelmės, jo darbai šiandien, nors labai sukomercinti (rankinės, užrašų knygelės, filmas ir t. t.) visgi prikelia jo darbus kitam gyvenimui. Ar kada menininkas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną jo darbai piešti ant prastoko popieriaus pastelinėmis akrilo spalvų kreidelėmis taps tokis įspūdingo projekto kaip „Angelų takais“ tąsa? Tikriausiai nė jokiame sapne nesapnavo. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau laukiu kito filmo „Pasaulių sutvėrimas“, kuris kiek ilgiau leis vėlei pasibūti Čiurlionio pasaulyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 94: būk lengva(s) kaip M. K. Čiurlionio zodiako paveikslas Mergelė

 

M. K. Čiurlionis, „Mergelė“ iš ciklo „Zodiakas“, 1906-1907.

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu kylančios situacijos mane moko bet kokia kaina pakilti virš jų ir evoliucionuoti, neįsitraukti į žemas vibracijas, besiturkšti nereikalinguose aiškinimuose ir tiesos ieškojime. Matyt, žmogus sau turi pasakyti: manęs intrigos nedomina, aš esu laisvas, aš esu virš jų, aš esu kaip ši Mergelė iš Mikalojaus Konstantino Čiurliono ciklo „Zodiakas“ – beje, vienas mėgstamiausių, nors apskritai man Čiurlionio paveikslai pastaruoju metu yra neįtikėtini!

 

Šioji Mergelė žvelgia į dangų, į pavakario žvaigždes, apsupta gamtos, tamsėjančių mėlynų gėlių. Prisimenu savo vaikystės momentus, kada išlėkdavau vakarais į pievas ir taip pat stebėdavau, kaip pirmieji šikšnosparniai skraido ir skleidžia garsus, kaip nuo kalvų žemyn slenka saulė, kaip tamsėja rugių laukai... Ir taip, žinokite, buvo gera ir tebėra gera prisiminti tą išskirtinai paprastą lengvumą, kuris dingsta panirus tarp žmonių į socialinius vaidmenis ir kaukes.

 

Bet net ir ten būnant, reikia prisiminti, jog galima pakelti galvą į lubas ir tos galbūt tą akimirką sunkios akimirkos praeis ir tu vėlei pamatysi dangų, kuris užpučia, išblaivo, išgrynina, nuramina ir gydo. Lengvumo iš Čiurlionio svaigiųjų gelmių, iš jo paveikslų gelmių, kur viskas neaprėpiama, bet dėl to viskas aišku, kaip kad du kart du – keturi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Sixpence None the Richer – Kiss Me [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, klausytojai,

 

Šią dainą tikriausiai žino kiekvienas šiek tiek per 30 metų turintis žmogus, arba bent jau kur nors fone tikrai yra ją girdėjęs. Krikščioniškosios pop roko grupės Sixpence None the Richer hitas „Kiss Me“ buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje be galo populiarus ir naudojamas daugelyje serialų ir filmų garso takelių, todėl šiek tiek nustebau, kai su draugu „Maximoje“ apsipirkinėdami išgirdome tokią seną dainą, turint galvoje, kad leidžiama pastarojo laikotarpio populiarioji muzika.

 

Muzikos grupė Sixpence None the Richer susikūrė 1992 metais ir jų ilgai trunkanti karjera tęsiasi iki šių dienų. Tiesa, grupė nuo 2003 iki 2007 metų padarė pertrauką, bet šiuo metu vėl leidžia dainas, tiesa, ne tokias populiarias, kokios buvo anuomet. 1997 metais ji pasauliui pristatė hitą „Kiss Me“, pastaroji išgarsėjo tik 1998 m., kai buvo panaudotas populiariame televizijos seriale „Dawson's Creek“ ir romantinėje komedijoje „She's All That“. Ši daina tapo tarptautiniu hitu ir iki šiol yra vienas žinomiausių 90-ųjų pabaigos pop kūrinių. Be „Kiss Me“, grupė taip pat išleido tokius kūrinius kaip „There She Goes“ (cover versija dainos, originaliai atliktos The La's) ir „Breathe Your Name“.

 

„Kiss Me“ buvo nominuota Grammy apdovanojimui kategorijoje „Geriausias popmuzikos pasirodymas dueto ar grupės su vokalu“. Nors apdovanojimo ir nelaimėjo, nominacija parodė dainos ir grupės pripažinimą muzikos industrijoje. Kūrinys nr. 1 tapo Australijoje ir Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje iškopė į 4 poziciją, o JAV-ose pelnė platininį sertifikatą.

 

Įdomu tai, kad grupė yra įrašiusi japonišką šios dainos versiją. Taigi „Kiss Me“ buvo itin sėkminga daina, kuri ne tik atnešė Sixpence None the Richer pasaulinę šlovę, bet ir iki šiol išlieka populiari bei mėgstama klausytojų. Jos populiarumą sustiprino sėkmingas panaudojimas filmuose ir televizijoje, o aukštos pozicijos topuose ir platininiai sertifikatai įrodo didelius pardavimus. Siūlau šiandien pasiklausyti.

 

Sixpence None the Richer – Kiss Me

[lyrics / žodžiai]

 

Kiss me out of the bearded barley

Nightly, beside the green, green grass

Swing, swing, swing the spinning step

You wear those shoes and I will wear that dress

 

Oh, kiss me beneath the milky twilight

Lead me out on the moonlit floor

Lift your open hand

Strike up the band

And make the fireflies dance

Silver moon's sparkling

So kiss me

 

Kiss me down by the broken tree house

Swing me upon its hanging tire

Bring, bring, bring your flowered hat

We'll take the trail marked on your father's map

 

Oh, kiss me beneath the milky twilight

Lead me out on the moonlit floor

Lift your open hand

Strike up the band

And make the fireflies dance

Silver moon's sparkling

So kiss me

 

Kiss me beneath the milky twilight

Lead me out on the moonlit floor

Lift your open hand

Strike up the band

And make the fireflies dance

Silver moon's sparkling

So kiss me

 

So kiss me

So kiss me

So kiss me

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Annie Ernaux apie vartotojišką visuomenę, ekonomiką, rinką, reklamą, manipuliaciją

 

Sveiki,

 

Pagerintoje visuomenėje turime ir pagerintas sąlygas, tik ar jos nėra pavirtusios į kažką kitą?

 

„Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma.“ Annie Ernaux.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Emilija Perez" / "Emilia Pérez"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį, kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“ (2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.

Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti, tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.

 

Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus, nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo. Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą, kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+ bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai, hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez, nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia paieškos organizaciją „Švieselė“...

 

Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“ (2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“ (2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs tarptautiniu mastu ir įvertinti.

 

Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.

 

Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta, nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai, kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela