MO muziejus: apie parodas "Iš vidaus" ir "Ilgiuosi, nežinau ko"

 Sveiki,

 

Kodėl vis praeidavo pro MO muziejų ir niekada į jį neužeidavau, man sudėtinga paaiškinti, nors turiu tradiciją nuolat apsilankyti Lietuvos dailės nacionalinėje galerijoje, tačiau Mo – ne. Puikiai menu tą erdvė ir metus, kai griovė toje vietoje buvusį garsųjį kino teatrą, bet tenka pripažinti, kad nugriauti buvo verta ir turėti štai tokią kultūros erdvę.

 

Visai neseniai apžiūrėjau pagrindines parodas. Mažojoje salėje vyko „Ilgiuosi, nežinau ko“, t. y. žmogaus ir namų, gamtos kaip egzistencinės nerimo pajautos junginys. Netikėta buvo tai, kad kai kurie kūriniai, instaliacijos, reljefai buvo sukurti labai seniai, kai klimato kaita dar nė nebuvo šitaip eskaluojama, pavyzdžiui, vienos menininkės iš Smalininkų miniatiūros, nutapytos po sunkios Antrojo pasaulinio karo patirtos traumos, griūvant nesaugiai po karo paliktai pastato sienai menininkė buvo sunkiai sužeista. Jos darbai (nepasižymėjau menininkės pavardės) tokie kruopštūs, žali, šviesūs, nors juose veriasi ir savitas žmogaus barbariškumas, įsibrovimas į gamtą, padarant ją savo nusikaltimo vieta. Prieš 30 metų niekaip jie mums nekalbėtų apie klimato kaitą, bet šiandien net ir numestas ledų popierėlis sukeltų didžiulį rezonansą. Nustebino ir tiesioginė palydovo transliacija, per kurią galime stebėti besisukančią Žemę, mūsų namus. Jie visų tų menų kūrinių energetikoje atrodo tokie trapūs...

 

Didžiojoje salėje vyko paroda „Iš vidaus“. Joje eksponuojami man nematyti darbai, kuriuos jungia žmogaus asmenybės aspektai, dažniausiai ateinantys iš vidaus, t. y. emocijų spektras, susitikimas su savimi pačiu. Čionai pamatysite ir didžiulę judančią bambą, kuri rodo ryšį su motina, o autorei su kūrybos šaltiniu, čia rasite ir portretus, kuriuos kita menininkė tapė stebėdama tik veidrodinį pozuotojų atspindį; krūtimis ir vulvomis siuvinėtą pledą, kuris verčia atkreipti dėmesį į kūno funkcionalumą (gimdyti ir maitinti), nustebino ir augaliukų miniatiūros, kruopščiai ir vis kitaip perteiktas kaip visatos harmoningas nevienodas dalelių panašumas, bet vienas įspūdingiausių ir originaliausių darbų buvo „Marytės. O kas gi tos Marytės?“, kurią sukūrė Laima Oržekauskienė (g. 1958), kuri keliavo po Europą fotografuodama Mergelės Marijos atvaizdus, po to juos integravo į bintus ir padarė vieną nuskausminimo ir gailestingo gijimo įspūdį paliekantį darbą. Taip pat parodoje paliko įspūdį „Svetimas medis“, kurį pateikė Petras Mazūras, kuris išsaugojo medžius, įstrigusius akmenyje ir inde, bylodamas apie vilties gyvastingumą.

 

Šiaip vaikščiojau ir mėgavausi visu tuo vizualumu ir kaip visi tie meno kūriniai, apie kuriuos būtų galima rašyti atskirai ir komentuoti kaip apie vieną bendrą parodos viziją. Įdomu ir tai, kad jie kitose parodų vizijose tikriausiai atspindėtų visai kitas idėjas ir koncepcijas, todėl menas ir yra nuostabus, nes jo minties prasmė plastiška ir galgi net pačiam autoriui menininkui gali padaryti netikėtą įspūdį. Lankysiuosi dar, kai atsiras kitos parodos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas ir psichologas Carl Gustav Jung (Karlas Gustavas Jungas) apie prasmės prasmę

Sveiki,

 

Šiandien MO muziejaus galerijoje, kur Didžiosios salės paroda buvo organizuojama pagal filosofo Carl Gustav Jung koncepciją, pamačiau didelėmis raidėmis užrašytą šią mintį. Jos stebuklingai išvengė Alberas Kamiu, kalbėdamas apie maištą ir absurdą, tačiau Jungas gi teisus, kiek daug žmogus gali padaryti, jeigu jis mato tame daryme prasmę ir kokia baisi kančia ir absurdas ištinką žmogų, kai tos prasmės nebelieka.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Die Schlagerboys - Ich habe einen kleinen Papagei [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Tik nesijuokite, muzikos gurmanai, nes šis singlas tiesiog skamba kaip gongas mano galvoje visą šventinį kalėdinį laikotarpį. Aptikau jį tiesiog „skrolindamas“ socialinius tinklus ir daina buvo panaudota viename šokių trumpame vaizdo klipe, pastarasis labai užkabino dėl savo pozityvumo. Dainą „Ich habe einen kleinen Papagei“ atlieka jaunų vaikinų duetas, pasivadinęs Die Schlagerboys. Bandžiau internete kur nors plačiau rasti rašytinės informacijos apie šiuos vaikinus, tačiau nieko neįmanoma kaip visada rasti apie nepopuliarius atlikėjus, tarsi informacija būtų užrakinta po devyniais užraktais. Visgi šis duetas susikūrė maždaug 2022 metais ir jie įrašė ir atliko keletą populiarių vokiškų šlagerių, tačiau pats populiariausias yra apie papūgą „Ich habe einen kleinen Papagei“ (liet. Aš turiu mažą papūgą), pasirodęs 2024 metų viduryje. YouTube kanale vaizdo klipas peržiūrėtas daugiau nei 700 tūkstančių kartų.

Tiesa, kūrinys nėra originalus, ją pirmiausia buvo atlikęs garsus vokiečių vaikų dainininkas  Volker Rosin. Taigi pasiklausykite ir jūs, gal pakels nuotaiką.

Die Schlagerboys - Ich habe einen kleinen Papagei

[žodžiai / lyrics]

 

1. Ich habe einen kleinen Papagei – Papagei

Der macht den ganzen Tag ganz viel Geschrei – viel Geschrei

Sein großer Schnabel der steht niemals still – niemals still

Er macht immer das nur was er will – was er will

 

Refrain:

Sagt Hallo - Co Co Co

Einfach so - Co Co Co

Im Büro - Co Co Co

Auf der Straße sowieso

 

Morgens früh - Co Co Co

Abends spät - Co Co Co

Ganz verschärft – Co Co Co

Mann, das nervt – Co Co Co

 

2. Mein kleiner, süßer, frecher Papagei – Papagei

Der flog auch einmal hin zur Polizei – Polizei

Der Polizist, der schrieb ein Protokoll – Protokoll

Das fand der Papagei dann gar nicht toll – gar nicht toll

 

Refrain

 

3. Zum Fressen fliegt der kleine Papagei – Papagei

Am liebsten in die feine Bäckerei – Bäckerei

Für manchen dort ist er `ne Attraktion - Attraktion

Der Bäcker dort, der kennt das aber schon – aber schon

 

Refrain

 

4. Vielleicht kommt ja mein kleiner Papagei – Papagei

Auch irgendwann einmal bei dir vorbei – dir vorbei

Dann ist es aber Schluss mit deiner Ruh – deiner Ruh

Am besten hältst du dir die Ohren zu – Ohren zu

 

Refrain

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ruta MUR x Leon Somov - Saugok širdį [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Šiandien išgirdau, bet tikriausiai prieš kelis mėnesius girdėjo ir žinojo visi apie Leon Somov ir Ruta Mur bendrą kūrinį „Saugok širdį“. Kiek netikėtas Leon Somov pateikė Rutai Mur paskutiniuoju metu patogią muzikos koncepciją – ilgesio klubinę muziką, pagrįsta 8 dešimtmečio sintezatoriaus garsų, tamsių, bet lengvai ir svaigiai hipnotizuojančių ritmų, gaiviai ir šiuolaikiškai adaptuotų mūsų naujoms dienoms. Kūrinys turi sąšaukų su Rutos Mur daina „Slow“, su kuria ji dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje prieš kelerius metus, kuri, tiesa, man irgi labai patiko ir vos neišvyko atstovauti Lietuvai. Naujoji daina galgi net dar geresnė, universalesnė, nes aiškiai artikuliuojamos lietuviškos frazės kelia ilgesį, svajonę ir susižavėjimą. Neabejotinas lietuviškos muzikos hitas, o kas negirdėjo arba pramiegojo kaip aš, siūlau pasižiūrėti vaizdo klipą ir pasiklausyti.

Ruta Mur, Leon Somov – Saugok širdį

[žodžiai / lyrics]

 

Kam tau žodžiai

Jei gali paliesti?

Pakalbėsim, kai ateis aušra

 

Naktį viskas juk kitaip

Jausmai per kraštus

Liejasi iš amžino šaltinio

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Apkabink mane stipriau

Ir nebepaleisk

Aš noriu tave

Iš tiesų pažinti

 

Dieną viskas juk kitaip

Tik kalbom neužmušk

To, kas liejasi iš amžino šaltinio

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Ne, ne, nemanyk

Kad paviršiumi plaukiu

Aš iš pat debesų

Giliausių gilumų

 

Duosiu tau

Duosiu tau viską, viską

 

Ne, ne, nemanyk

Kad paviršiumi plaukiu

Aš iš pat debesų

Giliausių gilumų

 

Duosiu tau

Duosiu tau viską, viską

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", režisierius Christian Weise, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT)

 

Sveiki, skaitytojai,

Naujametiniu spektakliu šiemet man tapo vokiečių režisieriaus Christian Weise Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatytas pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williams (1911-1983) pjesę spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (angl. Cat on a Hot Tin Roof, 1955). Dramaturgo gyvenimas nebuvo lengvas, jis gimė konservatyvioje pietų Misisipėje, šeimoje, kuri jo nesuprato. Tėvas alkoholikas, o motina neurotiška, todėl anksti susidomėjo teatru ir literatūra, kol galiausiai baigė scenarijaus rašymo mokslus universitete. Pats T. Williamsas buvo homoseksualas, tuo metu nelabai to slėpė nuo itin homofobiškos JAV visuomenės, bet niekur viešai to ir nedeklaravo. Ilgametis jo vadybininkas ir mylimasis Frankas Merlo buvo jo gyvenimo partneris nuo 1947 metų iki Merlo mirties 1963, po kurios dramaturgas paniro į gilią depresiją. Visos jo gyvenimo temos ir potyriai daugiau ar mažiau atsispindi pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, kurioje analizuojama šeimos psichologinė įtampa. Tiesa, autorius už šią pjesę pelnė Pulitzerio premiją.

Pjesėje vaizduojama Briko ir Megės nelaiminga santuoka. Jiedu negali susilaukti vaikų, o Brikas nuolatos geria alkoholį, atkaklioji Megė stengiasi jį suvilioti, nepasiduoti liūdesiui ir depresijai. Tuo pačiu metu Briko broliui Guperiui sekasi tarsi iš pypkės, jo žmona vaisinga, jis turi vaikų ir atrodo įgyvendina visus sėkmingo ir „tikro“ vyro socialines sąlygas, tačiau Tėtušio, kurio paskutinioji ne už kalnų, prielankumo jis negauna. Tėtušis susidomėjęs tik Briku, kuriam nerūpi palikimas, nes jis skendi liūdesyje. Galiausiai sužinome, jog Brikas labiausiai liūdi dėl to, kad iš gyvenimo išėjo jo sporto komandos kapitonas ir geriausias bičiulis, su kuriuo neva pati Megė turėjo romaną. Nors pjesėje nė karto tiesiogiai neparodoma homoseksualioji meilės pusė, tačiau visa scenografija ir Briko išvaizda byloja apie homoseksualiosios meilės apraiškas.

Pagrindiniai veikėjai panašūs į kates, kitaip sakant, tai viena didelė kačių šeimyna, nors pirminėje pjesėje vaizduojama konservatyvi pietinė XX a. JAV šeima, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis – plantacijų verslas, tačiau vokiečių režisierius Ch. Wiese šeimą scenoje pateikia dviprasmiškai. Iš vienos pusės matome kačių toteminį metaforizuotą šeimos modelį, todėl aktoriai scenoje vaizduojami kaip pseudokatės, dažnai su randais, tyčia sudriskusiais po kovų su nagais rūbais, o pasviręs scenografinis pasaulis, garmantis žemyn, eina kaip šeimos likimo ir išlikimo parabolė. Bet ar galima išlikti neigime ir socialiniuose vaidmenyse sveiku dvasiškai?

Iš vienos pusės šiandien pjesė neatrodo itin sudėtinga. Jau daug vandens nutekėjo nuo 1955 metų, kada tik subtiliai per metaforas ir simbolius galėjai kalbėti apie kitokios meilės trūkumą. Nors homofobinės problemos niekur nedingo, tačiau sociume susikūrusios įvairios aktyvios bendruomenės gali tapti užuovėja daugeliui žmonių. Spektaklyje atviriausiai utriruotos klasikinės šeimos prievolės. Šeimą valdo patriarchatas, čionai vėl turime tėvo ir sūnaus konfliktą, lūkesčius, savotišką nesusikalbėjimą ir maištą, spaudimas turėti santuoką ir vaikų, kad viskas būtų pratęsta kaip ir pridera. Brikui tas nerūpi, jis guli prie šaldytuvo lūžusia koja, kuri reiškia nutrūkusius jo santykius su mylimuoju ir iš esmės gyvenimo prasme, jis vilki rožinį moterišką erotinį apatinį kostiumėlį, makabriškai vaikšto ant aukštakulnių ir kaip tik paryškiną savo vidinį kitoniškumą, nors patys šeimos nariai nemato ir to nekomentuoja, bet visi tarsi įtaria. Iš esmės tai gėjiškas manieringumas, kurį reikėjo XX amžiuje slėpti, tačiau žiūrovams nuo scenos jis kaip tik hiperbolizuotai ir groteskiškai paryškintas.

Kaip bežiūrėsime, visas spektaklis tyčia primena lėlių namelį, jis karikatūrinis ir veikėjai primena animacinius šaržus. Didelis bravo scenografijai ir kostiumams, jie iš tikrųjų labai išskirtiniai ir padeda visai istorijai išsiskleisti. Stilistiškai man priminė net amerikiečių kino režisieriaus Tim Burton filmų „Todas Svynis“, „Valbalų sultys“ ar animacinio filmo „Mirusi nuotaka“ stilistinius elementus, bet jie kaip ir filmuose, taip ir šiame spektaklyje, atrodo labai šaržuotai, todėl komiškai. Didžiausia drama kyla iš Briko vidinio skausmo ir jo alkoholizmo, kurio jis nenori nei sau, nei kitiems paaiškinti.

Reiktų paminėti, jog spektaklį lydi gyvos muzikos intarpai, kuriuos atlieka Ignas Kasikauskas (būgnai), Žygimantas Juozas Bačkus (gitara), taip pat dainuoja aktorė Teklė Baroti (Megė) ir, žinoma, didžiausi aplodismentai aktoriui ir dainininkui Šarūnui Januškevičiui (Brikui), kuris ne tik visą spektaklį laviravo ant aukštakulnių (nors jau šiais laikais tuo niekuo nebenustebinsi), tačiau nustebino jo atsidavimas šiam vaidmeniui. Kadangi spektaklį mačiau iš parterio priekio, mačiau jo didžiulį įsijautimą tiek dainuojant, tiek vaidinant (išvirpino lūžusią koją visą spektaklį), o po viso spektaklio mačiau, kad reikėjo jam dar ir emociškai atsigauti. Taip pat reiktų pagirti Ilonos Kvietkutės (Motušės) komišką kostiumą ir pasirodymą.

Šiaip spektaklio turinys manęs asmeniškai nenustebino, tačiau suprantu jo pastatymo principus, sąsajas su dabartine Lietuva, bandant aktualizuoti pjesės medžiagą postsovietinėje mūsų visuomenėje, kur dar tiek daug įsitikinimų ir stereotipų. Šis spektaklis gan muzikalus, gera Šarūno Januškevičiaus parengtis, nustebino tvirtas LGBTQ jo šokis, kuris labiausiai išreiškė Briko prigimtį, bet labiausiai spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ stebino savo vizualizacijos ir scenografijos principais, kurie sujungia žmonių-kačių šeimos hierarchinius socialinius santykius į vientisą atmosferinį burbulą, kuriame individualūs dvasiniai išgyvenimai slopinami turto dalybomis, lūkesčiais, lyčių vaidmenų stereotipais, todėl žmogus gydosi vienas taip, kaip išmano, nes gijimui nėra palikta nei erdvės, nei atjautos.

Štai vienoje recenzijoje Ramunė Balevičiūtė teigė, kad spektaklis nepateisino žiūrovo lūkesčių, nes neįvyksta „spragt“ pačiam žiūrovui, o pjesė lieka tolima ir neidentifikuojama, žodžiu, nematome mes joje savęs. Sakyčiau, kad sutinku tik iš dalies. Nemato tie, kurie nėra patyrę analogiškų situacijų, nereflektuoja, pavyzdžiui, alkoholizmo ar homofobijos problemų mūsų visuomenėje, tačiau pjesės pabaiga išties nutrūksta nieko nepalikusi ir nieko neišsprendusi tarsi muilo operos pirmasis sezonas. Brikas, nors tariamai patiria „spragt“, tačiau kas tas iš tikrųjų galvoje esantis „spragt“, argi ne išsilaisvinimas iš kančios kaip kad A. Škėmos veikėjui Garšvai, kuris patiria savo zoori, sąmonės užtemimą, todėl nebelieka kančios, nebelieka asmenybės, todėl pjesėje čia ir dedamas taškas, nes pereinama juodžiausios egzistencijos naktis, po kurios galima statyti gyvenimą iš naujo arba tapti J. Phoenix sukurtu Džokeriu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina su 2025 metais: mano puslapio išlikimo klausimas

 

Sveiki,

Sveikinu sulaukus 2025-ųjų metų! Žvelgdamas į praėjusius metus, matau labai daug galimybių, kuriomis ne visomis ir ne visada tekdavo pasinaudoti. Bet buvo ir nemažai dinamikos, renginių, kelionių. Tai mano kelionių metai! Galgi net antrieji iš eilės, nes popandeminiam laikotarpiui pasibaigus ėmiau keliauti kaip išprotėjęs.

Tiesa, šiemet, 2025 metais, „Maištingos sielos“ saitas jau skaičiuos 17 metus, o per 2024 metus padariau rekordinių skaičių įrašų (590!!!). Aišku, ne visi jie reikšmingi ir įdomūs, tačiau būna dienų, kada susimąstau apie šio saito būsimą likimą, kas jo laukia didėjant dirbtinio intelekto įtakai. Kasmet, nors įrašų vis gausėja, tačiau apsilankiusiųjų ir skaitytojų kasmet reguliariai skaičius traukiasi ir mąžta. Nors niekada neturėjau tikslingos skaitytojų auditorijos ir iki šiol teigiu, kad visi šie įrašai daugiau ar mažiau skirti mano kultūrinėms patirtims klasifikuoti, visgi susimąstau ir apie „Maištingos sielos“ pabaigą, juolab kad visai greitai pasikeis ir mūsų paieškos naršyklės, kurios taps dirbtinio intelekto paieškos ir užklausos laukeliais, todėl prieinamumas, žinoma, taip pat labai sumažės ir, manau, daugelis dalykų kaip ir „Maištinga siela“ anksčiau ar vėliau nugrims į istoriją.

Gal ir liūdnos prognozės senajam internetiniam informaciniam laukui, bet kita vertus, gal ateinantys pokyčiai gali atnešti ir laisvesnių, įdomesnių dalykų – juk niekada nežinai. Tai tik rodo, kad prie nieko nereikia pernelyg prisirišti, nes viskas kinta, viskas greitai keičiasi, o pastaruoju metu ypač technologijų pasaulyje. Kol kas neketinu kur nors dingti, tačiau dėl puslapio likimo susimąstydavau ir anksčiau, nes tekstinius blogus jau iš esmės pakeitė vaizdinės medžiagos, kurias esame linkę greičiau išklausyti ir pasižiūrėti negu perskaityti tekstą. Teksto era susitraukė, ji apnaikino tiražus, asimiliavo su reportažais, nuotraukų kartotekomis ir kitomis medijomis, tad ir žinių portalai tapo vaizdinių reportažų hibridais, nes niekas nebenori skaityti ilgesnių tekstų. Skaitymo ir rašymo kultūrą pakeitė tinklalaidžių žanras, todėl natūralu, kad tekstiniai portalai nebepritraukia skaitytojų.

Visgi sveikinu su 2025 metais ir linkiu, kad kiekvienas pokytis atneštų naujovių ir praplėstų mūsų akiratį, kad visur mus lydėtų nepamainomas smalsumas tyrinėti šį pasaulį ir juo mėgautis.

Maištinga Siela