Filmas: "Akiplėša" / "Toxic"

 

Sveiki, skaitytojai,

Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ (angl. Toxic) (2024 – tai jau antras šiais metais matytas geras lietuviškas filmas! Lokarno kino festivalyje pelnė „Auksinį leopardą“. Nekomercinio filmo braižą, tą, kurį laisvai galima „pasiųsti“ po Europos kino festivalius, o pas mus pirmąkart buvo rodomas Kino pavasaryje. Nemažai apie šį filmą jau prirašyta recenzijų, nuomonių ir pati filmo kūrėja taip pat ne kartą atviravo apie „Akiplėšą“, prisimindama savo paauglystės metus, tad kaip ir nieko naujo nepasakysiu, nebeišanalizuosiu, tik pasidalysiu pirminiais įspūdžiais.

Filmas jau rodomas beveik visą mėnesį, tačiau salėje vis dar netrūksta žmonių – daugiausiai visgi renkasi jaunos merginos, kurios ateina pasižiūrėti daugiau ar mažiau į savo tarpsnį vaizduojamas merginas. Istorija mus nukelia į sunkiai apibrėžiamą laikmetį, priešingai nei „Pietinia kronikas“, čia laikmečio ženklai susilieję, t. y. lyg ir šie laikai, bet primena ir kokius 2005-uosius, kai tėvai išvažiuodavo dirbti į Airiją, palikę vaikus seneliams, kur sunkiai atpažįstamame didmiesčio pramoninio tipo gamykliniame-garažiniame rajone gyvena Marijos močiutė ir ji palikta pas ją praleisti laiką, kol motina susitvarkys reikalus. Gyvendama čia ir stipriai savimi nepasitikėdama ji visgi pasiryžta nueiti į toli gražu pasitikėjimo neteikiančią modelio mokyklą, kur susipažįsta su patrakėle Kristina. Iš pradžių pažinusios pavydo ir smurto kalbą Kristina ir Marija galų gale susidraugauja, lankosi pas besikeikiančius ir savaip bjaurius bernus, rūko ir geria, svajoja ištrūkti iš namų ir keliauti dirbdamos po pasaulį, tad imasi drastiškų priemonių badaudamos, gerdamos parazitų kiaušinėlius, tampydamos kaulus ir raumenis, besimokydamos vaikščioti aptrupėjusiais gamyklos asfaltais.

Filmas iš vienos pusės nelinksmas, kiek slogus, kiek gali būti periferinės socialinės linijos paauglystė, kur svajojama palikti abejotinus tėvus ir išvykti į pasaulį, kur, atrodo, tavęs visi išsižioję tik ir laukia. Bendraudamos vulgariu žargonu, besigrumdamos tarpusavyje merginos mokosi savotiško užsigrūdinimo, neprarasdamos svajonių, apie kurias labiau linkusios nutylėti, nei išsakyti garsiai. Patiko man Marijos kuklumas ir uždarumas, Kristinos atžarumas – abi jos kontrastingos, tačiau viena kita papildo (Vesta Matulytė suvaidino Mariją, o Kristiną – Ieva Rupeikaitė), kad užsidirbtų pinigų fotosesijai yra pasiryžusios netgi atlikti erotinį masažą... Filmui svarbi aplinka ir erdvė, sutrūkinėjęs ir skurdus pasaulis, nekokie tėvai, kurie po sunkių darbų nori nusitašyti ir seksuoti, tad sterili ir neoninė, neperkrauta erdvė modelių agentūroje sukuria atotrūkį, išryškina laukinukių grožį ir potencialą, jų patiklumą, jų trapumą ir aršumą. Filme perteikta nemažai paauglių bendravimo kultūros, suaugusiojo akimis, labai pavojingos, trikdančios, bauginančios, kurią, prisipažinsiu, provincijoje esu matęs ir šiek tiek perpratęs, tad man tokie užmiesčio vakarėliai su degtine, lauželiu ir rūkymu atrodė taikliai perteikti.

Mes esame pradėję kurti laikmečio dešimtmečius persunktus filmus, kurie perteikia nostalgišką ryšį su prabėgusiais tarpsniais, madomis, elgsenos kultūros ženklais. Tą byloja ne vien tik kinas, bet ir mūsų grožinė literatūra, kuri terapiškai rekonstruoja siužetus, jau nugrimzdusioje istorijon dėl galimybės, bet tokie bandymai rekonstruoti yra būdas susivokti, kas mus pačius formavo kaip asmenybės, kur buvo padarytos klaidos, kuo mes gyvenome, tikėjome ir kur nupuolėme, kas mus prikėlė. Nesakau, kad dabar gyventi lengviau, šiandien paauglių pavojai kitokie, tačiau žvilgsnis į praeitį „Akiplėšoje“ vis tiek buvo su šiokiu tokiu viltingu krislu, nes personažės labiau subrendo, kad ir skausmingai, bet toks tatai kelias. Puikus eksperimentinis filmavimas, kur veikėjai, kaip suprantu iš vaidybos, improvizuoja, pagauliai stengiasi elgtis kuo natūraliau pagal duotas aplinkybes, o tai filmui suteikia įtaigos ir autentiškumo. „Akiplėša“ man patiko.

P. S. Labai puikus plakatas ir labai spalvingas lietuviškas filmo pavadinimas, kurio neperteiksi niekaip anglų kalba tiksliau nei lietuviškai sudurtiniu daiktavardžiu akiplėša.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 105: rudina – irgi gerai!

 

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtadienis praėjo lengvai, tačiau po širdimi vis tiek kažkoks nerimas kaip koks kirminas graužia. Tai viena iš tų dienų, kada viskas einasi kaip per sviestą, tačiau begalinio džiaugsmo dėl to nėra. Energija tarsi užgniaužta, o medituoti nesinori, nes greit dėl miego stygiaus paroje tiesiog užmiegu ir miegu 2-3 gražias valandas, tad vakare nebelieka kitiems dalykams laiko, tik ruoštis kitos dienos darbams.

Kartais tas algoritmas erzina, žinokite, o kai sėdžiu apmąstyti pozityvia perspektyva dienos, visgi belieka džiaugtis ir fiksuoti, jog viskas, nepaisant to, kad trūko energijos ir svaigulio, buvo gerai, nes stabilu. Norisi nuotykių, norisi linksmybių, norisi keliauti, tačiau kaip ir dažnas iš mūsų esu priverstas tiesiog gyventi įprastą socialinį gyvenimą ir ieškoti toje tikrovėje atsvaros. Neišvengiu tokiu dienų, bet svarbiausia, tikriausiai, jas sąmoningai atpažinti, įvardinti, nesipriešinti, juk galų gale yra taip, kaip yra.

Šiandien pasidalijau knygos „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ apmąstymais su Jumis. Maniau, kad nesuspėsiu, maniau, pasiliksiu savaitgaliui, dar liko šiokių tokių darbų, vėl neapsuktas ratas aplink kvartą, bet bent prieš miegą pažiūrėsiu gerą filmą ir artimiausiu atsiliepimu pasidalysiu su Jumis. Juk tai ir yra kasdieninė laimė – stabilumas, ritmas, rutina, kuri pasirodo visu gražumu, įsiėdusi iki kaulų, bet prisiminus kitų dienų perspektyvas, kada viskas dinamiška, tada pasiilgsti tokių šaltesnių, pilkesnių ir „robotiškų“ dienų kaip ši.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Benjamin Alire Sáenz "Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis"

 

Benjamin Alire Saenz. „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 384.

Visą jaunystę ieškojau tavęs, nežinodamas, ko ieškau. V. S. Mervis

Sveiki,

Meksikiečių kilmės amerikiečių rašytojas Benjamin Alire Sáenz (g. 1954) yra tas atvejis, kurio gyvenimo istorija siejasi su šiaip jau daugiau jaunimui skirtu romanu Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis (angl. Aristotle and Dante Discover the Secrets of the Universe), kurį į lietuvių kalbą išvertė vertėja Daiva Krištopaitienė, o išleido Alma littera. Rašytojas kilęs iš Naujosios Meksikos, valstijos, priklausančios JAV, tačiau nuo seno čia gyvena daug meksikiečių. Pabaigęs filosofiją, o vėliau ir kūrybinį rašymą, rašytojas kurį laiką gyveno su žmona El Pase mieste, kuris, beje, vaizduojamas ir romane. Po 15 metų trukusios santuokos su teisėja autorius išsiskyrė ir netikėtai plačiai visuomenei pranešė esąs homoseksualus, tad natūralu, kad savo tam tikras patirtis jis integravo į savo kūrinį. Tik 2012 metais jis išleido būtent šį debiutinį savo romaną, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo, matyt, ir šiokio tokio spaudimo, nes visgi autorius po beveik dešimtmečio parašė ir knygos tęsinį Aristotelis ir Dantė neria į pasaulio vandenis, tačiau ši knyga neišversta į lietuvių kalbą ir nemačiau, kad būtų bent kalbos apie tęsinį.

Lietuviškos knygos atgaliniame viršelyje knygą rekomenduojama skaityti nuo šešiolikos metų. Nežinau, kaip literatūroje veikia Lietuvoje įvestas nesąmoningas vaikų ir paauglių apsaugos įstatymas nuo tariamai žalingos homoseksualios teminės sklaidos įstatymas, tačiau džiugu, jog jis gražiai apeinamas, nes knygų kasmet vis pasirodo daugiau ir daugiau. Tiesa, Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis nėra vien tik apie LGBTQ+ meilės istoriją, veikiau tai tėra tik viena iš sudėtingų tapatybės ir draugystės išbandymo sudedamųjų istorijos klodų, kurių, deja, savo paauglystėje nei ankstyvojoje, nei vėlyvojoje neturėjau galimybės skaityti. Tiesą sakant, pavydžiu mūsų paaugliams ir jų tėvams, kad jie turi tokią įvairią literatūrą, kuri ir gydo, ir guodžia, ir leidžia patirti tekstiniu meniniu būdu pasaulio įvairovės pripažinimą, nes dar prieš 20 metų tokios literatūros niekas nevertė, net manėme, kad jos nėra, nes ji pogrindžio literatūra, net gėdinga ją rašyti, versti ir skelbti viešai.

Romanas skirtas ne vien paaugliams, ne vien tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus tarpsnio skaitytojams. Knyga universali, nors istorijos centre vaizduojamas El Paso miesto šešiolikmetis Aristotelis, vadinamas Ariu, kurio brolis sėdi nežinia, kuriame kalėjime, tėvai apie jį nekalba, o tėvas išvis užsisklendęs po karo Vietname ir nenori apie tai kalbėti, todėl Ario ir tėvo santykiai komplikuoti, nes šalti ir tolimi. Aristotelis tipinio meksikietiško gymio amerikietis, gyvenantis meksikietiškame mieste, tačiau dėl savo uždaro ir ūmaus būdo neturi draugų, tačiau reikalui esant gali bet kada paleisti kumščius į darbą. Lemtingą vasarą jis netikėtai susipažįsta su Dante baseine, kuris bendrauja kiek kitaip nei likę jo bendraamžiai. Be to, Dantė labiau amerikietis pagal išvaizdą, švelnus ir iš savo išsilavinusių tėvų paveldėjo mąslų ir filosofišką požiūrį į pasaulį, tad jis pradeda mokyti Aristotelį plaukimo, bet vasara paaugliams tampa rimtu išbandymu, įvyksta keletą tragedijų, kurios tik dar labiau sutvirtina dviejų draugų prieraišumą.

Akivaizdu, kad Aristotelis pradeda jausti šiltesnius jausmus Dantei, tačiau, kaip jau įprasta, suveikia atmetimo reakcija. Istorija vaizduoja 1987-uosius (kai pradeda siautėti AIDS ir homoseksualai kaip niekad viešai demonizuojami tikinčiųjų ir respublikonų kraštutinių, nors knygoje ši problema neryškinama), dar ne tokius liberalius laikus, kokie yra šiandien, tad visuomenėje susiformavęs požiūris į vienos lyties santykius smarkiai veikia Ario savivertę ir tapatybės neigimo-priėmimo procesus. Galiausiai dalį laiko Aristotelis skiria susivokimui, bendrauja su Dante laiškais, prisijaukina atrastą šunį Legsę, pamažu išmoksta vairuoti tėvo nupirktą pikapą ir, atrodo, kad gyvenimas tęsiasi, kol kitą vasarą nepasirodo vėl tas pats Dantė, kur kas atviresnis ir pasiryžęs savo tėvams atskleisti tai, kas jis toks...

„Greičiausiai pasikalbėsiu tik su tėčiu. Jau repetuoju kalbą. Ji prasidės maždaug taip: privalau tau kai ką pasakyti. Man patinka berniukai. Neimk manęs nekęsti. Prašau, neimk manęs nekęsti. Juk t, tėti, irgi vaikinas.“ Kalba iki galo dar neparengta. Dar reikia prie jos padirbėti. Dabar ji kažkokia vargana. Man tai nepatinka. Nenoriu, kad mane laikytų vargšu. Tai, kad žaidžiu kitoje komandoje, nereiškia, jog esu apgailėtinas žmogus, maldaujantis meilės. Mano savigarba tikrai nėra tokia žema (p. 246).“

Benjamin Alire Sáenz

Kol Aristotelis dirba su savo jausmais ir prieštaringai juos slepia po stereotipais, tačiau laikosi Dantės draugystės, tuo pat metu Dantė jau dirba su tuo, kaip jo homoseksualumą priims tėvai. Visgi abiem veikėjams itin svarbus priėmimo šeimoje aspektas, kuris garantuoja orumą, tad su viso kito pasaulio prieštaravimais ir priešiškumu, turint tėvų palaikymą, galima anksčiau ar vėliau susidoroti, nes nesi vienas pasaulyje. Žinote, knyga apie 1987-uosius, man regis, autorius rašydamas iš brandžios savo perspektyvos šiek tiek koreguoja tam tikrus kriterijus, idealizuoja komplikuotus sūnų ir tėvų santykius. Knygos pabaigoje Ariui susivokti padeda ne kokios nors muštynės, o motinai įdėjus į rankas šalto alaus ir pasikalbėjus apie tėvų plika akimi matomus jo draugystės su Dantės požymius. Kitaip sakant, tėvai nudirba kalbėdamiesi sunkųjį Aristotelio darbą, kai tuo tarpu tikrovėje dažniausiai tėvai nėra linkę priimti savo homoseksualių vaikų tapatybės dalies ir tai visam gyvenimui komplikuoja jųjų santykius. Knyga, sakyčiau, apie geresnę tikrovę ir variantą, galbūt pats autorius kažkada norėjo, kad taip jam būtų nutikę 1987-aisiais, tad kaip romanas ši knyga iš tikrųjų turi romantinio polėkio, šiokios tokios užuovėjos ir paguodos skaitantiems homoseksualų tėvams ar patiems homoseksualams, lengviau kitiems empatiškai suvokti gėjų ir lesbiečių santykius, kurie pagrįsti dažniausiai tais pačiais draugystės, pasiaukojimo, pagarbos, orumo ir t. t. kriterijais kaip ir heteroseksualių porų.

Kaip Aristotelis sprendžia savęs priėmimo problemas? Ogi slėpdamas nuo savęs mintis, užsiimdamas tuo, kad liktų mažiau laiko mintims ir savianalizei. „Man patinka turėti pinigų ir neturėti per daug laiko savęs gailėti (p. 211).“ Jis kilnoja svarmenis, bėgioja su Legse, skaito knygas, bando santykius su merginomis, tačiau mintys vis sukasi apie Dantę.

Kita vertus, kitas romano sluoksnis apie Aristotelio šeimos tragediją, susijusią su brolio įkalinimu, slegia Arį visą knygos pasakojimą. Jam instinktyviai reikia išsiaiškinti brolio bylą, tačiau ne bet kokiu būdu, o atsivėrimu, t. y., kad užsisklendę ir ignoruojantys tėvai patys prabiltų ir nuimtų, sugriautų tą atsivėrusią tylos ir tuštumos atitvarą. Visoje šioje istorijoje aidi ir politinė JAV šalies problema: ką reiškia būti etniniu meksikiečiu JAV-ose, kai tavo odos spalva daug tamsesnė už įprasto meksikiečio? Būti ir gyventi kaip žmogus invazinėje kultūroje, kurioje jautiesi antrarūšis kaip, beje, ir homoseksualas heteronormatyvioje visuomenėje.

Visgi knyga nepaprastai skaidri. Žinau, kad yra sukurtas pagal jį ir kino filmas (rež. Aitch Alberto, 2022). Romanas puikiai ir greitai skaitosi, nes jame mažai aprašymo, daug dialogų ir pokalbių, kuriuose autorius gana literatūriškai konstruoja humorą. Man knyga pasirodė kinematografiška, lyg kokie kino ar serialo apmatai, kurie slyste slysta skaitytojui, tad knyga, nors ir apie sudėtingus jaunuolių pasaulius, paslaptis, kurie glūdi ne žvaigždėse, o jų pačių jausmų suvokime ir priėmime, tačiau primena populiariojo pop romano stilistiką, kur dinamika ir veiksmai schematiškai nuspėjami ir tikslingai bei tvarkingai apibrėžti. Nepaisant to, labai smagiai praleidau laiką skaitydamas, buvau įtrauktas, susitapatinęs ir vėlei mėgavausi populiariąja literatūra, tad patį kūrinį vertinu palankiai, nors, mano akims, ji gal reikalingesnė buvo prieš 20 metų, tačiau šiandien galima kompensuoti ir šitaip: skaityti be jokio amžiaus cenzūravimo ir išankstinių žanrinių ar teminių nusistatymų.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Arturas Vargas, Demonas Variagalvis, Daugiapasaulės sakmė, Švytintis pasaulis, Vaško lėlė, Pranašų giesmė, Eroso agonija ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad išvengčiau japoniškai vadinamo tsundoku, perteklinio knygų, kurių galbūt neperskaitysiu pirkimo, tiesą sakant, save pradėjau prižiūrėti ir disciplinuotai reguliuoti. Du dideli knygų pasipirkimai per Knygų mugę ir vėlyvą rudenį. Du derliai, per kuriuos nuraškau mane labiausiai tą sezoną dominusias knygas. Kadangi šiemet nebuvau Knygų mugėje, tad balandžio pradžioje atkeliavo štai toks siuntinys su lektūra. Nesu tikras, ar viską perskaitysiu ir įveiksiu, bet tikiuosi, kad iki spalio nepirksiu daugiau jokios knygos (nebent kas nors padovanos). Nekantrauju pradėti skaityti.

*

Romanas „Demonas Variagalvis“ pasaulyje vertinamas dėl kelių esminių priežasčių, kurios lemia jo didelį pripažinimą. Visų pirma, knyga išsiskiria savo socialiniu realizmu. Autorė Barbara Kingsolver atvirai ir jautriai nagrinėja opias socialines problemas, tokias kaip skurdas, priklausomybė nuo opioidų ir vaikų globos sistemos trūkumai. Knygoje meistriškai atskleidžiamas Apalačų regiono gyvenimo realybės, pabrėžiant šios bendruomenės iššūkius ir stiprybę.

Antra, romanas pasižymi aukšta literatūrine verte. Kingsolver sukūrė įtikinamą ir gyvą pasakojimą, kuriame persipina realizmas ir literatūrinė metafora. Knyga išsiskiria turtinga kalba, įtaigiais veikėjais ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Be to, 2023 m. „Demonas Variagalvis“ pelnė prestižinę Pulitzerio premiją grožinės literatūros kategorijoje, o tai patvirtina knygos išskirtinę literatūrinę vertę.

Galiausiai, knygos pasakojimas yra itin paveikus. Jame pasakojama apie vaiką, gimusį narkomanės šeimoje, kuris patiria daugybę sunkumų. Tai yra istorija apie meilę, praradimą ir viską, kas yra tarp jų. „Demonas Variagalvis“ yra galingas ir jaudinantis romanas, kuris sulaukė didelio pripažinimo dėl savo socialinės reikšmės, literatūrinės kokybės ir įtaigaus pasakojimo.

**

Nijolės Gabijos Wolmer romanas „Švytintis pasaulis“ išsiskiria tuo, kad jame neįprastai susipina nuotykių, fantastikos ir ezoterinės literatūros elementai, sukurdami unikalų ir įtraukiantį pasakojimą. Knygoje gilinamasi į dvasines temas, tokias kaip reinkarnacija, sąmoningas sapnavimas, gamtos dvasios ir dvasinės praktikos, o autorės asmeninė patirtis, įgyta keliaujant po Himalajų kalnus, Indiją, Nepalą ir kitas šalis, suteikia pasakojimui autentiškumo. Be to, romanas ne tik skatina skaitytoją susimąstyti apie giliąsias būties sritis, bet ir suteikia praktinės vertės, pavyzdžiui, knygos pabaigoje pateikiama išsami sąmoningo kvėpavimo praktika, kurią galima pritaikyti kasdieniame gyvenime.

***

Andrew Sean Greer romanas „Less“ (lietuviškai „Arturas Vargas“) išsiskiria savo unikaliu požiūriu į literatūrą ir gyvenimą. Ši knyga pelnė Pulitzerio premiją, patvirtindama jos aukštą literatūrinę vertę. Autorius meistriškai sujungia humorą ir širdies gelmę, sukurdama juokingą, bet kartu ir jautrią istoriją. Artūras Vargas, pagrindinis veikėjas, keliauja po pasaulį, norėdamas išvengti buvusio mylimojo vestuvių, o ši kelionė tampa savotiška savęs atradimo kelione.

Romane nagrinėjamos temos, tokios kaip senėjimas, meilė ir savęs atradimas, yra pateikiamos lengvai ir elegantiškai. Greer rašymo stilius yra turtingas ir įtaigus, o veikėjai – gyvi ir tikroviški. Knyga ne tik pralinksmins skaitytoją, bet ir privers susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir meilės prigimtį. „Less“ yra unikalus ir įsimintinas romanas, kuriame dera humoras, jaudulys ir literatūrinė meistrystė.

****

Byung-Chul Han veikalas „Eroso agonija“ yra reikšmingas ir įdomus dėl to, kad jame gilinamasi į šiuolaikinės visuomenės santykių krizę, ypač meilės ir eroso sferose. Autorius analizuoja, kaip neoliberalizmas ir technologijų plėtra keičia mūsų santykius, naikindami eroso esmę – kito asmens kitoniškumo pripažinimą ir priėmimą. Han teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja pozityvumas ir panašumas, o tai neleidžia atsirasti erotiniam ryšiui, kuris reikalauja skirtumo ir kitoniškumo.

Knygoje Han nagrinėja, kaip šiuolaikinė „perdegimo visuomenė“ niveliuoja esminius skirtumus ir kaip tai veikia eroso politiką. Jis teigia, kad meilė praranda savo esmę, kai mylintysis ir mylimasis virsta „tuo pačiu“, sunaikindami vienas kito kitoniškumą. Vietoj to, Han siūlo grįžti prie eroso, kuris pagrįstas abipusiu ir besąlygišku kito asmens kitoniškumo pripažinimu ir priėmimu. Šis veikalas yra reikšmingas, nes jis atskleidžia, kaip šiuolaikinė visuomenė keičia mūsų santykius ir kaip tai veikia mūsų gebėjimą mylėti ir būti mylimiems.

*****

Nijolės Gabijos Wolmer knyga „Daugiapasaulės sakmė“ skaitytoją nukelia į magišką ir nuotykių kupiną Unduno slėnį, kuriame gyvena neįprastos būtybės: didingi grembolai, niūrūs niuksai ir žavūs pupsai. Ši knyga yra pirmoji „Pupsų kronikų“ dalis, atverianti duris į paslaptingą pasaulį, kuriame draugystė ir geros širdies poelgiai yra didžiausios vertybės. Autorė meistriškai kuria įtraukiančią atmosferą, kurioje persipina humoras, magija ir pamokomos istorijos.

Knygoje pasakojama apie pupsų ir niuksų tarpusavio santykius, kurie iš pradžių yra įtempti, tačiau palaipsniui virsta draugyste. Wolmer subtiliai nagrinėja tokias temas kaip atleidimas, supratimas ir bendradarbiavimas, pabrėždama, kad net ir skirtingos būtybės gali rasti bendrą kalbą. „Daugiapasaulės sakmė“ yra ne tik pramoginė knyga, bet ir pamokanti istorija, skatinanti skaitytojus būti atviriems ir tolerantiškiems kitų atžvilgiu. Autorės sukurtas pasaulis yra gyvas ir spalvingas, o personažai – įsimintini ir tikroviški.

******

M. Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“ yra reikšmingas dėl to, kad jame pateikiama išsami ir nauja Vidurio Europos istorijos interpretacija. Autorius atsisako tradicinių, nacionalistinių požiūrių ir siekia suprasti šį regioną kaip vientisą, dinamišką ir daugiakultūrį darinį. Knygoje pabrėžiamas Vidurio Europos regiono kompleksiškumas ir įvairovė, atskleidžiant, kaip skirtingos etninės ir religinės grupės, valstybės ir imperijos sąveikavo ir formavo šio regiono istoriją.

Rady knyga siekia peržvelgti regiono istoriją, atsižvelgiant į ilgalaikius procesus ir struktūras, o ne tik į trumpalaikius politinius įvykius. Autorius analizuoja ekonominius, socialinius ir kultūrinius pokyčius, kurie formavo Vidurio Europą nuo ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų. Knygoje taip pat pabrėžiamas Vidurio Europos regiono vaidmuo Europos istorijoje ir jo santykiai su kitais regionais. Rady siekia atskleisti Vidurio Europos regiono specifiką ir jo indėlį į Europos civilizaciją.

*******

Nenado Veličkovičiaus romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra reikšmingas ne tik Bosnijos skaitytojams, bet ir plačiajai auditorijai, nes atvirai ir jautriai nagrinėja pokario visuomenės traumas bei psichologinius padarinius. Bosniams šis romanas atspindi jų pačių patirtį po Bosnijos karo, atskleidžia karo padarytą žalą ir sunkumus, susijusius su praeities įvykių išgyvenimu. Autorius drąsiai kalba apie nacionalizmą, religinį fanatizmą ir kitas problemas, kurios vis dar skaldė Bosnijos visuomenę, skatindamas skaitytojus kritiškai pažvelgti į savo istoriją ir dabartinę padėtį. Be to, romanas suteikia balsą tiems, kurie dažnai lieka nepastebėti – paprastiems žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos ir kitų psichikos sveikatos problemų.

Plačiajai auditorijai „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra universalus romanas apie žmogaus kančią ir viltį. Jis parodo, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis galima rasti jėgų gyventi toliau. Romanas atskleidžia, kaip karas ir politiniai konfliktai veikia žmonių gyvenimus, ugdydamas skaitytojų empatiją ir supratimą apie kitų šalių patirtį. Taip pat knyga primena, kad psichikos sveikatos problemos yra realios ir kad reikia atvirai apie jas kalbėti, skatinant visuomenę mažinti stigmą, susijusią su psichikos ligomis. Apibendrinant, romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra svarbus literatūros kūrinys, kuris ne tik atspindi Bosnijos visuomenės patirtį, bet ir nagrinėja universalias temas, aktualias kiekvienam žmogui.

********

Olga Ravn romanas „Vaško lėlė“ yra išskirtinis ir įtraukiantis kūrinys, kuris skaitytojus sužavi savo neįprastu pasakojimo stiliumi ir giliomis temomis. Autorė meistriškai derina istorinę fikciją su poetiška kalba, sukurdama magišką ir šiurpų XVI a. pabaigos Danijos paveikslą. Pasakojimas pateikiamas iš vaško lėlės perspektyvos, kurią nulipdo pagrindinė veikėja Kristenzė Krukovė. Ši neįprasta pasakotoja leidžia skaitytojams pažvelgti į raganų medžioklės laikotarpio įvykius iš unikalios ir nešališkos perspektyvos, atskleidžiant to meto visuomenės baimes ir prietarus.

Romane gilinamasi į moterų bendruomenės dinamiką, jų tarpusavio ryšius ir išgyvenimus. Autorė atskleidžia moterų stiprybę ir pažeidžiamumą, pabrėždama jų solidarumą ir gebėjimą išgyventi sunkiomis aplinkybėmis. „Vaško lėlė“ atkreipia dėmesį į raganų medžioklės laikotarpį, kuris yra tamsus Europos istorijos puslapis, ir parodo, kokia destruktyvi gali būti baimė ir prietarai. Tai daugiasluoksnis ir įtraukiantis romanas, kuriame dera istorinė fikcija, poetiška kalba ir gilios temos.

*********

Paul Lynch romanas „Pranašų giesmė“ yra itin įdomus ir reikšmingas dėl to, kad jame meistriškai sujungiami distopinės ateities vizijos ir psichologinio realizmo elementai. Knyga skaitytoją nukelia į niūrią ir įtaigią ateities Airiją, kurioje įsigali totalitarinis režimas, o visuomenė grimzta į chaosą. Ši bauginanti vizija yra ne tik įtraukianti, bet ir labai aktuali, nes atspindi šiuolaikinio pasaulio nerimą dėl politinių neramumų ir autoritarizmo. Autorius sukuria itin tikroviškus veikėjų portretus, ypač pagrindinės veikėjos Eilišės, keturių vaikų motinos, kuri bando išgyventi siaubingomis aplinkybėmis, psichologinį portretą. Skaitytojas giliai išgyvena jos baimę, neviltį ir ryžtą apsaugoti savo vaikus.

Romane sukuriama klaustrofobiška ir įtempta atmosfera, kuri nepalieka skaitytojo abejingo. Lynch sugeba perteikti didžiulį emocinį krūvį, kurį patiria veikėjai, ir tai daro knygą itin paveikią. Be to, knygoje nagrinėjamos aktualios temos, tokios kaip pabėgėlių krizė, politinis smurtas ir žmogaus teisių pažeidimai, daro romaną ne tik įdomų, bet ir svarbų šiuolaikiniame kontekste. 2023 m. romanas laimėjo Bookerio premiją, o tai tik patvirtina aukštą knygos literatūrinę vertę. „Pranašų giesmė“ yra galingas ir jaudinantis romanas, kuris ne tik atspindi tamsią ateities viziją, bet ir kelia svarbius klausimus apie žmogaus prigimtį ir visuomenės būklę.

**********

Doireann Ní Ghríofa romanas „Šmėkla gerklėje“ yra svarbus ir išskirtinis kūrinys, kuris išsiskiria savo novatorišku stiliumi ir giliomis temomis. Ši knyga yra autofikcijos ir eseistikos lydinys, kuriame autorė meistriškai derina asmeninius išgyvenimus su literatūrine analize. Romanas sukuria jaudinantį dviejų moterų, gyvenančių skirtingais šimtmečiais, dialogą, tyrinėdamas moteriškumo, motinystės ir kūrybos temas.

Knygoje Ní Ghríofa gilinasi į XVIII amžiaus airių poetės Eibhlín Dubh Ní Chonaill gyvenimą ir jos sukurtą gedulo raudą „Caoineadh Airt Uí Laoghaire“. Autorė tyrinėja šios poemos kontekstą, bandydama suprasti poetės gyvenimą ir kūrybą. Šiame procese ji atskleidžia savo pačios patirtis, susijusias su motinyste ir kūrybine veikla. Romanas tampa savotišku moteriškos patirties tyrinėjimu, kuriame susipina asmeninės ir literatūrinės refleksijos. „Šmėkla gerklėje“ yra svarbus kūrinys, nes jis išplečia literatūros ribas, jungdamas skirtingus žanrus ir suteikdamas balsą moterų patirčiai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giuseppe Tomasi di Lampedusa "Gatopardas"

 

Giuseppe Tomasi di Lampedusa. „Gatopardas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 352.

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsųjį italų vienos knygos autorių Giuseppe Tomasi di Lampedusa (1896–1957) pirmąkart išgirdau viename Kristinos Sabaliauskaitės interviu, kuriame ji dalijosi savo geriausiomis gyvenimo knygomis. Pasimiršo. O pasirodo, kad šio rašytojo knyga į lietuvių kalbą išversta Algimanto Vaišnoro dar giliu sovietmečiu, 1963 metais, pakartotas to paties vertėjo leidimas 2007 metais, o abu variantai vadinosi Leopardas. Antrąkart knygos vertimu rūpinosi Lina Gaučytė, kuri pasitelkė ir papildomus knygos tekstus, įskaitant ir autoriaus įsūnio Gioacchino Lanza Tomasi nemažą įžanginį žodį apie „paklydusias“ teksto dalis ir jam žinomus knygos rašymo kontekstus, tad galima sakyti, kad Gatopardas (ital. Il Gattopardo) yra tikriausiai tiksliausias variantas, parengtas pagal jau visus viešai žinomus Lampedusos tekstinius variantus.

Internete daug diskusijų sukėlė Gatopardo pavadinimo variantas, tačiau knygos pradžioje gana išsamiai paaiškinama, kad toks gyvūnas italų kultūroje neegzistuoja, jis tėra hibridinis-mitinis-fikcinis aristokratijos ženklas (pavaizduotas ant knygos viršelio), turintis panašumų su leopardu. Autorius pristatomas kaip Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis, kuris pasakoja apie XIX a. antrosios pusės kunigaikštį doną Fabricijų Saliną ir jo šeimą. Istorija prasideda 1860-aisiais, Italijai neramiais laikais, kai iš esmės Giuseppe Garibaldi vienydamas ir jungdamas vietines kunigaikštytes užima su raudonmarškiniais Siciliją ir Neapolį, o po metų įkuria Italijos karalystę. Tuo metu Sicilija kartu su vaizduojamais Salinomis buvo prancūzų Burbonų dinastijos įtakoje, tačiau netrukus šalies geopolitinė, politinė ir iš esmės luominė sistema pasikeis. Donas Fabricijus – paskutinis savo giminės gatopardas, tas senasis aristokratijos atstovas, kuris vertina prašmatnumą, geba įžvalgiai skirti tai, kas vertinga, madinga, tauru ir tas, kas, liaudiškai sakant, mužikiška.

Fabricijus turi meilužę, tačiau gerbia žmoną, savo neveiksniu sūnumi Paolo jis nusivylęs, o jautrioji ir santūrioji duktė Končeta laukia mylimojo pusbrolio Tankredo dėmesio, tačiau šis susižavi provincijos kylančio turtuolio dukra Andželika. Tankredas, atrodo, Fabricijui pats svarbiausias žmogus, nors sūnėnas labai kandus ir šelmiškas, jam netrūksta nuotykių dvasios, todėl kurį laiką prisideda prie Garibaldžio maištininkų, kai tuo pat metu tikrasis Fabricijaus sūnus tyli ir klusniai vykdo tėvelio paliepimus.

Iš tikrųjų knygos audinys labai neskubus. Gatopardo neperskaitysi kaip paviršutiniškai aistringo istorinio nuotykių romano apie egzotiškąją Siciliją. Toli gražu ne. Tačiau aistros ir išraiškingumo šiai knygai tikrai netrūksta, ji spinduliuoja aristokratiška pasakojimo dvasia, o neskubrūs ir mąslūs sakiniai iš esmės perteikia Salinos dinastijos aristokratijos saulėlydį, didžiules Italijos ir visos Europos permainas. Didžioji teksto dalis papasakota iš senstelėjusio dono Fabricijaus perspektyvos, kuris jautriai, ironiškai ir neslėpdamas egzistencinio liūdesio ir nerimo dėl ateities permąsto savo kaip aristokratiškosios kultūros atstovo gyvenimo pabaigą, suteikdamas svarbių akcentų italų tautiniam, išskirtinai sicilietiškojo pasaulio, dėmeniui.

Štai vienas gražiausių, mano galva, tekstinių dono Fabricijaus pamintijimų: „Miegoti, brangusis Ševalėjau, – siciliečiai trokšta miegoti ir jie visada nekęs norinčių juos pažadinti, net jeigu būtų žadinami norint įteikti pačias gražiausias dovanas; kalbant tarp mūsų, labai abejoju, kad naujosios karalystės bagaže mums būtų skirta daug dovanų. Visas siciliečių elgesys grįstas sapnais, net ir tada, kai kalbama apie žiauriausią žiaurumą: mūsų jausmingumas trokšta užmaršties, mūsų šūviai ir peilių dūriai – mirties, trokštame valingo nejudrumo, kitaip tariant, vėlgi mirties, savo tingesio, savo šerbetų su gelteklėmis arba citrinomis; iš pradžių mes susimąstę, bet tai tik tuštuma, norinti įminti nirvanos paslaptis. Iš čia mūsuose ir kyla kai kurių asmenų viršenybė, savivaliauja pusiau pabudusieji, iš čia ir garsusis siciliečių meno ir intelektualinių apraiškų vėlavimas šimtmečiu: naujienos mus traukia tik tada, kai jaučiame, kad jos jau mirusios, nebegali įpūsti gyvybingų srovių; iš čia ir neįtikėtinai šiandien – kaip mums, šiuolaikiškai – besikuriantys mitai, juos galėtume garbinti, jeigu jie  iš tiesų būtų kilę iš senovės, tačiau tai ne kas kita kaip pragaištingi bandymai sugrįžti į praeitį, taip traukiančią mus kaip tik tuo, kad yra mirusi (p. 216-217).“

Giuseppe Tomasi di Lampedusa

Kitą vertus, nors donas Fabricijus nacionalistas ir palaiko senojo pasaulio gyvavimą, tačiau kartu jis ir liūdno vaizdo riteris, tragiškas mąstytojas ir herojus, nes: „Esu senosios klasės atstovas, mane negrįžtamai paveikė Burbonų režimas, ir nors nesu prie jo prisirišęs, su juo mus sieja padorumo saitai. Priklausau tai nelemtai kartai, išgyvenančiai senųjų ir naujųjų laikų sandūrą ir abejuose besijaučiančiai nejaukiai (p. 217).“ Iš tikrųjų Lampedusai per Fabricijų pavyksta rekonstruoti prarastą aristokratiškąjį laiką ir filosofiją. Pradedant gausiomis rūmų interjero, anuometinės aristokratiškos virtuvės, maisto patiekimo, rūbų ir etikos aprašymų, kuriuos donas Farbricijus Salina nuolat vertina, tad tekstas iš esmės dokumentalus ir faktografiškas, nes Lampedusa remiasi savo aristokratiškos aplinkos patirtimi ir autentika, tad tekste nemeluojama, jis įtaigus. Akylesni skaitytojai gali mėgautis išskirtinai subtiliai perteiktomis Fabricijaus ironiškomis pasaulėžiūros formomis.

Kitas romano sluoksnis – Tankredo ir Andželikos meilės istorija, kurią donas Fabricijos projektuoja kaip kokį socialinį architektūros modelį. Stilingai perteikta Andželikos ir Tankredo „gaudynių“ po nesibaigiančias rūmų menes ir kambarius istorija byloja apie jaunatvišką erotizmą ir, žinoma, šiek tiek apie dono Fabricijaus pavydą sūnėnui, nes jis ir pats trokšta jaunučių Andželikos lūpų. Ši istorijos linija nesudėtinga, primena kostiumų melodraminį serialą, tačiau šioji istorija papasakota pagaviai ir kitoniškai iš dono Fabricijaus perspektyvos, o ne aistromis ir flirtų pulsuojančių jaunuolių.

Mane labiausiai stebino tai, kad Salinos turėjo nuosavą kunigą Pironė, pastarasis atlieka šeimos santarvės ir dievobaimingumo, dorovės palaikytojo funkciją, savitas giminės nuodėmklausys, o nuodėmes šiems didikams išsakyti periodiškai buvo nuolatos privaloma. Kunigas kaip koks nuosavas nuodėmių išpirkėjas, kišeninė bažnyčia, nuolatos važiuoja karietomis, jis taip pat kartu su didikais sukilimo metu pasitraukia į provinciją. Tačiau tikruoju metraštininku ir visų tiesų suvokėju knygoje galima laikyti don Fabricijaus šunį Bendiką, kuris itin svarbus ir mylimas šioje visoje istorijoje. Kiek apmaudu, kad iš jo donas Fabricijus vėliau pasidarys iškamšą ir dar jį laikys, kol kandžių sukapotos bus vieną dieną kaip ir visas aristokratų laikų šlamštas, kažkada buvęs nepamainoma vertybe, išmestas pro langą. Šis simboliškas intarpas su Bendiku, kuris pabaigoje išmetamas tarsi atgyja, man labai gražus, nes jis tampa viso kūrinio metafora: kas yra visa ta gatopardo istorija, jeigu ne pasibaigusio laiko iškamšos iliuzija, kad tokiais pasakojimais galima susigrąžinti prabėgusį laiką?

Knyga sodri, itališka, aristokratiška. Mąslus ir giliamintiškas pasakojimas man priminė šiek tiek Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant pasakojimo būdą. Manau, kad pačia bendriausia prasme knyga yra apie laiką, kaip jis keičiasi ir kas nutinka su žmonėmis, kurie bando susitaikyti su pokyčiais. Knyga apie gyvenimą ir mirtį, esminius ir kertinius egzistencinius suvokimus, netgi apie turtuolių iliuzijas, kurios iš dabarties perspektyvos atrodo, nors ir kandžios bei ironiškos, atspindinčios aristokratijos aroganciją, bet kartu ir labai melancholiškos bei liūdnos, nes visa tam lemta sužydėti ir galų gale nuvysti. Puiki ir tauri knyga, kurią delsiau perskaityti, o galiausiai patyriau nemažą malonumą skaitydamas ir pasinerdamas į gerą lietuvišką vertimą, sakinių harmoniją. Viena iš tų, kurią užvertęs pagalvoji: pabuvai išvykęs į kitą epochą ir kūnu, ir siela.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: LISA - BORN AGAIN feat. Doja Cat & RAYE [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šią dainą išgirdau per vieną intymią vakaronę ir ji man iškart patiko. Tiesa, nesu didelis Pietų Korėjos merginų grupės „Blackpink“ gerbėjas, tačiau šios narės, pabirusios iš šios grupės ir tapusios vokalistėmis, atrodo, prasimuš labai greitai. Tą, sakyčiau, jau ir padarė kitos, tą padarė ir Lisa, kuri kartu su Doja Cat ir Raye įrašė kūrinį „Born Again“.

 

Lalisa Manobal, geriau žinoma kaip Lisa, yra tailandietė reperė, dainininkė ir šokėja, kuri išgarsėjo kaip Pietų Korėjos merginų grupės „Blackpink“ narė. Ji taip pat sėkmingai pradėjo solinę karjerą. Kaip vokalistė ir reperė, Lisa pasižymi išskirtiniu balsu ir charizmatišku atlikimu. Jos soliniai kūriniai, tokie kaip „Lalisa“ ir „Money“, sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo ir parodė jos gebėjimą kurti įvairiapusę muziką. Lisa toliau plečia savo muzikinį horizontą, eksperimentuodama su įvairiais žanrais ir stiliais, ir yra laikoma viena ryškiausių K-pop industrijos atlikėjų.

 

Daina „Born Again“ yra naujausias Lisos kūrinys, išleistas 2024 m. pabaigoje, o kaip singlas pristatytas 2025 vasario pradžioje prieš pat pasirodant jos debiutiniam albumui „Alter Ego“. Šis kūrinys išsiskiria savo drąsiu ir energingu skambesiu, kuriame susipina hiphopo, pop ir elektroninės muzikos elementai. Dainoje Lisa atskleidžia naują savo pusę, demonstruodama savo vokalinius gebėjimus ir repavimo įgūdžius.

 

„Born Again“ yra himnas apie atgimimą ir naują pradžią. Dainos žodžiai pasakoja apie išsilaisvinimą iš praeities pančių ir pasitikėjimą savimi. Lisa dainuoja apie tai, kaip ji atgimsta stipresnė ir nepriklausoma, palikdama praeities klaidas ir nusivylimus už nugaros. Dainos priedainis yra galingas ir įsimintinas, skatinantis klausytojus tikėti savo jėgomis ir siekti savo tikslų.

 

Šis kūrinys sulaukė didelio kritikų ir gerbėjų pripažinimo, kurie gyrė Lisos naują muzikinę kryptį ir jos atlikimą. „Born Again“ tapo hitu, užkariavusiu topų viršūnes visame pasaulyje. Ši daina yra puikus pavyzdys, kaip Lisa toliau tobulėja kaip atlikėja ir plečia savo muzikinį horizontą. Įdomu, kad Lietuvoje pasiekė 33 poziciją, Latvijoje – 2, o Tailande, žinoma, u-kopė į 1 vietą. Šiandien siūlau pasiklausyti šio kūrinio.

 

LISA - BORN AGAIN feat. Doja Cat & RAYE

[lyrics / žodžiai]

 

If you tried just a little more times

I woulda made you a believer

Woulda showed you what it's like (I woulda showed you)

Every single night (night)

In the car, top down, black shades on, uh (lookin' so good, can I add?)

And I just broke up with my man, like mm (a very, very silly, silly man)

One ex in the passenger seat 'cause I'm done (done, yeah, never, ever goin' back)

Down-down, rude boy, get your foot up on my dash, got all the receipts, I'm a businesswoman

Little bit of heartbreak, a little bit of "How could you do that?"

A little bit of talkin' out yo' ass

A little bit of "Look at what you had but could not hold"

And that's on you, baby, too bad

I'm about to make it heard as I vroom-vroom

Ice-cold how I leave you 'lone, but please tell your mother I'ma miss her so

If you tried just a little more times

I woulda made you a believer

Woulda showed you what it's like (like)

Every single night

To be born again, baby, to be born again

If you stayed just another few nights

I coulda made you pray to Jesus

Woulda showed you to the light (to the light)

Every single night (every night)

To be born again, baby, to be born again

Non-believer, you've bitten from the fruit but can't give back

Nice to leave ya, but I would be a fool not to ask

Do your words seem gospel to ya now? (Your words seem gospel to you now?)

Keepin' me strong, choosin' to carry on after one

Too many lies would be wrong, so wrong

Said, he popped tags on my shoppin' spree

Stayed mad when I showed him all the long receipts

They laugh, but you crashed out like a comedy

I can't be your sugar mom, get a job for me, shit

(Ah, so) boy, let go, or let me live happily forever after more

I hope you learned somethin' from a lil' fiasco

You played the game smart lettin' lil' me pass go 'cause

If you tried just a little more times

I woulda made you a believer

Woulda showed you what it's like (like)

Every single night (night)

To be born again, baby, to be born again

If you stayed just another few nights

I coulda made you pray to Jesus

Woulda showed you to the light (to the light)

Every single night (every night)

To be born again, baby, to be born again

Seasoned like the cinnamon the way I'm gettin' rid of him

I'm only gonna make you need religion at the minimum

And I'ma do it diligent, I'm lookin' for a synonym

I'm tryna find the words to tell him I ain't even feelin' him (I pray)

Don't ever let me be deficient in

Wish that you could wake up and then take me like a vitamin

I learned the hard way to let go now to save my soul (oh)

If you tried just a little more times

I woulda made you a believer

Woulda showed you what it's like (like)

Every single night

To be born again, baby, to be born again

If you stayed just another few nights

I coulda made you pray to Jesus

Woulda showed you to the light (to the light)

Every single night (every night)

To be born again, baby, to be born again

Baby, to be born, oh, baby, baby, to be born again

To be born again, baby, to be born again

Baby, to be born, oh, baby, baby, to be born again (yeah)

To be born again, baby, to be born again

 

Maištinga Siela

Filmas: "Jaunosios širdys" / "Young Hearts"

 

Sveiki,

Nesu didelis romantinių filmų gerbėjas, tačiau retsykiais pasižiūriu kokios įdomesnės koncepcijos ir lieku neretai visai patenkintas šiuo žanru. Šįkart pasirinkau belgų režisieriaus     Anthony Schatteman filmą „Jaunosios širdys“ (angl. Young Hearts) (2024) dar ir dėl to, kad filmas vaizduoja paauglių draugystės ir tapatumo klausimus. Tema kine tikrai nėra nauja, nors kalbėti apie homoseksulių paauglių meilę kine nėra taip jau ir dažna. Kiek menu iš tų geresnių filmo atvejų, verta pažiūrėti japonų „Monstras“ (2023) ir kito belgo filmą „Arti“ (2022). Labai dažnai susidaro supratimas, kad dažnas lietuvis mano, jog šie filmai išskirtinai skirti arba LGBTQ+ žmonėms, arba tiesiog yra tariamai brukamos propagandos dalis. Supraskite, kitų seksualinės tapatybės yra propaganda, o heteroseksulių paauglių vaizdavimas kine – tai jau tikrai ne. Visgi tokie filmai, sakyčiau, yra universalūs, juos puikiai gali žiūrėti ir visiškai jokio sąlyčio su LGBTQ+ bendruomene neturintys žiūrovai, tačiau neatimsi vieno – filmas „Jaunosios širdys“ labiau emociškai paveiks homoseksualius asmenis ir jų tėvus, kurie ieško atsakymų į tam tikrus klausimus, kurie nori nepolitizuotų ir problemiškai „neišdrožtų“ aštrių susipriešinusių pozicijų, o veikiau emocinio spektro, kuris nuramintų ir leistų suvokti, kad pasaulis gražus savo įvairove ir kad mūsų vaikams, kad ir kokie jie būtų, viskas bus gerai.

Iš filmo daug nesitikėjau, juk jis romantinis, vadinasi, apie meilę ir tapatybės klausimus. Keturiolikmetis paauglys Elijas vieną dieną ima draugauti su savo kaimynu Aleksandru, atsikėlusiu iš Briuselio. Aleksandras miestietis, jis priima savo seksualumą, nes suvokia, kad pasaulis neturi ir neprivalo jam pritarti, o Elijas, augęs provincijoje, nė karto nėra matęs homoseksualios poros, tad jam gėda, jog jis kitoks ir jaučia Aleksandrui šiltus jausmus. Užsimezgusi slapta draugystė su slaptais pasimatymais Elijui tampa tikru savęs išbandymu. Kaip į jo santykius reaguos tėvai ir draugai?

Filmas išties paprastutis. Man kur kas labiau patiko dramatiškesnis ir daugiau juslingumo turintis „Arti“, tačiau „Jaunosios širdys“ pakylėjo filmą į pozityvų gijimą ir priėmimą. Kai savęs negali priimti, nes galvoji, kad visiems po priėmimo tapsi priešu ir būsi atstumtas, visgi imi konfrontuoti su sociumu, įskaitant santykius su šeima. Elijas pats sau tampa budeliu, didžiausiu teisėju, atriboja nuo visų ir dar ugdo agresyvumą kaip savigynos mechanizmą. Visgi filmo istorija nuveda ne į lemtingą konfrontaciją, o į susitaikymą ir priėmimą. Tėvai besąlygiškai priima Elijaus homoseksualumą, tą, atrodo, iš dalies padaro ir klasės draugai, todėl filmo tonas, nepaisant ilgo susivokimo proceso, visgi atveria žiūrovui jausmingą pamoką – reikia priimti ir palaikyti visus. Deja, Lietuvoje dažnu atveju turime priešingus atvejus, tad filmas iš esmės, mano akimis, meluoja, nes jis geresnis už mūsų tikrovę. Mes tik norėtume, kad pasaulis mums liudytų apie mūsų priėmimą ir laimę, bet dažniausiai iš aplinkos dėl skirtybių tokie žmonės yra diskriminuojami, jiems lipdomos etiketės ir tai labai žiauru, ypač paauglių pasaulyje. Bet yra gera žinia, kad tokie filmai mums liudija mūsų geresnį potencialą, kad ugdydami elementarią empatiją kartu su tokiais filmais galime sukurti tolerantišką visuomenę, kuri vis labiau ir atsakingiau rinktų žodžius kam nors įvardyti. Filmas jautrus, emocingas, didaktinio pobūdžio, tačiau su šiokia tokia europietiško kino sugestija ir tonu eilinį sykį paliudija paprastutes, bet mūsų tikrovėje sunkiai įkandamas tiesas. Patiko labiau, nei tikėjausi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.0 

 

Jūsų Maištinga Siela