Klaipėda. Miesto planas. Triptikas "Ji praeina, jis pravažiuoja"

Kartais aptinku telefone neįtikėtinų fotografijų, nežinia, kokiu būdu padarytų, tačiau čia matote Klaipėdos mieste užfiksuotą istoriją: ji, tikriausiai Džuljeta, prasilenkia fone su mėlynai nudulkėjusiu Klaipėdos miesto viešuoju transportu. Ji skuodžia kaip lapė per vasario šaligatvį. Miesto planas stebi jos pakeltą kulną. Achilė.

 

Maištinga Siela

Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (knygos viršelis, senesnis leidimas)

 

Tai tikriausiai mėgstamiausias mano Emily Brontė „Vėtrų kalnas“ leidimas.

 

Emilės Brontė romanas „Vėtrų kalnas“ Lietuvoje yra išleistas keletą kartų. Štai keletas žinomų leidimų. „Alma litteros“ leidykla yra išleidusi romaną „Vėtrų kalnas“ su kietu viršeliu 2010 metais, kurį ir matote. 2018 metais „Pegaso kolekcijoje“ (Istorinės dramos). Taip pat yra ir senesni leidimai, vienas pirmųjų leidimų buvo išleistas 1961 metais.

 

Maištinga Siela

Klaipėda. Klaipėdos šviesų festivalis 2025: reklama, stendas, dizainas

 

Memas: Remigijus Žemaitaitis skrenda į JAV susitikti su svarbiais valdžios atstovais

 

Remigijus Žemaitaitis skrenda į JAV

Žemaitaičio šunys jo pasiilgs

Žemaitaičio šunis vedžios namų moteris

Žemaitaitis ieško bookingo Niujorke

Žemaitaitis planuoja skrydį su persėdimu

Prie lango

Su vaizdu į Atlantą

Žemaitaitis niekada nepavargsta

Žemaitaitis labai svarbus

Žemaitaitis daug ką žino

Žemaitaitis paštu dėkoja už bilietus

Ir rūpestingumą

 

Žemaitaitis dėkoja

 

Ir už kvietimą, žinoma

Žemaitaičio dėkingumas didelis

Žemaitaitis iš vakaro nusikirps kojų nagus,

Palaistys gėles,

Nes nežinia, kada jas kas dar palaistys.

 

Remyga skrenda į savo Vaterlo

Netoliau nei ranka paleistas

Per matematikos pamoką

Sulankstytas lėktuvėlis.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 100: kiekviena diena ypatinga, jeigu suvoki, kad DABAR yra ypatingas

Aktorė Saoirse Ronan, kadras iš filmo „Blitz“, 2024.

 

Sveiki,

 

Šiandien įnirtingai pasipoilsiaudamas dirbau. Norėjau ypatingo pozityvumo įrašo, nes jis jubiliejinis, bet svarbiausia tikriausia yra ne jubiliejus, o tas carpe diem, tas kiekvienos dienos momentas, kada stabteli ir pagalvoji: štai toji akimirka, kai suvokiu, jog esu ir judu sąmoningai, o ne vien iš inercijos, ne vien kaip robotas, ne vien dėl to, kad man už inerciją moka ir aš parduodu savo jėgą, laiką, energiją, prisiimu atsakomybę ir tenkinu sisteminius lūkesčius, o todėl kad galiu rinktis to nedaryti, bet kada laviruoti, maištauti, išeiti, parodyti liežuvį arba nieko nedaryti, būti prasčiausiu – netgi tai labai greitai atpalaiduoja.

 

Po darbų mėgstu nusnausti pavakarius valandai, tad duodu miegui ir sapnams į valias laiko ir tas kokybiškas poilsis įjungia aktyvesnį mane vakare, kur vėlgi galiu daug ką nuveikti. Tiesą sakant, jau po vidurnakčio ir šiandien liksiu be vakaro filmo, bet kiek daug pasidariau! Ir dažnai ruošdamasis darbui, kalbėjimui pagaunu save klausiant, o ką aš čia darau, kam visa tai, ar tai turi kokią nors prasmę? Juk kasdien senstu „stumdydamas“ kitų informaciją, ją struktūruodamas ir redaguodamas, ieškodamas papildomos medžiagos... bet staiga suvokiau ir persijungiau į kitą fazę, tą, kuri ištinka kaip dovana: o kiti nė to negali, esu apdovanotas, jog galiu prisiliesti prie kūrybos, ja stebėtis, analizuoti, atrinkti, net jeigu tai ateityje neduos jokios naudos ir prasmės. Bet kas mums suinstaliavo, kad kiekviename žingsnyje turime patirti tęstinumą ir ateities prasmę? Neturime. Tai tik įsitikinimas, kad kiekvienas mūsų nusičiaudėjimas privalo būti esmingas. Mes bijome daryti beprasmius darbus, tiesą sakant, juos nuolat darome, tik nemėgstame įvardyti jų ateities perspektyvos, nes dažniausiai jie apipinti iliuzijomis ir trumparegiškai vertinami, nes biurokratiniai ir t.t.

 

Ko galima išmokti tiesiog dirbant tai, kas nėra itin reikšminga? Ogi būti saugiam su tuo, kas yra ir kaip yra. Jausti pasitenkinimą dėl to, kad yra užtektinai, kad nereikia veržtis kažin kur į kosmosą, kapstytis filosofijoje, kankintis dėl to, ko nėra arba dėl to, ko norisi. Yra kaip yra ir to užtenka. Bent jau tomis akimirkomis, juk tai irgi stabilumo išraiška, kuri teikia jaukumo visaip kaip šioji airių aktorės Saoirse Ronan nuotrauka, kurią nežinau kiek laiko laikau savo kompiuterio darbalaukio kraštelyje ir vis retsykiais atsidarau. Mačiau tą nepatikusį filmą „Blitz“, tačiau šis rudeninis kadras, šalia tų rudeniškų tapetų, tas Ronan veidas, toji akimirka, kompozicija, žvilgsnis... Argi tai ne stebuklas, kad galima tokį nereikšmingą dalyką tiesiog atsidarius tyrinėti ir mąstyti, galvoti apie akimirką ir spalvas, intencijas ir emocijas. Va šitaip, be pastangų. Dabar.

 

Maištinga Siela

Žmogaus (Homo Sapiens) vieta Žemės planetos rūšių evoliuzijos rate

 Sveiki,

 

Bet kaip įdomiai atrodo ši schema. Sunku patikėti, bet tas į sraigės ratus besisukantis gyvybės ratas yra visų iki šiol gyvų aptiktų ir žinomų gyvybės rūšių mūsų Žemėje sąrašas, kuriame savo vietą užima ir žmogus, homo sapiens. Turint galvoje, kad šioji rūšis pavergė beveik visas esančias kitas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Konklava" / "Conclave"

 

Sveiki, Skaitytojai,

 

Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II, tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris, kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą – „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).

 

Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow, Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai, primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos (rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“ ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu trileriu, nes yra schematiškas.

 

Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų, kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi. Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim, įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai ir gyvena.

 

Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Olivia Newton-John – Xanadu [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, klausytojai,

 

Sunku pasakyti, kodėl man patinka ir traukia senos dainos, netgi iš tų laikotarpių, kada net nebuvau gimęs, bet yra taip, kaip yra. Šiandien išgirdau atlikėjos Olivia Newton-John (1948-2022) ir muzikos grupės ELO dainą „Xanadu“, kuri buvo specialiai parašyta ir panaudota 1980 metų tuo pačiu pavadinimu filmui. Olivia Newton-John buvo britų ir australų dainininkė, dainų autorė, aktorė, verslininkė ir aktyvistė. Ji buvo viena populiariausių pop muzikos atlikėjų aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, pardavusi daugiau nei 100 milijonų įrašų visame pasaulyje. Newton-John buvo aktyvi aplinkosaugos ir gyvūnų teisių gynėja. Ji taip pat buvo krūties vėžio tyrimų ir informavimo šalininkė, pati kovojusi su šia liga. Man, tiesą sakant, beveik iki šiandienos nežinoma nei kaip aktorė, nei kaip atlikėja.

 

„Xanadu“ – yra senovės Kinijos miestas, kad ir kaip tai keistai beskambėtų, tačiau įgavęs bendrinę reikšmę kaip antai pasakų ir tolimo krašto svajonių miestas, savotiškas Rojus, panašiai kaip koks El Dorado. Šį pavadinimą labai išpopuliarino būtent devinto dešimtmečio pradžioje pasirodęs šis hitas. Singlas pasiekė pirmuosius topus tokiuose šalyse: Nyderlandai, Belgija, Austrija, Didžioji Britanija, Norvegija, Ispaniją, tuometinę Vakarų Vokietiją. Daina „Xanadu“ yra įdomi muzikiniu požiūriu dėl savo žanrų sintezės, įsimintinos melodijos, turtingos aranžuotės ir aukštos kokybės produkcijos, tą pabrėžė anuometiniai kūrinio kritikai, o šiandien tikriausiai mažai kam Lietuvoje žinomas kūrinys dabar primenamas Maištingos Sielos. Gero pasiklausymo!

 

Olivia Newton-John – Xanadu

[lyrics / žodžiai]

 

A place where nobody dared to go

The love that we came to know

They call it Xanadu (it takes your breath and it'll leave you blind)

And now, open your eyes and see

What we have made is real

We are in Xanadu (you dream of it, we offer you)

A million lights are dancing and there you are, a shooting star

An everlasting world and you're here with me, eternally

Xanadu, Xanadu

(Now we are here) in Xanadu

Xanadu, Xanadu

(Now we are here) in Xanadu

Xanadu, your neon lights will shine for you, Xanadu

The love, the echoes of long ago

You needed the world to know

They are in Xanadu (with every breath you drift away)

The dream that came through a million years

That lived on through all the tears

It came to Xanadu (the dream you dream, well, it will happen for you)

A million lights are dancing and there you are, a shooting star

An everlasting world and you're here with me, eternally

Xanadu, Xanadu

(Now we are here) in Xanadu

Xanadu, Xanadu

(Now we are here) in Xanadu

Now that I'm here

Now that you're near in Xanadu

Now that I'm here

Now that you're near in Xanadu, Xanadu

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 99: paskutinė žiemos diena ir planetų paradas

 

Sveiki, žiemos pabaigtuvininkai!

 

Kol sukasi ši Žemės planeta, kol gyvename po vienu kupolu ir esame nemirę, patiriame šį laiką ir virsmą. Kasmet vis tą patį, kasmet vis kitokį. Šiandien, vasario 28 dieną, naktį prasidėjo jaunatis, visa ko naujo auginimo pradžia. Važiuodamas į darbą perskaičiau, kad ši diena dar ypatinga ir tuo, kad vyksta planetų paradas, t. y., kada išsirikiuoja per žvaigždynus matomos planetos, kurios panašią kompoziciją padarys tik 2040 metais, kai dalies iš mūsų nebebus (Šiandien vienu metu danguje matysis net septynios Saulės sistemos planetos: Saturnas, Merkurijus, Neptūnas, Venera, Uranas, Jupiteris ir Marsas). Bet nėra dėl ko liūdėti, nes gyvenimas gražus dėl to, kad jis baigtinis ir mes įgauname naujas patirtis ir būties formas. Rytoj – pavasaris, mano sielos laikmečio pradžia. Aišku, dar reikės palaukti tikrojo atšilimo, bet ar pastebėjote, kaip pailgėjo dienos?!! Kiek jau daug šviesos ir kaip nenumaldomai artėjame prie lygiadienio, kada šviesa mūsų platumose persvers tamsą ir suksime laikrodžius atgal. Kažkur danguje vyksta planetų paradai, o aš jau svajoju apie saulėtą savaitgalinį pasivaikščiojimą, geriant vis ryškesnės Saulės spindulius. Viskas yra, buvo ir bus gerai!

Vasario 28 dienos planetų paradas.

Maištinga Siela

Paveikslas "Oidipas ir Antigonė" / "Tėbų maras", dailininkas Charles Jalabert (1842) The Plague of Thebes

 

Sveiki,

 

Charleso Jalaberto paveikslas „The Plague of Thebes“ (1842 m.) yra žymus kūrinys, vaizduojantis dramatišką Senovės Graikijos mitologijos sceną. Lietuviškai paveikslo pavadinimas būtų „Tėbų maras“, jame vaizduojama Antigonė ir jos vyresnysis brolis bei tuo pačiu, kad ir kaip keistai beskambėtų, ir jos tėvas, kuris buvo vedęs Jokastę, savo motiną, nežinodamas. Tai prakeiksmas visiems Tėbams.

 

Paveikslas vaizduoja Tėbų maro siaubą, kuris, pasak mitų, užklupo miestą dėl karaliaus Edipo nusikaltimų. Ši tema leidžia dailininkui tyrinėti tokias universalias temas kaip kaltė, bausmė ir žmonių kančios.

 

Jalabertas buvo akademinis dailininkas, todėl jo paveikslas pasižymi detaliu realizmu, dramatišku apšvietimu ir idealizuotomis figūromis. Paveikslas atspindi XIX a. akademizmo tradicijas, kuriose didelis dėmesys skiriamas techniniam meistriškumui ir klasikiniams siužetams.

 

Paveikslo kompozicija yra kruopščiai apgalvota, kad sustiprintų dramatišką efektą. Dailininkas naudoja įstrižas linijas ir tamsius šešėlius, kad sukurtų judesio ir nerimo jausmą. Centre pavaizduotos kenčiančios figūros, o fone matyti grėsmingas kraštovaizdis, pabrėžiantis maro siaubą.

 

Paveikslas perteikia stiprias emocijas – baimę, neviltį ir kančią. Jalabertas sugeba perteikti maro aukų fizinę ir psichologinę kančią, sukeldamas žiūrovui empatiją ir susidomėjimą. Šis paveikslas yra svarbus XIX a. prancūzų akademizmo pavyzdys, atspindintis to meto menines tendencijas ir vertybes.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Paukštis" / "Bird"

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

 

Pirmosios pavasario uogos pas mane – vasarį. Tuoj ant nosies „Kino pavasario“ startas ir aš jau sąmoningai žiūriu filmus iš jų repertuaro, o pirmoji „Kino pavasario“ braške tapo britų režisierės Andrea Arnold filmas „Paukštis“ (angl. Bird) (2024). Su šia režisiere susipažinau pirmąkart pažiūrėjęs jos filmą „Akvariumas“ (2009), kuriame nusifilmavo profesionalus aktorius Michael Fassbender, vėliau teko pamatyti šį bei tą iš autorės įdomesnio ir galbūt ne tokio britiško „Amerikos mylimoji“ (2016) – pastarasis man labai patiko, labai įsijaučiau, susitapatinau su pagrindine veikėja, išgyvenau jos ilgą kelionę. Naujausias filmas „Paukštis“ puikiai įvertintas kino kritikų, neblogai, sakyčiau, ir pačių žiūrovų, tačiau jis, deja, netaps mano šio „Kino pavasario“ sezono mėgstamiausiu filmu, nors jis dar tik pirmasis, bet jau galiu įvardyti kelias svarias priežastis kodėl.

 

Filmas visumoje tikrai nėra prastas, netgi, sakyčiau, sudėtingas, ne toks aiškus ir empatiškai žiūrovą priartinantis kaip „Amerikos mylimoji“, sakyčiau, filmas labiau panašus į „Akvariumą“, rodytą 2009 metais. Istorija pasakoja apie Didžiosios Britanijos didmiesčio skurdžių kvartalą, kuriame tiek visko baisaus, kad tos baisumos net nebereikia pabrėžti, ji vaikų žvilgsniuose, kai jie tarpduryje alkani žiūri, kaip jų prisigėrę tėvai šniokščia narkotikus, šoka, keikiasi ir jų niūrios dienos slenka, nes netrukus jie taip pat seks jų pėdomis. Tuose socialinio dugno kvartaluose pernelyg daug jaunų tėvų, dar visai paaugliai susilaukia savų vaikų ir tęsia tas pačias tėvų klaidas.

 

Pagrindinė veikėja – dvylikametė ir jau pagal metus pernelyg brandi Beilė, kuri bėga nuo savo varlę mylinčią ir narkotikus šniokščiančio tėvo, bando suprasti, kas pati yra. Nors kontekste ryškėja jos tariamas homoseksualumas ar biseksualumas, tačiau ne lytinė tapatybė čia svarbiausia, o tai, kad režisierė visoje toje stigmatizuotoje priešiškoje erdvėje išryškina instinktyvų Beilės gerumą. Ar ji herojiška? Tik tiek, kiek ji jaučia, kad turi apsaugoti savo mažesniuosius brolius ir seseris, ginti silpnesniuosius ir jų orumą joks heoizmas, Beitei tai atrodo savigynos forma, būtinybė išgyventi, išsaugoti silpnesniuosius. Beilei šioji vasara dar ir ypatinga, ji patiria pirmąsias mėnesines, gina girtuokliaujančią motiną nuo sugyventinio ir ruošiasi kituose namuose tėvo vestuvėms, tad jaučia, kad įžengusi į atsakomybės pasaulį ji nebetampa svarbi nei vienam, nei kitam, todėl netrukus ji susipažįsta su žmogumi Paukščiu, savo naujuoju draugu, kuris palaiko tikrovės svertus sudėtingame amžiuje, atsisveikinant su vaikyste ir žengiant į atsakomybės amžių.

 

Istorija išties puiki. Paukštis, kurį suvaizdino Franz Rogowskis irgi puikus, bet labiausiai man įstrigo ir patiko airių aktoriaus Barry Keoghan, kuris suvaidino Bagą, Beilės infantilų ir nebrandų, matomai turintį šiokių tokių autizmo spektro bruožų, tėvą. Atrodo, kad visi tame sudėtingame pasaulyje grumiasi ir gyvena taip kaip išmano, tad klausimas: ar Beilė irgi tokia taps? Šiuo atveju į sudėtingą ir tikrai juslingai bei tikroviškai perteiktą britiško socialinio pakraščio tikrovę režisierė įtraukia Paukščio metaforą, išgalvotą Beilės palydovą, teisybės ir kitoniškumo sergėtoją, kuris iš vienos pusės kaip ir Beilė ieško savo tapatybės, tikrųjų tėvų, o iš kitos – įkūnija apsaugą, viltį. Nesu tikras, ar man šioji vizija patiko, manding, ji itin mistiška, nors ir nuspėjama beveik nuo pat pradžių.

 

Beilės vidinio pasaulio virsmas įgauna tikrovės simbolinius kontūrus. Atrodo, filme nieko neįvyksta, bet ir įvyksta labai daug. Tiesą sakant, nėra lengva stebėti tą hiperrealistinį socialinio gyvenimo sankirtą su mistinio pasaulio formomis, režisierė tą sankirtą sulydo, bet ji veikia savaip slogiai, daug ką išsprendžia. Žinote, prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ mačiau kažką panašaus: filmas vadinosi „Karo ponis“ (2022), kurį režisavo Gina Gammell ir Riley Keough, bet anas filmas mane kažkaip sugebėjo paveikti, nors taip pat filmo pabaigoje pasirodo mitinis jakas/buivolas, kuris tampa pagrindiniam berniukui apreiškimu. Sunku man įvardyti, kodėl „Karo ponis“ paveikė, o „Paukštis“ man liko įdomus tik analizės lygmenyje, bet manau, kad labiausiai dėl to, jog niekaip nepavyko susitapatinti su Beile. Bet kokiu atveju, „Paukštis“ nebanaliai pasakoja apie mikroskopinius Beilės suvokimo atsivėrimus permainų vasarą, kada iš tikrųjų mergaitei (jau paauglei) atsiveria kiek kitokio gėrio ir blogio samprata. Iš pradžių nekentusi tėvo rengiamų vestuvių, istorijos pabaigoje ji visgi patenkinta šoka pagal country muzikos šlagerį ir džiaugiasi tėvo laime. Ji užauga žiūrovų akivaizdoje, nes tik nesavanaudiška asmenybė pradeda džiaugtis kitų laime – tai jau ūgtelėjusios ir apie gyvenimą šį bei tą supratusios sąmonės rodiklis.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela

Knyga: Benjamin Labatut "MANIAC'as"

 

Benjamin Labatut. „MANIAC‘as“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 344.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Nemenką literatūrinį praplėtimą prieš kelerius metus paliko Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) kūrinys Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022, vert. Alma Naujokaitienė), tad labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad toji pati leidykla išleis ir naujausią autoriaus kūrinį MANIAC‘as (angl. The MANIAC), kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Drazdauskienė ir kurį su malonumu perskaičiau, tad šiandien trumpai apžvelgsiu, kaip šioji knyga mane paveikė, į ką verta atkreipti dėmesį.

 

2023 metų vasarą kino pasaulį sudrebino Christopherio Nolano filmas Openheimeris, kurį tikriausiai ėjo pasižiūrėti net ir tie, kurie šiaip kino teatre labai retai lankosi. Apie atominės bombos išradėją Robertą Openheimerį, kurį kai kas vadina apokalipsės velnio kūrėju, matyt, tik vėliau suprato, kokį baisų ginklą jis kartu su Manheteno projekto mokslininkais sukūrė. Skaitydamas B. Labatuto naujausią romaną MANIAC‘ą tarsi vėlei iš dalies sugrįžau prie ano filmo, nes romanas vaizduoja vengrų kilmės žydo mokslininko Johno von Neumanno gyvenimą, pastarasis taip pat nemažai prisidėjo prie Manheteno projekto. Didžioji knygos dalis pasakoja apie jį. Šiaip romanas triptikas sudarytas iš trijų mokslininkų paveikslų ir toji trinarė romano struktūra pasiteisina, nes autorius dar labiau ir beprotiškiau plėtoja įprastines žmogaus protines ribas plečiančių XX amžiaus mokslininkų gyvenimus. Lakoniškiausias pasakojimas – pirmasis apie Einšteino draugą fiziką Paulį Ehrenfestą, kuris pajutęs vokiečių nacių agresiją ir baimindamasis ką gali jo nesveikam vaikui ir jam pačiam padaryti nacių veiksmai, vieną dieną pasiima pistoletą, nušauna sūnų ir pats nusižudo, suvokęs, kad pasaulio tvarka nebeatitinka logiškos priežasčių ir pasekmių eigos, vis labiau jį valdo sunkiai nesuvokiama iracionalumo jėga. Antrasis, kaip jau minėjau, svarbiausias pasakojimas skirtas von Neumannui, o trečiasis – Pietų Korėjos žaidimo go vunderkindui Lee Sedolo kovai su dirbtinio intelektu, kai šis priėmė iššūkį įveikti kompiuterinį algoritmą 2016-aisiais.

 

Man regis, kuo lakoniškiau pasakoja Benjamin Labatut, tuo jam labiau sekasi atskleisti paradoksus ir istorijas, kurios kelia nuostabą savo istoriniais sutapimais. Sunku knygą įvardyti romanu, jo stilius, sakyčiau, nors ir priklausytų grožinės literatūros kanonams, tačiau tai be jokios abejonės primena faktografinę eseistiką, kuri, kaip būdinga autoriaus stiliui, daug į visų vaizduojamų įvykių virtinę pridedama emocingos refleksijos, neretai įvykius ir pačias asmenybes misfitikuojant, suteikiant jiems nežabotos demoniškos arba dieviškosios galios, pabrėžiant jų antžmogiškumą. Labai panašiai autorius kuria ir vengro Johno von Neumanno paveikslą, šįkart išbandydamas polifoninę pasakojimo būdą, kuris tik sustiprina asmenybės kulto ir mito kūrimo idėją. Nuo pat jaunų dienų vunderkindas von Neumannas vaizduojamas kaip antžmogis, kuris neatitinka įprasto vaiko elgsenos, kai kas jį vadina velniu, kai kas ateiviu, tačiau tuo pačiu kai kurie pabrėžia jo primityvumą, bėgančias seiles ir nepaprastą protą matematikai ir jos abstrakcijai. Po Antrojo pasaulinio karo J. von Neumannas su šeima pabėga į JAV, kur jis prisideda prie Manheteno projekto, sukuria žaidimų matematinę aksiomą/teoriją bei pirmąjį kompiuterį, pavadinimu MANIAC. Pastarasis žymi technologijų lūžį ir pakloja pamatus iš esmės dirbtiniam intelektui.

 

„Vengrija buvo Austrijos-Vengrijos imperijos aruodas, dėl karo metų nepritekliaus kviečių kainos taip pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau paturtėjo. Todėl daugelis mūsų pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau praturtėjo. Todėl daugelis mūsų elgėsi taip, tarsi nieko ypatingo nevyktų. Žinau, tai gali nuskambėti kraupiai, bet užtat aš labai anksti sužinojau vieną paprastą žmogišką tiesą: galima šokti net tuo metu, kai velnias beldžiasi į duris. Aš juk taip ir dariau, daugelis mūsų taip darė. Ar mus galima dėl to kaltinti? Vengrija, kurioje gimiau, buvo belle epoque laikų plutokratija. Budapeštas – sparčiai augantis Europos miestas. Čia buvo šeši šimtai kavinių, pirmasis žemyne požeminis traukinys ir operos rūmai, galintys varžytis su Vienos (p. 71),“ – sako B. Labatuto sukurtu balsu pasakojanti Mariette Kovesi. Tos laikmečio stulbinančios detalės, kurių neperskaitysi jokiame istoriniame vadovėlyje labai veikia knygos intelektualųjį lygmenį, romanas MANIAC‘as staiga tampa ir glausta XX amžiaus Europos paradoksų istorija.

 

Vienas svarbiausių visos knygos idėjinių svertų yra racionalumo ir iracionalumo mąstymo ir pasaulio patyrimo ašis. Kas iš tikrųjų buvo toks von Neumannas? Apsėstas idėjų beprotis genijus ar tik žmogiškąsias ribas peržengiantis apreikštasis? Mokslininkas tikėjo, kad viską galima skaitmenizuoti, suvesti ir mąstyti matematine kalba, nors tuo pačiu kai kurie kolegos, kaip antai Oskaras Morgensternas, sako: „O žmonės nėra mūsų įsivaizduoti tobuli pokerio lošėjai. Jie kartais elgiasi visiškai neracionaliai, pasiduoda veikiami emocijų, jie pilni prietaringumų. Ir nors dėl to kyla nesuvaldomas chaosas, kurį regime aplink save, bet kartu tai ir malonė, tarsi keistas angelas, saugantis mus nuo pamišusių racionalumo sparnų (p. 146).“

 

Skaitydamas vis mąsčiau, ar anuomet tie mokslininkai, išradinėję vandenilio bombas ir išmėginę atomines ant Nagasakio ir Hirosimos iš tikrųjų jautęsi naujaisiais Prometėjais, ar šis suvokimas jau atėjo tik tada, kai Vyriausybė pasinaudojo mokslininkų protais ir išmetė juos į konteinerį? „Tad tai nebuvo tik karštligiškos skubos rungtynės, stengiantis aplenkti nacius (o paskui rusus, paskui kinus, ir taip toliau, ir panašiai iki pat pasaulio pabaigos), tai buvo džiaugsmas gebėti mąstyti apie tai, kas nesuvokiama, ir kurti neįmanomus dalykus, išsiveržti už visų žmogui nustatytų ribų, iki baltumo deginant Prometėjo dovaną (p. 148)“, – mąsto Eugene‘as Wigneris. Ar ne keista, kad mokslininkams teikė malonumą atrasti ir suvokti bombos galią, kuri iš esmės yra demoniška ir pražūtinga visai planetai?

 

Įdomu ir tai, kad autorius taip ir nesuteikia pačiam von Neumannui balso prabilti, apie jo prieštaringą asmenybę ir beprotiškas idėjas byloja kiti mokslininkai iš savo perspektyvos, taigi autoriui nemažai teko apie kiekvieną iš jų domėtis, suprasti jų pasakojimo toną, didybę, politines ir mokslines pažiūras. Taip pat apie von Neumanną byloja ir jo neurotikė antroji žmona Klara Dan: „Kalbant apie Johnnį niekad negalima tvirtai žinoti. Galų gale kai dievybė nusileidžia į Žemę, įvyksta ne džiugus dviejų priešybių susitikimas, palaiminga materijos ir dvasios sąjunga. Įvyksta išprievartavimas. Gyvybė pradedama smurtiniu būdu. Staigus įsiveržimas, smurtas, kurį vėliau privalu nuplauti aukomis, Johnniui susidomėjus biologija aš pradėjau ne juokais nerimauti ar fizika, dar tebebuvo nepaliesta logikos, valdoma keistų atsitiktinumo ir chaoso jėgų, kurių iki šiol nesugebame sutramdyti ir išnaudoti (p. 201).“

Benjamin Labatut

 

Nemažai minčių man paliko von Neumanno sukurtas literatūrinis ir istorinis portretas, apie jį, tiesą sakant, nebuvau beveik nieko girdėjęs, tačiau jo paskutinės gyvenimo dienos (miršta nuo vėžio 53 metų, Vyriausybės pareigūnų kratomas paskutines gyvenimo akimirkas elektra), tarsi bandant jo protą perkelti į kokią nors mašiną – jo mirtis taip pat tampa žento Fordo akimis tokia pat paslaptimi, kaip ir jo asmeninis gyvenimas.

 

Visiškai netikėtu tapo paskutinis triptikas apie Lee Sedolo, paslaptingo ir man beveik nežinomo žaidimo go pasaulio čempiono gyvenimą. Netgi tie, kurie nežino šio žaidimo, manau, nesudėtingai supras B. Labatuto perteikiamą žaidimo meninę sampratą. Lee iš tikrųjų metė iššūkį „AlphaGo“ dirbtinio intelekto mašinai ir prieš ją netikėtai vieną žaidimo etapą laimėjo ir tapo didvyriu. Šios varžybos buvo transliuojamos YouTube visame pasaulyje ir manau, kad tikrai panaršius galima rasti to čempionato įrašus ir pasižiūrėti, kaip visa tai atrodė. Žmogus prieš mašiną, kuri per kelias sekundes gali perskaičiuoti tūkstančius įvairiausių šio žaidimo variacijų pralošia žmogui, kuriam žaidimas yra ne vien tik matematika, logika ir strategija, bet ir menas, peržengiantis racionalumo ribas.

 

Rašytojas išmoningai perteikia žmogaus ir mašinos varžybas, brėžia daug pamąstymų keliančių klausimų apie protinių galių beribiškumą, žmonijos ateities viziją, kurioje tikriausiai racionalumas ir apskaičiavimai taps kur kas vertingesni už malonumą, kūrybą ir meną, nes toks apskaičiuotas tikrovės variantas bus saugumo garantas, bet ar tai mūsų pačių kaip laisvos valios žmonių neįkalina ir neįrėmina? Lee Sedolo iš go žaidimo profesionalų pasitraukė 2019 metais, sakydamas, kad nebegalime varžytis su mašinomis, kitaip sakant, su antžmogiais, nauja gyvybės protaujančia forma, kuri pranoksta mūsų galias, o menu ir intuicija grįstas go žaidimas su mašinomis tampa ne kas kita, o tikru mūšiu ir karu, kurį žmonės anksčiau ar vėliau visiškai pralaimės. Bet kas gi tas mašinas sukūrė, jeigu ne patys žmones? Paleidę algoritmus jie pratęsė von Neumanno viziją ir iš esmės skaičius privertė daugintis kaip kokias biologine būtybes. Šiandien, kai naudoju DI (dirbtinį intelektą), kol kas man parašo, kad negali manęs jis nei suprasti, nei užjausti, nes ši programa tėra tik algoritmų funkcija. Bet tai KOL KAS, kol kas nors nesistemins mano rašytinės kalbos į suvokimo algoritmą ir mano jausmais nepradės kas nors aiškesnis ir bedieviško manipuliuoti.

 

MANIAC‘as yra baugi ir pranašiška knyga, o Benjaminui Labatutui ir vėl pavyko pratęsti savomis literatūrinėmis atrastomis formomis apie mokslo pasaulio betarpišką pakvaišimą, kai tėra tik vienas žingsnis nuo genialumo iki visiškos tamsios beprotybės. Kai kas sako, kad mes su visais savo jausmais ir biologinėmis funkcijomis iš tikrųjų gyvename iliuzijoje, kitaip sakant, kompiuterio simuliakre ir neturime žalio supratimo apie savo tikrovę (panašiai kaip filme Matrica, 1999), gali būti, kad Labatutas irgi teisus, ir mes esame tik kokio MANIAC‘o sudėtingi pikseliai šioje tikrovėje, kuriems suteikta galimybė jausti skausmą ir euforiją, meilę ir baimę... Knyga, kuri palieka nuostabaus ir sudėtingo pasaulio vaizdinį, visai kaip anuomet Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir šiame kūrinyje rašytojas mus priartina prie naujo tikrovės koncepto. Sunku patikėti, kiek grožinė literatūra geba dekonstruoti ir naujai sukonstruoti idėjas, peržengiančias šiaip jau buitišką, primityvios politikos ir karo nesąmonių apgaubtą mūsų lėkštą tikrovę. Taip, Benjamin Labatut įsirašo į mano mėgstamiausių šiuolaikinių rašytojų Olimpą.

 

Maištinga Siela