Visata - laimė, džiaugsmas, pilnatvė

Sveiki,

Yra gyvenime akimirkų, kada viskas būna tobula, kada esi viskuo patenkintas ir viskas atrodo nuostabu. Šiandien vėl tai pajutau, pajutau, kaip pasiduodu džiaugsmo dievams ir deivėms, o su pasidavimu įsileidžiu į save kondensuotą gyvenimo džiaugsmą ir meilę. Ne, gal neįsileidžiu, bet, sakyčiau, susitelkiu, susitraukiu į vieną tašką, toks taškas, anot mokslininku, kažkada buvo visa mūsų Visata, šis taškas ėmė ir sprogo – Didysis Sprogimas, iš kurio atsirado žvaigždės, mes, Mersedesai ir dangoraižiai, visut viskas. Būtent tokią akimirką pasijaučiu esąs taškas, į kurį sueina visa Visata, kur džiaugsmo tankis, radiacija, vadinkite kaip norite, rodos, tuoj sprogs ir pasklis į visas pasaulio šalis, persiduos akmenims, medžiams, debesims, dangui, oro molekulėms, žmonėms, kosmosui, juodosiom skylėm, persikels į kitus matavimus ir demencijas... Džiaugsmas. Tikras. Atėjęs ir mane nugalėjęs. Tai nuostabu.

Nuostabu būti vienu metu viename pulse, viename ritme su Visata ir pačiam būti Visata. Dabar neabejoju, kad tai yra pilnatvė, kurios taip visą gyvenimą karštligiškai ieškau, o ji pati ateina, tada, kai nesitikiu. Net neabejoju, kad tai yra... gerai.

Jūsų Maištinga Siela

(Dvidešimto) XX a. aukso fondas (knygos) - pirmosios šių metų Senio Šalčio dovanos

Tai va. Mano sena svajonė - surinkti visą šių knygų seriją.



Jūsų Siela.

Knyga: Alessandro Baricco "Jūra vandenynas" / "Oceano Mare"

 

Sveiki, knygų gerbėjai,

Su italu šiuolaikiniu klasiku Alessandro Baricco susipažinau prieš kokius trejus ar ketverius metus, perskaitydamas jo puikųjį romaną „Aistrų pilys“, kurio skonis dar iki šiol kaip koks retas vaisius menamas mano atmintyje. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau sugrįšiu prie jo kūrybos. Štai ir ta diena išaušo, kai mano rankose atsidūrė dar viena jo knyga, daugelio Lietuvos knygų mylėtojų vadinama pačia geriausia šio autoriaus knyga – „Jūra vandenynas“, kuri mūsų šalyje sulaukė antrosios laidos, (ją išleido ir vėliau perleido leidykla „Tyto alba“). Skaičiau pirmąjį šios knygos leidimą, kuris pasirodė 2006 metais – tai plonu, bet efektingu viršeliu išleista knyga, kuri turėtų atsidurti daugelio bukinistų bibliotekose kaip viena poetiškiausių verstinių grožinės literatūros kūrinių.

„Jūra vandenynas“ – tai labai lengvai ir sodriai skaitoma knyga, kuri perskaitoma per vieną ilgą vakarą, tačiau jos skonis, kvapas ir emocijos pasiliks ilgam. Alessandro Baricco čia, kaip ir „Aistrų pilyje“, pasitelkia savo išskirtinį poetiškumą, todėl jo kūriniai mažiau ar daugiau apgaubti ypatingos pasakojimo tonacijos, tarsi kažkas pasakotų legendą, tarsi istorijos keliautų per marias, kalnus ir lygumas, kelionėje keistųsi, žmonės būtų kažką pridėję savo, kažką pakeitę, todėl jos turi fantastiškumo, magiško realizmo auros. „Jūra vandenynas“ – tai neapibrėžto laikotarpio pasakojimas, bet iš detalių apie laivus, mediciną, prietarus, galima spėti, jog tai maždaug 17 amžius, didieji geografiniai atradimai jau galutinai pakeitė pasaulį ir mąstymą, tačiau istorijos vis dar gaubia kelionių mistika ir mitai apie jūrą. Jūra čia visa ko gyvastis, čia ji romantiška, meili, paslaptinga, čia ji audringas monstras. Mokslininkas bando išmatuoti jūros pradžią ir pabaigą, tačiau jam nesiseka, kaip nesiseka ir dailininkui Plasonui jos nutapyti, kuris visą gyvenimą prieš tai tapė vien tik žmonių portretus. Akivaizdu, kad jūra romane tiek pat sumitinta, tiek pat personifikuota ir tiek pat žvelgiama kaip žvelgia paprasto turisto akys – viskas viename. Mistika. Kerai.

„Jūra vandenynas“ turi labai platų ir įdomų filosofinį klodą, tos paralelės ir gretinimai jūros ir žmogaus likimo atrodo ypatingai subtiliai nuaustos tekstu, aišku, prie to prisidėjo ypač geras šio romano vertimas, už tai turėtume būti dėkingi vertėjai Ingai Tuliševskaitei. Aišku, su vertimu kažkiek buvo prarastas šio kūrinio magiškumas – tai neišvengiama, kai iš vienos kalbos į kitą pernešamos mintys, tačiau pajusti A. Baricco magiją vis tiek galima be proto daug. „Kaip pasakyti jai, tai moteriai, kad norėtum išsigelbėti, o dar labiau norėtum kartu išgelbėti ir ją, visą gyvenimą neveikti nieko daugiau, tik gelbėti ją, ir gelbėti save...“ (p.143) – štai taip vietoj banalių sekso scenų pasakoja A. Baricco, kai žmonės suartėja lytiškai, nereikia kūno, autorius palieka tik vidinį geidulį kaip svajonę, troškimą.

Knygą sudaro trys romano dalys. Pirmoji knygos dalis ypatingai tapybiška, labiau abstrakti, visi veikėjai tampa užuominomis į savo asmeninę istoriją, kuri vėliau augs antrojoje knygos dalyje. Jūra inspiruoja ir keičia žmonių likimus, nesvarbu, tu gali net į ją neįbristi, užtenka tik nukeliauti ir į ją pažiūrėti, kad tavo likimas pasikeistų, taip nutiko jaunutei Elizavinai ir tėvui Pliušui. Arba tenka pasinerti į negailestingą jūros prigimtį, kaip tai padarė Tomas (Adamsas), kurio pasakojimo linija buvo bene pati ryškiausia ir įdomiausia romane – po laivo sudužimo jis atsiduria plauste, kuriame ilgas savaites plūduriavo su šimtais žmonių, o šie vienas kitą pamažu ėmė skersti, valgyti vieni kitų mėsą, gerti kraują, kad išgyventų... Visi knygos personažai serga kažkuo neapibrėžtu, kažkokiomis negaliomis, serga ilgesiu, aistromis, kerštu, savojo kelio paieškomis. Nors pasakotojas labai trapus, subtilus, tačiau veikėjai nepaprastai aistringi, fatališki ir jūra juos gydo, jūra tampa prieglauda, namais, savotiška sanatorija, tačiau ne kūnui, bet sielai. 

Knygos pasakojimas netolygus, autorius eksperimentuoja ir kiekvieną skyrių išreiškia vis kitomis spalvomis ir prozos teksto naujomis formomis, tarsi bandytų imituoti jūrą pačiu tekstu – audringą, ramią, monotonišką, banguojančią, lygią kaip stiklas... Kartais skyrius – vien tik dialogai, kai kada primena potvynius, vien tik dienoraštinius apmąstymus, bet visada prieš akis išlieka sūri jūra – „pirma yra mano vardas, antra – jų akys, trečia – mintis, ketvirta – nakties skraistė, penkta – tie iškankinti kūnai, šešta – alkis, septinta – siaubas...“ (p. 111), šis nuolatinis pasikartojimas kiekviename puslapyje perkelia jūros ritmus ir jausmą į tekstą.

Man patinka, kada siužetinė linija yra kartu intriga, bet ji nėra tokia atvira kaip daugelyje masinio vartojimo romanuose. Autorius per visą knygą išlaiko paslapties skraistę ir iki paties galo neaišku, kas vyksta ir įvyks su herojais. Siužetinė linija eina išvien su romano tapybiškumu, kitaip sakant, pačia jūra. Man asmeniškai labiau patiko antroji knygos dalis, kadangi į ją susiveda visi taškai, ima ryškėti niekada nesibaigiančios jūros peizažas, - štai mirdamas gamtos ribų enciklopedijos kūrėjas naivusis Bartelbumas, paprašo, kad jam pastatytų prieš pat mirtį jo kolegos tapytą jūros paveikslą – o ten tuščia drobė. Neįmanoma išmatuoti jūros kaip ir paties žmogaus likimo, gyvenimo, kurios dviem linijomis eina per visą romaną. 

Kaip ir „Aistrų pilyse“, „Novečente“, taip ir „Jūra vandenynas“ jaučiamas ryškus graudulys, kurį sukelia niekada neišsipildančių herojų troškimai ir svajonės. Jie niekada autoriaus kūriniuose neišsipildo, gyvenimas eina sau, o tikslai kažkur prasilenkia ir lieka keistas neišsipildymas, kuris bene labiausiai mane sujaudina po Alessandro Baricco knygų pabaigų. Nejučia gretinu savo paties gyvenimą, kur jis plaukia ar jis toks pat kaip ir jūra? Neišsipildymas. Kerai.

„Jūra vandenynas“ – stiprus kūrinys, kuris šiemet švenčia jau dvidešimtmetį, kadangi buvo išleistas Italijoje 1993 metais. Smagu, kad turime šį kūrinį ir šiaip turime beveik visus šio autoriaus kūrinius lietuvių kalba. Manau, mielai šią knygą priglausiu prie savo kuklios bibliotekos, džiaugiuosi, kad su šia knyga galėjau labiau pažinti jūrą, o tiksliau – jūrą savyje, kuri atskleidžia įvairiapusišką žmogaus prigimtį – šviesias ir demoniškas prigimties puses.

Jūsų Maištinga Siela

Atsigręžus norisi kažko įdomesnio

Sveiki visi,

Paskutiniu metu jaučiuosi kuo nuostabiausiai dirbdamas. Kelerius paskutinius metus bijojau rudens pabaigų ir žiemos, nes jie man pasirodė gniuždantys ir nepakeliami. Juk žinot, kai trokšti dar sulaikyti saulės spindulį, dar pabūti ilgesnėje dienoje. O dabar žiūrėk, aušta ir temsta ant penkių pirštų valandų amplitudėje. Šviesos ilgesys, saulės ilgesys, žalumos būdavo beribis, o dabar net nepajutau, kaip atėjo gruodžio pabaiga. Na, dar ne pabaiga, bet tuoj tuoj... Tikrai nepajusiu, kaip pasibaigs metai. Ir nebijau, kad laikas slenka taip greitai, nepastebėjau, kad viskas taip greitai. Gruodis? Jau? Taip greit? Slenkantys darbai tiesiog ištrynė mane nuo laukimo. Nieko nelaukiu. Gyvenu ir esu tuo patenkintas, tik...

Šiandien pagavau save sekundei, kad taip einant per gyvenimą, nepajusi, kaip prabėgs ištisas dešimtmetis, nebeprisiminsi, ką veikei prieš dvi žiemas. Ir nežinau, kas geriau, ar eiti ir nejausti laiko, nejausti, kaip sensti, kad bėga laikas ir nesimėgauji jaunu laiku, kuris pasibaigs, ar sėdėti ir apgailestauti, jog laikas taip slenka sunkiai ir kiekvieną akimirką tavęs vis mažiau liks linijiniame laike? Aišku, apgailestauti tikrai neverta, tačiau manęs neapleidžia įtarumas, kad toks skubėjimas per darbus, tikslus link kažko gali pasibaigt kaip baterija „Sirijus“. Kuo viskas pasibaigs atsigręžus paskutiniojoje? Tikiuosi, kad ne koks furgono buferis! Che. Tebūnie kas nors įdomesnio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėlėti sapnai" / "L'écume des jours" / "Mood Indigo"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Gėlėti sapnai“ (L‘ecume des jours) (2013). Tai pati naujausia genialaus režisieriaus Michel Gondry kino darbas, kuris pasiekė ir Lietuvos kino gerbėjus. Šis režisierius man pažįstamas iš tokių kino juostų kaip „Jausmų galia“ (2004) ir „Miego mokslas“ (2006), pastarasis man nebuvo padaręs didelio įspūdžio, gal net kiek erzino savo pernelyg dideliu siurrealizmo srautu. „Gėlėtus sapnus“ vertinu kaip tarpinę vietą tarp genealiosios „Jausmų galios“ ir šiaip sau „Miego mokslo“. Režisierius šiai juostai pasitelkia vien tik prancūzų aktorius ir toliau savo ypatingai išskirtiniu braižu kuria pasąmonės sukeltų, regis, tik iš pirmo žvilgsnio nevaldomų reiškinių filmą.

„Gėlėti sapnai“, kurio tikslus vertimas turėtų būti „Dienų puta“, patiko savo paprastu siužetu – susitinka pora, įsimyli, mylimasis netenka mylimosios. Na, kas kine begali būti banaliau, nei šitokie siužetiniai kartoniniai rėmai? Filmas žavus ne dėl savo pagrindinės siužetinės linijos, bet dėl išskirtinio režisieriaus braižo ir raiškos – gebėjimas apjungti fikciją su realybe, sutuokti sąmonę su pasąmone, todėl tiek kiti, tiek šis filmas atrodo kiek iš fantastinio lygmens, bet fantastinių filmų kategorijai taip pat nepriskirsi. Režisierius, nepaisant „plastikinio sentimentalizmo“, yra labai buitiškas, tačiau buitiškumą jis paverčia romantika ir paverčia pasaulį suktis nuolatos neįtikėtinų detalių derinimo ir kontrastų apsuptyje. Tai ir glumina, menkesnį žiūrovą gali ir labai nuvarginti, tačiau man jis šįkart patiko. Patiko ir Audrey Tautou, kurią pamažu pagaliau imu prisijaukinti kaip visai įdomią ir savitai patrauklią kino aktorę, kurios anksčiau, prisipažinsiu, ne itin mėgau, bet po filmo „Subtilumas“ ėmiau jausti šiltus jausmus... Ką jau kalbėti apie ne taip seniai atrastą talentingą ir šarmingą prancūzų aktorių Romain Duris, kuris savo natūraliu patrauklumu, manau, gali pakreipti ne vienos merginos dėmesį.

Iš esmės filmo vientisoje linijoje nepatiko tik rūstoka pabaiga, kuri veikiau panešėjo į didelį bardaką, nes nusivažiavo į trilerinius niuansus. Širdžių trauktuvu besišvaistinti mergina susiruošia į keršto atrakcioną, o pagrindinės herojės mirties apeigos pasirodė pernelyg užtęstos ir preciziškos, bet kontrastingumas ir potekstės pavykusios kaip strėlytės į taikinį. Tai nėra itin sunkus kinas, kaip daugelis čia bandė priklijuoti, tiesiog reikia mėgautis kūriniu, jo pasauliu, personažais ir priimti tai kaip realybės ir fikcijos tuoktuves, labiau jaučiant nei žinant, ką autorius norėjo pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Laikinumo ištiktas

Sveiki,

Žiūriu šiandien muzikos vaizdo klipus ir tik po kelėtos įrašų pastebėjau, kad klausausi dainų, gyvų pasirodymų tų atlikėjų, kurių jau nebėra gyvų. Tai keista. Skaičiuoji nuo pasirodymo metus, štai pasirodymas 1999 metais, atlikėjas „išėjo“ 2012 metais, daugiau nei dešimtmetis gyvasties nuo pasirodymo. Klausi, ar jis žino, ten stovėdamas, kad mirs, ką jis benuveiks per tokį trumpą laiką? Aišku, kad nežino, bet... Kai šito klausiu, turiu galvoje, ar jis žino, ką darytų kitaip, jeigu mirtis būtų neišvengiama? Ką aš daryčiau, jei staiga rytoj nebebūtų gyvenimo? Viena yra planuoti ir sakyti, o kitą – čia ir dabar daryti, gyventi.

Siela