Filmas: "Nimfomanė II" (2 dalis) / "Nymphomaniac Vol. 2"

Sveiki,

Antroji Lars von Trier dalis „Nimfomanė II“ (angl. Nymphomaniac Vol. II) (2013) visgi mane smarkiai nustebino. Kažkaip po pirmosios „Nimfomanės“ dalies neturėjau itin didelio entuziazmo imtis antrosios filmo dalies, tačiau pažiūrėjau ir nustebau – ji kur kas įspūdingesnė. Aišku, vertinti reiktų abiejų dalių visumą, nes pirmiausia filmas buvo filmuojamas neatskirai, o kaip vientisas filmas, tačiau jį dėl komercinių niuansų ir trukmės teko iškeroti.

Antroji dalis, kaip ir tikėjausi, buvo kur kas tamsesnė, juodesnė. Pagaliau įvesti ir mistiniai niuansai – regėjimai, kurie buvo daugiau plėtojami „Antikriste“ ir „Melancholijoje“ (L. von Trier „Nimfomanėmis“ užbaigė savo depresijos kūrybos trilogiją). Antrojoje dalyje kur kas daugiau nuogumo, genitalijų, kur kas daugiau savęs žalojimo nei ieškojimo, savęs atradimo ir susitaikymo. Sadomazochistinės scenos gana aštrios, kondensuotos, tačiau už jų veriasi sudėtingas dvasinis personažo suluošinimas. Antrojoje dalyje toliau tęsiasi nimfomanės išpažintis su nepažįstamuoju namuose. Išpažintis kaip apsivalymo elementas – labai įdomios intelektualo ir nimfomanės susikalbėjimo lygmenys, apie kuriuos daugiau pamąstyti galėtų intelektualusis žiūrovas. Žinoma, pati filmo pabaiga, kaip ir „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“, „Antikristus“ yra staigi, netikėta ir brutali. Tiesą sakant, atomazga labai nustebino, o tai gero filmo bruožas.

Tikrai nesigailiu žiūrėjęs abi dalis, tik galiu apgailestauti, kad po pirmos dalies nemenką dalį žiūrovų gali atbaidyti žiūrėti antrąją dalį, į kurią sueina visi taškai ant „i“. Po brutaliu filmu slepiasi kažkas nepaprasto, intelektualaus, įdomaus, provokuojančio, rėkiančio, o tai būtina pamatyti. Patiko tolesnis organiškas aktorių darbas. Šioje dalyje buvo atradimas jaunoji aktorė Mia Goth, kuriai neseniai sukako 20 metų – šioje dalyje ji vaidina penkiolikmetę, kuri mylisi su nimfomane ir galiausiai tampa tikra rakštimi. 

Tai pajautos filmas, kvėpuojantis gana destruktyviais ir šaltais tonais, tačiau man patinka išlietas ir sukultas kiaušinis kine. Dėl jo verta pasinerti į kančių istorijas, kitaip kinas neturėtų dvasios.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Pusryčiai žydinčio balandžio pabaigoje

 

Sveiki,

Vakarykštės dienos grožis. Norisi kartoti ir atsikartoti, bet yra dar geriau – galima gyventi įdomiau, nesikartoti. Dabar prie kavos puodelio esu patenkintas būtimi. Absoliuti akimirka.

Vakarykščiai atsiminimai nuo jūros, pasivaikščiojimas po pušyną, sveikatingumo takas, vakare regėtas neprastas filmas, kurio geidei pusmetį, Hemingvėjaus ir Prusto tekstai prieš užmiegant...

Ir vėlei. Ankstyvas rytas. Daina. Pasiutęs žydėjimas  už lango, jokio trečio pasaulinio karo. Bent jau kol kas. Dienos darbai prieš akyje. Yra tikslas. Yra kava. Yra pozityvumas. Yra fotografija iš vakarykštės dienos ir aš neapvogtas nei laiko, nei Dievo – priešingai, esu apdovanotas kiekvieną akimirką, esu apdovanotas, kad galiu džiaugtis čia ir dabar. Bent retkarčiais. Rodos, nereikia daugiau...

Rytinė joga ir išlaisvinu kūną. Skutimosi putos vietoj grietinėlės ant dygstančių šerių. Palaistyta sočiai gėlė ant palangės. Katės ir šuns nėra. Bet tai nėra blogai.

Ir aš atsakau į pagrindinį Albert Camus Sizifo mite užduotą klausimą, kada žmogus nusprendžia, kad jis yra vertas gyvenimo ir gyvenimas vertas manęs. Dabar. Vertas. Šią akimirką. Pusryčių akimirką, kai gurkštelėjęs kavos prisimenu, kaip gera gyventi.

Ir Jums fotografija nuo jūros su pusryčių muzika, erotiška, tačiau vis tiek. Gera. Ir Verta.

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Nimfomanė" / "Nimphomaniac Vol. 1"

 

Sveiki, kino gurmanai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti naujausią danų režisieriaus Lars von Trier darbą „Nimfomanė“ (angl. Nimphomaniac Vol. 1) (2013), kurį galėjote išvysti ne tik „Kino pavasario“ repertuare, bet ir didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose. Jau labai ilgą laiką stebiu šio režisieriaus darbus, todėl po „Melancholijos“ mane labai domino, kuo visgi režisierius užbaigs savo depresijos trilogija – ji pranoko didžiausius lūkesčius, ne, ne tematika, bet gausa – paskutinis darbas trunka beveik keturias valandas, todėl jį reikėjo skaldyti net į dvi atskiras dalis. Aišku, kino teatrai išlošė, išlošė tikriausiai ir režisierius, kuris, pripažinkime, labai garsėja savo brutaliais pareiškimais. „Nimfomanė“ taip ir nebuvo įtraukta į Tarptautinį Kanų kino festivalį, galima numanyti dėl kokių priežasčių.

Taigi „Nimfomanė“... Apie nimfomanes jau teko regėti filmą „Nimfomanės užrašai“, tačiau ne ką ir beatsimenu, tik kai kurias scenas. L. von Trier tikriausiai nimfomanę įsiminsiu ilgam dėl kelių priežasčių – atvirumo, savito braižo, skandalo ir jau žinomų aktorių. Aišku, nebeminėsiu to, kad Lietuvos kino teatrai norėjo atsisakyti rodyti šią juostą ir suskubome rašyti įvairias peticijas ir protestuoti... Pažiūrėjau pirmąją dalį ir ji manyje paliko įdomių dalykų. Ne, tai nėra geriausias Triero darbas, bent jau man – gal reikėjo žiūrėti iškart abi dalis? Bet antrąją visgi nusprendžiau pažiūrėti rytoj. 

Nėra šiame filme tiek daug pornografijos, kiek tikėjausi, na, antrojoje dalyje jos gali pagausėti. Nesuprantu, kodėl tokius skandalus kelia žmogaus genitalijos? Juk tai žmogaus kūnas. Tik žmogaus kūnas neturėtų būti menkinamas moralinių vertybių, bet tai kita kalba, apie kurią režisierius savo filme kalba mažiausiai. Savęs nuvertinimas, žalojimas, priežastys, genezė raiška yra svarbiausi šio filmo komponentai. Jau vien ką reiškia panaudota valso muzika, kurią naudojo legendinis režisierius Stenlis Kubrikas savo paskutiniame irgi smarkiai erotizuotame filme „Plačiai užmerktos akys“ (1999). Daug erotizuotų vaizdų, jie gana įdomūs – ne tokie, kokie buvo „Antikriste“, kai sulėtinti kadrai priminė ne lytinį aktą, o kažkokį kosminį šokį. Šis filmas mažiau mistifikuotas, jis realesnis, neturi kosminio prado, čia netyko apokalipsė ir apskritai labai skiriasi nuo „Antikristo“ ir „Melancholijos“, kad net imi galvoti, kad ši depresijos trilogija apskritai nėra viena su kita susijusi ir ji lieka tik už kadro, pačiame L. von Triero gyvenime.

Filme įdomūs personažai, aktoriai. Labai nustebino Uma Thurman, kuri suvaidino paklaikusią ponią H. Labai žavi jauna, lolitiškos išvaizdos aktorė Stacy Martin, kuri iki tol nebuvo niekur regėta ir, galimas daiktas, tapo von Triero atradimu. Jau nekalbu apie visose dalyse pasirodžiusią Charlotte Gainsbourg, kuri man vis labiau ir labiau pradeda patikti – dėka von Triero, žinoma. 

Filmas labai savotiškas. Nepasakyčiau, kad jis kažkoks šedevras. Patiko labiau nei „Antikristas“, bet nepralenkė „Melancholijos“. Filmas emocionalus, aštrus, vietomis šokiruojantis, rėkiantis, tačiau visame kame pasikapsčius galima apčiuopti prasmę ir pajausti tai, ką norėjo pasakyti režisierius. Iš esmės tikrai patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Kraujo ryšiai" / "Blood Ties"

Sveiki, kino mėgėjai,

Vos tik pasirodė kino filmas „Kraujo ryšiai“ (angl. Blood Ties) (2013), suskubau greitai pamatyti, nes labai jau viliojo įspūdingai gerų ir taip gerai žinomų aktorių gausa – Mila Kunis, Clive Owen, Marion Cotillard ir kt. Ne tik holivudinio sukirpimo aktoriai įsigilino į savo naujus amplua, tačiau pats filmas „Kraujo ryšiai“ pasirodė pernelyg sausokas ir ganėtinai užtęstas.

Jau nuo pat pradžių darosi aiški pagrindinė filmo idėja, kuri praktiškai nekinta iki pat filmo pabaigos – broliškos kaltės atpirkimo istorija, kurios siužetas aplipdytas sodriomis kriminalinėmis viena su kita susipynusiomis istorijomis. Vienos šeimos istorija, kurioje meilė, išdavystė, meilė išdavystė, smurtas ir niūraus pasaulio vaizdinys, kuris dar nutapytas 7-8 dešimtmečių spalvomis pasirodė itin šalta, nors ir įtikinama. Filmą galima pagirti nebent dėl gerų kino aktorių, tačiau pats filmas manęs nepajėgė sužavėti, sugraudinti ar kaip nors kitaip paveikti – viskas išliko pernelyg šalta, nepajutau nei broliško pasiaukojimo, nei dar kažko, nors esama ir gražių niuansų, kaip tris kartus pabelsti į medį, sugniuždytų moterų gyvenimas – ypatinga žaviai atrodė Zoe Saldana.

„Kraujo ryšius“ vertinčiau kaip gana vidutinį filmą – tą pastebi ir kino kritikai. Prancūzų režisieriui Guillaume Canet, kuris sukūrė tokius filmų hitus kaip „Paplūdimys“ (2000), „Vidokas“ (2001) ir kt. tai nebuvo pats geriausias darbas, nors siužetas ir turėjo parako, tačiau jo nepavyko taip suvaldyti, kad išlaikytų mano dėmesį nuo A iki Z. Mano nuomone, yra kur kas vertesnių filmų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paranormalūs reiškiniai 5" (Paranormalus aktyvumas: Velnio ženklas) / "Paranormal Activity: The Marked Ones"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Paranormalus aktyvumas: Velnio ženklas“ (kitur dar galite sutikti kaip: „Paranormalūs reiškiniai 5“; „Paranormalus aktyvumas 5“) (angl. Paranormal Activity: The Marked Ones) (2014). Na, versti šį filmą „Paranormalus aktyvumas 5“ būtų neteisinga, nes penktoji šios sagos dalis pasirodys tik šių metų pabaigoje. Nors jau matėme ketvirtą dalį, tai peršasi išvada, kad ši dalis yra tarpinė tarp ketvirtosios ir penktosios kaip atskiras kūrėjų indelis į šią sagą.

Ši dalis toliau pratęsia įspūdingos sagos tęsinį. Na, įspūdinga jos gal ir nebepavadinsime, kadangi paskutinės dalys buvo gerokai išsikvėpusios, nuobodžios, pasikartojančios ir nevykusiai bandančios atvaizduoti tą patį šiurpų efektą, kurį sukėlė pirmosios dvi dalys. Šioji dalis, kurią režisavo visai kiti filmo kūrėjai, pasistengė, kad nors kažkiek skirtųsi nuo savo pirmtakų. Nors neatsisakyta tos pačios pasakojimo formos – jaunimas tamposi su savimi filmavimo kamarą, krečia juokus, kol galiausiai suvokia „prisižaidę“. 

Nors daugeliui ši dalis pasirodė dar nuobodesnė už buvusias, bet norėčiau šiek tiek apginti – filmo kūrėjai kur kas išradingesni, geresnis ir pats siužetas. Šioje dalyje kur kas daugiau paranormalių reiškinių, jau nuo pat pradžių prasideda mistiniai ir protu nesuvokiami dalykai, apsėdimas, šuns laikymas prie lubų, daugiau kraujo, smurto ir viskas vedasi į tą paslaptingą raganų sektą, apie kurią puse lūpos buvo užsiminta ketvirtojoje dalyje. Atsiranda paslaptingos kelionės laiku ir erdvėmis – tai išties pagyvina filmą, kad net norisi, kad kita dalis dar labiau išplėstų kontekstą ir papasakotų iš esmės raganų sektos pasakojimą, o ne vėl pasakotų naujos šeimos su kamera istoriją. Buvo smagu žiūrėti, filmas nustebino praplėsdamas sagos horizontus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela