Labas rytas ir kitas sąstingis

Sveiki,

Nemėgstu rytmečių. Kava, dulkių siurblys, neplauti indai, kurie rėkia iš visų pakampių – suplauk, suplauk, suplauk! Kūnas tarsi sulaužyta liniuotė pamažu klijuojasi į lankstų žilvitį. Įkišti krautis telefonai alsuoja padalomis dienos ritmui ir būsimiems pokalbiams, tylios vinilinės plokštelės ilgisi patefono adatėlės, pro plytas tekanti saulė, skersas ir nusikryžiavęs liepos šešėlis per langą braunasi į kambarį. Prakaitu ir miegu pridusęs chalatas ir kriokiantis kaimynų vaikas už sienos. Ar galima visa tai mylėti ir mėgti? Aišku. O kodėl gi ne?

„Galima, galima savo gyvenimą sukt atgal ratu...“ Ir net jeigu tas paros metas yra rytas. Ir net jeigu tas rytas, kai atvėsta dulkių siurblys po darbo ir indai dar varvantys kvepia plovikliu ir šešėlis linkdamas sutirpsta lyg žvakė.

Jūsų Maištinga Siela

Neringa Dangvydė pralaimėjo byloje ir mano internetinis eksperimentas

Sveiki,

Šiandien padariau tokį eksperimentą. Pasirodė straipsnis apie Neringos Dangvydės teismo bylos pralaimėjimą „Delfije“. Ir jos fotografija įdėta. Normali ir padori moteris. Ji parašė dvi pasakas apie karalaites, kurios myli viena kitą, ir dar kitų pasakų knygoje „Gintarinė širdis“, kuri buvo uždrausta platinti, įsikišus visokioms instancijoms. Kilo literatūrinis skandalas, bet ne apie tai...

Padariau eksperimentą. Įlindęs į komentarų skyrių, kuriame dergiama autorės išvaizda tokiais žodžiai kaip „dūra, atrodo kaip nesveika, pasižiūrėk tu į...“ ir pan. Stuktelėjau komentaru paraginimą, visiškai nesusijusį su homoseksualia tema: „Kaip jūs, lietuviai, turėdami tokias aukštos moralės vertybes, kovodami už savo vaikus, skatindami prevenciją prieš patyčias, galite čia sėdėti ir tyčiotis iš normalios protaujančios moters išvaizdos?“ Sulaukiau vadinamųjų antilaikų per 25  ir 5 laikus. Lietuvoje negalima ginti žmogaus už patyčias visai kitos sferos, jei to žmogaus pozicija yra savita kitoje sferoje? Darau išvadą, kad tėvai nelabai suinteresuoti arba suinteresuoti suklusti tik tada, kai tik jų pačių vaikas tampa patyčių objektu, o visa kita – nesvarbu, yra norma, nes pačių tėvų žodžiai iliustruoja padėtį. 

Liūdni žirgai tempia mane namo... 

Jūsų Maištinga Siela

Asmeninis reakcijos testas: Agness Landau ant "Stiliaus" viršelio

Sveiki,

Išties šokiruojantis žurnalo „Stiliaus“ viršelis. Prieš 20 metų vargu, ar apie tokį dalyką galėjome pagalvoti mūsų Marijos žemelėje. Tiesą sakant, trikdo. Ir mane. Nesuprantu, ar tai, kad Raulis, tapęs Agness Landau, išgyvenęs transformaciją tiek sielos, tiek fizinį būvio kartu su visos žiniasklaidos skaitovais ir žvilgsniu tolimą žiūros tašką priartinęs prie to, į ką skaudžiai reaguoja mūsų visuomenė – į seksualinius klausimus. Juk žinote, pas tą lietuvį, viskas gi lentynėlėje turi būti sudėliota, viskas turi būti normalu ir taip, kaip kiekvienoje vištidėje... Aišku, tas natūralumo-normalumo per dominuojančias moralinės mados ir vertybių tendencijas trikdo ne mažiau nei šis žurnalo viršelis.

Na, gerai, prisipažinsiu, trikdo ne tiek šis azerbaidžianietis, kuris tapo moterimi, bet antraštė – „noriu šeimos ir vaikų“. Kitų akimis: tarsi negana to, kad ryžtasi save viešai „afišuoti“, dar ir koja primynė gerklę, kvapą gaudančiam homofobui– vaikų ir šeimos! Nesiruošiu nei smerkti, nei teisti. Tikriausiai Landau tapo pagaliau laiminga, o daugelis Lietuvoje paspringo purvu. Kaip šitaip galima? Ir atvirkščiai, jei operacija būtų nepavykusi, tikriausiai daugelis plotų katučiu. Koks sąlyginis žodis „laimė“. Bet ne apie tai...

Apie tai, kad žmogus pasakė, nesvarbu, po kokių kūno ir dvasios transformacijų, kad nori to paties, ko ir mes visi – artumos ir tęstinumo, nepaisant savo kūno reprodukcijos galimybių. Nori. Ir tapatinasi su kolektyvine visuomenės sąmone, su pamatinėmis vertybėmis. Ir pasakė tai pačiu mums dabar jau natūraliausiu būdu – ant žurnalo viršelio, rėkiančiai, ryškiai ir aiškiai – teiskit, bet nuteisti vis tiek negalit. Gal tai labiausiai ir sutrikdė. Žmogus, kuris kitų akimis mažų mažiausiai yra tik „padaras“, per savo tikslus ir troškimus tampa kažkuo, kas esame mes visi.

Ir visgi, žinant, šitą momentą, susikirtimą, kai suglumsti, susimąstai, vertybės, moralės, stereotipai byra vėl klijuojasi ir staiga pasimeti... Apibendrinimas lyg ir įvykęs, o jausena tokia, lyg vis tiek žmogus, šiuo atveju Agness Landau, būtų padaręs kažką negero, kažką įžeidęs, sumenkinęs, galų galiausiai pavogęs kažkokias moralines nuostatas. Ir visiškai manęs to netrikdytų, jei ir nuoga būtų pavaizduota Oksana Pikul su užrašu: noriu 10 vaikų! Tai tokie priėmimo ir sutrikimo momentai mane tikriausiai labiausiai ir testuoja, ir demaskuoja, atskleidžiant ne tiek tolerancijos ribas, bet tiek, kiek tu esi pats, žmogau, tapatus visuomenės stereotipais, o kiek nuo jų atitrūkęs. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaizdai ir žodžiai" / "Words and pictures"

Sveiki, kino žiūrovai,

Režisieriaus Fred Schepisi filmas „Vaizdai ir žodžiai“ (angl. Words and pictures) (2013) tapo neregėtu atradimu. Kuo mažiau tikiesi iš filmo, tuo daugiau gauni – tai mirtina kinomano taisyklė. Na, pradėsiu nuo to, kad tai be galo gražus filmas, nuteikiantis nepaprastai optimistiškai. Mėgstantiems aštrias ir komplikuotos tematikos dramas, trilerius, šis filmas tarsi lietus dykumoje.

Aišku, filmas iš pirmo žvilgsnio nėra nei novatoriškas, nei režisūra kažkuo čia ypatinga, bet nuo pat pradžių pasidalijusi pedagoginė mokytojų stovykla, aštrūs ir flirtuojantys dialogai skamba taip gerai, kad tiesiog belieka mėgautis. Geras siužetas, o personažai su savo ydomis, priklausomybėmis ir šiek tiek nutolę nuo tradicinės Holivude „žolytę“ parūkančios jaunatviškos porelės klišių, kurių lemtis žinoma dar net filmui neprisidėjus. Režisierius skiria daug dėmesio asmeninėms personažų biografijoms. Literatūros charizmatiškas mokytojas, praradęs su sūnumi dėl alkoholio ryšį, balansuoja ties darbo netikimu, bet turi užgniaužtą talentą sužadinti literatūros troškulį, bet pats neturi įkvėpimo kūrybai. Nauja dailės mokytoja serga kūną paralyžiuojančia liga, buvo perspektyvi dailės mokytoja, bet dėl ligos atvyksta į provinciją, daug nieko nesitikėdama, ji įsivelia į karą su literatūros mokytoju, kuri meno rūšis – verbalinė ar vizualinė yra pajėgesnė išreikšti žmogaus dvasios būklę ir intencijas. Karas vyksta žavus, daug aistringo flirto, įtraukiami mokiniai, savęs atradimų ir, aišku, kažko praradimo.

Nuo pat pirmųjų kadrų aišku, kad herojai pasmerkti įsimylėti, tačiau lengvas ir „flirtiškas“ siužetas pritemptas iki švelnios dramos – kiekvienas iš mokytojų turi susigrumti su savo asmeninėmis problemomis ir jas įveikti. Nežinau, panašų filmą gal mačiau kažką prancūzų filme „Subtilumas“ ar kitame – „Geri metai“. Paprastas ir iš pirmo žvilgsnio neįpareigojantis filmas aprėpia aiškias tiesas, bet kartu pašlakstoma sūdytu intelektualiu vandeniu – daug meno dirbinių, įvairių grožinės literatūros citatų ir pan., kurie sugyvina filmą ir suteikia elegancijos, apskritai menas suteikia gyvenimui prasmės ir grožio, o šis filmas tai įprasmina, todėl buvau nepaprastai sujaudintas, kad tokios lengvos ir paprastos tiesos, jau žinomos kadaise, filme vėl gali mane sujaudinti, nuskambėti naujai, aktualiai. Rekomenduoju pedagogams, daile ir literatūra besidomintiems žiūrovams. O ką jau besakyti apie Juliette Binoche ir Clive Owen duetą? Labai skaniai žiūrisi, kai vidutinio amžiaus žmonės nepamiršta, kad jie vis dar nusipelnę būti laimingais.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemiga" / "Insomnia"

Sveiki, skaitytojai,

Kad režisierius Christopher Nolan yra puikus režisierius, tam, kurie matė nors vieną jo darbą, tikriausiai jokių abejonių nekyla. Tokie super filmų hitai kaip „Memento“ (2000), „Prestižas“ (2000), „Tamsos riteris“ (2008), „Tarp žvaigždžių“ (2014), „Pradžia“ (2010) jau daugeliui įsirėžę į sąmonę kaip gero siužeto ir reginio filmai. Nutariau pasidairyti, ko dar nematęs ir staiga žiūriu, jog reikia užgriebti „Nemiga“ (angl. Insomnia) (2002).

Christopher Nolan pristato savo trečią kino juostą, po to, kai 2000 m. po „Memento“ staiga išgarsėjo ir įsitvirtino kino industrijoje, tai tikriausiai niekas neabejojo, kad šis filmas irgi bus sėkmingas. Kino kritikai sutiko, kad tai tikrai vertas dėmesio režisierius ir „Nemigai“ neliko abejingi. Man asmeniškai, tai šiek tiek silpnesnis filmas už „Memento“ ir visai ne dėl to, kad kas nors jame būtų prasto, tiesiog „Memento“ struktūrinis pasakojimo klodas buvo toks įspūdingas, kad tikriausiai tik „Pradžia“ begalėjo jį įveikti. „Nemigoje“ žmogus – talentingas ir patyręs detektyvas atvyksta į Aliaską ir demonstruodamas aukštą profesionalumą ir analitinį protą padaro absurdišką klaidą – rūke nušauna savo partnerį, tačiau kaltę sumeta ieškomam žudikui... Ilga žmogiškoji sąžinės ir abejonių kančia nepaprastoje padėtyje, žiūrovui dar emocijas aštrina poliarinės naktys – amžinoji šviesa, dėl kurios personažas negali miegoti, todėl emocijos aštrėja, veiksmai tampa įtempti, o pasilpęs protas ir budrumas gali sukelti tokių komplikacijų, kad maža nepasirodys.

Filmas iš dalies man priminė dar ir kitą trilerį – „Mistinę upę“, kuris taip pat vertas žiūrovo akies. „Nemigoje“ pasirodo trys pirmo ryškumo aktoriai – Al Pucino, Robin Williams ir Hilary Swank. Aišku, visas filmo dėmesys Al Pacino personažui, kurio „vidiniai“ sąžinės sproginėjimai išties atskleisti ir turintys gelmę, todėl tenka sulinksėti galva ir iškelti nykštį, kad tai puikus aktorius – puiki vaidyba, puikus siužetas leido jam atsiskleisti. Kiti veikėjai galbūt įdomesni ne tiek savo gelmėmis, kiek tampa įdomios antraeilės, bet lemtingos figūros. 

Filmas neturi režisieriui būdingos žaismės su laiko chronologija, atmintimi, pasąmonės šuoliais, tačiau vis tiek glaudžiasi prie žmogaus prigimtinių dalykų, jaučiamas švelnus trilerinis mistifikavimas, bet jis nėra akivaizdžiai akcentuojamas. Visgi filmas puikus ir stiprus su tuo ypatingos kančios personažu, tokie filmai be jokios abejonės turi išliekamos vertės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela