Taip, gerai įsižiūrėkite.
Šis didelis išsipūtęs burbulas vandenyne yra nugaišęs baltasis banginis. Jūreiviai
jį aptiko nuo Australijos krantų nutolus apie 54 kilometrus. Pirmiausia jūreiviai
pagalvojo, kad vandenyje plūduriuoja kažkas antgamtiško, netgi galimai koks
nors ateivis, tačiau mokslininkai greitai patvirtino, kad tai plūduriuojantys
baltojo banginio palaikai.
Pasirodo, viduje yrantys
riebalai ima pūstis ir kelti kūną į paviršių. Pasak gamtininkų, nėra baisesnio
dvoko pasaulyje, nei sprogus šitam burbului. Aš irgi nenorėčiau atsidurti šalia
jo.
Naujoji Katy Perry daina
buvo iš esmės laukta, tačiau tikriausiai komerciškai ne tokia sėkminga, kaip
prieš trejetą metų startavęs „Roar“ kūrinys. Visų pirma daina nepriklausys
jokiam albumui, tai vienetinis singlas, skirtas Rio Olimpinėms žaidynėms, nors,
kaip pati atlikėja teigė, ši daina jau seniai sukosi pas ją ir laukė tinkamos
progos išleisti. Tikriausiai albumo gerbėjams dar teks palaukti, o štai daina
„Rise“ tikrai tinka olimpiniam kontekstui, tačiau komercinis manevras šiek tiek
nuvilia. Pirmiausia daina pristatoma su olimpiniais čempionais ir olimpiadų
akimirkomis – paprastas vaizdo klipas, kuris po kelių savaičių užblokuojamas
Lietuvos žiūrovams ir pristatomas naujas Katy Perry vaizdo klipas su parašiutu.
Kam šis dvigubas manevras, taip ir neaišku...
Bet kokiu atveju ši daina
sulaukė įvairių vertinimų, vieni kritikai teigė, kad kūrinys neužbaigtas iki
galo ir yra „šlubuojantis“, dar kiti, kad tai puikus ir galingas kūrinys,
tinkantis Kary Perry vokalui. Nedrįsčiau itin kritikuoti paties kūrinio, nes
jis man patinka, kaip patinka ir pats Katy Perry elektros pripildytas vokalas.
Daina klausosi, ji vidutinio tempo, daug elektroninės muzikos garsų ir nieko
nuostabaus, kad daina populiarėja, juk ją padėjo sukurti hitų kalvis Max
Martin. Kol kas išsamesnių duomenų apie topus nėra, tik tai, kad „Rise“
neaplenkė ankstesnių K. Perry hitų komercinės sėkmės. Numeris vienas tapo
Australijoje, Suomijoje. Billboard tope kūrinys debiutavo 11 vietoje ir, rodos,
aukščiau jau nebepakils, bet taip jau yra, kad man patinkantys kūriniai retai
kada tampa totaliais hitais.
Siūlau pasiklausyti
šamaniškų garsų ir K. Perry vokalo dermės, kuris man tinka ir patinka:
Prancūzų režisierius
Francois Ozon yra vienas keisčiausių fenomenalių režisierių, kurie kuria savo
kiną. Jis kaip ir analogiškas ispanų režisierius Pedro Almodovar, nevengia itin
aštrių ir seksualiai jaudinančių scenų, kur pasireiškia nestandartiniai
įvairios seksualinės orientacijos personažai. Ir abu šie režisieriai gyvenime
yra homoseksualai, abu pasirodo epizodiškai savo juostose. F. Ozon vienas
naujausių darbų „Nauja draugė“ (pranc.
Une Nouvelle Amie) (2014) taip pat
sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, nors, mano nuomone, jo filmas „Provokuojantys
užrašai“ (pranc. Dans la maison) buvo
kol kas geriausias darbas.
„Nauja draugė“ su F. Ozon
būdingu matymo maniera pasakoja istoriją apie iš dalies susidvejinusią
asmenybę, tačiau pasirodo, ji nė velnio nesusidvejinusi, tiesiog vyrukas
jaučiasi moterimi ir tik dėl visuomenės normų turi apsimetinėti tuo, kuo nėra,
kad patenkintų „teisingo pasaulio“ sąrangą. Pirmieji kadrai gana melodramatiški
ir primena eilinį holivudinį filmą, tačiau greitai išryškėja esminė tapatybės
problema. Moteris esanti vyro kūne – intymi tema, kurios imasi F. Ozon, tačiau
jis nesistengia absoliutinti dramos, atskleisti baisiausių jos gelmių ir
veikėjo kančių. Su tam tikra estetine nuostata, akcentuojant LGBT kultūros
niuansus, jis pasakoja ne tiek apie problemos kančią, kiek apie tos problemos
kančios žavesį ir grožį. Režisieriui rūpi ne tapatybės problema, bet patirtas
veikėjo džiaugsmas, jo sugrįžimas į tikrąsias vėžias, todėl filmas iš dalies
praranda gylį, tačiau įgauna naujų spalvų ir manieros, bet kokiu atveju,
režisierius šįkart „šviesus“, jis intriguoja juodomis spalvomis, tačiau atskiedžia
šviesias spalvas. Gal dėl to jo personažai pasiturintys, intelektualai, sveikai
gyvenantys, turintys GALIMYBĘ rinktis, todėl taip toli nuo socialinio dugno. Tiesą
sakant, neįsivaizduoju F. Ozono kaip socialinės dramos kūrėją, nes jam kur kas
labiau rūpi hedoniškoji gyvenimo pusė, kuri jo filmuose, dievaži, nėra bloga,
bet priešingai – norisi jame būti ir patikėti, kad per karnavalą ir karkasą
papasakota istorija iš tikrųjų žadina svaigaus margo gyvenimo pojūtį.
Neslėpsiu, „Nauja draugė“
gal nėra stipriausia režisieriaus juosta, bet tikrai stiprus filmas, kuris
pakeri savo maniera, tematika, spalvomis, garso takeliu, o ką jau kalbėti apie
gerai žinomus prancūzų aktorius. Kuo toliau, tuo labiau dievinu Anais
Demoustier! Sakyčiau, prancūziškoji Juliane Moore, o kad režisieriai mėgsta
Romain Duris ir visi jo geidžia – tą jau seniai žino visi kinomanai. „Nauja
draugė“ puikus, intriguojantis filmas su gal kiek provokuojančiu siužetu, kuris
privers perdėtus mačo pasijusti nejaukiai, o moteris gal ne tokias nutolusias
nuo vyriškumo stereotipų. Bet kokiu atveju žinia šio kūrinio pasauliui labai
aiški: kiekvienas nusipelno būti gyvenime tokiu, kokiu jam norisi.
