Retai kada pas mane
„ateina“ rusiškos dainos. Mano kartoje dauguma rusiškų dainų susijusios su
prastu skoniu, su prastu kaimišku popsu iš raudonos padaužytos raudonos Audi 80
pradarytos mašinos. Tačiau nesu linkę teisti rusiškos estrados, nes joje gausu
ypatingų balsų, atlikėjų ir muzikos kūrinių. Viena iš tų ypatingųjų, bent man,
yra kirkizų kilmės atlikėja Nargiz Zakirova, kuri pasižymi ekstravagantiška
šamaniška išvaizda.
Tiesą sakant, debiutinis
jos albumas, pasirodęs prieš gerus 15 metų dabar kelia šypsnį, kadangi tada
atlikėja absoliučiai neatsiskleidė kaip atlikėja – tuokart šiuolaikinės muzikos
garsai ir būgnai nurungė pačios Nargiz asmenybę. Šiandien atlikėja jau pelniusi
pripažinimą visoje Rusijoje, o jos dainos klausomos visame pasaulyje. Kol kas
noriu pasidalyti tikriausiai pačia mėgstamiausia jos daina ir vaizdo klipu,
kuris, manau, daugelį turėtų sužavėti, ypač gilus ir sodrus atlikėjos vokalas. Vizualiai
ir energetiškai patraukli atlikėja kausto dėmesį visomis prasmėmis.
Pasižiūrėkime:
Kurį laiką visai nurimusi
ir nutilusi Lady Gaga neskuba susigrąžinti staiga blykstelėjusios muzikinės
šlovės. Regis, trumpam pasitraukus į užkulisius ir besifilmuojant seriale „Amerikietiška
siaubo istorija“ bei dainuojant džiazą, ne tokį populiarų masėms muzikos žanrą,
ji lyg ir prarado pop muzikos pozicijas. Kad ir kaip ten bebūtų, mano galva,
Lady Gaga jau perrašė pop muzikos istoriją, kaip kadaise tai padarė Madonna,
todėl, kad ir ką ji besiimtų, šiandien ji atrodo, bent man, vis tiek įdomi.
Galbūt jos daugelis
nemėgsta dėl ekstravagantiškumo ir populiarumo – taip, buvo metas, kada jį „pataikė“
į paauglių masės madą, tačiau sunkoka bus susigrąžinti visuomenės dėmesį tais
pačiais būdais, kokius ji demonstravo 2009-2012 metais. Bet tikriausiai tai jai
ir nebeaktualu, kadangi pelniusi „Auksinį gaublį“ už vaidmenį, manau, Lady Gaga
tik dar labiau pauniversalėjo ir parodė, kad yra ne iš kelmo spirta. Prieš
metus išleistas singlas ir vaizdo klipas apie moterų prievartą praktiškai
nesulaukė itin didelio susidomėjimo – socialinė tema – tai ne blizgučiai ir,
regis, atlikėjai svarbu prabilti kur kas realesnėmis temomis... Rugsėjį ji
išleido naują dainą „Perfect Illusion“, kurią būtų galima pavadinti pop roko
daina, o netrukus pasirodys ir jos albumas.
Tiesą sakant, nesu
didelis jos gerbėjas, bet ši pop roko daina kažkaip skamba galvoje. Su ARTPOP
albumu pasiekusi ekstravagantiškumo piką staiga albumas klausytojų buvo
neįvertintas ir šis naujas sugrįžimas be pompastikos tikrai, mano galva,
sveikintinas, nors galbūt atsiras (ir atsiranda) tokių, kurie pasiilgsta
senosios Lady Gagos. „Perfect Illusion“ visgi daina pritaikyta masėms, tačiau
kartu akivaizdžiai žymi visai kitą atlikėjos muzikos etapą. Billboard tope pasiekė
viso labo 15 vietą – gana aukštą, bet netriumfuojančią vietą, o tai sako, kad
Lady Gaga nepraranda klausytojų. Pasiklausykime ir pasižiūrėkime naujojo jos
vaizdo klipo:
Filmas „Mama“ (ispan. Ma Ma) (2015) buvo ko gero vienas laukiamiausių ispanų kino
projektų per pastaruosius metus. Ispanų režisierius Julio Medem yra vienas
mėgstamiausių mano apskritai režisierių, kurio pasakojimo stilius su niekuo
nepalyginamas – pilnas magiško realizmo elementų, erotikos, pasitikėjimo,
mistikos, ryžto ir ko tik reikia geram ir unikaliam jo kūriniui. Po 2010 metais
pristatyto puikaus filmo „Kambarys Romoje“ režisierius buvo nutilęs ir, regis,
nedirbo absoliučiai jokių projektų. Apskritai tai nėra produktyvus režisierius,
tačiau jo kiekvieną filmą vertinu kaip atskirą ir savitą pasaulį.
Filmas ne itin vykusiu,
mano nuomone, pavadinimu „Ma Ma“, kuris reiškia iš esmės Magdalenos,
pagrindinės veikėjos, vardo santrumpą ir, žinoma, mamą. Filmas absoliučiai
neįvertintas kino kritikų, tačiau pelnė kelias „Goyos“ nominacijas dėl
aktorinės pusės. Taip, filmas patrauklus savo dviem mega ispanų kino
žvaigždėmis, jau ko gero galima sakyti legendomis – Penelope Cruz ir Luis
Tosar. Jų pasirodymas šiame filme itin ryškus ir įdomus, ypač P. Cruz, kuri
suvaidina vėžiu sergančią moterį, kuri negali gydytis, nes tuo pačiu laukiasi
kūdikio... Iš esmės filmas apie vieną didelį atsisveikinimą, jautri motinystės
tema, kurios imasi J. Medem iš esmės gana moteriškai, tačiau su savo būdinga
mistifikavimo maniera perteikia sielos ir kūno filosofiją, kad po mirties
niekas nepasibaigia, o gyvenimas prasitęsia kitomis formomis. Šį reinkarnacijos
dėsnį jau galėjome regėti „Chaotica Ana“ (2007) ir kituose jo filmuose.
Apskritai režisierius naudoja jau atrastus savo mistikavimo būdus – išgalvoti
žmonės, ateinantys kaip vizijos ir vaiduokliai, žvilgsnis į Rytų valstybes –
šįkart Rusiją.
Žiūrėjau „Mama“ ir
galvojau, kad režisierius geras, filmas geras, bet nepajutau reikšmingos
kūrybinės evoliucijos. Režisierius itin intymus, dažnai maigo P. Cruz krūtis,
tačiau filmas akivaizdžiai negali pranokti ankstesniųjų jo darbų, kadangi gelmė
ir žaidimo taisyklės tokios pat. Kai kada scenos konstruojamos pernelyg
didaktiškai teatrališkai – visi šeimos apsikabinimai, dainavimas,
atsisveikinimai... Taip lyg aktoriai kartais dirbtų kaip užsakyti, nors štai
kičo meistras P. Almodovaras atvirai demonstruoja, kad kičas yra gerai ir juo
galima išgauti efektą. Visgi manau, kad „Mama“ puikus filmas ir norėtųsi, kad
režisierius jau perkopęs per 50 slenkstį, nesustotų ir dar tikrai pateiktų ne
vieną puikų filmą, nes jis tokius moka sukti.
