Šios dienos daina: Gwen Stefani "Cool"

Sveiki, skaitytojai,

Jau ne kartą esu pristatęs Gwen Stefani ir jos dainas. Tiesą sakant, man jos mėgstamiausias solo albumas vis dar tebėra debiutinis 2004 metų albumas. Daina „Cool“ būtent yra iš šio albumo, kuri kaip singlas pasirodė 2005 metų liepos mėnesį. Saldaus balso pop dainininkė itin mėgstama klausytojų ir publikos. Tiesa, paskutiniu metu susigrąžinti jaunųjų klausytojų publiką sekasi ganėtinai sudėtingai, kadangi keičiasi klausytojų kartos ir apskritai pop muzika, kuri vis smarkiau tampo tiesiog šokių muzika. Visgi „Cool“, sakyčiau, yra puikus muzikos kūrinys, kuris lyginamas su 1980 dešimtmečio lengvomis Madonnos bei Cyndi Lauper dainomis.

Tiesą sakant, kūrinys buvo parašytas kur kas anksčiau grupei „No Doubt“, kurioje Gwen Stefani dainavo kaip pagrindinė vokalistė, tačiau tąkart kūrinys nebuvo užbaigtas iki galo, todėl į albumą neįėjo. Galvoju, kad gerai, kadangi dabar galime šiandien pasiklausyti puikios „švarios“ versijos. „Cool“ įvairių šalių topuose užėmė gana aukštas pozicijas, bet numeriu pirmu tapo tik JAV-ose, šokių muzikos Billboard reitinge. Nepaisant to, kad tai ne pats galingiausias atlikėjos hitas, man daina graži ir kelianti ryškius sentimentus, o vaizdo klipas apskritai kaip reta itin tinka dainai. Tokių vaizdo klipų, kuriuose būtų linijinė pavaizduota istorija paskutiniu metu beveik nebepasitaiko, todėl galime klausydamiesi dainos pasižiūrėti ir beveik mini filmą:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaprastos istorijos" / "Histoires extraordinaires"

Sveiki, 

Dar vienas nustebinęs filmas tokiu gana neįprastu pavadinimu „Nepaprastos istorijos“ (ital. Histoires extraordinaires) (1968). Tai trijų skirtingų rašytojo E. A. Poe istorijų trilogija viename filme, kuriuos ekranizavo skirtingi savo laikmečio kultiniai režisieriai, ypač Federico Fellini. Pagalvojau: kiek, dievaži, mes piratinėje rinkoje išsivertę šlamšto ir visokiausių abejotino kino, bet štai neturime praktiškai nė vieno Fellinio filmo. Kaip visada elitinis legendinis filmas lieka tik tikriems gurmanams, kažkur kino festivaliuose, kuriuose vis dažniau rengiami retrospektyviniai seansai, prisimenant seną gerąjį kiną.

Tiesą sakant, pažintis su „Nepaprastomis istorijomis“ buvo ir malonus, ir šiek tiek išbandymas. Visų pirmą tai ganėtinai ekspresyvi kino juosta, kurioje dvelkia stipri magiška trauka, neracionalus vaizdinys, veikėjai, o psichologiniai veiksmai arti totalaus sadizmo vaizdavimo. Tai traukia, tai neįprasta, tai aštru, kai istorija ir filmas tampa mįsle, tarsi žaidimas, tarsi seansas taptų papildomu rebusu, bandant įminti istorijos esmę. O esmė labai paprasta: blogosios žmogaus prigimties galios, konkuruojančios su gerosiomis. Tai įspūdinga, tai traukia akį, tai metafizinis kinas, kuris visada šiek tiek balansuoja kaip Morė per Užgavėnės: vis kažkas netikra. Nepaisant visko, filmas išties modernus ir emocionaliai paveikus.

Neįtikėtinai gražios aktorės būta Jane Fonda, kuri suvaidino pirmosios novelės ekranizacijoje, kuri labiau primena senąsias čekų ekranizuotas pasakas, bet čia istorija, kaip ir buvo galima tikėtis iš E. Alano Poe, nėra saldi. Lygiai tas pats ir su kitomis novelėmis, kuriose pasirodo kino legendos Brigitte Bardot, Alain Delon ir kt. Aišku, labiausiai laukiau paskutinės dalies, kurią ekranizavo pats F. Fellini ir nustebau, kad priminė „Jaunystės“ ir „Didis grožis“ filmų režisieriaus braižą itin intensyvi ir ekspresyvi minties išraiška, bet kartu ir vargina novelės finalas, nes nuo tų abstrakcijų ir haliucinacijos vaizdinių šiek tiek pasidarė bloga, nes jau per daug. Šiaip man labiausiai patiko vidurinioji novelė. Filmas, kad ir koks jis bebūtų „skonio reikalas“, žadina dvejopus jausmus, todėl jis man patiko tiek turiniu, tiek vaizdavimo išraiškomis. Ir, žinoma, aktoriais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fusis" / "Fúsi"

Sveiki, skaitytojai,

Pernai „Scanoramoje“ pristatyta drama „Fusis“ (island. Fusi) (2015) išties palaiko tą tamsų ir niūrų socialinę bendrystės ir atskirties problemą, kurią taip mėgsta islandų kinas. Filmas kai kur pristatomas kaip komedija, tačiau to humoro, nykaus ir ironiško, kaip katino ašaros. Šis humoras „reikalauja“ liūdesio, nes pasirinktas neįprastas personas, kuris turi neįprastus santykius su žmonėmis.

Vyrai, mėgstantys pasišaipyti iš Fusio, jo infantiliškumo, ant galvos „stovinti“ motina daro jį nutukusiu ir tingiu namisėda... Kartais atrodo, kad jis kaip guminė padanga ir jam niekas nerūpi, nes visi jo jausmai užguiti ir apaugę riebalais, tiesą sakant, apatiškas veikėjas nieko ir negali nustebinti, nebent tokiam veikėjui ateina meilės periodas... Panašiai ir su Fusiu bei jo gyvenimo permainomis. Pamažu po drungna ir niūria atmosfera ryškėja paprasto žmogaus kibirkštis. Santykiai ir meilė vis dar visagalė, netgi Islandijoje. 

Pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Gunnar Jonsson, kuris nuostabiai atliko savo rolę. Toks tingus „šernas“, tokia dzebudistiškai ištransliuota ramybė gali sukelti paprastam žiūrovui nemažai emocijų. Tiesą sakant, filmas bando balansuoti ant keistojo personažo ir aplinkinių požiūrių, priartėjama netgi prie pedofilijos, tačiau čia svarbiausia asocialumo ir žmogaus brandumo temos, kurios ir įdomios, ir traukiančios dėmesį. Tiesą sakant, gal pats filmas, kai jį žiūrėjau, ne tiek ir patiko, kiek ta analizė po seanso, kai pamatai, kokioje plokštumoje sukurtas filmas ir kaip tai režisierius padarė, nori-nenori tenka pripažinti, kad „Fusis“ gera skandinaviška drama, kuri gal visiems ir neįtiks, bet gurmanams tai dar vienas karamelinis saldainis.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela