Jurga Ivanauskaitė: šiandien Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 55-eri

Sveiki,

Kaip ir kasmet... Jurgos Ivanauskaitės gimtadienis kažkoks ne gimtadienis, nes gimtadienio aš jos neprisimenu. Prisimenu mirties dieną. Prisimenu itin šaltą ir ledinį vasarį. Tiesiog garas iš burnos veržėsi, kvepėjo eglių skujomis, o nosies gyvaplaukius traukė šerkšnas. Laidojo ją. Jurgą.

Praėjo devyneri metai, kai Jurga Ivanauskaitė sustingo ir amžinai mūsų sąmonėje liko tokia, kokia buvo paskutiniaisiais savo gyvenimo metais. Viršvalandžiuose. Mano atmintyje, praeities lede: praėjo devyneri metai, o ji nė kiek nepaseno, tik mano santykis pasikeitė. Nebeatsiverčiu kaip anksčiau pasiskaityti jos knygų ir eilėraščių. Bet kaskart galvoju, kokią žymę ji paliko mano savivokoje ir net sunku patikėti... Dabar, aišku, net juokinga, šiek tiek neigiu tą didžiulę įtaką. Matyt, laikas bus nuplovęs kažką iš manęs, bet taip, tai tiesa. Jurga buvo, Jurga veikė ir tebeveikia kaip asmenybė. Tarsi programa. Tarsi savaime suprantama lapkričio 14-oji. Gimtadienis, kuris kartu žymi ir jos netektį, nesgi kas skaičiuoja gimtadienius žmogui po mirties? Lyg šventė ir ne šventė. Keista būsena. Pakalnutė, pražydusi vienai dienai, tarp pirmųjų sniegų.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Inferno" / "Inferno"

Sveiki, 

Niekada nebuvau itin didelis „Da Vinčio kodo“ gerbėjas. Po to, kai nusivyliau knyga, iš esmės nusivyliau ir kino filmu, tačiau gyvenime viskam galima suteikti antrą šansą ir šįkart pačios naujausios D. Brown knygos ekranizacija „Inferno“ (angl. Inferno) (2016), kuri, tiesą sakant, nieko neturėjo nustebinti, turėjo tą antrąjį šansą. Jeigu iš tikrųjų – į kino salę ištempė draugai ir aš jau nebeturėjau balso filmo pasirinkime, tačiau, vedamas pačių niūriausių prognozių, filmą sužiūrėjau gana įtraukiančiai, nepaisant to, kad už nugaros jaunimas kino salėję atsidaręs alaus skardines užparpė kaip ruoniai.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Prabangus, sukaltas veiksmo trilerio bruožais, atmiežta intelektualiais rebusais, kurie dažnai praslysta paprastam, ne itin meno istorija besidominčiam žiūrovui, todėl kur kas stipresnė filmo pusė, priešingai nei romane, atrodo ne intelektualioji rebuso pusė, bet būtent pasaulinio terorizmo trileris. Ar pasaulis nugarmės į apokalipsę, kai pasklis viską naikinantis virusas? Akivaizdu, kad filmas sukurtas absoliučiai pramogą mėgstančioms masėms ir tame žanre, galima sakyti, jis neblogas, tačiau nuobodokas ir pernelyg nuspėjamas. Manau, kad pats rašytojas D. Brown išsikvėpė, nes istorijos konstrukto principas labai panašus, todėl nebenustebina, kaip nebenustebina kiti serialų sezonai, nes žiūrovas kuo puikiausiai žino žaidimo taisykles.

Nepaisant jau žinomų taisyklių, klišių ir praktiškai D. Brown nieko naujo nebegali pasiūlyti, filmas susižiūri su vidutinišku parako užtaisu: ir smagu, ir vietomis to veiksmo nemažai, bet iš kitos pusės atrodo šiek tiek abejotinų derinių. Kaip antai vos leisgyvis ir narkotikais apsvaigintas daktaras greitai be kraujo žymelės ima aiškintis naują paslaptį, kad išgelbėtų pasaulį. Šiek tiek primena „Pinkį ir Makaulę“. Pasakysiu taip: jeigu tikitės intelektualių rebusų ir daug meno bei kultūros žinių, pamirškite, filmui svarbiausia veiksmas ir tai, kaip tikėjausi, tikrai nėra pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Amerikiečiai pasiilgo botago: Donald Trump ateina į valdžią

Sveiki,

Nuo šiol lietuviškas gražus žodis „trumpas“ nuo šiol turės kiek ir kitokią reikšmę – naująjį JAV prezidentą Donadą Tumpą. Tiesą sakant, visi raudojome, jog amerikiečiai subalsavo už šoumeną milijardierių, kuris parodė, kad tereikia pasimeilinti žiūrovui. Juk kas yra balsuotojas? Žiuūrovas, kuriam reikia žaidimų ir duonos, o Trumpas tai supranta, bet ar supranta amerikiečiai, magdonado ėdrūnai? Tereikia pasakyti, koks aš makleris, nešvarus ir korumpuotas, kaip ir kiekvienas iš mūsų, šiek tiek pašmaikštauti, pasakyti ką nors apie moteris ir viskas. Tai šiek tiek priminė mūsų bobučių simpatijos Brazauskui, kada šis „vyriškai“, kaip žentas mokėdavo paflirtuoti su „uošvėmis“. O ką Donaldas Trumpas? Į garsiakalbį visam pasauliui pareiškė, kad kiekvienas žmogus turi turėti ginklą, nors paskutiniu metu ginkluotų išpuolių ir sprogdinimų JAV tiek daug, kad tik spėk apraudoti ir rašyti facebooke „Je suis...“. O kai moteris pavadina „vyro vergėmis“, tos pačios emigrantės su plakatais ragina balsuoti už Trumpą, nes pažadėjo ginklą. Nei moteriško orumo, nei smegenėlių ir...

...ir galvoju, jog amerikiečiai to nusipelno. Nors kol kas net šioji „demokratiška“ rinkimo sistema man neaiški, kad nubalsavę daugelis už Hilari Clinton, vis tiek išrenkamas D. Trumpas? Visgi kam ta demokratija, jeigu specialūs rinkėjai „virš galvų“ nusprendžia už tautą. Nestebina, nes amerikiečiai nusipelno. Visi, kurie balsavo už Trumpą nusipelno pagaliau pajusti jo botago. Tik ar nusipelno tie, kurie tikėjo ir sąmoningai vertino demokratiškus principus? Gal H. Clinton ne šventoji, bet ta kryptis buvo palanki demokratijai, Europai, galiausiai Lietuvai. Aišku, kažkiek amerikiečių sąskaita, bet ar negeriau šitaip, nei Trumpo rinkiminės kampanijos tezės, kurios, pripažinkime, smarkiai populistiškai nacionalistinės. Ir Amerika nubalsavo, Britanija dėl pasitraukimo nubalsavo, Rusija agresyvėja ir esu linkęs manyti, kad vis nėra į gerą. Bet... Bet artėja Kalėdos! Pasinerkime į dar vieną iliuziją ir leiskimės vedami iliuzinio šou.

Jūsų Maištinga Siela