Geriausios 2016 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Nepasakyčiau, kad 2016 metai buvo kokie ypatingi skaitymo metai. Perskaičiau lygiai 30 knygų t. y. dviem knygom daugiau nei pernai ir jų būta visokių: vienos labai geros, kitos vidutinės. Kuo toliau, tuo labiau man brangus skaitymo laikas, todėl norisi perskaityti tik „grietinėlę“, todėl praktiškai esu priverstas atsisakyti kuo daugiau vidutiniškos populiariosios literatūros kūrinių, bet negaliu atsisveikinti su paauglių ir vaikų literatūra, kadangi to reikalauja darbas. Visgi per mėnesį vidutiniškai perskaitau po dvi knygas ir, manau, kad tai yra pakankamai daug, kadangi didelį dalį laisvesnio laiko suryja kinas, o namiškiai bamba, kad esu kaip knygų žiurkė.

Knygų žiurkė? Atsiprašau, permečiau keletą blogų, kur asmenys teigia perskaitę po 80 ir 120 knygų per metus. Pagalvojau: kur jų akys, iš kur jie tiek daug laiko skaitymui ir... Dievaži, kaip tada knygos galvoje ir ištisi pasauliai rikiuojasi galvoje? Peržiūrėjus jų repertuarą, neretai tenka nusivilti, kad knygos daugiau ar mažiau popsinės, „laikui prastumti“, todėl nieko nuostabaus, kad jos keičiamos kaip kojinės. Aišku, aš čia jau leidžiuosi kritikuoti dėl skaitymo ir, žinoma, juodai pavydžiu knygų kiekio ir laiko. Šiaip ar taip, reikia dar ir gyventi, ne vien skaityti.

Taigi per 2016 skaitymo metus perskaičiau nemažai gerų ir dėmesio vertų kūrinių, bet perkračius atmintį (ypač emocinę) visgi ne tiek daug iš tų perlų ir užsiliko kaip tikrai mane sudrebinusių ir pritrenkusių kūrinių, tokių, su kuriais dar vaikščiojau ilgai mintyse. 

Iš viso perskaityta: 30 knygų

Lietuvių autorių: 10

Verstinės: 20

Poezijos: 2

Prozos: 28

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERSTINĖS KNYGOS! (TOP 5)

1. Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Nobelio laureatė ne iš kelmo spirta. Šįkart mano topo viršūnė sutapo su dienraščio 15min.lt literatūros apžvalgininku Andriaus Ožalo įsimintiniausiomis knygomis (jo sąrašą rasite ČIA). Nuostabiai sujaudinusi baltarusės knyga tiesiog pritrenkė savo žiaurumu, džiaugsmu ir ištisa sovietinės epochos anatomija. Knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių, tiesiog galvoju, kad ją reiktų skaityti, o ne faktografines lektūras. Tai gyva atminties ir liudijimo archeologija. Geriausia 2016 metais skaityta knyga!

2. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“.

Šiemet skaičiau ir autoriaus „Nešlovė“, bet tai, kaip perskaičiau „Barbarų belaukiant“ mane ilgam sukrėtė. Negailestinga K. Kavafio eilėraščio rekonstrukcija, kai idėja eina greta su egzistencinės literatūros gelmėmis. Negailestinga, stipri ir kol kas geriausia iš trijų perskaitytų jo knygų! 

3. Jeffrey Eugenides „Midlseksas“.

Neįtikėtinai kultūriškai sodri knyga, kuri pasakoja kelių graikų į JAV emigrantų kartas istoriją, perpasakoja XX amžiaus polinius įvykius, kartų adaptaciją ir kartu papasakoja apie dvilytį žmogaus gyvenimą tarp pasirinkimų. Puikus pasakojimo stilius, platūs kontekstai, jaudinančios seksualumo temos. Velniškai stora knyga, tačiau verta gurmaniškos akis.

4. Marina Stepnova „Italų pamokos“.

Pasirodo, šiemet skaičiau ir „Lazario moterys“, tačiau kažkaip autorę sodriau pajaučiau skaitydamas jau „Italų pamokas“, o tai leido iš naujo įvertinti ir jos ankstesnį kūrinį. Buvo daugiau laiko, galėjau ilgiau mėgautis ir gal todėl per „Italų pamokas“ pajutau kur kas daugiau. Nepaprastai geras epinio pasakojimo stilius, ištisa ilgesingos Rusijos epochos žavesys ir tragedija. Turi paralelių su S. Aleksijevič knyga, tačiau tai grožinis kūrinys, bet ne ką prastesnis.

5. Alessandro Baricco „City“.

Didelis malonumas skaityti A. Baricco! Nors šiemet „Jaunoji nuotaka“ nepadarė didelio įspūdžio, tačiau jo senesnis kūrinys „City“ tiesiog puikus visomis prasmėmis: stilius, pasakojimo struktūra, nostalgiją keliantys charakteriai. Kai jausmas, egzistencija ir išmonė eina kartu, nebegalima abejoti rašytojo talentu. 

P. S. Dar prie labai įsimintinų knygų reiktų paminėti, kurie vienaip ar kitaip konkuruodami nepateko į penketuką, tačiau buvo labai arti: Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Javier Marias „Įsimylėjimai“, Katja Kettu „Už nuodėmes bus atleista“, Marina Stepnova „Lazario moterys“.

P. S. S. Knygos, su kuriomis kankinausi ir tiesiog geros, bet ne man: Pierre Szalowski „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“, Laszlo Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“.

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS (TOP 5)

1. Dalia Staponkutė „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“

Gera knyga, nuoširdus tekstas, prasminga eseistika. Įsiminė kaip šilta ir jauki knyga, kurioje daug ką atradau savęs.

2. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“

Pritrenkianti poezija, kurioje atsiveria daug ką patyrusios moters išgyvenimai. Tai tarsi apsinuoginimas, terapija ir kartu socialinė feministinė akcija. Gal net ne akcija, o perfomansas. 

3. Bitė Vilimaitė „Užpustytas traukinys“

Nė kiek nepasenusi subtilioji B. Vilimaitė ir jos novelių rinkinys vėl sužadino sovietmečio žmogaus gyvensenos peripetijas. Gili, graudi, egzistencinė literatūra.

4. Rasa Aškinytė „Glesum“.

Už tuos įsimintinus nuotykius baltų genčių žemėse! Netikėtas siužetas, dinamiški veikėjai, originali knygos kompozicija verčia mėgautis absoliučiai nevarginančia knyga.

5. Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.

Keista matyti dar vieną poezijos knygą penketuke. Iš esmės šiemet skurdūs buvo mano prozos lietuvių autorių skaitymai, bet užtat įtraukiau abi poezijos knygas. Už raudoną viršelį, už kompoziciją, už siuvimo mašiną, raišką, silabotoniką ir moteriškas, paaugliškas temas paprastai ir aiškiai, ne nuo žagrės, bet bent nuo siūlų ritės.

P. S. Sunkiai kramsnojau Valdo Papievio „Odilė, arba oro uosto vienatvė“. Absoliučiai nuo manieringumo prasidėjo šv. Vito traukuliai dėl Kęstučio Navako „Vyno kopijos“.

Tai tiek iš tų 2016 skaitinių. Linkiu sau ir kitiems kuo aukščiausios prabos literatūros, nes gyvenimas per trumpas skaityti vidutiniškas knygas, todėl skaitykime tai, kas geriausia!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrodimas" / "The Autopsy of Jane Doe"

Sveiki,

Vat būna – šast! – ir blyksteli kažkas netikėto siaubo filmo rinkoje. Prieš pusmetį matyta gana novatoriška „Ragana“, kuri dažną lietuvį kažkodėl paliko abejingą, šįkart tas abejones lyg ir sugriovė filmas „Skrodimas“ (angl. The Autopsy of Jane Doe) (2016), kuris lyg ir nieko naujo nežadėjo – dar vieną klaikiai nuobodžią pilną patologinių (atseit baisių) vaizdinių iš morgo arba pasakėlės iš rūsio, tačiau režisierius kažkaip pasistengė nevažiuoti greitkeliu, o aplenkti jau iki gyvo kaulo įgrisusias ir padlaižiaujančias siaubo juostas ir praminti savo takelį.

Taip, neįmanoma nepastebėti minimalų filmo biudžetą – be masinių scenų, pigios izoliuotos erdvės, menkai žinomi aktoriai, todėl vien minimaliomis lėšomis bandoma kurti kažką iš dalies kitokio. Kaip kažkada „Bleiro ragana“ (1999) ar „Paralnormalus aktyvumas“ praktiškai „iš nieko“ sukūrė savitą atmosferą, kurią po to ėmė ir nuvalkiojo šimtai kitų prastų filmų. Tiesą sakant, „Skrodimas“ lyg ir koks „Lozoriaus efektas“ (oi, koks nevykęs filmas!) žadėtų staigų nemirtingųjų ir blogio sugrįžimą į žmogaus kūną, bet ne, filmas laikosi ant iliuzijos idėjos, nors ir panaudotos visos senos tokio siaubo filmui būdingos gudrybės, tačiau scenarijus kažkaip skausmingai nenučiuožė žingsnis po žingsnio nuspėjamu valso ritmu. Scenarijus išties vertė spėlioti, analizuoti skrodimą, daryti kartu su skrodikais keisčiausias prielaidas, kurios privedė prie išties keistų teorijų apie merginą ant skrodimo stalo. Būtent intelektualioji kone detektyvinė šerlokiškos mąstysenos būdas filmą išgelbėjo nuo kracho ir pakylėjo į visai kitokį žiūrėjimo lygmenį. Na, o siaubo efektai... Žinoma, buvo galima išvengti kai kurių banalybių, tačiau nepaisant kai kurių banano žievių, režisieriui pavyko išgauti atsargumo, netikėtumo ir tuoj įvyksiančio nesuvaldomo siaubo protrūkį.

Kad ir kaip siužetiškai norėtųsi kitokio finalo, tačiau galbūt toks pasirinkimas visgi buvo teisingas, tik labai bijau, kad šis pripažintas projektas tuoj sulauks skausmingos trydos ir pažirs visokiausi prasti tęsiniai, o to labai nenorėčiau, nes kaip siaubo filmas ši juosta man patiko, nes sukėlė šiurpuliukų, kurių paskutinįkart jaučiau žiūrėdamas „Išvarymo“ antrąją dalį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb; 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna "Frozen"

Sveiki, skaitytojai,

Pirmąjį šių metų įrašą pradėsiu nuo keistos dainos. Gal ne tiek keistos, kiek magiškai užlyliuojančios Madonnos singlo „Frozen“, kuris, kaip ir visas septintasis jos studijinis albumas „Ray of Light“, pasirodęs 1998 metais, buvo įvertintas tiek klausytojų ir tiek muzikos kritikų. Iki tol lengvu erotišku popsu garsėjusi atlikėja pasuko visiškai neprognozuojamu keliu – elektroninės muzikos ir magiškų, kone mistinių filosofinių garsų prisodrintų kūrinių keliu. Tikriausiai šis albumas apskritai žymi ne tik ryškų lūžį Madonnos karjeroje, bet iš esmės ir pop muzikos rinkoje, kada į padanges šauna visai kitokie, kur kas modernesni šiai dienai garsai.

Daina „Frozen“ – vidutinio tempo elektroninė baladė apie šaltą ir bejausmį žmogų susilaukė dėmesio visame pasaulyje, o štai Belgijoje ši daina buvo netgi kurį laiką uždrausta atseit dėl plagijavimo, tačiau 2014 metais šis draudimas panaikintas. Billboard Hot 100 tope daina pasiekė antrąją vietą, o įvairių šalių topuose tapo numeriu vienas. Garsusis klipas apie juodaplaukę melancholijos raganą pelnė solidų muzikos apdovanojimą už specialiuosius  vaizdo efektus.

Pasiklausykime šios keistos Madonnos dainos, kuri, kad ir kaip bebūtų keista pop karalienei, visiškai iškrenta tiek savo tekstu, tiek raiška iš pop muzikos rėmų:

Jūsų Maištinga Siela