Filmas: "Kalifornijos svajos" / "La La Land"

Sveiki, skaitytojai,

Kad mane kur... Šitiek vilčių, pamačius šedevrinį režisieriaus Damien Chazelle filmą „Atkirtis“, kuris prikaustė ir leido prakaituoti dėl emocinės įtampos, ir staiga tiek žadantis „Kalifornijos svajos“ (angl. La la Land) (2016) tiesiog pribloškė savo paviršutiniškumu. Galvoju, kad panašiai buvo ir tada, kai visi alpėjo dėl filmo „Artistas“, kuris atgaivino nebyliojo kino nostalgiją, taip šiemet su „Kalifornijos svajomis“ – šokio miuziklo dešimtmečio nostalgijos persunkti amerikiečiai ir kino kritikai nusprendė vienareikšmiškai – tai vienas geriausių metų kino kūrinių, o aš jiems ir visam pasauliui – jūs tikriausiai juokaujate?

Filmas absoliučiai vienplanis ir lėkštas siužetiškai: super talentinga aktorė, kuriai nuolat nesiseka aktorių atrankose, o dar čia į ją su kava atsitrenkia eilinis mulkis, atvykęs į Holivudą irgi ieškoti laimės, staiga įsimyli, bet... NUOBODU. Tiesiog nykus standartinis siužetas apie karjeros siekimą ir pasirinkimą tarp sėkmės ir meilės, o dar visa tai Holivude – tiesiog banaliau nebūna! Net prisiminiau W. Aleno „Aukštuomenės klubą“ (2016), kuris sukaltas panašiu siužetu, tik ten charakteriai įdomesni.

Taip, sutinku, idėja atgaivinti tai, kas sena – čia jau amžinai pataikysi į dešimtuką ir visiems patiksi, visi kadrų perėjimai, detalės, dialogai, judesiai ir net filmavimo rakursai liudija, kaip stulbinamai stengtasi atkurti jau mirusios kino epochos vaizdinius ir sužadinti žiūrovų jusles. Dievaži, režisieriui tai ir pavyko, tik kaip aš nemėgstu tų lėkštų vienplanių siužetų, kad norisi tiesiog užknarkti po penkiolikos minučių. Margas karnavalinis filmas tik retais momentais sublyksėdavo ir manyje kažką sužadindavo, tačiau visumoje tie reti atvejai prieš banalias scenas man pasirodė neverti tokios šlovės, kokios susilaukė „Kalifornijos svajos“. Šis filmas manęs nepaveikė kaip kadaise „Artistas“ ir šiek tiek gaila, kad originalių scenarijų ir vertų charakterių filmai nesulaukia tiek dėmesio, kiek šis lėkštoko siužeto margumynas. Vienas didelis gėris šiame filme – aktorė Emma Stone, kuri iš esmės taip žėrėjo, kad vien dėl jos negalėjau atplėšti akių. O ką ten darė Ryan Gosling? Talentingasis dramų aktorius? Nežinau, aš praktiškai jo nemačiau, galėjo režisierius iškirpti kažką iš kartono ir tai būtų mažai kuo skyręsi nuo Ryano.

Apskritai kalbant, filmas mane šiek tiek nuvylė. Tikėjausi skrydžio, nenutrūkstamos pulsacijos, o gavau tiesiog klišėmis sukaltą gana siauro ir paprasto siužetėlio pasakojimą, kurio dirbtinių stiklelių margumyne tebuvo vienintelis briliantas – Emma Stone. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krantinėje" / "On The Waterfront"

Sveiki, skaitytojai,

Na, apie senus gerus legendinius filmus norisi pasakyti ne vien gerą žodį, bet kažkaip taip: kaip kritikuojame tam tikrus istorinius reiškinius, taip, manau, jokių stabų neturėtų būti ir kine, nesvarbu, kaip anuomet filmas bebūtų vertinamas ir to vertinimo šleifas nešamas per visus dešimtmečius. Štai legendinė retro kino klasika „Krantinėje“ (angl. On the waterfront) (1954) iki šiol laikoma neblėstančiu aktoriaus Marlon Brando viršūne.

Elia Kazan legendinis filmas pasakoja, sakyčiau, įprastinę kriminalinę istoriją, kuri laikosi ant tarp pagrindinio veikėjų moralinių principų, įsipareigojimų ir, žinoma, meilės, kuri vienaip ar kitaip (kaip ir įprasta tų dešimtmečių kriminalinėse dramose) susijusi su nusikaltimo aplinkybėmis. Šešto dešimtmečio pradžios Amerika dar tik klesti mafijos šešėlyje, todėl nenuostabu, kad tų dienų aktualijos šitaip atsispindėjo ir kine. Kokią reikšmę šis filmas turi kino industrijai, apskritai man sunku spręsti, o tai, sakyčiau, nelabai ir įdomu, nes, jeigu užėjote į šį puslapį, tikriausiai norite greito ir emocionalaus vertino – verta ar neverta. Tai sakau Jums, kad verta tik tiek, kiek Jūs patys rimtai žiūrite į kiną kaip į meną, o ne vien į pramogą.

Filmą sužiūrėjau ir patyriau įvairiausių emocijų. Žinoma, jis siužetiškai geras, joje daug įdomių juslinių efektų, kuriuos kuria uosto atmosfera, balandžiai, veiksmas ant senovinių stogų, socialinė pilkuma, besivaduojanti iš ekonominės krizės darbo liaudis, darbininkai be darbo sutarčių ir, žinoma, mafija, mafija, mafija... Filmas nors ir konstruojamas teatralizuotomis scenomis ir veikėjai kalba jau atpažįstamais dialogais, demonstruodami to meto kultūrinius darinius, manding, filmą natūralesnį daro socialinė aplinka, atšiaurumas ir Al Capotės laikų „vyrų reikalų“ tvarkymo maniera, kuri, kad ir kiek atrodytų atgrasi, vis tiek įneša retro nostalgijų. 

Tiesa, nežinau, kas šiame filme nutiko M. Brando akims – ar tai nevykusi plastinė operacija, ar amžius, ar nevykęs grimas, norint sukurti atšiauresnį vaizdą, tačiau jo tai nesustabdė nuo „Oskaro“ laimėjimo ir kitų apdovanojimų. Kad jis geras aktorius, tą mačiau „Krikštatėvyje“, tačiau filme man kur kas šiltesnė, jausmingesnė ir tikresnė buvo „Oskaro“ savininkė už antro plano vaidmenį Eva Marie Saint. Tie mačistiniai tipažiniai vaidmenys jau kažkur regėti filmuose su Roberto Deniro, o tai be jokios abejonės rodo, kad manyje susiplakę nechronologinis kino vertinimas, – reikėjo pradėti nuo M. Brando filmų ir tik vėliau lipdyti šablonus Deniro. Tiek to, nes filmas šiaip ar taip vis tiek pakankamai įdomus, įtraukiantis ir beregint geriausia vieta, žinoma, tapo pats finalas – vyriško muštynės ir vyriškos bendrystės kaip teisuoliško pasaulio pamatas išaukštinimas, kai visi varguoliai nusigręžia nuo mafijos ir tampa viena didele uosto šeima. Žaizdotas M. Brando nelyginant Jėzus Kristus suluošintas ir prakistu antakiu, ir sulaužytas kaulais žengia į angarą kilnoti su kabliu maišų. Jeigu nebūtų graudu, būtų išties juokinga.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiutęs šuo ir Glorija" / "Mad Dog and Glory"

Sveiki,

Būna filmų, kurie vienų akimis yra verti paties geriausių akių, bet būna, kad toks vertinimas tiesiog kažkodėl perdėtas ir filmas absoliučiai nesujaudina. Panašiai man nutiko žiūrint kriminalinę dramą su švelniais komedijos elementais gana nevykusiu ir nuobodžiu pavadinimu „Pasiutęs šuo ir Glorija“ (angl. Mad Dog and Glory) (1993), kuris ganėtinai gerai buvo įvertintas kino kritikų, bet žiūrovams visgi (ir man) filmas ne itin patiko.

Negerai pradėti atsiliepimą tokia neigiama nuostata, tačiau šis pusantros valandos filmas itin prailgo. Jame rasite visas dešimto dešimtmečio klišes ir puikius Holivudo aktorius, jau kadaise virtusiais legendomis... Visa tiesa, kad filmas ir laikosi ant tų puikių aktorių, vien smalsumą kelia jų rolės, išreikštos emocijos, tačiau vienas didžiausių filmo spragų yra neįtikinamumas, kurį sukuria noras išspausti liūdną humorą. Mergina „pasamdyta“ kaip prostitutė „draugui“ už pagalba, atrodo, taip nuvalkiotai siužetiškai pigu, kad net tą nelemtą pernelyg išliaupsintą „Taksi vairuotojas“ su tuo pačiu R. Deniro buvo įdomiau žiūrėti, nes jaudino paauglės prostitutės likimas, o štai „Pasiutęs šuo ir Glorija“ menkai kuo gali pasigirti jaudulio fronte. Siužetiškai filmas silpnas ir laikosi ant dviejų kriminalinių linijų: žmogžudystė, kuri suartina detektyvą su kriminalinio pasaulio galva ir, žinoma, įkinkytos vargšės prostitutės-linksmintojos likimas. Abu dalykai menkai jaudina, nes jau kažkur viskas matyta, kažkas kažkur regėta... Filmą sulipdė ne vien vienplanis siužetas, bet ir teatrališkai stoiškai statiškas pagrindinis herojus, kurį suvaidino R. Deniro. Taip, jeigu tai būtų teatro scena, kur momentalumo iš esmės reikia ir pauzės duoda reikšmės, tai šiuo atveju filme pagrindiniam veikėjui suteikia buko žioplumo įspūdį.

Ak, žavioji Uma Thurman. Dar tokia jaunutė... Nepaisant klaikiai šabloniškų personažų ir pernelyg teatralizuotų ir kompoziciškai pagal dešimto dešimtmečio sulipintas scenas, vien į aktorius įdomu žiūrėti, tačiau neslėpsiu – filmas nuvylė ir jį, kažin, ar kam nors rekomenduočiau...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela