Yra tikrai puikių
trilerių ir yra tokių, nuo kurių įskausta galvą praėjus kelioms minutėms. Filmas
„Žaliasis kambarys“ (angl. Green Room) (2015) buvo puikiai
įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Trileris iš esmės turėjo, anot kitų,
nurauti stogą ir nuplėšti visas sienas su centrinio šildymo radiatoriais,
bet...
Bet pradėsiu nuo to, kad
siužetas sumautai nevykęs ir matytas. Kas kad kita aplinka, kiti aktoriai,
atmosfera kitokia, kas, kad siužetiniai vingiai truputi kitokie, tačiau
kovojantys pankrokeriai dėl savo gyvybių atrodo absoliučiai neįtikinami. Neįdomi
istorija, kokių Holivudas yra pasiūlęs ne vieną dešimtį filmų. Filmas absoliučiai
nuobodus, miego norisi po 10 minučių, o eigą galima numatyti iškart į priekį...
Tiesą sakant, filmą ir mačiau iki pusės, o po to pagailo savęs ir laiko, tai
pažiūrėjau prasukinėdamas. Atspėjau netgi tuos, kurie išliks gyvi – pagal aktorių
pavardes ir siužetinį braižą. Matyt jau būsiu matęs pernelyg daug filmų...
Vis galvojau, kodėl manęs
šis filmas neveiki. Kas jame yra? Būna tiesiog režisierių, kurie velniškai
gerai pripažinti, o aš jų darbų negaliu žiūrėti, man jie tokie lėkšti, ištęsti
ir bla bla bla. Režisieriaus Jeremy Saulnier‘io teko matyti „Praeities
griuvėsiai“, kurie paliko taip pat gana nykų ir erzinančių šablonų šleikštulį.
Absoliučiai nesupratau „Žaliojo kambario“ nei siužeto, nei charakterių... Gal
net nesupratau, kiek nenorėjau priimti dar vienos skerdynių kažkur matytos
versijos. Jei kas paklaustų, ar verta, atsakyčiau: jokiu būdu.
Šįkart romantiškasis Michael Buble ir jo daina „You don‘t know me“. Tiesą sakant, tai
ne jo daina, bet jam labai tinkanti. Pirmą sykį šis kūrinys pasirodė 1955
metais ir ją įrašė Eddy Arnold. Laikui bėgant, šis kūrinys tapo tikru šlageriu
amerikietiškos muzikos rinkoje. Jį perdainavo tokie žymūs muzikos dievaičiai
kaip Elvis Presley ir Bob Dylan, Diana Krall bei begalės puikių atlikėjų. Tiesą
sakant, kad ir kas beatliktų šį kūrinį, man jis vis kitoks ir vis kitaip
gražus.
2005 metais albumui „It‘s
Time“ charizmatiškasis Michael Buble įrašė ir savo versiją, kuri sulaukė
pripažinimo tarp klausytojų. Ką ir besakyti? Šią dainą atliko pati Meryl Streep
ir ji puikiai žinoma visam pasaulyje. Romiems vakarams prie arbatos ir
atitrūkus nuo gyvenimo galima lengvai paskraidyti su šia daina ir jo ilgesingomis
prasmėmis.
Emily St. John Mandel „Vienuolikta
stotis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.
Sveiki,
Distopijos ir
apokalipsiniai romanai visada buvo patrauklūs, nes šių kūrinių siužetiniuose
pjūviuose išryškėja paradoksalios nūdienos gyvenimo prasmių priešpriešos
pačiais įvairiausiais aspektais, pradedant vertybėmis ir baigiant socialumu. Daugelis
gyrė ir rekomendavo nedelsiant perskaityti Nijolės Reginos Chijenienės išverstą
kanadiečių rašytojos Emily St. John Mandel romaną Vienuolikta stotis, kuris iš esmės priklauso pasaulyje populiariam apokaliptinių
romanų srautui, tačiau akcentuoja ne siaubą ir gyvenimo beprasmybę o priešingus
dalykus – tai, ką žmonės dar gali išsaugoti ir, kitaip sakant, pradėti statyti
naują civilizaciją ant senųjų griuvėsių.
Vienuolikta
stotis gali pasirodyti kiek keistoka knyga ir priminti kai
kuriuos matytus kino filmus apie berniukus, piešiančius komiksus, veikėjus,
gyvenančius pagal komiksą, vedant įvairias paraleles ir keliant asociacijas. Panašiai
ir šiame romane, kuris turi, kaip dabar yra įprasta, nechronologišką siužetinę
kompoziciją, kas visada sukelia išdarkytos intrigos, kurią turi „suklijuoti“ ir
„pasidarbuoti“ skaitytojo vaizduotė. Taip, tokie kūriniai iš esmės kelia geros
literatūros pasitikėjimą, tačiau Vienuolikta
stotis įdomi ne dėl kompozicijos, bet dėl pasirinktų apokaliptinių detalių
bei šviesių, gana optimistiškų prasmių.
Gruzijos gripas išguldo
kone visą civilizaciją ir keliaujantis teatras Simfonija „nešasi“ su savimi, o
tiksliau savo atmintyse talpina nykstančius ano pasaulio prisiminimus, kurie
pamažu tampa ne tiek prisiminimais, kiek legendomis. Romanas neturi pagrindinio
herojaus, visi personažai sujungti į vieną priklausomą tinklą, kurį užpildo
daugybė kultūriškai svarbių dalykų: teatras, darbas, šeimų santykiai, skyrybos,
naujos meilės, draugai... Aktorius Arturas Leanderis lyg ir būtų viso ko
centras, nuo jo veikėjai „išsišakoja“ po visą romaną ir „nukeliauja“ įdomiais
vingiais – autorei pavyko suregzti įmantrų ir sodriai įdomų civilizacijos
audinį, parodyti, kiek daug mes vieni kitiems turime įtakos. Pasakojimas „šokinėja“
tai į pasaulio pabaigos laiką, tai pasakoja vėl įvykius prieš Gruzijos gripą ir
kaskart vis kitais rakursais, jungia pasakojimą ir prasmes per skirtingus
veikėjus, o kartu lyg ir kuria keistą vos juntamo magiško realizmo įspūdį apie
moters kuriamą komiksų serija Vienuolikta
stotis, kuri yra jos nelaimingo gyvenimo išraiška, bet kartu bendrame
romano kontekste įgyja kažin kokios civilizacijos išlikimo ir vienišo žmogaus paveikslą.
Emily St. John Mandel
Nepaisant „išlukštenamų“
filosofinių prasmių apie civilizaciją, vertybės ir kitus dalykus, knygą
skaityti labai lengva, nes retkarčiais ji primena trilerį, kai kada naujųjų
laikų rombinzoniadą, kurią taikliai
apibūdina Jessie Burton atgaliniame viršelyje išsakyta mintis: „Trikdanti,
išradinga ir jaudinanti „Vienuolikta Stotis“ privertė mane ilgėtis pasaulio,
kuriame vis dar gyvenu“. Šio pasaulio ilgesį sukuria pasakojimo šuoliai per
skirtingus laikus. Kartais romanui nereikia išmoningos kalbos, įmantrių sakinio
struktūrų, kurios neretai ne tik, kad nežaismingos, bet tampa varginančia
kančia, o šis kūrinys parašytas tokia tradicine kalba, kad visas jos „svoris“
ir iš esmės literatūrinė vertė atitenka ne tekstui, be jo prasmėms ir išgautai
pasakojimo atmosferai.
Visą laiką skaitydamas prisimindavau
kadaise skaitytą kitą antiutopinę-poakaliptinį romaną, kitos kanadiečių
rašytojos Margaret Atwood kūrinį Oriksė
ir Griežlys, tik anoje knygoje prasmių šviesos ir optimizmo būtakur kas mažiau. Turėčiau ką nors papasakoti
apie Vienuoliktos stoties personažus,
jų charakterius, tačiau, manau, kad tai būtų beprasmiška, kadangi ši knyga ne
apie herojus ir parašyta ne kokio nors ypatingo personažo atskleidimo principu,
bet iš noro parodyti žmonių civilizacinį audinį, jo trapumą, menkumą ir kartu
stiprybę, kas vienija ir skiria žmones, ir kas padeda mums išlikti ant šitos
Žemės kaip evoliucionuojančiai rūšiai.
Vienuoliktą
stotį „prarijau“ labai greitai, pradžioje kūrinio kilo daug
abejonių dėl turinio – ar tikrai nesuklydau pasirinkęs šį romaną, tačiau argi
galėjo apgauti tokie faktoriai kaip Lietuvos sąjungos leidykla ir vertėjos
pavardė? Todėl nustūmęs išankstines nuostatas į šoną, lošiau su šia knyga
pokerį, kol galiausiai pralošiau, nes ji mane įtraukė ir daugmaž nuo pusės
knygos jau nebepaleido. Kam reikėjo to Šekspyro? Kam reikėjo tų iš pirmo žvilgsnio
neįtikinamo komikso ir kitų, pripažinkime, keistų dalykų romane, kurie, rodos,
apokaliptiniam romanui tėra netinkantys atributai? Visgi galiausiai šie dalykai istorijai suteikia
kažkokio prieskonio, dėl ko ši knyga gali patikti. O kaip Jums?
