Filmas: "Prieš bangas" / "Breaking the Waves"

Sveiki, 

Kažkada paklausė manęs, ar Lars von Trier kartais nėra mano mėgstamiausias režisierius? Permečiau galvoje matytus jo filmus, kai kurie patiko, kai kurie nelabai, tačiau tenka pripažinti, kad jis vienas labiausiai provokuojančių pripažintų režisierių, kurio kiekvienas darbas sulaukia nemenko atgarsio. Dar nematyta jo drama „Prieš bangas“ (angl. Breakig the waves) (1996) iš tikrųjų patraukė ne tiek dėl to, kad jį sukūrė Lars von Trier (nors ir dėl jo), kiek dėl britų aktorės Emily Watson, kuri už šį vaidmenį pelnė daugybę apdovanojimų ir nominacijų, įskaitant ir „Oskarą“.

Išties filmas labai „trieriškas“, nuolat banguojanti kamera lyg ir sufleruoja, jog viskas buitiškai gyvenimiškai permatoma, bet kartu turi, kaip visada, ryškių religinių poteksčių. Šis filmas apie keisto infantilios, nesubrendusios moters charakterį, kuri turi savyje „mažą mergytę“, staiga smarkiai prisiriša prie vyro ir pirmoji filmo dalis lyg primintų kitą režisieriaus darbą – „Melancholija“ (2011). Vestuvės, nekaltybės praradimas, nepažinta erotika lyg ir viskas banalu, tačiau kaip viskas atrodo įtikinama E. Watson akyse, kad tiesiog eina šiurpas. Neįtikėtinai stiprus aktorės pasirodymas, tokie saviti nuo normos nukrypę charakteriai visada kine sublizga ir teikia nepaprasto malonumo. Kaip visada filmas rutuliojasi labai žemiškai, tačiau tos religinės potekstės, Magdalietės ir iškreipto vidinio tikėjimo veidrodis kuria laimės absurdą. Puikus scenarijus neprailgsta pustrečios valandos seanse.

Nors filmui jau daugiau nei 20 metų, tačiau jis daugeliui naujosios kartos ir atrandančių rimtą ir gerą filmą gali padaryti nemenką įspūdį. Gražioje airiškoje aplinkoje nufilmuota juosta pritraukia savo iš pirmo žvilgsnio „nenormaliais“ charakteriais, kurie beregint tampa kažkokiais natūraliai savais. Filmas, kaip ir visi Von Trier darbai, reikalauja nemenkų diskusijų dėl moralės, religijos, tikėjimo, požiūrio į pasaulį ir t. t. Gurmaniškas provokuojantis filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvasia šarvuose" / "Ghost in the Shell"

Sveiki, 

Veiksmo ir fantastikos filmų mėgėjai lyg ir turėtų suklusti, nes filmas „Dvasia šarvuose“ (angl. Ghost in the Shell) (2017) turėtų lyg ir Jus priblokšti, pritrenkti, tačiau žiūrint į azijiečių animacijos perdirbinį taip ir nebeaišku, kas šiame filme neįtikino. Tiesą sakant „Snieguolės ir medžiojo“ pirmosios dalies režisierius, kuris aną filmą taip preciziškai ir estetiškai buvo sukūręs, turėjo didelius šansus sukurti gerą ir šio filmo versiją, bet nyku pasidarė jau po dešimties minučių filmo...

Tiesą sakant, filmo gale jau pamažu lipo akys ir jeigu ne pačiam užduota šarada: kokius filmus man priminė „Dvasia šarvuose“, tikriausiai ir būčiau visiškai užmigęs. O filmas priminė daugelį panašių tipo filmų, vietomis negalėjau atskirti, ar vietoj universaliosios S. Johannson nevaidina Milla Yovovič „Absoliutaus blogio“ ar „Ultravioleto“? Bet palaukit, tai lyg truputį „Įsikūnijimas“, tačiau primena ir „Dirbtinį intelektą“, tik įmaišyta ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ ir taip iki filmo galo, bandant įvardyti šio filmo savitumą, o savitumo nerasta, nes receptas toks, kad čia viskas po truputį. Siužetinė linija apie žmogaus persodintas smegenis į roboto kūną, manipuliuojant kampanijos užmačiomis, jau pernelyg atrodo matyta paprastuose animaciniuose filmuose. 

Filmas turėjo laikytis „ant“ specialiųjų efektų, bet ir jie man įspūdžio didelio nepadarė. Dabar man pasakykite, kokie turi būti specialieji efektai, kad žiūrovas liktų priblokštas? Iškirpta S. Johansson galva ir „priklijuota“ prie kompiuterio pagalba sukurto kūno absoliučiai nestebino. O talentingoji J. Binoche? Ką ji veikia tokiame projekte? Barsto savo talentą? Tiesą sakant, filmas tarsi loterija su visais atsakymas priešaky, kad nebelieka jokio absoliučiai azarto. Regis, šis filmas atėmė bet kokias emocines pramogas iš žiūrovo...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Han Kang "Vegetarė"

Han Kang „Vegetarė“. – Vilnius: Vaga, 2017.

Sveiki, Skaitytojai,

Šie metai Lietuvos literatūros padangėje yra paskelbti Azijos šalių literatūros metais. Gal tai viena iš svariausių priežasčių, kodėl Pietų Korėjos rašytojos Han Kang romanas Vegetarė buvo išverstas taip greitai, nors dar tik pernai laimėjo The Man Booker International prestižinį apdovanojimą. Knyga apie jauną moterį, kuri sąmoningai ėmė ir atsisakė mėsos, o pajutusį laisvės pojūtį, pamažu ėmė virsti... medžiu. Atrodytų itin paprasta alegorinė pasakojimo plotmė, bet visgi grįsta gana logiškais medicininiais terminais kaip depresija, nervinė anoreksija, šizofrenija ir t. t. Nepaisant viso pagrindimo, autorei pavyko išgauti ir mistinių pasakojimo atspalvių, savotiško „azijietiško magiško realizmo“, kuris Vegetarės pasakojimą padaro labiau „skanesniu“.

Jeigu ne prestižinis apdovanojimas, tikriausiai šios knygos niekada neturėtume lietuviškai. Tačiau tai menka bėda, kur kas įdomiau skamba, kad romanas verstas ne iš anglų, bet iš korijiečių kalbos ir šį žygdarbį atliko Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, kuris kaip vertėjas dar nebuvo pakliuvęs į mano skaitytinos literatūros sąrašus. Tiesą sakant, tekstas, kad ir alegorinis, jis nėra sudėtingas: kone primityvūs sakiniai, retkarčiais kone meditatyvūs, tikslūs be didesnio daugžodžiavimo stebina savo logiškumu. Mėgstantiems aiškų stilių, šis romanas turėtų patikti, nes pobūdžiu primintų populiariosios literatūros tekstus, tačiau akivaizdu, kad autorė kur kas kruopštesnė ir įdomesnė ne sakinių sandaroje, kiek idėjiniame romano lygmenyje.

Žinoma, nemažai knygos egzotikos suteikia faktas, kad veiksmas vyksta Pietų Korėjoje, todėl jų kultūros niuansai smarkiai skverbiasi į kontekstinius pasakojimo klodus, pvz., vien sunkiai įsivaizduojamo skonio valgių pavadinimai, tėvų ir vaikų santykiai išties daug ką sufleruoja apie korijiečių kasdienybę. Kitą vertus, jų gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo įprastų vakariečių gyvenimo kokybės: tos pačios šeimos problemos, neištikimybė, vaiko auklėjimas, savaitgaliai su šeima ir alinantis darbas, kad galėtum išlaikyti būstą, yra taip pažįstama lietuvio kasdienybė, kad to azijietiško dvasingumo nelabai ir rasite, bent jau tokio, kokie teikia, pvz., stori grožiniai kūriniai apie Indiją ar Japoniją, tikrai ne. Vegetarė visais atžvilgiais daugiau vakarietiškas kūrinys, gal dėl to šitaip lengvai prasiskynė kelią į pasaulinę literatūrą? Dėl savaime kiekviename pasaulio kampelyje suprantamų žmogaus egzistencinių problemų?

Taigi romano centre atsidūrusi moteris Jonghė tiesiog stebina savo pilkumu ir mokėjimu prisitaikyti. Iš pradžių istorija pateikiama iš sutuoktinio perspektyvos, kuris patenkintas ramiu žmonos gyvenimu, kol ši vieną dieną neatsisako valgyti mėsos. Tikriausiai būtent žmonos sapnai tampa mistiškiausiu knygos dalyku, kurie primena azijiečių siaubo filmus, vėliau įvykiai rutuliojami priežasties ir pasekmių grandine. Aplinkiniai Jonghę pradeda laikyti nenormalia, griežtasis tėvas skelia antausius, primena senas auklėjimo klaidas, tačiau tylioji Jonghė pamažu tampa vis uždaresne ir panaši į augalą, tačiau nuo to aplinkiniai tik dar labiau skalambija liežuviais ir prasideda kelių šeimų suirutė. Keliomis perspektyvomis perteikta vegetarės istorija išties stulbina savo, rodos, trapia pusiausvyros idėja: užtenka gyvenime pakeisti vieną, rodos, nereikšmingą dalyką ir, žiūrėk, griūna ištisi gyvenimai. Romanas dėl tokio „žemės drebėjimo“ (savotiško drugio efekto) verčia suklusti skaitytojus, o kiek mes patys esame priklausomi vieni nuo kitų sprendimų? 

 Rašytoja Han Kang.

Maždaug romanui įpusėjus, kai jau aišku, jog pasakojimas bus „šeimyninis“ ir pagrindinė herojė visomis išgalėmis laikysis savo, staiga autorė keičia pasakojimo perspektyvą ir istoriją ima pasakoti svainis. Romanas perauga į keistų seksualinių santykių erotinį pasakojimą. Iš vienos pusės jis atrodo estetiškas ir meniškas: vyras tapo ant nuogos moters gėles, gėrėsi jos apgamu ant užpakaliu, o iš kitos viskas gali atrodyti itin amoraliai – vyras naudojasi psichiškai nesveika moterimi patenkinti savo geiduliams ir pabėgti nuo nelaimingos santuokos. Galiausiai likusi trečioji perspektyva – kalbanti sesuo, kuri prisimena savo sunkią vaikystę ir bando įspėti, kas Jonghę padarė tokią, kokia ji yra. Keldama daugybę versijų ir narstydama sesers gyvenimą, galiausiai sesuo reflektuoja savo pačios depresijos priežastis, tačiau netgi „nušvitimo momentas“ nepadeda išsaugoti alpėjančios nuo bado sesers... Galiausiai autorei nebuvo svarbu ką nors gelbėti, jai kur kas svarbiau paleisti destruktyvų mechanizmą ir žiūrėti, kaip personažai „sudega“ prieš savo įvardyto nelaimingo gyvenimo ugnį.

Vegetarė išties geras romanas, nors nepasakyčiau, kad geriausias šių metų kūrinys, tačiau pasikapsčius po jo prasmes ir alegorijas galima nemenkai susimąstyti ir pasidaryti apibendrinimų. Tai kūrinys, kuris kelia gurmaniško skaitymo malonumą, kuriame rasite iš pirmo žvilgsnio vienos šeimos, o kartu ir milijonų žmonių panašias istorijas ir kartu kiekvieno asmeninę nelaimingo gyvenimo liudijimą. Kur mus nuneša nepasitenkinimas gyvenimu? Vieni kaip išmanydami stengiasi laikytis vaikų, kai kurie suserga nepagydomomis ligomis, tokiomis pritrenkiančiomis formomis, kad audrina skaitytojo vaizduotę, bet iš esmės tai romanas apie keturis kelius, kaip pabėgti iš Seulo ir provincijos, kaip pabėgti nuo savo gyvenimo rutinos, nuo tų užkalkėjusių, liūdnų ir beprasmių dienų, kurie išsunkia tave iki paskutinio lašo, kada iš tikrųjų imi lakstyti laukais. Kitą vertus alegorijoje galima įžiūrėti ir savotiškos terapijos, dvasinio vaisto, kurio nesuprato Jonghės aplinkiniai – tykus noras pabėgti į augalijos pasaulį sufleruoja, koks jai (ir mums daugeliui) atrodo brutalus ir atgrasus žmonijos pasaulis. Apie nesuvoktą sveiku protu laisvę, kuri juntama tik intuityviai. Nelygu iš kokios perspektyvos Jūs pažiūrėsite.

Jūsų Maištinga Siela